Adventas ir angelas
Andrius Martinkus

Angelas stovėjo prie Viešpaties karsto ir žiūrėjo į žmones, susirinkusius aplink didelę ir gražią Kalėdų eglę. Angelas mąstė.

Kaip neišmatuojamai, kaip baisiai skiriasi žmonių likimai, ... stebėjosi angelas. Kokia tarp jų žioji praraja. Ar gali kas nutiesti tiltą per bedugnę, skiriančią dangų ir pragarą? Kartais atrodo, tarsi jie būtų mūsų, bekūnių dvasių, įsikūnijimai ... tokie dangiškai tyri arba velniškai bjaurūs būna jų darbai. Štai vyras, ant rankų laikantis vaiką, tokį mielą ir pūkuotą, tarsi didelę kamanę. Štai moteris, liūdnai stebinti baltą ir abejingą snaigių šokį. Niekas jų nesieja, niekada anksčiau jie nebuvo susitikę ir niekada nesusitiks iki to lemtingo liepos vakaro, kai lyjant lietui jis ją nužudys. Ak, tas žmogaus kūnas. Ką jaučia toji moteris, kai neatsargi snaigė miršta ant jos pravirų lūpų? Kartais atrodo, kad tame pačiame kūne skirtingu metu apsigyvena dangaus arba pragaro būtybės. Mūsų, grynųjų dvasių, apsisprendimas buvo vienkartinis ir neatšaukiamas. Mes esame anapus ribos, anapus negailestingo "arba...arba". Mes pasirinkome kartą ir visiems laikams. Mes amžinai būsime ten arba čia. O žmogus gali atsiversti ir nupulti, gali dieną būti angelu, o naktį velniu. Baisu yra niekada nieko nemylėti. Bet dar baisiau yra mylėti ir meilės netekti. Tas vyras ir ta moteris šiandien myli. Štai kur siaubas. Riba yra siaubo gyvybės šaltinis. Bet kartu ji yra tos trapios dvasios ir kūno santuokos, per kurią Kūrėjas nutarė išganyti pasaulį, didybės pagrindas.

Kai Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš Rojaus, ... toliau mąstė angelas ... jie buvo nuogi ir silpni. Jie neturėjo lokio nagų ir šerno ilčių, jų kūnų nesaugojo vėžlio šarvai, o jų sielos buvo sutrikusios ir išsigandusios. Todėl Dievas jiems davė kultūrą, kad jie galėtų apsiginti nuo gamtos ir piktųjų dvasių pasaulio. Kultūra tapo jų nagais, iltimis, šarvais ir vieta, kurioje jie susitikdavo su mumis ir Visatos Karaliumi. Bet žmonės labai anksti pradėjo nekęsti vieni kitų. Žmogžudys atsirado jau antrojoje žmonijos kartoje, jis buvo Ievos pirmgimis, o dešimtąją žmonių kartą Dievas nušlavė nuo žemės veido Tvano vandenimis, ir tik Nojaus šeimai buvo leista išsigelbėti. Dievas davė jiems kultūrą, kad jie apsigintų nuo gamtos, bet jie nukreipė ją vieni prieš kitus, ir stipresnieji iš jų eidavo per žemynus naikindami silpnesniuosius. Kai kuriuos iš jų kultūra padarė kone angelais, bekūnėmis būtybėmis. Jie paspaudžia mygtuką ir mato, kas vyksta anapus vandenyno. Paspaudžia kitą mygtuką ir kalbasi su esančiuoju už tūkstančių mylių. Vieno piršto judesiu gali pelenais paversti ištisus miestus. Dievas sumaišė jų kalbas, bausdamas Babelio bokšto statytojus už įžūlumą. Dabar jie ir vėl meta iššūkį Dievui sukildami prieš jo norėtą kalbų įvairovę. Jie naikina kalbas ir kitas rūšis, atimdami iš jų miškus ir stepes, nuodydami orą ir teršdami jūrą, tarytum norėtų vieni likti žemėje.

Bet ar tai, kas buvo sukurta kaip viena žmonija, šiandien vis dar yra viena rūšis? ... klausė savęs angelas. Viršgarsinio bombonešio pilotas, smiliaus prisilietimu prie paleidimo mygtuko galintis ugnies kamuolyje paskandinti milijoninį miestą, panašesnis į angelą naikintoją negu į Naujosios Gvinėjos džiunglėse ietimi medžiojantį čiabuvį. Ar yra kas bendro tarp tų, kurie moka šimtą tūkstančių dolerių už tai, kad bus užšaldyti ir laikomi kamerose, kol medicina suras vaistus nuo visų ligų ir pagamins nemirtingumo eliksyrą, ir dešimčių tūkstančių nuo maliarijos mirštančių vaikų, kuriems neatsirado skiepų? O kas sieja multimilijardierių ir iš bado mirštančiuosius, spinduliuojančią, plastinėmis operacijomis laikrodžio rodyklę dvidešimt metų atgal atsukusią popžvaigždę ir Afrikos raupsuotuosius, lytį pakeitusį transvestitą ir išprievartautą Darfūro moterį? Dievas davė žmonėms kultūrą, kad jie atsiskirtų ir apsigintų nuo gamtos, bet jie tik didino atskirtį savo rūšyje, kol beviltiškai nutolo vieni nuo kitų, nutolo tiek, kad netgi savybė, kuri, atrodo, turėtų juos vienyti ... jų mirtingumas ... ne vienija juos, o skiria. Juk miršta jie taip skirtingai! Ar mirtis iš bado ir užsišaldymas, kol bus atrastas nemirtingumo receptas, nėra akiplėšiškas pasityčiojimas iš jų prigimties bendrumo ir žmonijos lemties? Dievas sukūrė juos pagal savo paveikslą ir panašumą, bet dabar jie užsimojo sukurti tobulesnį žmogų pagal savo įgeidžius ir pageidavimus. Įdomu, ar duos Dievas sielą klonui, jei žmonės tokį pasigamins, ir jeigu duos, tai kokią? ... susimąstė angelas. Aišku, atsakymo jis nežinojo.

Angelas stovėjo prie Dievo karsto ir žvelgė į žmones, vaikščiojančius aplink aukštą ir puošnią Kalėdų eglę. Tai buvo Europos angelas.

Jie išsigando siaubo ir sunaikino save kaip ribą, ... mąstė angelas. Tapo vienmačiai kaip ir mes, grynosios dvasios. Jie atmetė savo lemtį būti "tarp". Pasidarė tiesiog stipriausi iš gyvūnų arba dievai ... nelygu kaip pažiūrėsi. Jų filosofai dėl to nesutaria. Ar jų apsisprendimas, kaip ir mūsų, vienmačių būtybių, galutinis ir neatšaukiamas? Dievas jiems davė kultūrą, kad jie apsigintų nuo gamtos ir piktųjų dvasių pasaulio, bet jie sunaikino gamtą ir jiems tapo nebereikalinga mūsų pagalba. Jie pasigamino sau naują gamtą, kurios gyslomis teka elektra, užmušė Dievą, paguldė jį į karstą, užvertė dangtį ir užkalė jį vinimis, o mus išvarė į miškus ir tyrus, kurių dar nespėjo suniokoti, pas savo pagoniškus dievus, kuriems kadaise aukodavo, į Karpatų kalnus ir Laplandijos taigą pas paskutinius lokius ir vilkus. Ir ką gi? Mums čia iš tikrųjų geriau. Mes daug smagiau jaučiamės šiuose gamtos likučiuose negu jų ištvirkusiuose miestuose. Jų senųjų miškų ir pelkių dievų draugija mums mielesnė už jų prezidentų ir ministrų pirmininkų naujamečius sveikinimus, ir mes verčiau staugsime kartu su vilkais, šia laukine giesme šlovindami Dievo sukurtą prigimtį. Angelas pyko.

Staiga jo dėmesys nukrypo į vieną mergaitę.

Mergaitė norėjo paimti nuotraukų albumą nuo viršutinės knygų spintos lentynos, nes albume buvo kelios jos mirusios močiutės nuotraukos, ir mergaitė norėjo į jas pažiūrėti. Netyčia ji kliudė vieną knygą, ir ši nukrito. Atsitrenkusi į grindis atsivertė. Mergaitė pažvelgė į atsivertusį puslapį. Jame buvo parašyta, kad Dievas mirė. Mergaitė truputėlį nustebo, nes ji mylėjo Dievą. "Kaip aš galiu mylėti Dievą, jei jis miręs?" ... paklausė savęs mergaitė ir susimąstė. Staiga ryžtingu mažų rankų judesiu mergaitė užvertė knygą ir padėjo ją į vietą. Užsiversdama knyga išleido garsą. "Net jei Dievas mirė, aš vis tiek jį mylėsiu, ... tarė mergaitė, ... juk aš myliu savo mirusią močiutę". Ir ant mažos Kalėdų eglutės pakabino baltą popierinį angelą.

Maranata! Maranata! ... svajingą angelo išsiblaškymą nutraukė grėsmingi šūksniai, ir angelas krūptelėjo. Maranata! Maranata! Ateik, mūsų Viešpatie! Mūsų Viešpatie, ateik! ... girdėjo angelas šaukiant nesuskaičiuojamas ordas, artėjančias iš pietų ir rytų. Atiduokite mums mūsų Dievą! Sugrąžinkite mums mūsų Viešpatį! ... nuo šių šauksmų drebėjo svarstyklių lėkštės. Vienoje gulėjo mažos mergaitės širdis. Į kitą kėlė koją miriadai karių, traukiančių atsiimti savo Viešpaties karsto.

Šaltinis: Šiaurės Atėnai, 2005-12-17, nr. 777  

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė