|
|
Klaidžiojančių sielų šventė
Vietnamo kultūroje ypač svarbią vietą užima vaiduokliai. Jie gali būti vyrai arba moterys, malonūs arba
baisūs, paslaugūs arba pavojingi, ramūs arba nelaimingi - jų egzistavimu bei dalyvavimu žmogaus gyvenime
neabejojama, o gerų santykių palaikymas su anapusiniu pasauliu labai svarbus tiek kasdieniniame
gyvenime, tiek vykstant į keliones. Vietnamas
šiandien gyvena pagal tą patį kalendorių, kaip ir visas pasaulis, tačiau šioje šalyje vis dar nepamirštamas
anksčiau galiojęs Mėnulio kalendorius. Su juo susiję tradicijos,
senieji tikėjimai bei šventės.
Septintojo Mėnulio mėnesio Vietname laukiama su nerimu tai laikotarpis, kai gali išsipildyti klaidžiojančių sielų prakeiksmai. Tikima, kad šį mėnesį gali šiek tiek prasiverti Žemutinės Karalystės vartai ir per juos ištrūkę mirusiųjų sielos gali laisvai vaikščioti žeme. Sielos, už kurias jų artimieji meldžiasi, kuriomis rūpinasi, lengvai suranda kelią į savo buvusius namus, atnešdamos ten palaiminimą ir visokeriopą sėkmę bei saugodamos gyvuosius. Tuo tarpu tie, kuriuos artimieji pamiršo, už kuriuos nesimeldžiama, o taip pat ir tie, kurie mirė toli nuo namų, paliko šį pasaulį per anksti, tapo smurto aukomis, kurie nebuvo tinkamai palaidoti, visi jie virsta benamiais vaiduokliais ir klaidžioja vieniši, nelaimingi, pikti. Nors oficiali valdžia bando išgyvendinti prietarus, tikėjimas klaidžiojančiomis sielomis vietnamiečių kultūroje glūdi labai giliai. Netekti gyvybės toli nuo namų vietnamiečio požiūriu yra "bloga mirtis", skirtingai nuo geros mirties namuose, šalia artimųjų, kurie palengvina perėjimą į kitą būseną maldomis bei ritualais. Sielos, palikusios kūną dėl blogos mirties, tampa vaiduokliais, įstrigusiais tarp buvusio gyvenimo ir pomirtinės buveinės ir klaidžioja žeme, kurioje jiems jau nebėra vietos, bet nerasdamos vartų, pro kuriuos galėtų patekti į Mirusiųjų karalystę.
Tikima, kad geriausiai klaidžiojančioms sielos padeda malda kiekvieną sykį, kai verčiasi Mėnulio fazė, ypač į jaunatį bei pilnatį. O septintojo mėnesio, kuris laikomas itin dvasingu, 15-ąją Mėnulio kalendoriaus dieną, Vietname švenčiama Klaidžiojančių sielų šventė Tet Trung Nguyen. Be abejo ir turistus domina galimybė kelionės į Vietnamą metu stebėti tradicines šventes, tačiau reikia nepamiršti, kad Klaidžiojančių sielų dienos data kasmet kinta. Dažniausiai ji išpuola rugpjūčio mėnesį.
Užsieniečius neretai stebina tai, kad Klaidžiojančių sielų diena Tet Trung Nguyen Vietname sutampa su Motinos diena Vu Lan, skirta padėkoti motinai už jos rūpestį ir meilę. Žmonės, kurių motinos yra palikę šį pasaulį, šią dieną prie savo marškinių prisisega baltą gėlę. Tuo tarpu tie, kurių motinos dar gyvos, jei yra toli nuo namų ir negali jos aplankyti, ateina į artimiausią šventyklą prisisegę raudoną gėlę. Šis paprastas ir labai gražus paprotys Vietnamo gyventojams labai svarbus ir šventas, o jo atsiradimas aiškinamas legenda. Pasakojama, jog sykį medituodamas vienas iš Budos bendražygių Muc Kien Lien pamatė savo mirusią motiną, už savo nuodėmes kenčiančią pragaro kančias. Buda patarė stojus septintojo mėnesio pilnačiai surinkti vienuolius ir visiems kartu melsti motinos kančių palengvinimo. 24 valandas trunkančios vienuolių maldos, tikima, buvo tokios galingos, kad padėjo rasti ramybę ne tik Muc Kien Lien motinai, bet ir daugybei klaidžiojančių sielų.
Šiandien Tet Trung Nguyen dieną vietnamiečiai pirmiausia pasirūpina savo
protėviais. Susirenka visa šeima. Jei leidžia oras, stalas dengiamas po atviru dangumi. Jei ne
didžiausiame kambaryje, kad tilptų kuo daugiau sielų. Prie įėjimo uždegami smilkalai kvietimas sieloms
užeiti. Beje, šią dieną, vienintelę metuose, vietnamiečiai laikosi pasninko. Taip pat ir maistas aukojamas
alkanoms sieloms yra griežtai veganiškas tikima, kad susilaikančios nuo gyvulinio maisto sielos bus
mielaširdingesnės ir žmonėms. Be to aukojami specialūs pinigai. Į anapusinį pasaulį jie perduodami
sudeginant. Mirusiems giminaičiams taip pat siunčiami rūbai, žirgai, namai, skalbimo mašinos, net ir
televizoriai, mobilūs telefonai, planšetiniai kompiuteriai visų šių daiktų popieriniai atvaizdai yra sudeginami
šventės metu. Tikima, kad viskas pravers pomirtiniame gyvenime, kuris yra tarsi dabartinio gyvenimo
veidrodinis atspindys. Tradiciškai šios šventės metu yra priimta prisiminti ir pamaitinti septynias protėvių
kartas. Pasimeldus, kaimynų vaikams leidžiama suvalgyti protėviams paruoštas vaišes.
Antroji šventės dalis prasideda dažniausiai po saulėlydžio. Ji skirta klaidžiojančių, alkanų sielų dalios palengvinimui. Šventyklose Budistų vienuoliai meldžiasi už mirusiuosius, prašydami malonės užmirštoms sieloms, o taip pat ir atleidimo žmonėms, užsitraukusiems vaiduoklių prakeikimą. Statomi klaidžiojančioms sieloms skirti altoriai, kur žmonės sudeda atneštas dovanas maistą ir daiktus, kurių mirusiesiems gali prireikti, o dovanų gavimas pamalonintų juos ir numaldytų pyktį.
Kaip ir kitose tautose, taip ir tarp vietnamiečių atsiranda tokių, kurie už savo nuodėmes nori išsipirkti gudrumu. Kadangi Vietname tikima, kad klaidžiojančios sielos labiausiai žmones stebi tik tą vieną dieną, kaip tik tada jie stengiasi būti ypač geri, dosnūs, atlaidūs, mandagūs. O kaip elgiamasi visus metus, jų nuomone, nėra taip svarbu. Šių žmonių atnešamos dovanos brangiausios, šventyklose praleistos valandos ilgiausios, o veido išraiška pamaldžiausia.
Tačiau dauguma vietnamiečių, nepaisant valdžios pastangų diegti ateistines pažiūras, nuoširdžiai tiki pomirtiniu gyvenimu, laikosi senųjų tradicijų ir ritualų ir stengiasi padėti paklydusioms sieloms. Uždegama daugybė lotoso formos žibintų, kurie paleidžiami upe pasroviui - tai švyturiai, rodantys sieloms kelionės tikslą. Kai žibintas visiškai sudega, reiškia klaidžiojanti siela pagaliau rado duris į Anapus.
Parengė Dalia Motik,
Pristatė Keliautojo Dainiaus Kinderio tinklapis
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė