Dave Eggers. Varom! Lithuanian

Atostogų ir kelionių metas strimgalviais artėja – ir ne prošal paskaityti kelionių temomis. Na, sezonas Egipte jau pasibaigė, tačiau gal bus įdomu jį prisiminti ir palyginti įspūdžius...

Apie autorių
Deivis Egersas (Dave Eggers, g. 1970) – amerikiečių prozininkas, žurnalistas, leidėjas. Išgarsėjo savo pirmąja knyga – beletrizuota autobiografija "Stulbinančio genijaus širdį draskantys darbai" (2000). Parašė romanus "Turi žinoti savo greitį" (2002) ir "Kas tas: Valentino Ačako Dengo autobiografija" (2006), išleido apsakymų rinkinį "Trumpi trumpučiai apsakymai" (2005). Yra kasmetinio almanacho "Geriausi neprivalomi amerikiečių skaitiniai" rengėjas. Apsakymas "Varom!" (Another) iš rinkinio "Kaip jaučiame alkį" (How We Are Hungry, 2005).
D. Eggers gimė 1970 m. kovo 12 d. Bostone (Masačusetso valst.), užaugo Čikagoje, Lake Forest Ilinojaus priemiestyje (čia mokėsi vienoje klasėje su aktoriumi Vince Vaughn), studijavo Ilinojaus universitete. Gyvena San Franciske ir yra vedęs rašytoją Vendela Vida, su kuria 2005 m. spalio mėn. susilaukė dukters Adelaide. Čia moko rašymo įgūdžių. Yra įsteigęs vaikų rašymo įgūdžių lavinimo mokyklą (2002 m.) ir skatina jas steigti kituose miestuose. 2007 m. Heinz fondas skyrė 250 tūkst. dolerių premiją už "ypač nepaprastus individualius pasiekimus".
Rašyti pradėjo kaip salon.com redaktorius ir įsteigė "Might žurnalą, o taip pat "SF Weekly" rašė humoro skilčiai "Smarter Feller". Jo pirmoji knyga buvo autobiografija (su išgalvotais epizodais) "Stulbinančio genijaus širdį draskantys darbai" (2000, A Heartbreaking Work of Staggering Genius). Veiksmas akcentuojamas į pastangas prižiūrėti jaunesnįjį brolį San Franciske po staigios tėvų mirties.Rašytojo sesuo Beth (teisininkė, nusižudžiusi 2002 m. kovo 1 d.) tvirtino, kad brolis panaudojo jos dienoraščius rašydamas knygą, kuri tapo bestseleriu ir Pulitzer premijos finaliste.
2002 m. išleido pirmąjį romaną "Turi žinoti savo greitį" (We Shall Know Our Velocity) apie pastangas keliaujant aplink pasaulį dalinti pinigus (2003 m. išplėsta ir peržiūrėta versija vadinosi "Sakramentas"). Kiras rašytojo romanas pasirodė 2006 m. - "Kas tas: Valentino Ačako Dengo autobiografija" (What Is the What: The Autobiography of Valentino Achak Deng) buvo 2006 m. "National Book Critics Circle Award for Fiction" premijos finalistas. Su jaunesniuoju broliu Christopher išleido jumoristinių knygelių vaikams.

Į Egiptą patekau kaip kurjeris. Reikalas paprastas: tiesiai aerouoste įteikiau paketą ir jau pirmąją dieną nuo vidurdienio buvau laisvas. Kelionėms į Kairą laikas buvo netinkamas, ne ta situacija: pas mus ne tik su Egiptu – su visu regionu santykiai sugedo; tačiau aš vis tiek sutikau: šiame mano gyvenimo etape

Man pasidarė sunku galvoti, sunku užbaigti pradėtą reikalą. Tikriausiai, iš tikro tai vadinosi liūdesiu arba depresija: tapo nebeįdomu viskas, kas mane paprastai domino, ir ne tikslinio nusistatymo net nebūdžiau galėjęs išgerti stiklinės pieno. Tačiau nekritau į neviltį ir nelaužiau galvos, kas tai ir ką daryti. Būčiau nustatęs diagnozę, būtų visai galas.

Buvau vyru – netgi dukart; buvau žmogumi, atšventusiu savo 40-metį su dideliu draugų būriu; turėjau naminių gyvūnėlių, pavaldinių, darbą diplomatinėje tarnyboje. Po daugelio metų, kai visa tai nugrimzdo į praeitį, vieną gegužės dieną aš, nepaisydamas savo šalies rekomendacijų, atsidūriau Egipte, lengvu nešuliu ir visai vienas.

Karštis buvo kažkoks netoks: sausas, dusinantis, neįprastas. Visada gyvenau vietose, kur klimatas drėgnas – Cincinati, pvz., Hartforde, - kur pažįstami vienas kitą užjautė. Tačiau kova už išgyvenimą Egipto karštyje kažkaip netgi skatino: vietinė saulė darė mane lengvesnį ir tvirtesnį, perlydė į platiną. Per 3 ar 4 dienas numečiau 10 svarų, tačiau jaučiausi puikiai.

Viskas buvo sujudę: neseniai kažkokie teroristai Luksore nušovė 70 turistų. O aš ką tik aplankiau Niujorką ir pakilau į Empire State building viršų iškart po kelių dienų, kai kažkoks tūlas ten pradėjo šaudyti ir vieną nušovė. Nepamanykit, kad sąmoningai ėjau nelaimių pėdomis, tačiau, iš kitos pusės, kokio velnio aš ten lindau, jei ne …

Kažkaip antradienį aš valkiojausi prie piramidžių: vėjau, mėgavausi dulkėmis, marksčiausi – akinius nuo saulės, jau antrus, aš ką tik pamečiau. Prekeiviai, apsiautę Gizos lygumą – tiesą pasakius, mažiausiai simpatiški mūsų planetoje, - bandė įbrukti visokius niekus: mažus žaislinius skarabėjus, vaizdelius su Cheopsu, plastmasines basutes. Jie mokėjo po dvi On Camels dešimtis žodžių tuzinu kalbų ir spėliodami kreipėsi į mane vokiškai, ispaniškai, itališkai, angliškai. Aš numodavau, apsimesdavau kurčiu arba vis tik atsakydavau: "Suomija!" – įsitikinęs, kad suomiškai tai jau tikrai jie nemokės, kol vienas jų man anglų kalbos amerikietišku dialektu man nepasiūlė ekskursijos arkliais, stipriai akcentuodamas "r". Nieko nepasakysi, vikrūs jie, niekšeliai. Kupranugariu aš jau pajodinėjau ir nusivyliau – mokėti reikia daug, nusodina greitai, - tačiau, nors arkliu jojau tik kartą žingsniu ratu, o daugiau ir netroškau, nuėjau su tuo žmogumi.

"Į dykumą", - pasakė jis, vesdamas mane pro sidabrišką turistinį autobusą, iš kurio lipo šveicarų pensininkai. Ėjau iš paskos. "Einam imam arklius. Jojam Raudonoji piramidė¹⁾", - sakė jis. "Tavo arklys – tik tau, asmeninis arklys" – atsakė į paskutinį mano neužduotą klausimą.

Žinojau, kad ką tik leido arba turėjo netrukus leisti laisvai lankyti Raudonąją piramidę, tačiau nežinojau, kad ji vadinasi Raudonąja. Man norėjosi pajodinėti dykuma. Norėjosi išsiaiškinti, ar pabandys šis žmogutis – smulkutis, geltondantis, toli viena nuo kitos nubėgusiomis akimis ir kažkokias policininko ūsais – ar pabandys mane užmušti. Neabejojau, kad nemažai egiptiečių su malonumu mane pribaigtų; ir buvau pasirengęs susirenti su bet kuriuo, norinčiu mano mirties. Buvau vienas ir neatsargus, pasyvumas manyje ėjo pakaitomis su pasikarščiavimu, Puikus buvo metas: aplink viskas kaitino, viskas atstumdavo. Egipte nelikau nepastebėtas: vieni užsipuldavo mane keiksmais, kiti lindo apsikabinti. Kažkaip mane cukranendrių sultimis pavaišino padoriai apsirengęs vyriškis, gyvenęs po tiltu ir norėjęs įsitaisyti mokytoju kokią nors mokyklą-pansioną Amerikoje. Niekuo negalėjau jam padėti, tačiau jis buvo įsitikinęs priešingai: garsiai įtikinėjo mane šalia gatvės prekystalio su sultimis pačiame Kairo minios viduryje, o praeiviai spoksojo į mane tuščiomis akimis. Buvau kumyras, kitatikis, priešas, niekas.

Gizoje ėjau su arklininku – žmogumi, neskleidusiu jokio kvapo, - kažkur į šoną, kur nebuvo nei turistų, nei autobusų. Kietą smėlį po kojomis pakeitė lakus. Praėjome pro išgverusį senioką, sėdėjusį oloje žemėje, ir man paliepė jam sumokėti "bakšišą" – duoti arbatpinigių, - todėl, kad jis "garsus žmogus" ir olos saugotojas. Daviau dolerį. Su arklininku nuėjome toliau; maždaug už mylios, dykumos ir autostrados sąlytyje, jis supažindino su savo porininku – storuliu sunešiotais marškiniais. Storulis už vadžių laikė pora žirgų – abu varno juodumo, arabų veislės.

Man padėjo užsiropšti ant to, kuris žemesnis. Kiekvienoje jo kūno ląstelėje kunkuliavo gyvybė: žirgas nervinosi, išprakaitavusi nugara vos ne pliukšėjo kaip pelkė. Nesakiau egiptiečiui, kad esu jojęs tik kartą, o ir tai prie kelio vykusioje mugėje Liepos 4- ąją²⁾, išgėręs, žingsniu ratu. Tada Arizonoje bandžiau ieškoti dinozaurų kaulų – trumpam apsimečiau archeologu. Pats iki šiol nesuprantu, į ką toks atsigimiau.

- Chešamas, - tarė arklininkas, bakstelėjęs rodomuoju pirštu sau į krūtinę.

Aš linktelėjau.

Storulis liko pakelėje, o mudu su Chešamu ristele nujojom kokias 5 mylias šoniniu, neseniai išasfaltuotu keliu pro fermas. Mus signalizuodami lenkė taksi. Ach, kaip signalizuoja Kaire! Vairuotojai sukioja vairą kaire ranka: jausmų niuansus patogiau išreikšti dešiniąja. Balnas po manimi buvo mažas ir primityvus; sugaišau ne vieną minutę, bandydamas išsiaiškinti, kaip jis laikosi ant arklio ir kaip pačiam ant jo išsilaikyti. Po balnu aiškiau jaučiau visus kaulus, raumenis ir sausgysles, neleidusius gyvuliui subyrėti į dalis. Kaltai paglosčiau arklio kaklą, o jis, išsilenkęs, numetė mano ranką. Jis manęs neapkentė. Desert at Egypt

Kai pasukom nuo kelio ir perjojom siaurą daubelę, prieš mus atsivėrė dykuma, nueinanti į begalinį tolį. Pasijutau paskutiniu niekšu, kad išdrįsau suabejoti jos didingu mielaširdingumu. Remtis kojomis į ją buvo nesąžininga: taip meiliai ji buvo sukurta, taip kruopščiai, sluoksnis po sluoksnio, paklotas jos aksomas.

Kai žirgas padarė kelis pirmus žingsnius, Chešamas paklausė:
- Varom?
Ir aš linktelėjau.

Tada jis pliaukštelėjo mano žirgui, o ant savojo garsiai šūktelėjo, ir pasileidome šuoliais, nušuoliavom per Sacharą, 4 aukštų namo dydžio kopos šlaitu aukštyn.

Dar niekada nebuvau jojęs šuoliais. Ir aplamai jokio supratimo neturėjau apie jojimą. Mano žirgas tiesiog skriejo – ir, atrodo, jautė malonumą. Paskutinis žirgas, ant kurio man teko joti, visą laiką mane kandžiojo. O šis tiesiog ritmiškai atlošdavo galvą, bandydamas žvilgtelti į ateitį

Aš nuslinkau balne atgal ir vėl prisitraukiau arčiau karčių. Ant rankos užsivyniojęs pavadžius, prisiglaudžiau prie žirgo kaklo. Tačiau kažkas – arba viskas iš karto – man išėjo neteisingai. Kaip nesirangiau, kratymas buvo baisus. Senokai man taip kliuvo.

Chemašas, pastebėjęs, kad nesusitvarkau, sulėtino lėkimą. Aš mintyse jam padėkojau. Pasaulis nutilo. Suėmiau pavadžius patogiau, įsitaisiau balne, palinkau į priekį. Paplekšnojau žirgo kaklą – ir vos išsisukau nuo jo dantų: jis pabandė sugriebti mano pirštus. Aš vėl pasijutau pasirengęs kovai: dabar jau yra patirties. Iš pradžių nepavyko tik dėl netikėtumo.

- Varom? – paklausė Chemašas.
Aš linktelėjau. Jis negailestingai perliejo mano žirgą, ir mes nudūmėm.

Kai persiritome per pirmos kopos viršūnę, atsivėrė panorama, verta užkariautojo: beribis vandenynas, milijonas kuprotų pylimų. Nulėkėme žemyn kopa ir užlėkėm ant kitos. Žirgas nelėtino žingsnio, ir kiekvienas judesiukas atsiliepė pasturgalyje. Dieve teisusis, kaip tai skauda. Niekaip negalėjau prisitaikyti prie žirgo – aš bandžiau, sąžiningai, tačiau nei storulis, nei šis bekvapis, kurį sekiau, nieko man nepaaiškino: mano pasturgalis baisia jėga daužėsi į balną, baisiu ritmu, ir netrukus skausmas pasidarė nepakenčiamas, deginantis. Mane vėl ir vėl mėtė ant marmurinių grindų iš 100 pėdų aukščio; ir aš daužiausi į jas savo užpakaliu…

Net lūpos buvo neklusnios – negalėjau pasakyti Chemašui, kad reiktų lėčiau, o dar geriau sustoti, pagailėti mano kaulų. Aš aiškiai jutau, kad mano kūne kažkas nepataisomai lūžta. Tačiau tikėtis atokvėpio buvo beviltiška: liežuvis neklausė. Mėšlungiškai gaudydamas orą, bandžiau pasikelti nuo balno, tačiau sustoti nebuvo galima – privalėjau parodyti Chemašui, kad atlaikysiu: manęs, atseit, taip lengvai nepaimsi. Jis į mane kartais atsisukdavo, ir aš, prisimerkęs, šypsojaus, vaidindamas plieninę ištvermę.

Netrukus jis vėl sulėtino spartą. Kelias minutes jojome ristele. Pasturgalio daugiau nestukseno. Skausmas atlėgo. Aš buvau jam nepaprastai dėkingas. Pasistengiau įkvėpti, kiek telpa krūtinėje.

- Varom? – paklausė Chemašas.
Aš linktelėjau.
Jis vėl sušėrė mano žirgui, ir nulėkėme šuoliais.

Skausmas grįžo, persmelkė beveik viską, praturtėjęs subtiliais niuansais; jo šuorai atrasdavo neištirtas vietas – įsigavo į raktikaulį, pažastis, kaklą. Tų kančių naujumas intrigavo: aš būčiau tai ištyrinėjęs, netgi kažkuria prasme juo pasimėgavęs, tačiau stuksėjimų netikėtumas neleido filosofiškai nuo jų abstrahuotis.

Turėjau įrodyti šitam Egipto psichui, kad galiu joti ne prasčiau už jį. Kad čia, dykumoje, mes lygūs, kad tiriu jėgų lėkti paskui jį ir ištverti šį kankinimą. Kad nuobauda manęs nepalauš. Žinojau: bausmė neišvengiama ir buvau pasiruošęs kentėti kiek galima ilgai, kol Chemašui nenusibos mane kankinti. Kartu prašuoliuosim visą Sacharą, nors ir neapkenčiam vienas kito dėl šimto priežasčių, rimtų ir nerimtų. Aš buvau grandis grandinėje, nusitęsiančioje į praeitį tūkstančius ir tūkstančius metų: niekur niekas nesikeičia. Nuo visų šių minčių man pasidarė vos ne linksma; ir aš jojau, kaip jotų bet kuris raitelis bet kuriuo istorijos momentu, - ta prasme, kad pasaulyje tebuvau tik aį ir mano bendrakeleivis, dar smėlis, dar žirgas, dar balnas; niekas manęs nevaržė: buvau baltais marškiniais, su sandalais ir šortais,net be krepšio – ir, po velnių, nepaisant visos mūsų paniekos, visos bjaurios distancijos tarp mūsų, mes tiesiog lėkėme.

O aš įsižiūrėdavau. Kanopos čiužėjo per smėlį, žirgas kvėpavo, ir aš kvėpavau; sprandas daužėsi į rankas, į kojas pylė smėlio salvės, daužė į plikas blauzdas, o aš stebėjau, kaip žmogus juda kartu su žirgu. Ir staiga, po dar 20 minučių neperstojamo kratymosi lekiant visu greičiu, supratau, ką reikia daryti. Anksčiau nesipriešinau, kai žirgas iš manęs varė dūšią, bandžiau pristoti balnakilpėse, tikėdamasis. Kad kuo toliau nuo balno, tuo silpnesni bus stuksenimai, - tačiau pasirodė, kad yra būdas, leidžiantis visai išvengti skausmo.

Aš įsisavinau. Ėmiau judėti vienu ritmu su žirgu, ir kai pagaliau ėmiau judėti vienu taktu su tuo , linguodamas galva, palinkdamas pirmyn kartu su juo, vienu šuoru, skausmas liovėsi. Aš jojau šituo kvailu ir į dievą panašiu žirgu, susiliejau su juo, prigludęs prie jo kaklo, panarinęs veidą į jo karčius, ir mane …

Chemašas pastebėjo, kad aš prisitaikiau, ir mes nušuoliavome dar sparčiau. Jojome, o mums virš galvų kabojo saulė. Į veidą daužėsi vėjas, ir jaučiausi visų armijų, kada nors trypusių planetą, karys. Žmogų, paskui kurį dūmiau, mylėjau ta meile, kurią jauti tik tiems, kuriuos nori užmušti. Ir kai meilė prisipildė manyje iki kraštų, iš smelių išniro piramidė - netobula viršūnė tarp tobulų kopų aplink.

Pasiekę Raudonąją piramidę, užsiropštėme ant jos: prisitraukdami, užsikeberiodavome ant pakopų – milžiniškų akmens kubų beveik 5 pėdų aukščio. Prie įėjimo, maždaug 50 pėdų aukštyje, mano palydovas gestu parodė siaurą tamsų koridorių, vedantį kažkur į piramidės vidų. Aš nusekiau paskui Chešamą vidun, žemyn; praėjimas buvo siauras, staigiu nuolydžiu, tamsus, drėgnas, ankštas netgi mums. Kelią rodė nutiesta virvė. Laikiausi už jos; ir mes leidomės – laiptelių nebuvo. Kvapas buvo tarsi kreidos, oras kažkoks troškus, tankus. Palydovas ėjo priekyje su žibintu, juo tarsi išplėšdamas iš tamsos apdraskytą šviesos kūgį.

Kai nuolydis baigėsi, sustojome, pasukome į kitą koridorių, horizontalų; netrukus, susikūprinę, atsidūrėme akmeninės dėžutės dugne. Tai buvo neapdailinta taisyklingos geometrinės formos salė aukštomis lubomis. Chešamas išdidžiai, didingai mostelėjo rankomis. "Valdovo namas", - tarė jis, pašviesdamas žibintu į kampą. Iš sutemos iškilo pailga akmeninė dėžė – sarkofagas. Likusi kameros dalis buvo tuščia: nei užrašų, nei piešinių, nei brangenybių, nei akmens raižinių. Tokias kameras be paliovos plėšė amžių amžiais, ir dabar jose beliko plikos sienos – nei mažiausio ženklo, iš nieko nepasakysi, kad …

Oras patalpoje buvo tankus dulkių mišinys; aš pajutau, kad čia greit gali ir užtrokšti. O kas, jei jis sumanys mane nužudyti? Arba apiplėšti? Be mūsų čia nieko nėra. Tačiau nepaisant jokios logikos man atlėgo širdis. Mūsų žvilgsniai susidūrė: nei manęs, nei jo dėžutė, kurioje buvome, ypatingai nežavėjo, tačiau akimirksniu suvaidinome palaimą. Buvau nusivylęs, nors žinojau iš anksto, kad iš tų sienų nereikia daug tikėtis. Galbūt, senovėje jų apipavidalinimas ir sukrėsdavo prabanga, tačiau dabar niekas neišdavė, kad patalpa ne visada buvo paprasta kubo formos kamera smiltainio sienomis; nuo tos minties man pasidarė liūdna. Iš išorės, didybė, viduje – nykuma… Chešamas, pašviesdamas žibintu sau į veidą, pasisuko į mano pusę – tiesa, abejoju, kad sutemoje mane matė.

Jis garsiai atsiduso. Jo veide keitėsi emocijos: pasipūtimas, nuobodulys, nusivylimas. Jis buvo priverstas riogsoti čia tiek, kiek man šaus į galvą. Aš gi visai nenorėjau čia užsilaikyti, tačiau man buvo malonu žiūrėti, kaip jis kankinasi, kad ir truputėlį.

Mes vėl koridoriumi išlindome prie kreivo šviesos stačiakampio – štai ta burna, kuria piramidė geria dangų. Temo. Kai išsigavome į lauką ir galiausiai nusileidome ant žemės, jis tarė: "Yra dar viena". Paklausiau, kaip vadinasi. "Laužytoji piramidė³⁾", - atsakė jis.

Vėl sėdom ant žirgų.
- Varom? – paklausė jis.

Aš linktelėjau, ir jis pliaukštelėjo mano žirgui delnu per.kryžių. Ir aš nušuoliavau paskui Chešamą, nors greitai jis virto juodu vaiduoklišku šešėliu sidabrinio dangaus fone. Mūsų žirgai pyko, tankiai ir mėšlungiškai kvėpavo – taip šniokščia hidrauliniai įrenginiai. Ir čia susivokiau: Chešamas stengiasi ne dėl to, kad nuluptų iš manęs pinigų. Po Raudonosios piramidės jis nepasistengė nustatyti kainos už papildomą kelionę. Turėjome kažkokį kitą tikslą, ir tai supratome mudu abudu. Dabar buvau tikras, kad manęs jis neužmuš, ir dar žinojau, kad jis neturi jokio numatyto plano – visai kaip aš.

Po valandos buvome prie Laužytosios piramidės – aukštesnės, tačiau ne tokios stabilios. Tuo tarpu tamsa sutankėjo. Mes užsiropštėme siena iki įėjimo ir vėl atsidūrėme šventojoje salėje – patalpoje, kur kadaise ilsėjosi karalienė ar faraonas, nors ir čia buvo plikos sienos. Chešamas ir aš žvelgėm vienas į kitą, kvėpuodami duriantį tankų orą, nejausdami nė trupučio užuojautos nei vienas kitam, nei jokiai gyvai dūšiai.

- Ko tu tikėjaisi? – klausė jo akys.
- Norėjau žinoti, kad nemirsiu, kaip vabalėlis, - atsakiau.
- Turiu tave nuvilti, - pasakė jis. – Šie žmonės mirė. Juos užbazalmavo. O vėliau pavogė. Kiti žmonės juos pardavė ir perpardavė. Jų kaulus, viskas, kas iš jų liko, - viską iškeitė į auksą. Su tavimi nebus geriau.
- Nėra prasmės landžioti po šias piramides, - pasakiau.
- Iš principo, tikrai, - tarė jis.
- Jų viduje nieko nesužinosime, - sakiau.
- Nieko, - atitarė jis.
- Jei tie karaliai kažkuo ir tikėjo, tai kodėl paslėpė save šiose baisiose dėžėse po tokiais sunkiais akmenimis?
- O jie ir netikėjo, - pasakė jis.
- Tai viską paaiškina, - pasakiau aš.

Mes vėl išlindom į lauką ir, nusileidę nuo piramidės, pastovėjome šalia jos. Tada, visiškoje tamsoje, užlipom ant žirgų. Plačiai išskėčiau rankas, bandydamas apglėbti visą tą šviežumą.

- Dabar lauke gerai, - tariau aš.
Jis nusišypsojo:
- Yra dar viena, - pasakė jis.
- Aš josiu, - tariau.
- Varom?

Aš linktelėjau, jis pliaukštelėjo mano žirgui, ir mes nuskriejome.

Pastabos:

¹⁾ Raudonoji (arba Rožinė) piramidė yra Dachšuro (Dašuro) nekropolyje, esančiame 40 km nuo Kairo. Laikoma, kad ją pastatė įsakius faraonui Snofru, Cheopso tėvui.

²⁾ Liepos 4-oji – Nepriklausomybės diena, pagrindinė nacionalinė JAV šventė.

³⁾ Laužytoji (arba Rombinė) piramidė irgi Dachšure ir yra to paties laikotarpio.
Gisa Pyramids

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis