 |
|
|
Skaitiniai |
Taip pat skaitykite: Fišeris: išprotėjęs genijus 1956 m. spalio mėnuo. 13-metis Bobis raudonu kilimu dengtais Maršalo šachmatų klubo laiptais paskubomis užlipa, šokčiodamas per du laiptelius; užlipa ir į=engia į Didžiąją salę. Tai nebuvo jo pirmasis apsilankymas. Jis jau buvo pradėjęs dažnai lankytis čia ir kituose Niujorko šachmatų klubuose. Šį 10-ojoje gatvėje, tarp 5-osios ir 6-osios aveniu esantį klubą lankė pasaulyje pripažinti meistrai, tad jis garsėjo čia vykusiomis karštomis kovomis. Čia paskutinį kartą pasirodė Jose Raul Capablanca*), greituosius šachmatus žaidė Aleksandras Aliochinas. Čia žaisti šachmatais mokėsi Nobelio premijos laureatas Sinclair Lewis. Dailininkas Marcel Duchamp gyveno vos ne kitoje gatvės pusėje ir buvo Klubo nariu, o vėliau tapo aistringu Fišerio gerbėju. Prabangi klubo aplinka reikalavo ir atitinkamai rengtis. Bobio kasdieniai marškinukai be rankovių,
sulamdytos kelnės ir snikeriai erzino Karoliną Maršal, Franko Maršalo našlę ir ilgametę Klubo vadovę. Ji
kelis kartus perspėjo Bobį apie jo netinkamą aprangą ir net grasino, kad jo neįsileis, tačiau Bobos jos neklausė.
Tą spalio vakarą Robertas Fišeris turėjo žaisti kviestinio Rosenwaldo memorialiniame turnyro 7-ojo turo partiją. Robertas gavo kvietimą kaip prieš 3 mėn. vykusio JAV jaunių čempionato laimėtojas. Kiti 11-a žaidėjų buvo iš stipriausių JAV šachmatininkų rato, tad turnyras kėlė didelį susidomėjimą Klubo nariams. Tą vakarą Fišerio varžovu buvo koledžo profesorius Donaldas Byrne, tarptautinis meistras, buvęs JAV čempionas, labai agresyvaus stiliaus žaidėjas. Juodaplaukis, elegantiškai apsirengęs ir kalbantis, 25-metis D. Byrne aukštai iškeltoje rankoje tarp dviejų pirštų laikė cigaretę, alkūnėmis parėmęs stalą, aristokratiškoje pozoje. Regina palydėjo Bobį į Klubą, bet jam pradėjus žaisti, išėjo į gretimą knygyną, kur buvo daugybę naudotų knygų. Ji žinojo, kad Bobis užtruks kelias valandas. Iki tol Bobis dar nebuvo laimėjęs turnyre, tačiau 3-me ture pasiekė lygias, ir atrodė, kad kaskart žaidžia vis stipriau, mokydamas iš meistrų, su kuriais žaidė. Prieš D. Byrne Fišeriui teko juoda spalva. Žurnaluose ir knygose panagrinėjęs Byrne žaistas partijas, Fišeris kažkiek nutuokė apie jo stilių ir dažniausiai naudojamas strategijas. Tad jo pasirinkimas buvo tipinis žaisti kas neparanku Byrne ir norisi išbandyti pačiam tai, kas vadinama Griunfeldo gynyba. Bobis žinojo debiuto pagrindus, tačiau nebuvo įsigilinęs į jo pinkles. Esmė buvo leisti baltiesiems užimti centrą ir turėti aiškų taikinį savo atakai. Tai nebuvo klasikinė traktuotė, partijos eigoje galo kilti labai įvairios konfigūracijos, tačiau tai Fišeriui suteikė šansą. Kadangi Fišeris neprisiminė teisingos ėjimų tvarkos, jis ją turėjo atrasti sulig kiekvienu ėjimu, todėl gana greitai ėmė jausti laiko stygių. Vis labiau besinervindamas, jis kramtė nagus, žaidė su plaukais, sėdėjo ant sukryžiuotų kojų, rėmėsi alkūne į stalą, padėdamas smakrą tai ant vienos rankos, tai ant kitos. Byrne ką tik buvo laimėjęs prieš Samuelį Reševskį, stipriausią turnyro didmeistrį, tad jo sugebėjimų nereikėjo nuvertinti. Bobis nepanikavo, tačiau jam klojosi nelengvai. Aplink staliuką ėmė būriuotis smalsuoliai, ir kiekvienąkart, kai Bobis eidavo į mažą kambariuką už scenos, jam tekdavo tiesiog brautis pro minią. Bobis prašė juos laikytis tylos, tačiau jie jautėsi įžeisti. Be to, dėl šilto oro ir didelio žmonių kiekio, salėje buvo tvanku. Fišerio skundus organizatoriai girdėjo, tačiau nieko tąkart negalėjo padaryti (kitais metais buvo įrengtas oro kondicionierius). Nepaisant diskomforto, Fišeris paniro į žaidimą. Nelauktai, jau po 11-os ėjimų, jis beveik stebuklingai įgavo aiškų pranašumą. O tada žirgu paėjo į laukelį, kur jį galėjo nukirsti jo priešininkas. Ką jis daro? kažkas tarstelėjo. Tai pražiopsojimas ar auka? Netrukus visiems tapo aišku tas žirgo manevras buvo puikus. Byrne nekirto žirgo po salę nuvilnijo visuotinas murmesys. Fišeriui buvo telikę vos 20 minučių iki 40 ėjimų kontrolės o jis tebuvo padaręs 16-ka ėjimų. Ir tada jo gili intuicija jam pakuždėjo, kad yra nepaprasta galimybė, galinti kardinaliai pakeisti poziciją ir partijai suteikti ypatingą reikšmę. O kas, jei leisčiau Byrne nukirsti valdovę, stipriausią šachmatų figūrą? Žaidimas be valdovės luošas, tačiau jei Byrne nukirtęs juodųjų valdovę susilpnins savo poziciją ir turės mažiau galimybių pulti ar gintis? Ta idėja Bobiui kilo pamažu, instinktyviai, be jokių tikslių apskaičiavimų. Jis nebuvo tikras dėl valdovės aukos pasekmių, tačiau sužaidė azartiškai. Jis mąstė, jei Byrne nepriims valdovės aukos, jis pralaimės, jei jei priims irgi pralaimės! Ką Byrne bedarytų, jis pasmerktas, nors žaidimas toil gražu dar nesibaigia. Byrne kirto valdovę dabar jau Bobis buvo taip įsigilinęs į žaidimą, kad negirdėjo visą salę apėmusio murmėjimo. Jis kitus ėjimus leido tarsi nuodingas strėles, nekantriai laukdamas Byrne atsakymų. Matyt, jis jau numatė per 20 ėjimų į priekį. Paskubomis darydamas ėjimus, Fišeris visai nerodė emocijų, sėdėjo sustingęs tarsi Buda. Tuo tarpu salė šurmuliavo: Neįtikėtina! Byrne pralaiminėja nežinomam trylikamečiui iš niekur! 41-uoju ėjimu, po 5-ių valandų žaidimo, su kiek smarkiau plakančia širdimi, Bobis drebančia dešine ranka paėmė bokštą, tyliai padėjo ant lentos, ir tarė: Matas! Jo draugiškas varžovas atsistojo ir jiedu paspaudė rankas. Byrne suprato, kad jis ką tik pralaimėjo vieną iš neįtikėtiniausių partijų ir taip tapo šachmatų istorijos dalimi. Keli žmonės ėmė ploti, bet tik suerzindami kitus, partijų nebaigusius žaidėjus, kuriems nebuvo svarbu, kad vos už poros metrų gimsta nauja istorija. Jiems terūpėjo jų pačių partijos. Taip gimė Šimtmečio partija, kaip ją pakrikštijo turnyro teisėjas Hansas Kmochas. Partija pasirodė laikraščiuose ir šachmatų žurnaluose. Ir visur Robertui Fišeriui pranašauta nepaprasta ateitis. O partija tyrinėjama jau per 50 metų ir dar ilgai bus šachmatų kanone. *) Chosė Raulis Kapablanka (Jose Raul Capablanca y Graupera, 1888-1942) Kubos šachmatininkas, 3-is pasaulio čempionas (1921-27); diplomatas. Nuo 1916 m. iki 1924 m. nepralaimėjo nė vieno oficialaus susitikimo. Pasaulio čempionu tapo laimėjęs planuotą 24 partijų mačą su E. Laskeriu (1921; 9 : 5), o jį perleido A. Aliochinui (1927). 1939 m. Buenos Airėse surengtoje šachmatų olimpiadoje, žaisdamas už Kubos rinktinę, nepralaimėjo nė vienos partijos ir vėl pasiūlė A. Aliochinui sužaisti revanšinį turnyrą dėl pasaulio čempiono vardo, bet A. Aliochinas atsisakė dėl kylančio karo. Jis buvo labai tikslus, intuityvus, techniškas žaidėjas, mokėjęs labai gerai žaisti mitelšpilius ir endšpilius, taip pat puikiai išnaudoti pozicinį pranašumą. Pasižymėjo ir labai kibia gynyba. Parašė kelias knygas, kurių vertinama yra Šachmatų vadovėlis (1921) M. Botvinikas ją laikė geriausia šachmatų knyga. Štai toji partija! D. Byrne R.Dž. Fišeris, 1956, Rosenwaldo turnyras Niujorke, 7 turas,
0-1
Šioje padėtyje juodieji turi, kaip minimumą, lygiąsias. Tačiau jie nori daugiau!
Bobis turi bokštą, dvi lengvas figūras ir pėstininką už valdovę daugiau, nei pakanka skaičiuojant
matematiškai. Tačiau jis dar turi ir matu grasinančią ataką. Liko tik technikos dalykas vis tik Byrne dar nenori
pasiduoti 13-mečiui geltonsnapiui.
Kad išvengtų galimo "surišimo" ... Rd6, tačiau dabar juodiesiems susidaro galimybė matuoti.
|
