Einšteino žydiškos tapatybės klausimu. Lithuanian

Prie A. Einšteino populiarumo daug prisidėjo ekspedicija Saulės užtemimui stebėti, kuriai vadovavo britų astronomai A.S. Edingtonas ir F.V. Daisonas^*), kurios metu siekiama išmatuoti, kiek žvaigždžių šviesą iškreipia Saulė. Kai buvo paskelbta, kad Einšteino prognozė teisinga, tai pasigavo laikraščiai ir fizikas teoretikas sudomino visuomenę.

Tada tai buvo šiek tiek neaišku, - ir lieka diskusijų tema iki šiandien. 1919 m. lapkritį pats Einšteinas rašė Londono „The Times“:

Šiandien aš Vokietijoje apibūdinamas kaip ‚vokiečių mokslininkas‘, o Anglijoje – kaip ‚šveicarų žydas‘. Jei man kada nors tektų būti pristatytam kaip bete noire, turėčiau, atvirkščiai, tapti ‚šveicarų žydu‘ vokiečiams ir ‚vokiečių mokslininku‘ anglams.

Nepaisant Einšteino jumoro, saldainyje yra dyglys: jis suprato, kad kieno nors ‚tapatybei‘ apibūdinti visuotinai naudojami pavadinimai nėra vien tik jo kontrolėje. Poblemiškas jau pats terminas ‚tapatybė‘. Manytina, kad tapatybės yra nekintančios ir savaime aiškios. Kadangi tai ne visai teisinga, siūloma atsisakyti „tapatybės“ (identity) vardan „identifikavimo“ (identification). Kartais jūs identifikuojate (save ar kitus), kartais identifikuoja jus. Priklausomai nuo to, kaip mes galvojame apie save ir kitus, atveria duris ksenofobiškam nacionalizmui ir antisemitizmui.

Einšteino kintančios identifikacijos iliustruoja identifikacijos jėgą ir tvirtinimų apie tapatumą kintamumą. Visą gyvenimą jis save apibūdindavo kaip „vokietis“ ir „žydas“. Ir nors prisiskirdavo abu, tačiau priešinosi kitų (ypač valstybės biurokratų) bandymams identifikuoti jį.

Pirmasis liudijimas apie Einšteino požiūrį dėl buvimo vokiečiu yra apie to neigimą. Jis gimė 1879 m. Ulme, vokiečių valstybėje Württemberg’e, netrukus šeimai persikeliant į Bavarijos sostinę Miuncheną. Baigiant vidurinę mokyklą, jis atsisakė eiti į karinę tarnybą. Jis paprašė, kad tėvas atnaujintų jam Ulmo pilietybę, ir Ulmui patenkinus prašymą, A. Einšteinas 1896 m. vasario 5 d. patapo be [Bavarijos] pilietybės.

Netrukus persikėlė į Ciurichą Šveicarijoje ir 1901 m. vasario 21 d. tapo Šveicarijos piliečiu (dėl to džiaugėsi Vokietijoje iškilus Reichui). Jis saugojo pasą, bet pilietybės klausimo nepervertino. 1915 m. rudenį rankraštyje, pasiųstame pacifistinei organizacijai rašė:

Valstybė, kurios piliečiu esu, vargiai turi kokį vaidmenį mano emociniam gyvenimui; aš į priklausymą valstybei žiūriu kaip verslo sandorį, kažką panašaus į gyvybės draudimą.

Taip jis buvo parašęs, tačiau vėliau nubraukęs, nes matyt tai buvo per stiprus tvirtinimas kariaujant Vokietijai. Einšteinas kaip žydas

Ir jau kai buvo Berlyno un-to profesoriumi ir Kaizerio Vilhelmo vardo Fizikos inst-to direktoriumi, jis išsaugojo Šveicarijos pilietybę, kas rodo, kad jis nebuvo nusiteikęs darbui karo srityje. Jis tai patvirtino 1920 m. Berlyno mokesčių inspekcijai:
„Čia Berlyne aš esu šveicaras nuo 1914 m. pradžios“.

To nerūpestingas požiūris į vokišką pilietybę po karo apsaugojo nuo boikoto keliaujant. Žinomą pacifistą ir karo priešininką kvietė į Paryžių ir Niujorką – į ten (o taip pat į Japoniją, Kiniją) ir kitur jis keliavo su šveicarišku pasu. Chemikas F. Haberis ir kiti jo draugai jam priekaištavo, kad jis nelojalus vokiečių kančioms. Einšteinas aiškino: „Ištikimybė politiniam Vokietijos įvaizdžiui man kaip pacifistui būtų nenatūralia“.

Nesu tinkamu vokiečių intelektualų atstovu, nes jie manęs pilna apimtimi nemato savo tarpe. Mano atviras tarptautinis požiūris, šveicariška pilietybė ir žydiška tautybė veikia kartu, kad daugeliu atvejų manęs nepriimtų su pasitikėjimu. Būtinu šalies atstovui, kad būtų siejančia sėkmės grandimi.

1922 m., būnant Japonijoje, A. Einšteinui buvo paskirta Nobelio premija. Reikalaujama, kad premiją pasiimtų asmuo, o jam negalint, atsiima šalies ambasadorius. Žinoma, atvyko Šveicarijos ambasadorius, aiškindamas, kad Einšeinas šiuo metu keliauja kaip Ciuricho kantono pilietis. Bet tai padarė ir Vokietijos ambasadorius R. Nadolnyi, argumentuojant, kad Einšteinas turi Vokietijos pilietybę pagal reikalavimą 1913 m. priimant į darbą Berlyne. Galiausiai, apdovanojimą atsiėmė vokiečiai. Einšteinas pradžioje protestavo dėl jo dešveicarizacijos, bet metų bėgyje priekaištų atsisakė.

Tačiau viskas pasikeitė 1933 m. rugpjūčio 25 d., kai nacistinė vyriausybė iš Einšteino atėmė Vokietijos pilietybę. Jam prieglobstį suteikė JAV, kur galiausiai 1940 m. spalio 1 d. jis gavo ir JAV pilietybę. Ir net ten jo pasisakymai už žmonių teises ir branduolinį nusiginklavimą išprovokavo FTB vadą E. Hoover‘į, nurodžiusį išnagrinėti galimybes iš jo tą pilietybę atimti.

Jei priklausymas vokiečiams gali būti laikomas tik paso (ar kitos formalios registracijos) klausimu, indentikacija, kurią suteikiama iš šalies ir gali būti pakeista, tai klausimas dėl buvimo žydu atrodytų yra visiškai kitokiu. Tačiau Einšteinui sąveikos tarp aktyvaus ir pasyvaus tikėjimo ir etninės priklausomybės buvo dar painesnės. Tai prasidėjo dar vaikystėje, kai jis kurį laiką gilinosi į apeigų esmę. 1949 m. jis aprašė savo identifikavimąsi žydu ir santykių su religija nutraukimą būnant 12 m. amžiaus.

Tad pirmuoju pabėgimu buvo religija, kuri įdiegiama vaikui per tradicinę auklėjimo mašiną. Tad aš tapau – nors ir buvau visai nereligingų (žydų) tėvų vaiku – labai religingu, tačiau staiga lioviausi tokiu būti 12-os. Skaitydamas mokslo populiarinimo knygas, netrukus padariau išvadą, kad daug dalykų Biblijoje negali būti tiesa. To pasekoje tapo visiškai fanatiškas laisvamanybės priepuolis derinyje su įspūdžiu, tarsi vyriausybė tyčia apgaudinėja jaunimą; tai buvo naikinantis įspūdis.

Jis jaunatviškai tikėjo, kad visiškai nutraukė su religija. Vėliau, pildydamas privalomas formas, jis nurodė esąs „nereligingas“ (konfessionslos). 1911-ais, kai jam pirmąkart buvo pasiūlyta profesūra Prahoje, jis irgi Vienos biurokratams nurodė esąs konfessionslos, tačiau Habsburgams priklausąs imperatorius laikėsi, kad žmogus gali prisiekti tik užtvirtindamas priesaiką dievybe. Einšteinas norėjo to darbo, tad jis paprasčiausiai konfessionslos pakeitė į mosaisch (Mozės tikėjimą). 1912 m. grįžęs į Ciurichą jis vėl užsiregistravo kaip konfessionslos. Po 7 m., 1919 m., dėl antrųjų vedybų su Elsa Einstein, vėl iškilo priklausomybės žydams klausimas – ir ne be sunkumų.

Kaip ir daugelyje Europos valstybių, dalis mokesčių buvo skiriama valstybės remiamoms religinėms institucijoms. Pradžioje jiedu susituokė kaip protestantai. Po metų jo požiūris jau buvo identifuojamas žydu ir netgi sionistu, nors jis tebesilaikė, kad yra konfessionslos. Žydų bendruomenė (Judische Gemeinde) spaudė, kad kiekvienas žydas priklauso savo regiono žydų bendruomenei ir apskaitomas mokesčių. Einšteinas atsisakinėjo, netgi provokatyviai:

Aš dar kartą jums aiškinu, kad neketinu jungtis prie [žydų] bendruomenės ir nelaikau, kad tai būtina, ... bet išlieku konfessionslos kaip dabar esu. [ ... ] ... atkreipiu dėmesį, kad žodis ‚žydas‘ turi dvigubą prasmę ir nurodo 1) tautiškumą ir kilmę; 2) religinį tikėjimą. Aš esu žydas pirmąja prasme, bet ne antrąja.

^*) Frankas Daisonas (Frank Watson Dyson, 1868-1939) – anglų astronomas. Pagrindiniai darbai skirti Saulės užtemimams, jos karūnos ir chromosferos spektrui. Dalyvavo 1919 m. ekspedicijoje Saulės užtemio stebėjimui, kurioje buvo patvirtinta bendrosios reliatyvumo teorijos prielaida apie šviesos nukrypimą. Išlado laiko patikrinimo signalus (1924 m., „šeši pyptelėjimai“, imti perdavinėti per BBC radiją). Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas 1241.

^**) Gilbertas Maris (George Gilbert Aimé Murray, 1866-1957) – australų kilmės britų filologas, rašytojas, vertėjas, publicistas, visuomenininkas, humanistas (1929-30 m. buvo Etikos sąjungos prezidentu). Į Angliją su motina atvyko 1877 m. 1889-99 m. profesoriavo Glazgo un-te, iš kurio pasitraukė dėl sveikatos. Daugiausia dėmesio skyrė senovės graikų kalbai ir kultūrai. Išvertė beveik visas graikų dramas. Jo garbei pavadinta mažoji planeta 941.