Apie filosofinį kelionių ir nieko neveikimo žavesį. Dekartas. Vartiklis

Visada būsiu dėkingas tiems, kurių dėka galėsiu netrikdomas naudotis savo laiku, o ne tiems, kurie man pasiūlytų garbingiausias pareigas žemėje.
Ačiū Dievui, mano padėtis nebuvo tokia sunki, kad verstų iš mokslo padaryti amatą savo buičiai pagerinti. Ir nors aš neniekinau garbės kaip kinikai,
vis dėlto nelabai vertinau tą, kurią galėjau tikėtis įgyti nepelnytai.
Rene Descartes, „Samprotavimas apie metodą“

Dekartas žavi savo pasiūlymu filosofijos išminties ieškoti ne knygose, bet atrasti ją patyrime. „Bet aš maniau, kad jau skyriau užtektinai laiko kalboms, taip pat senovės autorių knygų, jų istorijų ir pasakų skaitymui. Juk kalbėtis su kitų amžių žmonėmis yra beveik tas pats, kaip keliauti. Naudinga šį tą sužinoti apie įvairių tautų papročius, kad galėtume blaiviau spręsti apie savuosius ir nemanytume, jog viskas, kas neatitinka mūsų papročių, yra juokinga ir prieštarauja protui, kaip mano tie, kurie nieko nėra matę“. Patyrimą jis supranta kaip pasaulio patyrimą, kurį lengviausia įgyti keliaujant ir bendraujant. Todėl Dekartas „Samprotavimuose apie metodą“ kaip niekad daug dėmesio skiria kelionių reikšmingumui aptarti.

Kelionė atskleidžiama keliais aspektais. Pirma, kelionė yra būdas pažinti papročių įvairovę. Tačiau filosofui svarbus ne papročių įvairumas, bet supratimas, kad savieji papročiai nėra vieninteliai teisingi. Papročių ir įpročių reliatyvizavimas padeda išvengti klaidingų nusistatymų ir atverti „natūralią proto šviesą“. Dekartas

Antra, kelionės atskleidžia, kad nepaisant papročių įvairovės žmonių racionalumas yra universalus. Taip filosofas atsisako barbaro ir laukinio etikečių sugestijuojamo savo viršenybės kitų tautų atžvilgiu supratimo: „Vėliau kelionių metu įsitikinau, kad žmonės, turintys kitokį supratimą nei mes, dėl to anaiptol nėra barbarai ar laukiniai ir daugelis jų tiek pat protingi kaip ir mes, ar net protingesni“. Šiuos dalykus reikia priminti, kad išvengtume neišmanėlių teiginių apie visuotinį vakarietiškos filosofijos rasizmą ir europocentrizmą. Trečias filosofinis kelionės bruožas yra tas, kad kelionėje, pasak Dekarto, įgyjame kontempliatyvinę nuostatą. Mokomės stebėti neįsitraukdami. Dekarto žodžiais: „Devynerius metus aš nieko kito neveikiau, tik basčiausi po pasaulį^*), stengdamasis būti veikiau visų jame vykstančių komedijų žiūrovu, o ne aktoriumi“. Mamardašvilis^**), komentuodamas šį Dekarto polinkį į keliones, palygino jį su fenomenologine redukcija. Svarbiausia yra tam tikra būsena, kuri pasiekiama neutralizuojant natūralius ryšius. Redukcija yra radikalus nuostatų pakeitimas arba klausiančio žvilgsnio įgijimas, kai dalykų reikšmės nebėra savaime suprantamos. Keliaudamas žmogus tokią būseną gali pasiekti spontaniškai. Kelionės skatina keisti nuostatas, nes suspenduoja mūsų turėtus įsitikinimus, leidžia kvestionuoti nusistovėjusias nuomones ir įpročius. Keliaudamas turi atsisakyti mąstymo ir patirties schematizmų ir atsiverti netikėtiems patirties viražams.

Dekartas pabrėžia kelionių svarbą, nes jos leidžia naujai atrasti pasaulio patirtį ir transformuoti savo nuostatas. Šiuose svarstymuose pasirodo praktinė filosofinių meditacijų reikšmė. Pasaulio patirtis turi būti ne šiaip įgyjama, bet nuolatos reflektuojama. Patiriami dalykai turi būti apmąstomi susiejant juos su patirties būdu ir mano paties dalyvavimu šiose patirtyse. Todėl Dekartas pabrėžia patirties aiškumą, kuris yra įsisąmonintos ir įprasmintos patirties ženklas. Tiesa, jis kalba apie patirties aiškumą ir distinktyvumą. Antrasis patirties apibūdinimas išverstas kaip tikslumas. Aš vis dėlto versčiau arba kaip ryškumą, nes taip galima charakterizuoti patirtyje suvokiamą dalykų skirtingumą, arba palikčiau lotyniškos kilmės distinktyvumą.

Dekarto svarstymuose patraukliai aptariama ne tik kelionių filosofinė nauda. Autorius nurodo ir laisvalaikio arba nieko neveikimo naudą. Nieko neveikimas čia suprantamas ne kaip paprastas tinginiavimas, bet kaip atsipalaidavimas nuo kasdienių rūpesčių, kai galima pasilikti su savo mintimis: „Neturėdamas su kuo pasikalbėti, kad prasiblaškyčiau, ir, laimė, neturėdamas ramybę drumsiančių rūpesčių ir aistrų, aš užsidarydavau visai dienai kambaryje prie krosnies ir maloniai paskęsdavau savo mintyse“. Dekartas nuolatos pabrėžia mąstymo ir pasinėrimo į mintis malonumą. Pastarajam reikalingas vienišumas, proto ramybė ir nieko neveikimas, apie kurį filosofas dažnai užsimena laiškuose. Štai laiške Beeckmanui, rašytame 1619 m. sausio 24-ą, Dekartas teigia, kad jis kaip įprastai nuolatos dykinėja, lietuviškai dar galima sakyti „slainikauja“. Vėliau priduria, kad užsiima visokiais mokslininko akimis žiūrint nesvarbiais dalykais – piešimu, karine architektūra, mokosi flamandų kalbos. Tad nieko neveikimą Dekartas supranta kaip laiko išlaisvinimą, buvimą dabartyje, kai galima užsiimti maloniais, o ne darbo reikalais. Šiuo požiūriu jo samprotavimas apie metodą – ne šiaip mokslinį pažinimą reglamentuojančios taisyklės. Tai greičiau išmintingi nurodymai, kaip reikia transformuoti save, kad įgytum reikalingą nusiteikimą ir patirtum mąstymo malonumą. Metodo žinojimas yra tiesiogiai susijęs su klausimu, kaip ir kuo reikia vadovautis gyvenime.

Dekarto pateikiamos taisyklės – ne mokslinė metodologija, bet darbo su savimi ir savo mintimis nurodymai. Visos keturios jo siūlomos taisyklės yra tokios paprastos ir akivaizdžios, kad po jomis nedvejodamas pasirašyčiau ir aš pats. Jos tinka kaip nurodymai ir studentams, besimokantiems, kaip rašyti filosofinius darbus. Siekti akivaizdumo, sudėtingesnius dalykus skaidyti į atskiras dalis, pradėti nuo paprastesnių ir eiti prie sudėtingesnių dalykų, pateikti nuodugnius išvardinimus – šios keturios taisyklės dėl paprastumo nė kiek nepaseno ir šiandien.

Samprotavimas apie metodą (ištraukos apie keliones)

[ ... ] Tačiau aš laikiau, kad jau pakankamai laiko skyriau kalboms bei senųjų knygų su jų pasakojimais iš išsigalvojimais skaitymui, nes kalbėtis su kitų amžių rašytojais – tas pat, kaip keliauti. Tam tikru lygiu naudinga susipažinti su įvairių tautų papročiais, kad galima būtų geriau spręsti apie mūsiškius ir nelaikyti juokinga ir neprotinga visa, kas nesutampa su mūsų papročiais, kaip dažnai daro nieko nematę žmonės. Tačiau kas skiria pernelyg daug laiko kelionėms, gali galiausiai tapti svetimu savo šalyje, o kas pernelyg domisi praėjusių laikų reikalais, paprastai ima nežinoti, kas vyksta jo laiku. [ ... ]

Štai kodėl, kai tik amžius leido man palikti priklausomybę nuo prižiūrėtojų, aš visai užmečiau užsiėmimus knygomis ir nusprendžiau siekti tik to mokslo, kurį galiu įgyti savyje arba didžiojoje pasaulio knygoje; ir likusią savo jaunystės dalį išnaudojau tam, kad keliaučiau, pamatyčiau rūmus ir armijas, susitikčiau su įvairių papročių ir padėčių žmonėmis bei sukaupti įvairiausią patirtį, išbandęs save likimo siųstuose susitikimuose, - ir visur apmąstyti sutiktus dalykus taip, kad gautum kokią nors naudą iš tų užsiėmimų. Nes man atrodė, kad galiu sutikti daugiau tiesos bet kurio samprotavimuose apie betarpiškai jį liečiančius dalykus, kurie iškart nubaus jį, jei jis neteisingai nuspręs, nei kabinetiniuose išsilavinusio žmogaus svarstymuose, nepasibaigiančiuose veiksmu ir jam, galbūt, turinčiuose vienintelę pasekmę: jis tuo labiau didžiuojasi jais kuo jie yra toliau nuo sveiko proto, nes tada jam tenka skirti daugiau proto ir sugebėjimų, kad padarytų juos panašesnius į tiesą. Aš gi visad labiausiai norėjau išmokti skirti tikrą nuo klaidingo, kad geriau suprasčiau savo veiksmus ir užtikrinčiau eičiau šiame gyvenime.

Tiesa, tuo metu, kai aš tik stebėjau kitų žmonių papročius, juose neradau nieko, į ką galėčiau atsiremti, nes juose pastebėjau tokią pat įvairovę, kokią anksčiau įžvelgiau filosofų nuomonėse. Didžiausia mano gauta nauda tame, kad išmokau ne ypač tikėti tuo, ką man bando įteigti pavyzdžiu ir papročiu, nes mačiau, kad daug kas iš to, kas mums atrodo juokinga ir keista, yra kitų didžiųjų tautų priimta ir pritariama. Taip pamažu išsivadavau nuo daugelio klaidų, kurios gali užstoti tikrą šviesą ir neleisti mums geriau klausyti proto balso. Po to, kai kelis metus praleidau pasaulio knygos studijavimui ir pabandžiau įgyti tam tikrą patirties atsargą, vieną dieną priėmiau sprendimą tyrinėti save patį ir panaudoti visas proto jėgas tam, kad pasirinkčiau kelius, kuriais turėčiau eiti. Man atrodo, kad tai man pavyko geriau, nei būčiau niekada nepalikęs savo tėvynės ir savo knygų. [ ... ]

Tačiau aš dar nuo mokyklos laikų žinojau, kad neįmanoma sugalvoti nieko keistesnio ir neįtikėtinesnio, kas nebūtų jau pasakyta kurio nors filosofo. Vėliau kelionių metu įsitikinau, kad žmonės, turintys kitokį supratimą nei mes, dėl to anaiptol nėra barbarai ar laukiniai ir daugelis jų tiek pat protingi kaip ir mes, ar net protingesni. Tas pats žmogus, to paties proto, nuo vaikystės išauklėtas tarp prancūzų ir vokiečių, tampa kitokiu, nei kad būtų gyvenęs tarp kinų ar kanibalų. Ir taip ir dėl drabužių madų: tas pats daiktas, mums patikęs prieš dešimt metų ir, galbūt, vėl patiksiantis mums po dešimties metų, dabar mums atrodo keistu ir juokingu. Taip įprotis ir pavyzdys mus įtikina labiau, nei koks nors tikslus žinojimas. Tačiau vis tik balsų dauguma nėra įrodymu, turinčiu kokią nors reikšmę tiesoms, gaunamoms su tam tikru vargu, nes labiau tikėtina, kad tiesą surado vienas žmogus nei visa tauta. Dėl to aš negaliu pasirinkti nieko, kieno nuomonę laikyčiau vertingesne už kitų, ir tapau priverstas tapti vadovu sau pačiam.

Priėmęs tas taisykles ir jas sugretinęs su religijos tiesomis, kurios visad buvo mano tikėjimo pagrindu, laikiau turįs teisę išsivaduoti iš visų likusių savo nuomonių. Ir tikėdamasis, kad geriau pasieksiu tikslus bendraudamas su žmonėmis nei likdamas namie prie židinio, kur man kilo tos mintys, aš, nelaukdamas žiemos pabaigos, vėl išvykau į kelionę. Ištisus devynerius metus aš nieko kito neveikiau, tik basčiausi po pasaulį, stengdamasis būti veikiau visų jame vykstančių komedijų žiūrovu, o ne aktoriumi. Kiekvieno dalyko atžvilgiu aš mąsčiau apie tai, kas gali padaryti jį abejotinu ir mus klaidinti, ir tuo pačiu savo prote išnaikinau visus suklydimus, galėjusius į jį prieš tai įsiskverbti. [ ... ]

^*) 1617 m. Dekartas stoja į olandų armiją ir, būdamas kataliku, kovoja už protestantus. Tai jam suteikė galimybę keliauti. 1619 m. pavasarį jis vyksta į Frankfurtą Vokietijoje, kur stoja į Bavarijos hercogo armiją ir vyksta prie pietinių Vokietijos sienų, kur lapkričio 10-11 d. patiria „Ulmo nušvitimą“, leidusį suformuluoti garsiąsias 4-ias metodologines taisykles (žr. apie Dekarto sapnus). Tolesnė kelionė vyko per Čekiją, Vengriją, Pomeraniją, 1921 m. lapkritį grįžtant į Vokietiją, o po metų į Paryžių. 1623 m. pavasarį vyksta į Šveicariją, iš jos į Italiją, į Paryžių grįždamas po 2 m. 1649 m. išvyksta į Švediją, kuri tampa paskutine jo kelione.

^**) Merabas Mamardašvilis (1930-1990) – gruzinų kilmės tarybinis filosofas, Maskvos logikos būrelio įkūrėjas, beveik nepalikęs rašytinių veikalų (darbai nebuvo leidžiami „dėl ideologinių priežasčių“). Jis skaitė daugybę paskaitų (apie Dekartą, I. Kantą, M. Prustą) ir išliko daugelio šių paskaitų įrašai, kurie buvo iššifruoti ir paskelbti po filosofo mirties. 2001 m. Tbilisyje jam pastatytas paminklas.
Jis aiškino, kad yra “tikra filosofija” ir yra filosofinės sistemos. Savo filosofavimą jis vadino „sokratiniu”. Jis gyvenimo prasmę mate žmogaus savi-realizacijoje. Jo nuomone, žmogui būdinga jaustis „unikaliu, nepakeičiamu, reikalingu“.