Amžinas žydas  

Amžinas žydas (lot. Ahasverus ir judeus immortalis; ital. l'ebreo errante, isp. El Judio Errante, pranc. le juif errant; angl. wandering jew ) – populiarus legendinis veikėjas, pavaizduotas daugelyje literatūros, poezijos ir tapybos kūrinių. Didelis jos variacijų skaičius Bizantijos (ir senosios Rusios) pasakojimuose rodo buvusį jo populiarumą.

Gustave Dore. Amžinas žydas / le juif errant Jo siužetas toks: žydų amatininkas (batsiuvys), pro kurį į nukryžiavimo vietą vedė Jėzų Kristų, nešantį savo Kryžių. Kai Jėzus paprašė leisti priglusti prie jo namo sienos, kad galėtų atsikvėpti, tasai neleido šiam ir nustūmė – ir, atseit, už tai buvo pasmerktas iki pat Antrojo Jėzaus atėjimo klajoti po pasaulį ir būti smerkiamas žmonių.

Žydo pokalbis su Jėzumi, pateikiamas su kai kuriomis variacijomis visose pasakojimo versijose: "Eik, ko delsi?". – "Aš eisiu, bet ir tu eisi ir lauksi manęs" (arba "Eik, eidamas atgal pailsėsi" [užuomina į dievišką kilmę ir grįžimą po Prisikėlimo]. – "Tada lauk mano sugrįžimo"].

Nesigilindami į filosofinę siužeto prasmę, kai kurie autoriai pabrėžia jo ikikrikščionišką kilmę. Atsiribojus nuo konkretybių, tai prieš Dievą nusidėjusio žmogaus amžinos klajonės arba kančios. Tasai motyvas atspindi patriarchato pasaulėžiūrą, kai dievai irgi buvo kerštingi.

Artima "Amžino žydo" temai yra ir Prometėjo, ir Kaino (irgi pasmerkto amžinam bastymuisi po žemę, žr. Pr. 4:12: "būsi bėglys I klajūnas žemėje"), o pagaliau ir Tanheizerio ir Skrajojančio olando istorijos. Kai kurie ją išveda iš Jėzaus žodžių (Mt 16:28): "Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste"

Europoje ankstyviausios mus pasiekę pasakojimo versijos gana vėlyvos, 13 a. Sprendžiant iš tai, kad jos neretai įtrauktos į kelionių po šventas vietas aprašymus, leidžia spėti, kad jos perimtos iš Bizantijos ir Rytų šaltinių. Tačiau itališka versija, kurios herojus vadinamas Buttadeo arba Bottadio (sudavęs Dievui), neturi skolinimosi iš Rytų požymių – tai asmenybė, jau praradusi savo nusidėjimo žymes; tai tiesiog gerasis burtininkas, patarinėjantis ir gelbėjantis iš nelaimių.

Tačiau kitokia versija, kilusi iš vienuolių tarpo, kurios pirmajame variante, pirmąkart pateiktame anglo Rodžerio iš Vendoverio (Roger of Wendover, mir. 1236) "Istorijos gėlėse" (1228 m., Flores Historiarum), veikėjas yra Piloto durininkas (iš čia ir jo vardas Kartafilas – t.y., "durininkas"). Tai ne amžinas klajotojas, o pakrikštytas ir šventai amžinai gyvenantis. Tuo metu Anglijoje besilankantį armėnų arkivyskupą paklausė Šv. Olbanso (St. Albans) abatijos vienuoliai apie Juozapą iš Arimatėjos, kalbėjusio su Jėzumi, apie kurį buvo pranešama, kad jis tebėra gyvas. Arkivyskupas atsakė, kad pats yra jį regėjęs Armėnijoje

Vėliau pasakojimą į savo "Didžiąją kroniką" įtraukė Matas iš Paryžiaus (Matthew Paris) – tik armėnas ten atvykęs 1252 m. O Pagal Pilypo Mouskes "Kronikas", tą istoriją armėnas pasakojo 1243 m. Tournai mieste. Dar vėliau scholastai jo vardą aiškino kaip "karta filos", t.y. "labai mylimas", o šis epitetas Jono evangelijoje duodamas mokiniui, kuris prigludo prie Mokytojo krūtinės slaptos vakarienės metu ir kuriam skirti šie žodžiai: "'Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?…' Ir taip pasklido gandas tarp brolių, jog tasai mokinys nemirsiąs" (Jn. 21:22). Tačiau toks aiškinimas sofistinis, nes sekanti eilutė iškart jį paneigia.

Kitame variante, kur veikėjo vardas Buttadeus arba Malkus (Kajafo tarno vardas, Jn. 18:10), arba Janas Roduinas ir pan., pasmerktas amžinai bastytis akmeniniais požemiais (vėliau, 16-17 a. šis siužetas tampa nuotykių romanų tema)

Amžinas žydas / Wandering Jew Taigi legenda kilo ir vystėsi dviem kryptimis: folklore (valstietiška terpė) ir knyginė (vienuolių). Būtent liaudiškoje versijoje herojus tapo žydu, Kristaus baudžiamu už visą jo tautą ir dažnai ją simbolizuojančiu. Žydai, išsiblaškę po visas šalis, klajojantys ir persekiojami, lengvai galėjo tapti tokio įvaizdžio šaltiniu. Tačiau galutinė išbaigta pasakojimo versija mus pasiekė iš 16-17 a.

17 a. "amžinas žydas" gavo Ahasvero vardą, kilusį iš persų karaliaus "Ahasuerus", kuris nebuvo žydas, tačiau kurio vardas Viduramžiais tarp žydų buvo kvailo žmogaus įvardijimas.

Ankstyviausia, vokiška knygutė apie Ahasverą (1602 m.) aprašo vyskupo Eiceno susitikimą su Ahasveru 1564 m. Iš dalies ji remiasi Mato iš Paryžiaus perdirbta versija. Gastonas Paris 1880 m. įrodė, kad ši versija yra protestantų misionierių vaisius. Ahasverus tikslesnė Biblijos "Ahašveiroš" transkripcija, naudota išimtinai protestantų, nes katalikai vertė į "Assuerus". Protestantas svajojo apie "tikrąją" liaudies religiją; Liuteris teigė ir lygybę su žydais bei sąžinės laisvę. Protestantiškas mokymas visiškai derėjo su legenda apie genamą ir persekiojamą klajoklę tautą.

Į literatūrą Ahasveras pateko 18 a. antroje pusėje, visuotinio skausmo poezijos epochoje. Pirmas įsikūnijimas - lyrinė Šubarto (Schubart) rapsodija "Der ewige Jude" (1783 m.), kur jis yra troškimo mirti, neįgyvendinamo ir nepakeliamai kankinančio, įsikūnijimas. Rapsodija baigiasi "krikščioniška dvasia": Ahasveras pasiekia ramybę ir miršta. Shelley Ahasuerus įtraukia į savo "Karalienę Mab".

"Amžino žydo" temos aidai aiškiai pastebimi Vagnerio "Skrajojančiame olande", kur temą jis adaptavo iš H. Heinės, o jo operos "Parsivalis" vaizduoja moterį, vardu Kundry, kuri yra tarsi moteriškas "amžino žydo" įsikūnijimas. Antrame operos veiksme ji tvirtino anksčiau buvusi Herodias, kad juokėsi iš Jėzaus jam einant į nukryžiavimo vietą, ir dabar pasmerkta klajoti tol, kol vėl jį sutiks.

Gėtė savąjį „Der ewige Jude“ (apie 1792 m.) užmetė ir nebaigė, pajutęs jos ikikrikščioniškojo pagrindo prieštaravimą krikščioniškajai interpretacijai. Išlikusiame fragmente ryškus satyrinis motyvas. Prancūzas Grenjė (Grenier) ir V.A. Žukovskis (1857 m. „Ahasuerus“) vystė Šubarto temą. Grenjė poemą (1857 m.), matyt, įkvėpė G. Dorė paveikslas. Sentimentalia dvasia persunktas Lamartino eilėraštis. Poemą apie Ahasuerą buvo pradėjęs ir A. Puškinas, tačiau užmetė ir nebaigė.

Vien filosofinę, be jokio pesimizmo, siužeto traktuotę perteikia Edgaras Kinė (Edgar Quinet) misterijoje „Ahasverus“ (1833 m.) - kaip žmonijos kūrybinio aktyvumo simbolį. Ahasvero nemiringumas laikomas pergale prieš mirtį; susitaikęs su Dievu jis tampa naujojo, Filmas: Amžinas žydas / Der ewige Jude pasikeitusio pasaulio kūrėju. Kūrinyje atspindima prancūzų inteligentijos „progreso religijos“ idėja. A. Diuma jam skyrė romaną „Izaokas Lakedemas“ (1853 m.). Belieka paminėti Beranžė dainą „Le Juif errant“, R. Hamerlingo poemą „Ahasverus in Roma“ (1868 m., kurioje priešpastatomas Ahasvero noras mirti ir Nerono noras gyventi) bei A. Grafo dramą „Faustas ir Ahasveras“ (1891). Č. Dikensas „Didžiosiose viltyse“ Orlicką lygina su „Amžinu žydu“, pridėdamas, kad jis neturi supratimo nei kur eina, nei ketinimo kada nors grįžti“.

19 a. pabaigoje Ahasvero klajones iš pasaulinės literatūros atrinko Rudolfas Kasneris1) savo disertacijoje apie „Amžino žydo“ įvaizdį įvairių tautų poezijoje. 20 a. Ahasvero įvaizdį išplėtojo ir R. Kiplingas novelėje „Amžinas žydas“, Apolineris novelėje „Prahos praeivis“, Borchesas novelėje „Nemirtingasis“, Peras Lagerkvistas romane „Ahasvero mirtis“, Gabrielis Garsia Markezas romane „Šimtas metų vienatvės“, Stefanas Geimas romane „Ahasveras“, Žanas d'Ormesonas knygoje „Amžinojo žydo istorija“ (1991 m.). Verta prisiminti ir originalią brolių Strugackių traktuotę romane „Apsunkę nuo blogio arba Po keturiasdešimties metų“ (1988 m.).

Sukurti keli filmai, pavadinti „Amžinas žydas“. Ankstyviausi yra Žoržo Meljeso (1904 m.) ir Oto Kreislerio (1921 m.) 1933 m. britų versijoje (su C. Veidt'u) bandoma papasakoti Žydo istoriją nuo Kristaus laikų iki ispanų inkvizicijos. Propagandinis dokumentiniu stiliumi sukurtas nacių filmas „Der Ewige Jew“ (1940) atspindėjo nacionalsocialistų požiūrį (pasakotojas filme aiškina, kad žydai yra tokie pat parazitai, kaip yra žiurkės gyvūnų pasaulyje). 1959 m. pastatytas V. Geogiadiso filmas „Amžinieji žydai“, 1988 m. K. Šulco „Septintasis ženklas“.

Literatūra

  1. A. Schoebel. La legende da Juif errant, 1877
  2. Morpurgo. L'Ebreo errante in Italia, 1891
  3. G.K. Anderson. The Legend of the Wandering Jew, 1965
  4. G. Hasan-Rokem, A. Dundes. The Wandering Jew, 1986

Ar tai išpranašautas ženklas?

Talmude parašyta: "Kai išvysite vandenį sunkiantis iš akmens, žinokite, kad tai ženklas, kad Mesijaus atėjimus bus greitai"    

2002 m. birželio 29 d. šeštadienį iškart patekėjus saulei vanduo pirmąkart ėmė sunktis iš pietinės Raudų sienos pusės 4 m. (13 pėdų) aukščio nuo žemės paviršiaus. Ši siena laikoma paskutine liekana Antrosios šventyklos, pastatytos karaliaus Erodo 1 a. pr.m.e. ir sugriautos romėnų generolo Titus 70-ais krikščioniškos eros metais.

Ir neseniai pasirodė naujas vandens sunkimasis vadinamas Forteana - keli metrai į dešinę nuo ankstesnės vietos. Spalio 9 d. ją ištyrę specialistai perspėjo, kad paslaptingas vandens pasirodymas gali sugriauti dviejų tūkstantmečių senumo darinį, prie kurio hasidų pakraipos žydai meldžiasi kasdien.

Izraelio valdžia vandens pasirodymą sieja su vandentiekio vamzdžio avarija Kalno šventykloje. Bet tai nesustabdė tūkstančių žydų, besiveržiančių pamatyti tą reiškinį. Naujas protrūkis sudomino dar daugiau žmonių - tiek žydų, tiek arabų.

Paslaptingi vandens pasirodymai buvo dokumentuoti siejant su šv. Mergelės Marijos (tikrasis vardas Miriam bat-Joachim) pasirodymais - Cova da Iria netoli Fatimos Portugalijoje ir Grotte de Massabielle netoli Lurdo Prancūzijoje. Vanduo sunkėsi ir iš šv. Jean Vianney kapo, taip pat žinomo kaip Cure d'Ars, kuris, kaip ir Lurdes, yra Pirėnuose.

Apie vandens protrūkį Raudų sienoje galima perskaityti Izraelio laikraštyje Ha'aratz, 2002 m. spalio 10 d.  


1) Rudolfas Kasneris (Rudolf Kassner, 1873-1959) – austrų rašytojas, eseistas, vertėjas ir kultūros filosofas. 13 kartų nominuotas Nobelio premijai. Daug keliavo. Jo V. Bleiko vertimai pristatė šį anglų romantiką vokiečių publikai. Jo rašiniai apie fiziognomiją rodo pastangas suprasti ūiuolaikybės problemas ir žmogaus atskirtį nuo laiko ir vietos. Jo žmona buvo žydė, tad po 1933 m. jam uždraudė publikuotis. Jam 1945 m. pavyko persikelti į Šveicariją. Imant bendrai, R. Kasnerio mintys rutuliojosi „gyvenimo filosofijos“ rėmuose; jis atmetė griežto filosofinių stilių ir mintis dėstė labiau literatūrinėmis priemonėmis: esė, aforizmais, alegorijomis ir pan.
1896 m. Vienoje užbaigė daktarinę disertaciją „Der ewige Jude in der Dichtung“ („Amžinasis žydas poezijoje“).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis