Asmenybės koncepcija Nyčės filosofijoje. MiniPedia: Lithuanian

F. Nyčė aštriai kritikavo klasikinį racionalizmą, kartu parodydamas jo glaudų abipusį ryšį su Augustiną siekiančiu krikščioniškuoju platonizmu. Bet Nyčė, nors ir ne taip išreikštai, sprendė ir pozityvų uždavinį – sukurti naują pasaulėžiūrą, nutraukiančią saitus su minėta tradicija. Ir antrasis aspektas, nors ir mažiau žinomas, netgi svarbesnis. Ir Nyčės darbuose randame gana nuoseklią metafizinę asmenybės koncepciją, esančią senosios pasaulėžiūros paradigmos, siekiančios Rytų dualizmą (zoroastrizmas), antikinį gnosticizmą ir vėlyvųjų Viduramžių ir Atgimimo laikų vokišką misticizmą, išvystymą.

Pagrindiniu krikščioniškojo platonizmo principu yra prielaida apie kažkokio izoliuoto „metafizinio pasaulio“, savo amžinume ir nekintamume apimančio viską, kas buvo, yra ir bus; o mūsiškis empirinis pasaulis priimamas kaip netobula ir antrinė (suteršta „nuodėmės“) „aukštesniosios“ tikrovės kopija. Tokia koncepcija į žmogaus gyvenimą įneša aiškiai fatalistinius motyvus: jo laisvė ir kūryba pasirodo esą iliuzoriniais, grynai empiriniais reiškiniais, nes metafizine, „tikrąja“ prasme viskas, kas realu, gera ir gražu jau egzistuoja ir negali būti kažkuo „papildyta“ ar „pagerinta“. Tuo tarpu naujojoje paradigmoje „metafizini pasaulis“ netenka savo pranašumo ir būtent empirinis pasaulis tampa būties centru, kuriame sprendžiamas visos tikrovės likimas. Ir būdingiausiu visų šios paradigmos versijų (nuo gnostikų iki Šelingo ir Solovjovo sistemų) požymiu yra supratimas apie ypatingą žmogaus vaidmenį; tai savotiškas antropocentrizmas, numatantis gilią ir nenutraukiamą Dievo ir žmogaus vienybę bei nepaprastą žmogaus veiklos (kūrybinės laisvės) svarbą pasaulio likimui.

Nyčės filosofijos ištakų suvokimui ypač svarbi jo ankstyva, nebaigta ir neskelbta (gyvam būnant) „Filosofija tragiškajame graikų amžiuje^*)“ (parašyta apie 1872-73 m., pirmąkart publikuota 1903 m.). Jame priešpastatoma dvi epochos: ankstyvųjų filosofų, ikisokratikų ir posokratikų. Jis atmeta įsivaizdavimą, kad filosofinės idėjos reikšmingos tik būdamos išdėstytos logiškai išbaigta sistema. Ne sistemingumas, ne racionalus griežtumas, o atitikimas žmogaus ir kultūros vystymosi intencijoms – būtent tame Nyčė mato filosofijos reikšmę. Individualybė

Tad jau ankstyviausiuose Nyčės darbuose ryškėja du principai lemsią tolimesnę jo pasaulėžiūrą. Tai „plastiškumas“, nenusakomas kultūros ir paties žmogaus kintamumas – tapsiantis svarbiausia tapsmo teorijos sąvoka. O antra – įsitikinimas apie svarbiausią filosofijos kaip realaus veiksnio reikšmę tiek padedant vystyti žmogų ir kultūrą, tiek trukdant, sukeliant kultūros sąstingį ir net degradaciją. Anot Nyčės, filosofija – ypatingas gyvenimo būdas, susijęs su pačios gyvenimo esmės suvokimu, tad, taigi, ir su gebėjimu veikti istorijos raidą ir kultūros vystymąsi; „Man filosofas reikšmingas tiek, kiek gali būti pavyzdžiu. Kad savo pavyzdžiu gali patraukti ištisas tautas – tame nėra abejonės; tai rodo Indijos istorija, kuri beveik tapati indų filosofijos istorijai“ („Šopenhaueris kaip auklėtojas“).

Nenuostabu, kad Nyčė iš ikisokratikų išskiria Heraklitą – juk jis pirmą kartą ir radikaliausia forma išreiškė tapsmo, visos esaties vystymosi idėją. Ypač pabrėžiama, kad jis, skirtingai nuo vėlesniųjų, irgi pripažinusių tapsmą, neigia bet kokį „antrąjį“, viršempirinį pasaulį, kuriame viešpatautų nekintamumas. Jis nesibaimino tapsmą pripažinti absoliučia būties savybe ir neieško atramos kažkokiame amžiname ir nekintančiame pasaulyje.

Todėl Nyčė Parmenidą ir laiko pirmuoju, nuėjusiu klaidingu keliu pripažįstant abstrakcijas ir už jų besirandančias esybes kaip tiesos įrankius: „Nuo dabar privalo buvoti tik labiausiai išblėsusiuose ir nutolusiuose bendruosiuose teiginiuose, tuščiame neapibrėžtų žodžių šnarėjime, tarsi voratinklyje, - ir prie tokios „tiesos“ sėdi filosofas, irgi bekraujis tarsi abstrakcija, visas apvyniotas formulėmis“. Galiausiai tai atvedė iki to, kad Platonas gyvą ir judrią tikrovę pavertė amžinų, bet be gyvybės, idėjų šalimi.

Daug Nyčės supratimui duoda ir „Tragedijos gimimas“ (1872; taip pat žr. >>>>>), kurios pagrindinė metafizinė konstrukcija lakoniškai perteikta jos pratarmėje, parašytoje praėjus daug metų po pirmojo knygos išleidimo: „visa knyga pripažįsta tik meninę prasmę, išreikštą ar slaptą visiems būties procesams – Dievo, jei jums patogu, tik, žinoma, visiškai nerūpestingo ir nemoralaus Dievo-menininko, kuris tiek apmąstymuose, tiek griovime, gerume, kaip ir piktume, vienodai siekia pajusti savo džiaugsmą ir savo valdžią; kuris, tverdamas pasaulius, išsilaisvina iš pilnatvės ir persipildymo gniaužtų, nuo jame įspraustų prieštaravimų kančios. Pasaulis, kiekvieną savo egzistavimo akimirką pasiektas Dievo išgelbėjimas, kaip amžinai kintantis, amžinai naujas matymas, pateikiamas perpildytam kentėjimų, priešybių, prieštaravimų, galintis rasti išsigelbėjimą tik iliuzijoje“. Tai tipiška gnostinė „kenčiančiojo Dievo“, savyje talpinančio neišsprendžiamus prieštaravimus, mitologema čia susijungia su kantiška-šopenhaueriška „pasaulio kaip vaizdinio“ samprata. Tačiau Nyčė aiškiai pabrėžia savo principinio nesutarimo su Kantu ir Šopenhaueriu prasmę. Tiems pasaulio pripažinimas tik kaip „vaizdinio“ reiškė nuosprendį pasauliui, atsisakyme „pasitikėti“ pasauliu – ir tai veda prie to, kad „už“ pasaulio teigiama tam tikra „tikra“ tikrovė; tuo tarpu Nyčei tikslas yra, kaip jis pats tai formuluoja – išmokti „šiapusinio paguodos meno“, leidžiančio priimti mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimą kaip pagrindinę (jei ne vienintelę!) būties sferą.

Atrodytų, kad toks tvirtinimas prieštarauja su gausiais teiginiais tame darbe, kad dionisiškasis fenomenas betarpiškai atspindi žmogaus vienybę su Pirmavieningu, kuris šiame kontekste pasireiškia kaip „anapusinė“ metafizinė esybė, už kurią Nyčė ir kritikuoja isą klasikinę filosofiją (ir Šopenhauerį konkrečiai). Tačiau būtent šiame taške Nyčė ryžtingai pasitraukia nuo sekimo Šopenhaueriu ir pradeda judėti link naujos metafizinės konstrukcijos, šalinančios dviejų pasaulių (žemiškojo – laike ir erdvėje, empirinio; dieviškojo – amžinojo, viršempirinio) pasidalijimą. O tame jam padeda, aišku, Heraklitas. Jo šiapusinio pirmavieningo (pasaulinės ugnies) idėja leidžia įveikti platoniškojo dualizmo žabangas ir nubrėžti naujos metafizikos kontūrus, kurioje transcendentinis Absoliutas bus karti ir imanentinis mūsiškei žemiškai realybei. Be to „Tragedijos gimime“ aiškiau ir tiesmukiškiau (nei vėlesniuose darbuose) išryškėja betarpiškas teiginio apie gyvenimo universalumą ryšys su žmogaus asmenybės centrinės vietos būtyje pripažinimu (to dėka gyvenimas, kaip absoliutus visos esaties pradas beveik sutapatinamas su „gyvybine jėga“ (vėliau įvardinta valia valdžiai),prasiveržiančiai kiekvienoje asmenybėje). juk atskiras žmogus randasi nepertraukiamame sąryšyje su Pirmavieningu (gyvybe), ir tas ryšis nuolat „patvirtinamas asmenybės dionisiškomis būsenomis“, kai tuo metu visas likęs („negyvas“) pasaulis tėra Pirmavieningo išraiška ir, taigi, asmenybės išraiška.

Kad būtent žmogaus asmenybę Nyčė supranta kaip vienintelę adekvačią Pirmavieningo (arba gyvybės) „reiškimosi“ formą, „Tragedijos gimime“ aiškėja iš Prometėjaus vaizdinio analizės. Aeschilo tragedijai Nyčė skiria universalią reikšmę, laikydamas tą mit „viso arijų pasaulio esmės“ išraiška. Atsižvelgiant į tai, kad arijų ir semitų pasaulių priešpastatymu Nyčė išreiškia „teisingo“ ir „klaidingo“ kultūros ir žmogaus kelių skirtumą, tampa aišku, Prometėjo mitas iškyla kaip simbolinis vienintelio teisingo žmogaus santykio su savo gyvenimu ir likimu atspindys.

„Nelaimė, glūdinti dalykų esmėje, kurios sąmoningas arijas nelinkęs neigti kreivų aiškinimų keliu, prieštaravimas, glūdintis pačioje pasaulio širdyje, atsiveria jam abipusis pranikimas abiejų skirtingų pasaulių (pvz., dieviško ir žmogiškojo), iš kurių kiekvienas kaip individas teisus, tačiau, būdamas atskiru ir greta su kokiu nors kitu, neišvengiamai privalo kentėti už savo individualumą. Didvyriškame atskiro polėkyje prie visuotinumo, bandant žengtelėti už individualizacijos ribos ir pačiam tapti pasaulio esybe – tasai atskirasis išbando ant savęs dalykuose nuslėptą pirminį prieštaravimą, t.y. jis žengia į nusikaltimų ir kentėjimų kelią“.

Akivaizdu, kad šiame kontekste dieviško ir žmogiško priešingybę Nyčė supranta ne tikros ir iliuzorinės būties platoniškojo dualizmo dvasioje, o gnostinių erezijų (manichėjų) ir Rytų religinių sistemų (zoroastrizmo) – kaip vidinį vienintelio „šiapusinio“ pasaulio dialektinį prieštaringumą. Taip kaip gnostinėse erezijose šio „pasaulio viduje“ dualizmo pripažinimas vedė prie asmeninės žmogaus pozicijos svarbos žymaus sustiprinimo dviejų pasaulėžiūrinių jėgų kovoje, taip savo mito apie Prometėją interpretacija Nyčė pagrindžia savotišką titanizmą, maksimaliai išaukštindamas žmogų. Kadangi jis remiasi žmogaus ir Pirmavieningo vienybė-tapatumu. Pasirodo, kad prometėjiškasis, titaniškasis pradas yra dionisiškojo prado betarpišku atspindžiu ir realizacija kiekvieną žmogaus gyvenimo akimirką: „Titaniškasis sekis tapti tarsi visų atskirų būtybių Atlantu ir ant stiprių pečių nešti jas vis aukščiau ir aukščiau, vis toliau ir toliau ir yra tai, kas apjungia prometėjišką pradą dionisiškuoju“.

Beje, būtina pažymėti, kad ši tema – prometėjiškojo, titaniškojo prado žmoguje, žmogaus atsakomybės už savo poziciją pasaulėžiūros diametrialiai priešingų pradų kovoje – „Tragedijos gimime“ tėra tik viename epizode (Aeschilo tragedijos apie Prometėją analizėje) ir mažai susijusi su pagrindine Nyčės aptarimo linija. Ryškiau ir labiau toji tema pateikiama „Nesavalaikių apmąstymų“ (1873–76), parašytų iškart po pirmosios Nyčės knygos, straipsniuose.

Pirmiausia būtina pažymėti, kad jokiuose kituose filosofo kūriniuose nerandame taip ryžtingai išreikšto idėjos apie kiekvienos asmenybės absoliutaus unikalumo teigimą. Nyčė pabrėžia, kad tas unikalumas iš esmės tik suteiktas, o ne duotas; asmenybė turi visą gyvenimą paskirti savo nepakartojimo turinio, savo unikalumo atskleidimui: „Iš esmės kiekvienas žmogus gerai žino, kad gyvena tik kartą, kad turi kažką vienintelio ir kad net rečiausias atvejis nesulies antrą kartą tokią margą įvairovę į tą vienybę, kuri sudaro jo asmenybę; jis tai žino, tačiau slepia tarsi nešvarią sąžinę, - kodėl? Iš baimės prieš kaimyną, kuris reikalauja sąlygotumo ir pats slepiasi už jos… Vien tik menininkai neapkenčia to nerūpestingo puikavimosi svetimomis manieromis ir sau priskirtomis nuomonėmis bei apnuogina paslaptį, piktą kiekvieno sąžinę – padėtį, kad kiekvienas žmogus yra tik kartą susidarantis stebuklas…“. Pagrindinė mūsų egzistavimo problema tame, kad paklūstame tam. Kas visuotinai priimta, gyvename pagal aplinkos bendras normas ir reikalavimus ir tuo pačiu prarandame savo unikalumą, t.y. prarandam save: „niekas nedrįsta parodyti savo asmenybę, tačiau kiekvienas nešioja kaukę arba išsilavinusio žmogaus, arba mokslininko, arba poeto, arba politiko“.

Suprasdamas unikalumo ir nepakartojamumo įkūnijimo neįmanomumą kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime, Nyčė patikslina tą teiginį ta prasme, kad kiekvienas žmogus privalo skirti savo gyvenimą būsimų tobulų asmenybių sukūrimui: „Nes klausimas skamba taip: kaip tavo gyvenimas, atskiro žmogaus gyvenimas, gali įgauti didžiausią vertybę it reikšmę? Kokiomis aplinkybėmis ji švaistoma mažiausiai? Aišku, tik tada, jei gyveni rečiausių ir vertingiausių egzempliorių naudai, o ne daugumos naudai, t.y. vertingiausių egzempliorių jei imame juos pavieniui, ir būtent šią minčių eigą reikia diegti ir stiprinti kiekviename jaunuolyje, kad jis žvelgtų į save kaip nepasisekusį gamtos kūrinį, tačiau kartu kaip į didžiausią ir stebuklingiausią šios menininkės ketinimų liudijimą; jai nepavyko tai, jis turi pasakyti sau, tačiau noriu gerbti jos didingą ketinimą tuo, kad stengčiausi, kad jau kada nors tai geriau pavyktų“.

Čia susiduriame su Nyčei būdingu prieštaravimu, vėliau liksiančiu svarbiausiu jo filosofijos prieštaravimu. Tasai metafizinis žmogaus modelis, esantis visų jo samprotavimų pagrindu, be abejonių, numano, kad būtent atskira asmenybė, su visu jos konkretumu ir pilnumu, yra būties centru, - tik šiuo atveju gilų pateisinimą įgauna Nyčės kova su tradiciniu žmogaus supratimu, numatančiu visuotinės dvasinės substancijos prioritetą prieš atskiras empirinius individus.

Kaip matėme, viename ankstyvųjų veikalų Nyčė skelbia atskiros asmenybės pirmapradiškumą ir jo nepakartojamo unikalumo absoliučią reikšmę. Vis tik vėliau jis pasiekia nesutaikomą prieštaravimą su ta idėja – ėmė teigti, kad asmeniškos būties absoliutumas negali būti realizuojamas kiekvienoje asmenybėje – tad daugybė asmenybių lieka tik „medžiaga“, tarpiniai „bandymai“ aukštesniųjų asmenybių atsiradimui. Tačiau filosofo supratimui reikia prisiminti abi versijas.

Vėlesniuose darbuose Nyčės jo nuolatinis „aukštesniųjų“ asmenybių, „didvyrių“, priešpastatomų „pilkai masei“, užgožia kiekvienos asmenybės absoliučią reikšmę,nors toji idėja ir nedingsta iš jo filosofijos. Iš dalies taip yra ir todėl, Nyčė lyg ir nusivylė žmogumi.

Straipsnyje „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“ (iš „Nesavalaikių apmąstymų“) kalba, kad skirtumą tarp „tikro“ ir „netikro“ gyvenimo susieja su „istoriniu išsilavinimu“, kiekvienam primetamu visuomenės. Žmogų verčia priimti savo būties įvykius ne jų unikalia prasme, ne jų svarba jam pačiam, o ta prasme, kurią apibrėžia jų padėtimi istoriniame procese, jų role istorijoje. Tačiau kaip laiko Nyčė, grynai „istorinis“ santykis su gyvenimu tiesiog neįmanomas; tai ką vadiname istorija ir mūsų jos samprata, yra istoriško ir neistorišku sujungimas – nėra jokios „objektyvios“ istorijos, yra gyvenimo santykio, realizuojamo asmenybėje, su įvykių, paliečiančių asmenybę, seka. Remdamasis tuo Nyčė išskyrė 3 istorijos tipus: monumentaliąją, antikvarinę ir kritinę, kurių kiekviena yra įvykio srauto „organizacijos“ forma dėl asmenybės gyvybinių tikslų realizacijos (monumentalioji – dėl veiklos pasaulyje; antikvarinė – bes esamos padėties išlaikymo; kritinė – dėl kentėjimų pateisinimo ir atgailos).

Dėl „neistorinio“ jausmo Nyčė išskiria du aspektus: 1) tai tiesiog neistorinis pasaulio supratimas, nes žmogus užsiciklina ties duotuoju įvykiu ir nesiekia jį įvertinti iš istorinės perspektyvos; 2) ant-istorinis požiūrio taškas, t.y. gebėjimas iškilti virš istorijos, dėl ko „pasaulis kiekvieną atskirą akimirką atrodo tarsi sustojęs ir išbaigtas“. Tačiau Nyčė šios ant-istorinės pozicijos nesieja su asmenybės prisirišimu prie kokios nors amžinos, virš-istorinės tikrovės – bet vis tik sunku suprasti, kaip galima apie tai kalbėti nenumanant amžinų elementų egzistavimo tikrovėje. Tad Nyčės filosofija vis tiek išlieka vietos Absoliutui, nors ir labai nepanašiam į esantį platoniškoje tradicijoje (nors vėliau Nyčė radikaliai atmeta Absoliuto buvimą pasaulyje bet kokia įmanoma prasme- tačiau dėl jo metafizine prasme jo požiūris tampa mažiau nuosekliu).

Įdomu kaip Nyčė aprašo būtinas sąlygas žmogaus kūrybinio prado realizacijai, jo potencialaus begališkumo atskleidimui. Iš jų svarbiausiąja yra iliuzijos atmosfera: „tik meilėje, tik apimtas meilės iliuzijos gali tverti žmogus, t.y. tik besąlygiškame tikėjime tobulybe ir tiesa. Bet kuriam, iš kurio atima galimybę besąlygiškai mylėti, iš principo pakertamos jo jėgos: jis privalo nuvysti, t.y. tapti negarbingu“. Bet besąlygiškas tikėjimas tobulybe ir tiesa įsitvirtinusi ir krikščioniškame platonizme. Nesunku suprasti, kad Nyčė kalba apie pačio tikėjimo absoliutumą, t.y. tą tikėjimą išpažįstančios asmenybės absoliutumą. Tad priimdamas empirinį pasaulį vieninteliu metafiziškai realiu pasauliu, Nyčė išsaugo Absoliutą žmogaus asmenybę pripažindamas Absoliutu. Tai pasireiškia per žmogaus sugebėjimą tarti ryžtingą „ne“ pasaulio netobulybei ir netiesai, per gebėjimą rasti savyje tobulybės ir tiesos idealą – kad ir „iliuzorinį“, tačiau priimamą besąlygiškai ir absoliučiai priešingai grubiam reiškinių pasaulio faktiškumui: „Taip, pavyzdžiui, tas faktas, kad Rafaelis^**) turėjo numirti vos sulaukęs 36 metų, įžeidžia mūsų moralinį jausmą; tokia būtybė kaip Rafaelis neturėtų mirti… Kiek mažai iš gyvenančių aplamai turi teisę gyventi, kai miršta tokie žmonės!.. Kad gyvų daug ir to nedaugelio nėra tarp gyvųjų. Tai tik grubi tiesa, t.y. neištaisoma kvailystė, ‘taip jau yra’ priešpastatyta moraliniam ‘to neturėtų būti’. Taip, priešpastatyta moraliam! Nes apie kokį gėrį bekalbėtume – apie teisingumą, kilnumą, drąsą, išmintį ar žmogaus užuojautą – visur jis gėris todėl, kas stoja prieš tą aklą faktų valdžią, prieš realybės tironiją ir tuo paklūsta dėsniams, kurie nėra tapatūs istorinių potvynių ir atoslūgių dėsniams“.

„Egoizmas“, apie kurį Nyčė kalba šiame bei vėlesniuose kūriniuose, reikia suprasti kaip metafizinę koncepciją, kaip kiekvienos asmenybės absoliutumo ir jos atsakomybės už save ir aplinkinį pasaulį teigimą. Bet tasai „egoizmas“ neveda prie to, kas vadinama egoistiniu elgesiu, o greičiau prie priešingo veikimo – pasiryžimo pasiaukoti dėl didingų tikslų, dėl asmenybės didingumo. Nyčė rašė: „dėl ko egzistuoja atsiras žmogus – štai ko turėtum klausti savęs ir jei niekas nesugebėtų tau atsakyti, tai privalai rasti pateisinimą savo egzistavimui, kaip kad ir a posteriori, keldamas sau žinomus uždavinius, žinomus tikslus, žinomus ‘vardan ko’, aukštus ir kilnius ‘vardan ko’. Tegu tame kelyje tavęs laukia net pražūtis – nežinau geresnio gyvenimiško burto, kaip žūti nuo didaus ir neįmanomo...“.

Asmenybės vaizdinį svarbu nagrinėjant ir antžmogio sampratą, kurioje irgi galima atrasti kiekvienos konkrečios asmenybės absoliutizmo pripažinimą. „Taip kalbėjo Zaratustra“ (1883-85) kalbama apie žmogaus „įveikimą“. Tačiau žodžiai apie žmogaus „įveikimą“, apie tai, kad jis „tiltas, o ne tikslas“ reiktų suprasti kaip metaforą, reiškiančią žmogaus įveikimą paties žmogaus ir pačiame žmoguje. Antžmogio tapsmas vyksta kiekvienoje asmenybėje ir jos kūrybinės energijos dėka

Pagrindinė „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878) idėja apie visų mūsų idėjų, įsivaizdavimų, tikėjimų bei paties „pasaulio vaizdo“ „kiltį“ iš žmogaus tapsmo proceso. Iš esmės, čia apie reiškinių pasaulio priklausomybę nuo žmogaus ta forma, kuri susiklosto mums kasdieninėje patirtyje – apie pastovų tos formos „susigulėjimą“ žmogaus istorijos ir jo sąmonės rėmuose. Ir tai nieko bendra neturi su Šopenhauerio „pasauliu kaip vaizdiniu“ (didžiausias skirtumas – kitapusinio metafizinio pasaulio neigimas). http://www.spauda.lt/plato/god-death.htm#heidegger

Pagal Nyčę Aš kūrybinių centrų visuma, asmeninių pradų visuma, kaip tikrai pirminių ir absoliučių būtyje, „gimdo“ visą pasaulio būtį, „tveria“ ją. Vėliau tai radikalizavo M. Heidegeris ir pavertė postulatu, kad tikroji ontologija yra žmogaus būties fenomenologija, t.y. kad pagrindinės tikrovės dedamosios savo ontologine esme „išauga“ iš to būties, kuri empirinėje apraiškoje yra kiekvieno iš mūsų asmenybės pradu, „atvirumo“ pilnumo.

Tada Nyčė nuo (mums apreikšto) pasaulio priklausomybės ir asmenybių kūrybinės energijos (kas vis tik pateikta tik epizodiškai) pereina prie kultūros, kurią kiekvienas žmogus gauna kaip duotybę ir kuri trukdo kūrybinės energijos vystymuisi. Šį aspektą nuodugniausiai išnagrinėjo Ž. Delezė „Nyčėje“ (1965), kur daro išvadą, kad antžmogio idėjoje įdėtas teigimas apie begalinį pačios Būties, susitelkiančios kiekvienoje atskiroje asmenybėje, tapsmą. Tad Zaratustra – tai „įsikūnijęs teigimas“, žymintis tą žmogaus ir kultūros būseną, kai valioje valdžiai pradeda viešpatauti teigimas (po labai ilgo neigimo (arba nihilizmo) viešpatavimo). Kartu įtvirtinama „žemė ir gyvenimas“, t.y. žmogaus ir visos būties apraiškų pilnumas. Kadangi valia valdžiai savo universalumu išreiškia gyvenimo pilnumą, tai toji būsena taps realizuotos asmenybės absoliutumo būsena – kiekvienos asmenybės ir visų jų visumos, jų metafizinės vienybės. Tą būseną Nyčė ir vadina antžmogiu.

^*) Filosofija tragiškajame graikų amžiuje (Die Philosophie im tragischen Zeitalter der Griechen) - nebaigtas F. Nyčės kūrinys, rašytas maždaug 1872-73 m., tačiau išleistas tik 1903 m., jau po jo mirties. Jame dėmesys nukreiptas į ikisokratinius laikotarpius – tokius mąstytojus, kaip Talis, Anaksimandras, Heraklitas, Parmenidas, Anaksagoras; laikant juos graikų kultūros viršūne. Jis teigė, kad šie filosofai mąstė iš jėgos ir tragiškumo kultūros iki to meto, kai sokratizmas (racionalizmas) sulėlė graikų kultūros nuosmukį. Tarp jų – favoritas Heraklitas, kuris buvo tarsi jo amžino tapsmo mokymo pirmtakas. Tas kūrinys – ir tikėjimo mokslu kritika.

^**) Rafaelis (Raffaello Sanzio da Urbino, 1483-1520) – italų dailininkas, architektas. Jo gyvenimas ir kūryba skirstomi į tris laikotarpius: Umbrijos, Florencijos ir Romos Dauguma jo darbų yra Vatikano rūmuose. Paveikė neoklasicistinę tapybą, tačiau vėliau jį atmetė prerafaelitai. Dabar jo kūryba jau vertinama nevienareikšmiškai. Tarp pačių žinomiausių Rafaelio^*) kūrinių: freskos „Atėnų mokykla“ ir „Galatėjos triumfas“, iš paveikslų - „Siksto Madona“ ir kt.