Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Forumas apie šachmatus
Pirmasis čempionų mačas
Mikėnas ir čempionai... Olandiškoji gynyba
B. Fišerio „šimtmečio“ partija
Kur eina karalius – didelė paslaptis: A.Karpovas
Šachmatų olimpiada, 2010
Korespondenciniai šachmatai literatūroje
Anandas-Topalovas: Permainingai agresyvi pradžia
Anandas-Topalovas: Ant skustuvo ašmenų
Olandiškas pretendentų pėdsakas
Fišeris: išprotėjęs genijus
Gruzijos šachmatininkių proveržis
Unix ir C kalbos kiltis ir ... šachmatai
Tos nepaprastos figūrėlės
Cirko direktoriaus duktė
Tik žaidžiam sąžiningai...
Ir šventieji puodus žiedžia
Atradimo modelis: stebėjimas
Lietuvių emigracija
Lužino gynyba

1939 m. Buenos Airėse vyko aštuntoji šachmatų olimpiada. Varžybose dalyvavo 27 rinktinės, tarp jų ir Lietuvos komanda. Olimpiadai dar neįpusėjus prasidėjo pasaulinis karas. Iš Europos atvykusių šachmatininkų tolimesnis likimas klostėsi labai įvairiai – jie tapo „pėstininkais didesniame žaidime“, kaip skelbia šios australų istoriko²⁾ knygos pavadinimas.

Aptariamoje knygoje pradžioje pažarstoma žinių apie šio žaidimo istoriją, intriguojamai pristatomi kai kurie kovos dėl asmeninio pasaulio šachmatų čempiono titulo aspektai, tarpukario geriausių žaidėjų asmenybės.

Štai Aleksandras Aliochinas: po Rusijos revoliucijos vos spėjo išnešti kudašių per Odesą, o apsigyvenęs Prancūzijoje netausojo botago pliekdamas bolševikus, sovietinės valdžios buvo paskelbtas priešu ir sovietų šachmatininkams uždrausta su juo žaisti. Dėl to, žinoma, buvo nuskriausti pastarieji, o ne Aliochinas – 927 m. jis tapo pasaulio čempionu ir su nedidele pertrauka juo išbuvo iki nelabai aiškios savo mirties Portugalijoje 1946 m..

Be kita ko, paminima Aliochino partija su legendiniu lietuvių šachmatininku Vladu Mikėnu Latvijoje (Kemeriuose) 1937 m. Prieš pasaulio čempioną sugebėjo laimėti ne tik Mikėnas, bet ir latvis Hermanis Matisonas¹⁾, ir tai buvo pirmas Aliochino pralaimėjimas per 4-is buvimo čempionu metus - 1931 m. Prahoje 4-oje šachmatų olimpiadoje.
Tuo metu vienas geriausių pasaulio šachmatininkų buvo jaunasis estas Paulis Keresas – Estijos čempiono titulą jis perėmė iš Vlado Mikėno, mat šis gimė Taline ir tik 1931 m. persikėlė gyventi į Lietuvą.

To meto politines realijas atspindi ir dalyvių sudėtis. Sovietų Sąjunga tarptautinėse sporto varžybose tada apskritai nelabai dalyvaudavo, o šioje olimpiadoje buvo Palestinos komanda – ji nesivadino „Izraelio“ tik todėl, kad tokios valstybės tada dar nebuvo, bet Palestinai atstovavo žydai imigrantai: du, kilę iš Vokietijos, vienas – iš Lenkijos ir vienas – iš Daugpilio vokiečiakalbės šeimos.

Besikaupiantys karo debesys jau buvo pakeitę Europos žemėlapį – nebebuvo Austrijos valstybės, ir Vokietijos komandoje prie pirmosios lentos žaidė austras Erichas Eliskasesas; nebebuvo ir Čekoslovakijos – olimpiadoje dalyvavo Čekijos ir Moravijos protektoratas.

Argentina, gavusi teisę surengti šachmatų olimpiadą, norėjo parodyti pasauliui tuometinę savo sostinės prabangą ir netgi nusamdė Belgijos laivą, kad juo galėtų atkeliauti Europos šachmatininkai. Kelionė laivu truko mėnesį, atgal tiek pat, o pats turnyras irgi tiek, tad šachmatininkai šiam reikalui turėjo skirti tris mėnesius ir, aišku, gauti tam lėšų. Laive jie nenorėjo atskleisti parengtų žaidimo paslapčių, tad daugiausia ėmėsi žaibo šachmatų, o ypač bridžo. Anglijos rinktinės narys Baruchas Woodas vėliau rašė, kad lietuviai yra „žvali, linksma kompanija“.

Olimpiada vyko iškilmingoje atmosferoje, sulaukė daug Argentinos žiniasklaidos dėmesio, o Europoje tuo metu dėmesio centre, žinoma, atsidūrė kiti įvykiai.

Artėjant jau akivaizdžiai neišvengiamam Lenkijos pralaimėjimui kare su Vokietija ir šachmatų olimpiados pabaigai, paaiškėjo, kad turnyre dėl pirmosios vietos kaip tik ir varžosi Vokietija su Lenkija. Jau anksčiau buvo sutarta, kad tarpusavyje šios komandos nežais ir bus įskaitytos lygiosios (2:2). Galiausiai čempione tapo Vokietija, surinkusi 36 taškus, Lenkija atsiliko puse taško. Rugsėjo 19-osios vakare į uždarymo iškilmes susirinko 2000 žmonių. Pasak liudininkų, paskelbus nugalėtoją pasigirdo orūs plojimai, bet plojo tik kokie dešimt žmonių – matyt, Vokietijos ambasados darbuotojai ir dar keli vokiečiai. Paskelbus, kad antrą vietą užėmė Lenkija, kilo griausmingos ovacijos. Trečia vieta teko Estijai, ir prie to nemažai prisidėjo Paulis Keresas.

Lietuvos komanda pasirodė kiek prasčiau už savo galimybes ir liko trylikta.

Kartu vyko ir asmeninis moterų pasaulio čempionatas. Jį, kaip ir visus penkis ankstesnius, laimėjo Britanijos rusė Vera Menčik (angl. Menchik). 1944 m. ji žuvo Londone, į namą pataikius vokiečių raketai.

Dramatiškas buvo daugelio šachmatininkų likimas. Pasibaigus olimpiadai europiečiams kilo klausimas, ar grįžti į tėvynę. Rugsėjo pabaigoje laivu atgal į Europą išplaukė du trečdaliai tų, kurie buvo atplaukę į šias varžybas. Lenkai grįžti nebelabai turėjo kur, juolab Lenkijos žydai, tad du iš jų nedvejodami liko ir vėliau tapo Argentinos piliečiais. Mieczysławas (gimęs Mendelis, o vėliau Miguelis) Najdorfas dar ilgai sėkmingai žaidė atstovaudamas Argentinai (Lenkijoje likusi jo šeima žuvo per Holokaustą).

Argentinoje pasiliko ir Lietuvos atstovas Markas (vėliau Marcos) Luckis, 1941 m. jis netgi laimėjo Argentinos čempionatą, bet čempiono titulo negavo, nes tuo metu dar buvo Lietuvos pilietis.

Dalyviai reikalavo, kad laivu į Europą kartu plauktų ir Vokietijos komanda – būtų buvę ramiau dėl galimos vokiečių povandeninių laivų atakos. Iš pradžių vokiečiai sutiko, bet galiausiai pasiliko Buenos Airėse. Įdomu, kad nė vienas iš penkių vėliau taip ir nebegrįžo į tėvynę: keturi galutinai apsigyveno Argentinoje, vienas Brazilijoje. Kaip tik dėl to, kad į Europą negrįžo dalis įvairių šalių olimpiados dalyvių, po karo Argentina dar keliolika metų buvo viena didžiausių pasaulio šachmatų galybių.

Grįžtantiems lietuviams, kaip ir visiems plaukiantiems laivu namo, kelionė nebuvo lengva. „Galų gale spalio pabaigoje daugelis šachmatininkų pasiekė Antverpeną, ten latvius ir lietuvius savo namuose priėmė Marianne Stoffels [dalyvavusi moterų čempionate Buenos Airėse], kol jie gavo galimybę parvykti į savo šalis.“

Kai kurių parvykusių laukė tragiškas likimas. Anksti mirus minėtajam Matisonui, Latvijos geriausias šachmatininkas tuo metu buvo Vladimiras Petrovas (g. 1908 m. Rygoje). 1941 m., prieš pat Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, jis dalyvavo turnyre Rusijoje, ten ir pasiliko, o žmona su dukterimi buvo Rygoje. Po poros mėnesių buvo suimtas už tai, kad kritikavo gyvenimo lygį sovietų okupuotoje Latvijoje, ir 1943 m. mirė Kotlaso lageryje Rusijos šiaurėje.

Paulį Keresą sovietai sučiupo bandantį pabėgti iš Estijos 1944 m., bet bausmės jam pavyko išvengti, ir vėliau jis tris kartus tapo Sovietų Sąjungos čempionu. Sėkmingai į Vakarus pasitraukė du olimpiadoje Lietuvai atstovavę šachmatininkai – Povilas Vaitonis ir Povilas Tautvaišas. Pastarasis vėliau apsigyveno Čikagoje ir tapo Ilinojaus valstijos čempionu, be to, kartą sužaidė lygiosiomis su kitu čikagiečiu – Bobby Fischeriu, būsimuoju pasaulio čempionu. O Vaitonis apsigyveno Kanadoje ir du kartus tapo šios šalies čempionu.

Dar vienas lietuvis, Ksaveras Andrašiūnas, į Vakarus pasitraukti nespėjo ir buvo represuotas. Knygoje tarp daugelio kitų, suteikusių vertingos informacijos, dėkojama Andrašiūno dukteriai, žinomai mūsų vertėjai Irenai Balčiūnienei.

Knyga gausiai iliustruota, joje pateikta nemažai partijų su komentarais, pvz., Vl. Mikėno pralaimėjimas minėtajam Latvijos komandos lyderiui Petrovui – ilga (net 71 ėjimo) kova, komentuojama Aliochino.

Pagal Šiaurės Atėnai, 2015.10.16  

Tačiau mes siūlome jums kitą Vl. Mikėno partiją – dramatišką pralaimėjimą didžiajam kubiečiui Kapablankai.

¹⁾ Hermanis Matisonas (Hermanis Matisons, 1894-1932) – latvių šachmatininkas, endšpilių etiudų kūrėjas. 1924 m. tapo pirmuoju Latvijos čempionu. 1931 m. šachmatų olimpiadoje Prahoje žaidė prie pirmos lentos ir laimėjo prieš A. Aliochiną (taip tapdamas simbolinio M. Čigorino klubo nariu) ir kitus. Sukūrė per 60 etiudų, kurių daugelis laimėjo prizus tarptautiniuose konkursuose.

²⁾ Justin Corfield‘as gimė Anglijoje. Baigęs Monašo un-tą Australijoje, per 20 m. dėstė istoriją ir tarptautinius ryšius Geelong‘e. Parašė per 30 knygų, tarp kurių yra ir „Senovinis ir žavus žaidimas“ (2018) apie šachmatų istoriją Geelong‘e.

Ch. Kapablanka - Vl. Mikėnas, 1939 m. olimpiada, 7 turas,
Nimcovičiaus gynyba, Ciuricho variantas (E33), 1 – 0

1. d4 Žf6 2. c4 e6 3. Žc3 Rb4 4. Vc2

Kapablanka žaidžia jo vardu pavadintą variantą. 1939 m. olimpiada buvo garsiojo kubiečio gulbės giesmė. Ši partija parodo jo jėgą ir elegantišką stilių, išnaudodamas kiek netikslų Mikėno žaidimą.

„Leoplan“ žurnale (1940 m. rugsėjo 15 d.) sakoma, kad „Kapablanka yra vienas iš žaidėjų, kuris mažiau žino apie techniką, jei techniką suprasime kaip debiutų atsiminimą širdimi. Tačiau Kapablanka puikiai jaučia pozicijas ir triuškina jose žaidimo metu“.

Kapablanka baltaisiais šiame debiute laimėjo 12 partijų nepralaimėdamas nė vienos. Argentinos čempionas R. Grau minėtame straipsnyje rašė apie šį debiutą:
„Mikėnas panaudojo šį variantą, nes Maskvoje jį žaidė Botvinikas,... kur jis pasiekė pergalę. ... Tai buvo paskutinis technikos žodis Nimcovičiaus gynyboje ir buvo vienu techninių paslapčių ieškantiems naujovių, kuriomis nustebintų varžovus. ... Aliochinas įspėjo mus apie šį variantą neįsivaizduodamas, koks greitas bus jo paneigimas. Kapablanka, kaip visada, neturėjo tų tyrinėjimų, kuriuos visad laikė dirbtinais. Mikėnas prieš jį sužaidė tą variantą ir tarp technikų nuvilnijo murmesys. Kubos didmeistris ilgai mąstė ir rado visišką jo paneigimą prie lentos, pritrenkiančiai parodydamas kaip pozicinė koncepcija yra svarbesnė už keistų idėjų sankaupą smegenyse“.

4… Žc6 5. Žf3 d5

Dabar žaidžiama retai, nes juodiesiems sunku išvystyti baltalaukį rikį. Dažnesnis variantas 5 ... d6, nes parengia e6-e5

6. a3

Kitos alternatyvos yra 6. Rg5 ir 6. e3. Dabar dažniau renkamasi antrasis, pvz., 6. e3 0-0 7. a3 R:c3+ 8. V:c3 Rd7 9. b3 a5 10. Rb2 Ve7 11. Rd3 Bfd8 12. 0-0 ir baltųjų padėtis nežymiai geresnė, Rusele-Arnasson, Maskva, 1994

6. R:c3+ 7. V:c3

Visai kitoks žaidimo pobūdis kirtus su pėstininku. Pvz., 7. ... e5 8. de de 9. Rg5 h6 10. Rh4 Ve7 11. e3 O-O 12. Re2 Ve6 13. h3 Žd7 14. e4 Žc5 15. Rg3 f6 16. O-O Vd7, ... 1/2-1/2 (39 ėj.), M. Jevtic-A.A. Rossi, 2008

7.... a5

Neleidžia b2-b4, tačiau įdomesnis variantas su juodųjų kontržaidimu yra 7. ... Že4, 8. Vc2 e5!?, pvz., 9. e3 Rf5 10. Rd3 ed 11. ed O-O 12. O-O Be8 13. Re3 dc 14. V:c4 Žd6 15. Vc2 Že7 16. R:f5 Žd:f5, ... 1/2-1/2 (40 ėj.) V. Makogonovas-M.Botvinikas, 1939

8. b3

„Standartinis ėjimas trukdant a4” (Tartakoveris). Kartu parengiamas Rb2 ėjimas, leidžiantis kovoti su e6-e5

8. ... 0-0 9. Rg5!

„Geriau nei Rb2”, Aliochinas. Tai tipinis Kasablankos manevras, nes pereidamas į lygų endšpilį jis jautėsi geriau.

9. ... h6

Ar reikėjo skubėti? Įdomus variantas: 9 ... Že4 10. R:d8 Ž:c3 11. R:c7 a4 12 b4 dc 13. Rb6 – ir juodiesiems nėra ko bijoti.

10. R:f6 V:f6 11. e3 Rd7?!

Baltųjų padėtis buvo nežymiai geresnė – o tokias dievino Kapablanka. Juodieji planuoja aktyviai žaisti valdovės sparne, tačiau jiems tai nepasiseka; kita idėja buvo žaisti 11 ... Be8 ir ... e5. Tai jiems „suteikia geresnius šansus“, Tartakoveris.

12. Rd3 Bfc8?!

Juodieji tęsia savo planą. Tartakoveris spėja, kad juodieji ketino išprovokuoti 13. c5 Khalifmanas rekomendavo 12. ... Ve7, siekiant sužaisti ... f6, o tada Re8

13. O-O

„Beveik su olimpine ramybe Kapablanka leidžia priešininkui eiti savo keliu“, Tartakoveris

13 ... a4

13 ... Že7 grasinant c7-c5, kas gali paskatinti baltuosius žaisti 14. c5 su sunkia ir ilga kova

14. b4 dc

Savanoriškai atveriant c vertikalę strategiškai ginčytinas sprendimas, bet Mikėnas gal tikėjosi taip aktyvinti baltalaukį rikį?

15. R:c4

Stipriau 15. V:c4!

15. ... Ža7?! 15. ... Re8 būtų išlaikęs e5 kontrolę ir atrodo lankstesniu; Khalifmanas vėl siūlė 15. ... Ve7

16. Že5 Re8

Geriau atrodo 16. ... Rb5, nors baltųjų padėtis ir tada geresnė.

17. f4! b6?!

Geriau 17. ... Žb5, tai būtų sustabdę 18 f5. Bet juodieji laikosi idėjos atidaryti valdovės sparną su c5.

18. Vd3

„Atrodo, kad tai nukreipta prieš Žb5, o gali ir būti panaudota Ve4 pergrupuojat su Rd3. Tačiau tikroji paskirtis visai kita”, Tartakoveris

18. ... Bd8?!

Baltųjų padėtis labai gera, tačiau su 18. ... Žc6, įtraukiant figūrą į veiksmą, dar buvo galima tęsti mūšį.

(iliustracija)

19. f5! b5?! 20. fe

Kapablanka matė juodųjų kombinaciją: 20. Ra2? V:e5! 21. de B:d3 laimint figūrą.

20. ... bc 21. B:f6 cd 22. ef+ R:f7 23. B:f7 Žb5 24. Bf2 Bd5

Jei 24. ... Be8, tai 25. Bd2 Bad8 26. Kf2 Bf8+ 27. Ke1 Bd6 28. B:d3 su laimėta padėtimi.

25. Žd3 Be8 26. Bf3, juodieji pasidavė (1-0)

„Jo [Kapablankos[ pergalė pasiekta dėl gero ėjimo Rg5 vietoje Rb2, kur jis būtų ilgą laiką neaktyvus. Baltieji panaudojo jį surišti vieninteliai gerai išvystytai juodųjų figūrai, karaliaus sparno žirgui“, Aliochinas

Tolimojoje Argentinoje

VIII pasaulinė šachmatų olimpiada turėjo įvykti Pietų Amerikoje – Argentinos sostinėje Buenos-Aire 1939 m. Šį kartą lėšų klausimą buvo lengviau išspręsti, mat tais pačiais „olimpiniais“ metais, po didelių pastangų ir ilgai trukusios kovos, šachmatininkai pagaliau buvo prijungti prie Kauno Kūno kultūros rūmų. Buvo įsteigta Lietuvos Šachmatų sporto sąjunga.

Į tolimą kelionę išvykome liepos 25 d. traukiniu turėjome nuvažiuoti iki Belgijos uosto Antverpeno, o iš ten tęsti įdomią kelionę laivu.

Laivas „Kasablanka“, specialiai pasamdytas Europos šachmatininkams nugabenti į Argentiną, lėtai pajudėjo iš uosto – prasidėjo kelionė į kitą „pasaulio galą“. Tik nepagalvokite, kad laivo pavadinimas turėjo ką nors bendra su buvusiu pasaulio čempionu Kapablanka. Kasablanka – Maroko uostamiestis (šiaurės vakarų Afrikoje), į kurį pakeliui buvome užsukę.

Kelionė į Argentiną truko ilgai – daugiau kaip 10 000 km kelią turėjome įveikti per 5 savaites. Bet nuobodžiauti neteko.
Laivas buvo gerai pritaikytas tolimai kelionei: poilsio kambariai, teniso salė, baseinas, o vakarais – įvairios pramogos. Pagaliau šachmatininkai turėjo ir savo specifinę pramogą – nuo ryto iki vėlyvo vakaro buvo žaidžiamos žaibo partijos. Buvo surengti ir turnyrai su prizais. Vienas iš jų, skirtas laivo čempionui išaiškinti, baigėsi Lenkijos didmeistrio M. Najdorfo pergale.

Viena, ko pasigedome, - tai kirpyklos. Daug kas skundėsi dėl šio trūkumo, ypač mano bičiulis Tartakoveris. Savaitei praslinkus, didmeistris vaikščiojo taip apžėlęs, pasenęs, kad net koktu buvo žiūrėti. Pasisiūliau padėti. Tartakoveris nušvito. Nors iš kajutės jis grįžo kruvinu veidu, bet bent dešimčia metų pajaunėjęs. Už šią „operaciją“ gavau atminimui knygą su įrašu: „,,Simpatingam kirpėjui‘‘ – kelionei į Argentiną prisiminti. Savelijus Tartakoveris“. Sakoma – kiekviena pradžia sunki. Neginčijama tiesa. Paskiau darbas ėjo sklandžiau – turėjau nemaža klientų.

Viskas būtų buvę gerai, jei ne karo grėsmė. Fašistai vis labiau įžūlėjo. Kalbėjausi su čekais – jie skundėsi pakliuvę į hitlerininkų nagus ir netekę laisvės. Juk olimpiadoje jie jau turėjo atstovauti Čekijos ir Moravijos protektoratui. Kas vakarą išgirsdavome vis naujų gandų. Nors jau išplaukėme iš „pavojingos zonos“, bet keliauti buvo nesmagu. Kažkas pajuokavo: „O kas būtų, jei atsitiktų nelaimė? Juk laive – stipriausieji Europos žemyno šachmatininkai!“ Nuraminau: tada tikrai išspręstume klausimą, ar garsusis Paulius Morfis iš tikrųjų žaidė geriau už dabartinius meistrus. Čempionatas „aname pasaulyje“ duotų atsakymą!

Dienos slinko įprasta vaga – šachmatai, stalo tenisas, saulės vonios, baseinas. Vakarais, šiek tiek sutemus, stebėdavome skraidančias žuvis, kurios būriais lydėjo laivą, tai pasinerdamos į banguojantį vandenyną, tai vėl pakildamos keletą metrų viršum vandens, gėrėdavomės žibančiomis fosforinėmis žuvelėmis. Bet visos tos pramogos pagaliau nusibodo, pagyvėjome tik pamatę žemę; netrukus įplaukėme į Kanarų salų uostą.

Mums buvo leista aplankyti miestą. Jokių kanarėlių nematėme, girdėjome tik monotoniškas sunkiai dirbančių negrų ir guančų melodijas. Stebėjausi negrų kūno sudėjimu: pusnuogiai, aukšti, raumeningi, stiprūs vaikinai, - tokių dar nebuvau matęs. Pagalvojau – štai kas aprūpina Ameriką šaunių sportininkų kadrais!

Po keleto dienų jau plaukėme per pusiaują, kur saulė šviečia tiesiai virš galvos taip, kad savo šešėlio nematai. Visi „naujokai“ turėjo priimti „ekvatoriaus krikštą“. Ceremonija ne visai maloni: ištepa veidą suodžiais ar dažais, įmeta su drabužiais į vandenį, o išlipęs dar turi papildomai išgerti stiklinę sūraus jūros vandens. Po šių būtinų apeigų laivo kapitonas, vaidindamas jūrų dievą Neptūną, įteikia visiems „naujagimiams“ diplomus, kuriuose pažymima, kad „krikštas“ įvyko ir kad nuo šiol dievas Neptūnas ima keleivį savo globon. Nepavyko ir man iš tos „globos“ išisukti...

Po trijų savaičių kelionės priartėjome prie Brazilijos sostinės Rio de Žaneiro. Ne be reikalo sakoma, kad Rio – tai mažasis Paryžius. Įplaukę į Guanabaros užutekį, išvydome žavingą vaizdą – tarp daugybės uolų driekėsi miestas gražuolis. Vienoje pusėje – daugiaaukščiai namai tarp lieknų palmių, kitoje – neįprasta aukštuma, kalnas, panašus į stovintį kiaušinį, vadinamas „Pao d‘Assucar“ (cukraus galva). Mūsų laivo kapitonas jį vadino „cukrine kepuraite“. Kalno viršūnėje – laisvės statula, vaizduojanti moterį, ištiestoje rankoje laikančią kryžių ir laiminančią atvykstančius.

Deja, laiminimas lietė ne visus – į krantą buvo išleisti tik keleiviai, turintys JAV ir Anglijos pasus. Matyt ir Brazilijos „demokratija“ ne visiems vienodai taikoma. Laimei apie mūsų atvykimą sužinojo vietos lietuviai, kurie atėjo mūsų pasitikti. Jų garantijos patenkino pakrantės policiją, tad, atlikę kai kuriuos formalumus, galėjome ir mes pasigrožėti miesto įžymybėmis. Įsigeidėme pabūti ir „Cukraus kalno“ viršūnėje. Bet, pasisamdę taksi, gailėjomės: šoferis negras dūmė vingiuotais keliais tokiu pašėlusiu greičiu, kad net plaukai šiaušėsi. Nuo kalno viršūnės atsivėrė puiki miesto panorama, žavūs vaizdai. Padarę keletą nuotraukų ir nusifotografavę atminimui, grįžome į miestą. Tarp nedaugelio, kurie ryžosi grįžti pėsčiomis, buvau, žinoma, ir aš. Brazilijos sostinė paliko mums neišdildomą įspūdį.

Vėliau dar buvome sustoję San Paulo mieste, - lietuvių emigrantų centre, - kur taip pat buvome karštai sutikti. Sustojome vienai dienai ir Urugvajaus sostinėje Montevideo, ir pagaliau, po 34 dienas trukusios kelionės, pasiekėme Buenos-Airą. Visi lengvai atsidusome.

Dešiniajame La Platos krante įsikūręs Buenos-Airas – didžiulis modernus miestas su 4 mln. gyventojų. Lengva buvo orientuotis šachmatų lentos tvarka išplanuotame mieste. Pirmas dvi – laisvas nuo varžybų – dienas tiek ir teveikėme, kad nuo ryto iki vėlyvo vakaro vaikštinėjome gatvėmis. Šia proga galėjome įsitikinti, kiek teisinga yra patarlė, kad „ne visa auksas, kas auksu žiba“. Miesto centre – puošnūs pastatai, prabanga, blizgesys, o pakraščiuose – didžiausias kontrastas: skurdžios, iš lentgalių ar kartono sukaltos lūšnos, apie kurias slampinėja alkanos, skarmaluotos žmogystos. Pasirodo, tai – bedarbiai. Netekę pragyvenimo šaltinio, tie žmonės ištisas dienas guli savo lūšnose ir geria arbatą – matę, kuri pasižymi ypatinga savybe: gerdamas ją žmogus nejaučia alkio. Matė bedarbiams atstoja maistą... išvažiuodamas iš Argentinos, ir aš nusipirkau tų „stebuklingųjų“ arbatžolių. Pagalvojau - kas žino: prasidėjo karas, gali kartais ir man praversti.

Aplamai Argentinos gyvenimas su visais jo kontrastais mane labai domino. Tarp kitko, kartą turėjau tokį įdomų nuotykį. Vaikščiodami su vienu vietos lietuviu po miestą, užėjome į restoraną, kurio lange buvo išstatytas akvariumas su įvairiomis žuvelėmis, krabais ir ... varlėmis.

„Norite paragauti?“ – pasiūlė naujasis pažįstamas. Užėjome į vidų. Mano palydovas kažką pasakė kelneriui ispaniškai, ir pastarasis netrukus atnešė kažkokių skaniai kvepiančių valgių ir du bokalus alaus. „Tai – argentiniečių skanėstas, - paaiškino Buenos-Airių lietuvis, - varlių kojytės“. Man pasidarė šleikštu ant širdies – pastūmiau „skanėstą“ nuo savęs, pasitenkindamas bokalu alaus. Mano palydovas neprieštaravo ir su apetitu suvalgė abi porcijas.

Prasidėjo varžybos. Kadangi dalyvauti olimpiadoje užsirašė keletas Pietų Amerikos valstybių, dalyvių skaičius buvo rekordinis – 27! Dar niekad anksčiau tiek komandų „nacijų turnyruose“ nedalyvavo. Varžybas teko organizuoti pogrupiais. Lietuvos šachmatininkai pateko į vieną grupę su „aikštės šeimininkais“, o taip pat su Olandijos, Danijos, Islandijos, Airijos ir Ekvadoro komandomis. Kova pogrupyje buvo lengva, juo labiau, kad 4 komandos iš jo turėjo teisę varžytis dėl aukso taurės. Pogrupio rezultatai: Argentina – 18 iš 24, Lietuva – 16,5, Olandija – 15, Danija – 13,5, Islandija – 13, Airija – 4,5 ir Ekvadoras – 3,5 taško. Pasiekiau puikų asmeninį rezultatą – 5,6 taško iš 6 galimų; tarp kitko nugalėjau ir žinomą šachmatininką, Argentinos čempioną Robertą Grau.

Olimpiados finalui įtakos turėjo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Anglijos šachmatininkai grįžo į tėvynę nebežaidę finale. Prancūzijos ir Lenkijos komandos atsisakė žaisti su vokiečiais, o taip pat su Čekijos ir Moravijos protektorato atstovais. Olimpinis komitetas nusprendė neįvykusius susitikimus laikyti [pasibaigusius lygiomis – 2:2. Karui įsiliepsnojus, sugedo visų nuotaika, dingo noras tęsti varžybas. Karštligiškai kovojo tik dvi komandos – Vokietijos ir Lenkijos. Tolimojoje Argentinoje, prie šachmatų lentų, vokiečiai su lenkais dar kartą susikibo...

Po aštrios kovos pirmą kartą pasaulio čempiono vardą iškovojo Vokietijos šachmatininkai, surinkę 36 taškus iš 56 galimų. Tik pustaškiu atsiliko lenkai. Trečioji vieta nelauktai atiteko Estijos komandai – 33,5 taško. Lietuvos šachmatininkai su 22 taškais užėmė 12-ąją vietą.

Norėčiau papasakoti vieną epizodą iš šių varžybų. Prisimenu tokį faktą. Turnyro komitetas paskyrė prizą – auksinę sagę su briliantu – už geriausią individualų rezultatą. Už šią premiją atkakliai varžėsi pasaulio čempionas Aliochinas ir eksčempionas Kapablanka. Įdomu pastebėti, kad kaip tik Buenos-Aire 1927 m. Kapablanka neteko pasaulio čempiono vardo įnirtingoje dvikovoje su Aliochinu. Todėl šį kartą Kapablanka siekė bent moralinio pasitenkinimo. Turnyro pabaigoje susitiko Prancūzijos komanda su kubiečiais. Vadinasi, pirmoje lentoje turėjo įvykti seniai laukta dvikova tarp Aliochino ir Kapablankos.

Į varžybų salę atėjau anksčiau. Žiūriu – Aliochinas sėdi prie staliuko susikaupęs. Jo veido išraiška kupina ryžto, akys žiba – iš visa ko matyti, kad pasaulio čempionas pasirengęs lemiamam mūšiui. Deja, šiai partijai nebuvo lemta įvykti – Kapablanka neatėjo... vietoje jo žaidė atsarginis Kubos komandos žaidėjas. Mačiau, kaip pasaulio čempionas supykęs pakilo ir pradėjo nervingai vaikščioti pirmyn ir atgal, jo veido išraiška buvo baisi. Pagaliau, nusiraminęs, Aliochinas grįžo prie staliuko, padavė varžovui ranką ir pradėjo žaisti.

Manau, klaidą padarė organizacinis komitetas. Prizas buvo paskirtas žaidėjui, surinkusiam ne daugiausia taškų, o pasiekusiam didžiausią laimėjimų procentą. Todėl Kapablanka, jau užsitikrinęs pirmąją vietą, nebenorėjo rizikuoti. Individualūs rezultatai tokie: Kapablanka – 8,5 taškai iš 11 galimų (77,4%), Aliochinas – 7,5 iš 10 (75%), Petrovas – 9,5 iš 13 (73%), Keresas – 10 iš 14 (71,4%). Aš buvau surinkęs lygiai 50% - 6,5 iš 13. Vadinasi, bendrai surinkau (kartu su pogrupiu) – 12 taškų iš 19 galimų.

Įteikiant nugalėtojams prizus, Aliochinas sėdėjo šalia manęs. Kapablankai pasirodžius tribūnoje, Aliochinas piktai šyptelėjo, o fotokorespondentą, norėjusį jį nufotografuoti, pastūmė ir abiem rankom užsidengė veidą. Aliochino ir Kapablankos neapykanta vienas kitam buvo nepaprastai didelė. Po įvykusios 1927 m. dvikovos dėl šachmatų karūnos jiedu nekalbėdavo ir nesisveikindavo. Bet jau buvau girdėjęs, kad Aliochinas už didelį honorarą sutiko žaisti su Kapablanka mačą-revanšą pasaulio šachmatų čempionui išsiaiškinti.

Pasižiūrėjau į besišypsantį Kapablanką. Nors tarptautinėse varžybose dalyvavau jau daug metų, bet šį įžymųjį šachmatininką mačiau pirmą kartą^*). Kaip tik šis žmogus prieš keletą metų buvo paskelbęs spaudoje savo samprotavimus, kad nebetoli tas laikas, kai šachmatų žaidimas neteks pagrindinio tikslo – kovingumo, nes šachmatų teorija ir kovos taktika būsiančios tiek išnagrinėtos, jog lygiosioms nebus galo.

Įdomu, ką Kapablanka pasakytų šiandien. Juk teisus buvo Laskeris sakydamas, kad, žaisdami šachmatais, mes galime amžinai mokytis. Šachmatai – didinga kova, kurioje, teisingai įvertindami padėtį, visuomet pasieksime tikslą, bet anaiptol ne galutinį.

Susirinkusiems audringai plojant, Kapablankai buvo įteiktas prizas. Pagalvojau – o vis dėlto Kapablanka – genialus šachmatininkas.

Grįžti į Europą buvo sunku. Karo audra išsiplėtė – Anglija ir Prancūzija jau buvo paskelbusios karą hitlerinei Vokietijai. Laivų bendrovė delsė siųsti „Kasablanką“ į grįžtamąjį reisą. Dalyvavę Olimpiadoje šachmatininkai ėmė abejoti – grįžti ar pasilikti Argentinoje ir laukti karo pabaigos. Nuomonės pasiskirstė. Aš su kitais komandos dalyviais priklausiau grįžtančiųjų grupei: iš Lietuvos šachmatininkų pasiliko tik vienas Luckis.

Belaukdamas, kol laivas išplauks, dalyvavau nedideliame tarptautiniame turnyre Rozario mieste, kur po Petrovo ir Eliskazeso iškovojau 3-iąją vietą.

Pagaliau, po dviejų savaičių, „Kasablanka“ pradėjo kelionę atgal. Visų nuotaika buvo prislėgta. Dienos slinko lėtai. Artėjant prie Europos žemyno, prasidėjo neramios naktys. Vargais negalais pasiekėme Angliją. Toliau „Kasablanka“ neplaukė – turėjome persėsti į kitą nedidelį prekinį laivą ir tęsti kelionę Lamanšu į Šiaurės jūrą. Tai buvo tikrai pavojinga zona. Laivas slinko į priekį labai iš lėto, kad neužplauktų ant minos. Praėjo diena dvi, o mes vis dar Lamanše. Laive baigėsi maisto atsargos – dienai gaudavome vieną kiaušinį, gabaliuką sužiedėjusios duonos ir puoduką juodos kavos. Buvo įsakyta naktimis miegoti su gelbėjimosi diržais. Tikrai buvo nejauku – keletą naktų praleidome be miego. Koks gali būti miegas, kai girdi grėsmingą lėktuvų ūžimą ir patrankų griaudėjimą.
Pagaliau po penkių dienų nerimo ir baimės pasiekėme Antverpeną. Tolesnė kelionė per Vokietiją taip pat buvo ne iš maloniųjų. Dar viena naktis traukinio vagone – ir Virbalis. Lengviau atsidusome. Daugiau kaip keturis mėnesius išsibastę po platųjį pasaulį, pagaliau buvome namie...Lietuva tuo metu buvo naujų įvykių išvakarėse...

Cituota pagal V. Mikėnas. 35 metai prie šachmatų lentos, 1961  

^*) V. Mikėnas visai neužsimena apie savo partiją su Kapabanka. Matyt, tas pralaimėjimas jam buvo pakankamai skaudus.