Apie filosofinį kelionių ir nieko neveikimo žavesį

Visada būsiu dėkingas tiems, kurių dėka galėsiu netrikdomas naudotis savo laiku, o ne tiems, kurie man pasiūlytų garbingiausias pareigas žemėje.
Ačiū Dievui, mano padėtis nebuvo tokia sunki, kad verstų iš mokslo padaryti amatą savo buičiai pagerinti. Ir nors aš neniekinau garbės kaip kinikai,
vis dėlto nelabai vertinau tą, kurią galėjau tikėtis įgyti nepelnytai.

Rene Descartes, „Samprotavimas apie metodą“

Dekartas žavi savo pasiūlymu filosofijos išminties ieškoti ne knygose, bet atrasti ją patyrime. „Bet aš maniau, kad jau skyriau užtektinai laiko kalboms, taip pat senovės autorių knygų, jų istorijų ir pasakų skaitymui. Juk kalbėtis su kitų amžių žmonėmis yra beveik tas pats, kaip keliauti. Naudinga šį tą sužinoti apie įvairių tautų papročius, kad galėtume blaiviau spręsti apie savuosius ir nemanytume, jog viskas, kas neatitinka mūsų papročių, yra juokinga ir prieštarauja protui, kaip mano tie, kurie nieko nėra matę“. Patyrimą jis supranta kaip pasaulio patyrimą, kurį lengviausia įgyti keliaujant ir bendraujant. Todėl Dekartas „Samprotavimuose apie metodą“ kaip niekad daug dėmesio skiria kelionių reikšmingumui aptarti.

Kelionė atskleidžiama keliais aspektais. Pirma, kelionė yra būdas pažinti papročių įvairovę. Tačiau filosofui svarbus ne papročių įvairumas, bet supratimas, kad savieji papročiai nėra vieninteliai teisingi. Papročių ir įpročių reliatyvizavimas padeda išvengti klaidingų nusistatymų ir atverti „natūralią Dekartas proto šviesą“. Antra, kelionės atskleidžia, kad nepaisant papročių įvairovės žmonių racionalumas yra universalus. Taip filosofas atsisako barbaro ir laukinio etikečių sugestijuojamo savo viršenybės kitų tautų atžvilgiu supratimo: „Paskui keliaudamas įsitikinau, kad tie žmonės, kurių supratimas visiškai priešingas mūsų supratimui, dėl to anaiptol nėra barbarai nei laukiniai, kad daugelis iš jų yra tokie pat protingi, kaip ir mes, ar net protingesni už mus“. Šiuos dalykus reikia priminti, kad išvengtume neišmanėlių teiginių apie visuotinį vakarietiškos filosofijos rasizmą ir europocentrizmą. Trečias filosofinis kelionės bruožas yra tas, kad kelionėje, pasak Dekarto, įgyjame kontempliatyvinę nuostatą. Mokomės stebėti neįsitraukdami. Dekarto žodžiais: „Devynerius metus aš nieko kito neveikiau, tik basčiausi po pasaulį, stengdamasis būti veikiau visų jame vykstančių komedijų žiūrovu, o ne aktoriumi“. Mamardašvilis, komentuodamas šį Dekarto polinkį į keliones, palygino jį su fenomenologine redukcija. Svarbiausia yra tam tikra būsena, kuri pasiekiama neutralizuojant natūralius ryšius. Redukcija yra radikalus nuostatų pakeitimas arba klausiančio žvilgsnio įgijimas, kai dalykų reikšmės nebėra savaime suprantamos. Keliaudamas žmogus tokią būseną gali pasiekti spontaniškai. Kelionės skatina keisti nuostatas, nes suspenduoja mūsų turėtus įsitikinimus, leidžia kvestionuoti nusistovėjusias nuomones ir įpročius. Keliaudamas turi atsisakyti mąstymo ir patirties schematizmų ir atsiverti netikėtiems patirties viražams.

Dekartas pabrėžia kelionių svarbą, nes jos leidžia naujai atrasti pasaulio patirtį ir transformuoti savo nuostatas. Šiuose svarstymuose pasirodo praktinė filosofinių meditacijų reikšmė. Pasaulio patirtis turi būti ne šiaip įgyjama, bet nuolatos reflektuojama. Patiriami dalykai turi būti apmąstomi susiejant juos su patirties būdu ir mano paties dalyvavimu šiose patirtyse. Todėl Dekartas pabrėžia patirties aiškumą, kuris yra įsisąmonintos ir įprasmintos patirties ženklas. Tiesa, jis kalba apie patirties aiškumą ir distinktyvumą. Antrasis patirties apibūdinimas išverstas kaip tikslumas. Aš vis dėlto versčiau arba kaip ryškumą, nes taip galima charakterizuoti patirtyje suvokiamą dalykų skirtingumą, arba palikčiau lotyniškos kilmės distinktyvumą.

Dekarto svarstymuose patraukliai aptariama ne tik kelionių filosofinė nauda. Autorius nurodo ir laisvalaikio arba nieko neveikimo naudą. Nieko neveikimas čia suprantamas ne kaip paprastas tinginiavimas, bet kaip atsipalaidavimas nuo kasdienių rūpesčių, kai galima pasilikti su savo mintimis: „Neturėdamas su kuo pasikalbėti, kad prasiblaškyčiau, ir, laimė, neturėdamas ramybę drumsiančių rūpesčių ir aistrų, aš užsidarydavau visai dienai kambaryje prie krosnies ir maloniai paskęsdavau savo mintyse“. Dekartas nuolatos pabrėžia mąstymo ir pasinėrimo į mintis malonumą. Pastarajam reikalingas vienišumas, proto ramybė ir nieko neveikimas, apie kurį filosofas dažnai užsimena laiškuose. Štai laiške Beeckmanui, rašytame 1619 m. sausio 24-ą, Dekartas teigia, kad jis kaip įprastai nuolatos dykinėja, lietuviškai dar galima sakyti „slainikauja“. Vėliau priduria, kad užsiima visokiais mokslininko akimis žiūrint nesvarbiais dalykais – piešimu, karine architektūra, mokosi flamandų kalbos. Tad nieko neveikimą Dekartas supranta kaip laiko išlaisvinimą, buvimą dabartyje, kai galima užsiimti maloniais, o ne darbo reikalais. Šiuo požiūriu jo samprotavimas apie metodą – ne šiaip mokslinį pažinimą reglamentuojančios taisyklės. Tai greičiau išmintingi nurodymai, kaip reikia transformuoti save, kad įgytum reikalingą nusiteikimą ir patirtum mąstymo malonumą. Metodo žinojimas yra tiesiogiai susijęs su klausimu, kaip ir kuo reikia vadovautis gyvenime.

Dekarto pateikiamos taisyklės – ne mokslinė metodologija, bet darbo su savimi ir savo mintimis nurodymai. Visos keturios jo siūlomos taisyklės yra tokios paprastos ir akivaizdžios, kad po jomis nedvejodamas pasirašyčiau ir aš pats. Jos tinka kaip nurodymai ir studentams, besimokantiems, kaip rašyti filosofinius darbus. Siekti akivaizdumo, sudėtingesnius dalykus skaidyti į atskiras dalis, pradėti nuo paprastesnių ir eiti prie sudėtingesnių dalykų, pateikti nuodugnius išvardinimus – šios keturios taisyklės dėl paprastumo nė kiek nepaseno ir šiandien.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis