![]() |
|
Skaitiniai |
Kur eina karalius didelė paslaptis: Anatolijus Karpovas Nustojęs mankštintis, didmeistris įgavo sunkiąją figūrą 12-as pasaulio čempionas nežaidė mačo dėl pasaulio čempiono vardo jis paskelbtas pasaulio čempionu 1975 m. balandžio 3 d., kai R. Fišeris atsisakė ginti savo titulą. Jam nereikėjo ypatingų savo sugebėjimų įrodinėjant teisę į šachmatų sostą. Visą pretendentų atrankos ciklą perėjo sparčiai ir užtikrintai. O ir vėlesni pasirodymai nekėlė abejonių jo pajėgumu. L. Polugajevskis*) apie jį: Prieš mačą su Karpovu peržiūrėjęs apie 200 jo partijų staiga aptikau: jis visai kitoks, nei atrodo. Taip, pas jį dviguba patikimumo apsauga. Taip, jis turi pavojaus jausmą, pagrįstą ne intuicija, kaip pas Petrosianą, o suveikiančią konkrečiose situacijose. Taip, jis dažnai atakuoja ne dėl mato karaliui, o dėl geresnio endšpilio. Ir vis tik Karpovas ne tiek strategas, kiek atviro figūrinio žaidimo meistras. Jo jėga konkrečiame paskaičiavime, o stilius iš prigimties. Ar ne šioje sintezėje reikia ieškoti pagrindinės tokių retų Karpovo pralaimėjimų priežasties? O B. Larsenas priduria: Karpovas laimi savo įsimintinas partijas. Iš esmės, paprastomis techninėmis priemonėmis, o tai milžiniškos praktinės jėgos liudijimas. Tai tarsi liudijimai apie trūkumų neturintį šachmatininką jo partijose figūros tarsi susijusios nematomomis gijomis, kas primena marionečių teatrą. Kiekviena lėlė gyvena savo gyvenimą, turi savo charakterį, tačiau patyręs lėlininkas jas suaudžia į vientisą siužetą. Labai išvystytas žaidimo dinamikos jutimas. Kartais jo strategija ne visiškai suprantama, o ir suvokus, su ja sunku kovoti, nes ji organiškai iškilusi iš pozicijos. *) Levas Polugajevskis (1934-1995) žydų kilmės tarybinis šachmatistas iš Baltarusijos, tarptautinis didmeistris (1962), vienas stipriausių 7-9 dešimtmečių šachmatininkų, daugelį kartų pretendavęs į pasaulio čempiono titulą, tačiau juo taip ir netapęs (kandidatų mače suklupdavo prieš V. Korčnojų). Pradėjo žaisti nuo 10 m. Dukart TSRS čempionas (1967, 1968), kelių tarptautinių turnyrų nugalėtojas. A. Karpovo konsultantas mačuose su V. Korčnoju (1978, 1981). Buvo šachmatų teoretikas (labiausiai žinoma jo variacija Sicilietiškoje gynybos Naidorfo variante) ir rašė knygas.
A. Karpovas B. Spaskis, 1974, Siciliškoji gynyba (B83, ševeningenu variantas), 1 0
Tai buvo 9-oji pretendentų pusfinalio Leningrade partija. Pirmoje partijoje čia Spaskis sužaidė 9. ... e5 ir partiją laimėjo puikiu stiliumi. Čia, matyt, sužaidė kitaip baimindamasis namų darbų. Mačuose būna daug psichologinio pobūdžio sprendimų. Šis variantas vadinamas šiuolaikiniu ševeningenu, ir vėliau turnyrinėje praktikoje ėmė pasirodyti rečiau. G. Kasparovas pirmuosiuose dviejuose mačuose prieš Karpovą rinkosi klasikinį ševeningeną su lankstesne ėjimų seka: pradžioje a6 ir Vc7, o tada Žc6 ir Bfe8, o tik tada Rd7. Alternatyvūs ėjimai čia 9. ... Vc7 ir 9. ... e5. Rikiui užėmus d7, juodųjų kontr-žaidimas valdovės sparne vėluoja lyginant su gresiančiu baltųjų pėstininkų šturmu karaliaus sparne, ypač, kai baltieji kontroliuoja centrą.
Prieš tai juodieji rengėsi iškeisti žirgus centre ir rikį išvesti į priekį Rd7-c6, tad žirgo atšokimas (10. Žb3) visai
logiškas ir tikslesnis nei 10. Kh1 ar 10. Ve1.
Tiksliau 11. e5 12. Kh1 ir tada jau 12. Žb4, nors 13. Rb5! Rc6 14. R:c6 bc 15. fe de 16. Ve2 baltiesiems suteikia aiškius pocizinius privalumus.
Juodiesiems nesinorėtų vėl įsileisti žirgą į d4, bet ir 12. e5 rikiui esant laukelyje d7 mažai patrauklu.
Juodieji ruošia e6-e5 ir ima kontroliuoti laukelį f5, kad į ten neįsileistų žirgo ir kartu silpninti karaliaus tvirtovę. Arba 13. ... Vb8 14. Ve2 Be8 15. Bad1 Kh8 16. Ždb5 Ba6 17. Bd2 Bd8 18. Bfd1 d5 19. e5 Žd7 20. Vf2! su aiškiu baltųjų pranašumu (Klovanas-Vasiukovas, 1968).
Pirmasis toli siekiančio plano ėjimas. Baltieji sudaro spaudimą f-vertikale, atakuodami f7, pervesdami
valdovę, o prireikus ir rikį, į įstrižainę a2-g8. Anot M. Botviniko, šiam planui pasipriešinti buvo galima su
17.
Žd7 ir jei 18. Vc4, tada 18. .. Žb6 19. Vb3 Rg5 20. Rc5 Re7 arba variantas 18. Bd1 Vc7 19. Vc4
Bab8 20. Kh1 Kg7 ir toliau Žd7-b6, išlaikant pajėgia gintis poziciją.
Neleidžiama iškeisti žirgą į rikį (18. ... Žg4)
Galbūt Spaskis čia ketino 18. ... Ve6, tačiau laiku pastebėjo, kad, po 19. Bc1, manevras Rf3-e3-c4 tampa pavojinga grėsme (19. ... Bfd8 20. Re2 Bd4 21. b3 irpastatant rikį į c4); kita galimybė yra 19. g4 ir toliau g4-g5 ir Rf3-g4. Ėjimas partijoje baltiesiems suteikia galimybę iškeisti žirgą d7 ir užtikrina valdovei laukelį c4.
Priimtiniau paprastas 19. ... Vc7, pasišalinant iš surišimo ir sujungiant bokštus 8-oje horizontalėje.
Nemalonus endšpilis laukė po 21. Ve6 22. V:e6 fe 23. Baf1
A. Karpovas nesileidžia į nereikalingų komplikacijų kelią 23. Rc5 Vg5 24. Bd7 Ž:c2 25. R:f8 B:f8 laimint kokybę, nes juodieji gauna aktyvų kontržaidimą. Viena d-vertikalė giedros nežada laukas d8 patikimai pridengtas. Tad tenka rodyti aktyvumą ir kitomis kryptimis.
Grasindami ėjimu c2-c3, baltieji kartu numato žirgo perkėlimą į stipresnę poziciją. Bokštų pasikeitimas d-vertikalėje būtų tik baltųjų naudai. Įdomiausia, kad šis baltojo raitelio atsitraukimas tapo vos ne lemiamu momentu partijoje.
Apribojamas ir rikio h4 judrumas, jau grasinant g2-g3. Retas atvejis, kai mitelšpilyje rikio aktyvumą riboja pats karalius.
Pozicinio jutimo pavyzdys. Patraukdamas bokštą iš atviros vertikalės, Karpovas laukelį d2 atlaisvina
žirgui ir pakeliui sukuria grėsmę 28. g3 Rf6 29. Bef2 Bd6 30. Rg5 su lemiama ataka.
Dabar, kai baltieji privertė prastumti f7-f6, kas aiškiai susilpnino juodųjų poziciją, nes sukūrė
įsiveržimo laukus, bokštas pervedamas į kitą atvirą vertikalę. Baltųjų ataka neatremiama.
Po 30. Žb8 laimi 31. Žg5!
Užtęsti pasipriešinimą galėjo tik 31. Žb8 tarsi sudėliojant figūras naujai partijai :)
Priversta! Į 32.
B:d8 sektų grakšti kombinacija Kapablankos
stilumi: 33. Ž:e5! Vc7 (33.
fe 34. Bf7+) 34. Vf7+ Kh8 35. V:e7! V:e7 (35.
V:e5+ 36. V:e5 fe 37. Bf6) 36. Ž:g6+ ir 37. Ž:e7
Baltųjų figūros dominuoja visoje lentoje, tad nenuostabu, kad smogiamas lemiamas smūgis:
Juodieji pasidavė (35. ... B:d8 36. Re7 sutriuškinant). Pirmasis naujojo čempiono mačas buvo žaidžiamas iki 6 pergalių, o pralaimėjęs čempionas gauna teisę
metų bėgyje mačui-revanšui tomis pat sąlygomis.
Jam ginti čempiono vardą teko 1978 m. prieš Viktorą Korčnojų. Mačas turėjo ir politinę potekstę, nes Korčnojus 1976 m. buvo palikęs Tarybų Sąjungą ir pasiprašęs politinio prieglobsčio Nyderlanduose. Karpovui, nors ir sunkiai, pavyko laimėti mačą, vykusį Filipinų Bagijo mieste 6:5 (su 21-om lygiosiomis). Po 3 m. kitas mačas vėlgi buvo su V. Korčnojum, kurį Karpovas laimėjo lengviau (11:7). Tada iškilo Garis Kasparovas. Pirmasis jų mačas 1984 m. Maskvoje nepasibaigė ir buvo nutrauktas po 48 partijų (žaista buvo iki 6 pergalių). Rezultatai anuliuoti. Kitais metais taisyklės buvo pakeistos, žaista 24 partijos ir po atkaklios kovos Garis laimėjo (11:13) atimdamas iš Karpovo čempiono titulą, o kitais metais pralaimėjo ir revanšo mačą. Vėliau dar du kartus, praėjęs atrankos turnyrus, bandė susigražinti titulą, bet pasisekė: Sevilijoje 1987 m. sužaidė lygiosiomis (12:12), o 1990 m. Niujorke ir Lione pralaimėjo nedideliu skirtumu (11,5:12,5). 1993 m. šachmatų pasaulyje įvyko skilimas. G. Kasparovas su atrankos turnyro nugalėtoju atsiskyrė nuo FIDE, ši iš Kasparovo atėmė pasaulio čempiono titulą ir surengė savo FIDE pasaulio čempionų mačą tart Karpovo ir Timano. Karpovas užtikrintai laimėjo ir tapo FIDE pasaulio čempionu, 1996 m. šį vardą apgynė prieš G. Kamskį, o 1998 m. prieš V. Anandą. Kai pasikeitė čempionatų rengimo taisyklės, V. Karpovas tokiomis sąlygomis žaisti atsisakė ir 1999 m. FIDE iš jo titulą atėmė. Vėliau aktyviai žaisti šachmatais ėmė mažiau, pasinėrė į politiką, 2011 m. tapo Dūmos deputatu su Vieningosios Rusijos partija. Yra aistringas kolekcionierius, ypač filatelijoje. Biografijos pradžia Anatolijus Jevgenijevičius Karpovas (g. 1951 m. gegužės 23 d.) yra Rusijos šachmatų didmeistris,
dvyliktasis pasaulio šachmatų čempionas nuo 19751985 m.[1] ir pasaulio čempionas pagal FIDE versiją 19931999 m.
Karpovas gimė 1951 m. gegužės 23 d. Rusijos Federacijoje Čeliabinsko srities Zlatousto mieste. Tėvas Karpov Evgenij Stepanovič dirbo gamykloje darbininku, o po studijų Maskvoje inžinieriumi. Motina Karpova Nina Grigorjevna namų šeimininkė. Šachmatais išmokė žaisti tėvas, kai Anatolijui buvo 5 metai. Vėliau užsiiminėjo šachmatais prie Zlatousto metalurgijos gamyklos sporto paviljone esančiame šachmatų klube. Devynerių metų įvykdė 1-ą atskyrį, o vienuolikos įvykdė kandidato į meistrus normą. Sulaukęs dvylikos metų, pateko į M. Botviniko mokyklą. Tačiau M. Botvinikas juo nesusižavėjo. Jis rašė ataskaitoje: Berniukas neturi supratimo apie šachmatus ir šioje srityje vargu ar turės ateitį. . 1968 m. įstojo į Maskvos universiteto matematikos fakultetą, bet vėliau perėjo į Leningrado universiteto ekonomikos fakultetą, kurį baigė 1978 m. Kaip prisimena Karpovas, buvo kelios tokio žingsnio priežastys: viena jis manė, kad šachmatus ir matematiką sunku suderinti, antra norėjo būti arčiau trenerio, didmeistrio Semiono Furmano, kuris gyveno Leningrade. Ševeningo variantas siciliškoje gynyboje Šio varianto pavadinimas kilo iš olandų miesto laikant, kad jis pirmąkart pasirodė ten 1923 m. vykusio turnyro metu, partijoje Maroci-Eivė (nors buvo aptikta, kad šiuo variantu buvo sužaista Čigorino-Paulseno partija 1881 m. Berlyne). Variantas apibūdinamas kiek suvaržyta, tačiau patikima ir perspektyvia juodiesiems pozicija. Lanksti
pėstininkų struktūra leidžia sėkmingai atlaikyti baltųjų figūrų aktyvumą ir rengti laisvinantį proveržį centre
(e6-e5 arba d6-d5) arba valdovės sparne (b7-b5). Šį variantą tyrinėjo ir taikė praktikoje tokie stiprūs
šachmatininkai kaip M. Botvinikas, B. Larsenas,
B. Spaskis, V. Korčnojus, G. Kasparovas ir kt. |