Cfatas – mistikos ir Kabalos miestas

Šiaurės Izraelyje esantis Cfato miestas – ypatingas. Čia viskas persipynę: šiuolaikinis menas ir Kabala, Europa ir Azija, skurdas ir didybė, turizmas ir asketizmas. Miesto pavadinimas lotyniškais rašmenimis gali būti užrašytas: Safed, Zefat, Tzfat, Zfat, Safad, Safed, Safes, Safet, Tzfat. Safedas, Izraelis Pasak legendos, pasibaigus Didžiajam Tvanui, šį miestą įkūręs Nojaus sūnus. Nuo viduramžių Cfatas – reikšmingiausias meno, mistikos ir Kabalos centras.

Kabalos istorija sudėtinga ir paini. Tai vienas paslaptingiausių ir sunkiausiai suprantamų tikėjimų. Manoma, kad šis tikėjimas prieš maždaug 3000 m. atsirado Mesopotamijoje. Iš esmės, Kabala - tai sekta, ezoterinė judaizmo šaka, kurią tradicinio judaizmo pasekėjai vertina prieštaringai. Kabalos esmė - paslėptos prasmės ieškojimas Biblijos ir Torų tekstuose, o pagrindinė Kabalos idėja pakankamai aiški ir visiems suprantama: dvasinis žmogaus tobulėjimas priklauso nuo įveiktų sunkumų. Įveikdami kliūtis, artėjame prie šviesos, o tai ir yra tikroji gyvenimo prasmė.

Nuo 16 a. ir ypač per kelis paskutinius dešimtmečius pasauliniu Kabalos mokymo centru yra Cfatas. Viršutinėje Galilėjoje aštuonių šimtų metrų aukštyje įsikūrusio, vieno iš keturių Izraelio šventųjų miestų, šlovė ir reikšmė sustiprėjo ne bibliniais laikais, o žymiai vėliau, kai čia apsigyveno iš Ispanijos ir Portugalijos išvyti rabinai. Daugelį šimtmečių Kabala buvo studijuojama įvairiose vietose mažose mokinių grupelėse, tačiau nuo 16 a. Europoje gyvenantys rabinai - mistikai patyrė inkvizitorių persekiojimą, todėl turėjo bėgti ir slapstytis. Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių leidosi į tiems laikams neįsivaizduojamai tolimas keliones, kupinas pavojų ir išbandymų, rizikuodami gyvybe keliavo tiek sausuma, tiek jūromis, kol pasiekė Cfatą.

Mieste, kurį ant kalno viršūnės vienuoliktajame amžiuje pastatė kryžiuočiai, apsigyveno daug rabinų kabalistų. Tarp jų buvo judėjų teisės kodekso autorius Jozefas Karo, rabinas Mošė Kordoveras*), rašęs apie slaptus Torų aspektus, įžymus kabalistas Izaokas Lurija Aškenazis, kabalistas ir poetas Šlomas Halevis Alkabecas**), garsiosios giesmės Lekha Dodi autorius. Išminčių, mokytojų ir jų mokinių dėka Cfato reikšmė 16 amžiuje nepaprastai sustiprėjo, garsas apie jį sklido į visus Europos ir Artimųjų Rytų kampelius, viliodamas šviesiausius judėjų protus, kurie atvykdavo čia, kad dar labiau sustiprintų miesto šlovę ir pritrauktų naujus pasekėjus. 16 a. pabaigoje Cfato gyventojų skaičius išaugo iki 18 tūkstančių – tais laikais tiek gyventojų buvo tik didmiesčiuose.

Apie Izaoką Luriją Aškenazį, dar vadinamą Arizaliu, aukštosios mokyklos, vadinamos "Kabalos universitetu" steigėją, iki šių dienų pasakojamos neįtikėtinos istorijos. Pvz., pasakojama, kad jis galėjęs bendrauti su mirusiaisiais. Vieną šeštadienį skaityti Torų jis iškvietė iškiliausių judėjų protėvių šešėlius – Abraomą, Izaoką, Mozę, karalių Dovydą ir kitus. Atsiliepę į kvietimą, kiekvienas iš jų paeiliui skaitė ištraukas iš Toros, o po to išnykdavo lyg ištirpę rūke. Sinagogą, stovinčią toje vietoje, kur buvo apsilankę protėvių šešėliai, galima pamatyti ir šiandien. Nors šešioliktajame amžiuje pastatytas pastatas buvo visiškai sugriautas per 1837 metų žemės drebėjimą, tačiau po penkiolikos metų atstatytas visiškai toje pačioje vietoje ant ankstesnės sinagogos pamatų.

Prie „Arizalio mikvos“ - iš uolos trykštančio šaltinio, šiandien atvyksta daugybė žmonių, siekiančių pasinerti į jo šaltutėlį vandenį. Mikvah – tai specialus judėjams įrengtas baseinas skirtas apsivalymo ritualams. Sakoma, kad į Arizalio mikvą negalima ateiti tiesiog iš tuščio smalsumo, o tuo labiau su blogais kėslais, už jo nepagarbą ne vienas yra sulaukęs atpildo.

Šiandien Cfate apie 28 tūkstančius gyventojų. Per metus čia apsilanko apie 800 tūkstančių turistų iš viso pasaulio. Turbūt kiekvienas, planuojantis keliones į Izraelį, nori apsilankyti ir Cfate. Kabala šiandien domisi ne tik žydai, bet ir krikščionys. Egzistuoja daugybė internetinių tinklapių, įvairiomis kalbomis siūlančių susipažinti su slaptuoju tikėjimu ir tapti jo pasekėjais. O dar labiau ją išpopuliarino tokios pop žvaigždės kaip Madona, kuri Cfate lankėsi 2009-aisiais. Sunku įvertinti, ką duoda Kabalos mokymui paviršutiniškas populiarumas, tačiau Cfate įsteigtas Pasaulinis Kabalos centras atviras visiems. Čia skaitomos paskaitos, vyksta seminarai, diskusijos, ginčai, koncertai.

Žvelgdami Merono, aukščiausio Viršutinės Galilėjos kalno, kryptimi, Kabalos pasekėjai kiekvieną dieną, kiekvieną valandą laukia ateinant Mesijo. Namo, iš kurio langų matomas Merono kalnas, šeimininkui žydų bendruomenė moka atlyginimą, kad jis anksčiau už kitus pamatęs mesijo atėjimą, išsyk praneštų visai bendruomenei.

Hamsa, Izraelis Cfato architektūra savotiška - gatvės susiformavo bėgančios žemyn, o pastatus statė išeiviai iš įvairiausių pasaulio šalių. Miestą, kurį šiandien pamėgo menininkai, kur verda dvidešimt pirmojo amžiaus gyvenimas, tebegaubia mistika, nepaaiškinami reiškiniai ir ne vieno apsilankiusiojo patirta ypatinga aura.

Vaikštant miesto gatvėmis, krinta į akis visur sutinkami amuletai, vadinami "chamsa". Jie kabinami tiek tarpduriuose, tiek ir automobiliuose ar net ant kūno. "Chamsa" reiškia "penki" - tai simboliškas delno, kurio centre yra kartais nupiešiama žuvis, akis ar Dovydo žvaigždė, atvaizdas. Daugelio namų durų staktos nudažytos skaisčiai mėlynai. Tai neatsitiktinumas. Laikoma, kad mėlyna spalva saugo nuo nužiūrėjimo. Įdomu, kad, senosiose Cfato kapinėse palaidoto Izaoko Lurijos antkapinis paminklas taip pat nudažytas mėlynai.

Kiekvienas atvykęs į Cfatą, pastebi: čia lengva kvėpuoti. Ypač vasarą, kai turistus, atvykusius į keliones, Izraelis pasitinka ne tik karščiu, bet ir didžiule oro drėgme ir verčia prakaituoti lyg pirtyje. Cfate oras gaivus ir, atrodo, kupinas magijos. Galima teigti, kad tai ypatinga, kiekvieną atvykėlį persmelkianti Cfato aura. Kabalistai lengvo oro pojūčiui turi savo paaiškinimą: pasak jų, kiekvienas iš šventųjų Izraelio miestų yra susijęs su vienu iš pradinių elementų: Jeruzalė - tai ugnis, Tiberijus - vanduo, Hebronas - žemė, o Cfatas - oras. Miestas susijęs su lengviausiu iš visų elementų, todėl čia taip lengva patirti giliausius sielos kampelius siekiančius potyrius.

Parengė Dalia Motik,
Pristatė Keliautojo Dainiaus Kinderio tinklapis


*) Mošė ben Jakobas Kordoveras (1522–1570) – vienas iškiliausių kabalos vystytojų, Cfato mokyklos vadovas, žinomas sutrumpinimu Ramakas. jis pirmasis apjungė įvairių kabalistinių mokyklų mokymą į vieningą sistemą („Granatų sodas“, Pardes Rimonim, 1549). Jame En sof iškyla kaip visą Visatą persmelkianti mintis. En sof šviesa, pratekėdama per sefiras, tarsi tyro vamdens srautas, įgauna materialaus pasaulio įvairias spalvas ir formas. Tačiau En sof ir sefiros netapatintinos – Kordoveras kritikavo tuos kabalistus, kurie griežtai neatskiria sefirų ir dieviškosios esybės.
Po 10 m. pasirodžiusi „Sefer Elima rabati“ tą sistemą dar labiau išvystė. Jo kitu visą gyvenimą rašytu kūriniu tapo 16-tomis „Or Jakar“ („Brangioji šviesa“), komentarai visam Zoharui. O „Devoros palmė“ skirta moraliniams klausimams ir etikai, besiremiant sefirų sistema. Netrukus po jo Izaokas Lurija toliau išvystė teologinę kabalos sistemą, užgoždamas pirmtaką.

**) Šlomas Halevis Alkabecas (apie 1500-1576) – žydų liturginis poetas, kabalistas, garsus šabą šlovinančiu himnu „Lecha dodi“. Gimęs Salonikuose, vėliau gyveno Adrianopolyje, kur parašė daugelį knygų: „Ayalet Ahavim“ (1532) apie Giesmių giesmę“, „Manot HaLevi“ (1529) apie „Esteros knygą“ ir kt. Apie 1535 m. persikėlė į Cfatą, kur ėmėsi studijuoti kabalą. Čia paminėtina „Brit HaLevi“ (1563), komentarai Hagadai, „Mittato shel Shlomo“ apie mistinę seksualinio ryšio reikšmę ir kt.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis