Tos nepaprastos šachmatų figūrėlės... Lithuanian

Šiandien šachmatais rimtai domisi vos 1% žmonių. Domėjimasis jais vyksta bangomis – tai kyla bumas, tai vėl nurimsta.

Iš kur atsirado šachmatai? To niekas tiksliai nežino. Dėl jų varžosi Kinija, Indija, Egiptas, Iranas, Graikija ir Italija – visose jose buvo žaidimų, kuriuose figūrėlės įvairiai „kapodavo“ viena kitą. Suliniuotos lentos su suakmenėjusiomis figūrėlėmis žinomos jau 5-6 tūkst. metų. Jų randa Azijoje ir vidurio Afrikoje. Tačiau europiečiai linkę aiškinti, kad graikų „peteija“ ir romėnų „latrunkulis“ – ir buvo šachmatai. Taigi, kol kas težinom, kad „šachmatais“ nežaidė tik inkai, majai ir actekai.

Šachmatų atsiradimą gaubia daugybė paslapčių ir legendų. Kai kuriose legendose, padavimuose ir literatūros šaltiniuose šachmatų genealogija siekia net Adomo ir Ievos laikus. Vieną iš tokių legendų „Amerikiečių enciklopedijos“ straipsnyje 1932 m. aprašė JAV didmeistris Larry’s Evansas: esą šachmatus išradęs Adomas, kad nukreiptų Ievos dėmesį nuo minčių apie uždraustąjį vaisių. Bet, kaip matome, ši pirmoji „nuviliojimo“ šachmatais kombinacija nedavė rezultatų...
Viduramžiais religinė liuteronų balandistų sekta neigė Adomo prioritetą ir tvirtino, kad šachmatus sukūręs pats Viešpats Dievas, dažnai poilsiaujantis prie 64 langelių lentos. 16 a. vokiečių teologas liuteronas Melanchtonas išplėtojo šią hipotezę, tvirtindamas, kad baltųjų karaliaus vaidmeniui Viešpats pasirinkęs Liuterio sielą, o juodųjų karalius įkūnija didžiausią jo priešą, nekenčiamą popiežių Klemensą VII. Ir, be abejo, baltieji visada laimi...

Požiūriai požiūriais, tačiau reikia remtis faktais. Ir būtent Indijoje 7-e a. poemoje pasakojama apie radžų pamėgtą karinį čaturango žaidimą, kuris buvo karališkas prastuomenės žaidimo ant lentos variantas. Datulių ir abrikosų kauliukai maharadžoms buvo per prasti, todėl meistrai jiems gamino lentas ir figūras iš brangakmenių bei metalo. Čaturangoje buvo keturios figūrų rūšys: drambliai, koviniai vežimai, raiteliai ir pėstininkai. Čaturangą žaidė keturiese – pora prieš porą. Žaidimo taisyklės nepateiktos, tačiau sužavėtas poemos autorius byloja: čaturangoje įgudę asmenys tampa tokiais puikiais karvedžiais, kad niekas nedrįsta jų užpulti.

Tačiau mes žaidžiame šachmatais, o šis pavadinimas yra persiškas („šach-mat“ – mirtis valdovui). Senovės Persijoje už bjaurų žaidimą galima buvo netekti kokios nors kūno dalies, netgi galvos. Persai, tarsi ir pasiskolinę žaidimą iš indų, jį gerokai pakeitė. Sumažino žaidėjų kiekį iki dviejų, lentoje pasirodė ir pats šachas, kurį galima nukirsti, nužudyti. O ir taisyklės tapo sudėtingesnės – kai kurioms figūroms leista judėti ir kitokiomis kryptimis.

7 a. pabaigoje Persiją užkariavo arabai. O kaip įprasta, jie pradėjo leisti tai, kas anksčiau buvo uždrausta. O žaidimo pavadinimą arabai iškraipė į „šach-radž“, ir jis nebuvo toks įžeidžiantis. Tačiau kilo kita problema – islamas draudė vaizduoti žmonių ir gyvūnų figūras. Tad jas teko pakeisti – vietoje dramblių, žirgų ir šachų imti naudoti skirtingo dydžio apvalūs stulpeliai su galvutėmis viršuje (kažkas panašaus į dabartines rikio, valdovės ar karaliaus figūrėles). Prasidėjo šachmatų aukso amžius – jais žaidė visur: moterys haremuose, dervišai prie šulinių, šeichai rūmuose. Arabai pirmieji sugalvojo užrašinėti ėjimus – tabijus, tad garsesnių, įdomesnių partijų užrašai plito po visą kalifatą. Beveik visada lošta iš pinigų, kas nederėjo su islamu, todėl dvasininkai bandė uždrausti šachmatus, tačiau tai darė gana vangiai. Galvų nekapojo, nebent skirdavo rykščių ar lentas sudaužydavo į galvas (prieš tai jas nuskutus). Tačiau taip nutikdavo tik retkarčiais ir tik kai kur. Po poros šimtų metų jau patys kalifai palaikė šį žaidimą ir pradėjo rengti turnyrus su prizais nugalėtojams.

Viename sename arabų rankraštyje teigiama, kad „šachmatų žaidimas skirtas tik aukšto rango asmenims – karaliams, kunigaikščiams, didikams, nes prastuomenė nesugebanti perprasti jo subtilybių“. Tiesa, dėl prastuomenės jis kažkiek ir klydo...

Į Europą šachmatai pateko per Kryžiaus žygius ir greitai išpopuliarėjo aristokratų tarpe: mokėjimas jais žaisti laikytas vienu iš menų, kaip ir sugebėjimas eiliuoti bei groti liutna. Paprastiems žmonėms liko žaidimai kauliukais, o lentoje kovėsi aukštuomenės vaikai. 11 a. šachmatais jau žaidė visoje Europoje ir Skandinavijoje. Atsirado savi taisyklių variantai ir savos figūrų gaminimo tradicijos. Būtent Europoje šachmatai ir tapo panašūs į dabartinius. Tiesa, žaidimas tapo sudėtingesnis, langeliai imti spalvinti raudonai ir baltai, pėstininkai išmoko „šokinėti“ per langelį, imta rokiruoti, sustiprino valdovę (arabams ir į galvą nešautų galingiausia figūra padaryti moterį).

Viduramžių Europoje šachmatai tapo karalių bei riterių pramoga, nes šie daug laiko praleisdavo prie žaidimo lentos. Anglijos šachmatų žurnalistikos pradininkas George’as Walker‘is savo „Naujajame traktate apie šachmatus“ (1832) ne be ironijos pabrėžia, kad šachmatai tais laikais labai paskatino humaniškumo ir civilizacijos raidą, nes buvo bene vienintelis dalykas, atitraukiantis riterius nuo nesibaigiančių dvikovų, peštynių, per kurias buvo beprasmiškai liejamas kraujas. Tačiau siautulinga riterių prigimtis pasireikšdavo ir čia – šachmatų partija neretai baigdavosi muštynėmis. 17 a. anglų poetas Nicholas Breton‘as viename iš savo eilėraščių rekomendavo, žaidžiant su silpnesniu varžovu, vengti pašaipių replikų ar pastabų, nes gali pasirodyti, kad špagą tasai valdo geriau nei šachmatų figūras: „Todėl elkitės kukliai, duokite matą ir keliaukite savo keliu“. Viduramžių kronikose mirgėte mirga pranešimai apie sulaužytus žandikaulius, suknežintas galvas. Neretai šitaip baigdavosi dvikovos ir prie 64 laukelių lentos. O nužudymo įrankiu dažniausiai tapdavo šachmatų bokštas – anuomet galingiausia įspūdingų gabaritų figūra. Tarp kitko, teisė pavaizduoti bokštą savo giminės herbe tuo metu buvo didelė privilegija, kurią valdovai suteikdavo savo vasalams už drąsą, parodytą mūšyje. Pagal Joseph‘o Edmondson‘o „Išsamų heraldikos aprašymą“ (1780) Anglijoje buvo 26 didikų giminės, kurių herbuose puikavosi šachmatų bokštas.

Riterių romanuose apstu pasakojimų apie karalius, kunigaikščius, kurie, žaisdami šachmatais iš pinigų, užstatydavę savo turtą, valdas (netgi žmonas), apie karvedžius, šachmatų kovos įkarštyje pamirštančius, kad tuo metu jiems reikia vadovauti tikram mūšiui… Net gana skeptiškame „Oksfordo šachmatų žinyne“ (1984) anglų istorikai Davidas Hooperis ir Kennethas Wildas pažymi, kad daugelis tų istorijų pagrįstos realiais faktais.

[ Vienas neįprastų šachmatų žaidėjų buvo Granados sultonas Mahometas I. Šachmatais jis žaidė silpnai, tačiau visi žinojo, kad jo figūras atitinka kaliniai. Nukirstą figūrą atiduodavo budeliui ir tam kaliniui iškart buvo atliekama mirties bausmė. O nugalėtojo likusias figūras atitikusiems kaliniams buvo suteikiama laisvė.

Anot padavimo Prancūzijos karalius Karolis Didysis (8-9 a.) buvo didelis šachmatų mėgėjas ir populiarintojas. Tai minima „Rolando giesmėje“. Yra išlikę puikios šachmatų figūrėlės, tariamai jam priklausiusios. Vis tik istoriniai duomenys liudija, kad karalius šachmatais visai nesidomėjo.

Prancūzijos Kliuni muziejuje yra grakščios šachmatų figūros, priklausę karaliui Liudvikui IX Šventajam, kas, vienok, nesukliudė šiam išleisti ediktą, draudžiantį žaisti šachmatais.

Didysis mongolų užkariautojas Tamerlanas irgi labai mėgo šachmatus. Savo sūnų jis pavadino Šachrudu (karaliaus žirgu), o prie Sichono upės pastatytą miestą – Šachruchija, nes abi žinios buvo padarytos tuo metu, kai jis žirgu matavo priešininko karalių.

Volteras rašė, kad švedų karalius Karlas XII, būdamas turkų nelaisvėje Benderuose, kasdien žaisdavo šachmatais, kad neprarastų mąstymo aiškumo. Imperatorius Fridrichas II susirašinėjo su Volteru ne tik filosofinėmis temomis – laiškuose jie surašydavo ir šachmatų partijos ėjimus.

Šachmatais žaidė ir Aratas bei Robespjeras. Jie net bandė pakeisti kai kurių figūrų pavadinimus: vietoj „karaliaus“ priešininkai gindavo „laisvę“.

Šachmatus mėgo ir Napoleonas, nors irgi žaidė silpnai. Net atokvėpio tarp mūšių valandomis jis žaisdavo su savo generolais, o būdamas Paryžiuje mėgdavo lankytis šachmatų kavinėje „Regence“, kur sumesdavo vieną kitą partiją su stipriausiais Paryžiaus šachmatininkais. Iki šiol čia stovi pažymėtas stalelis, prie kurio sėdėdavęs imperatorius. Galiausiai jis supyko ir pareiškė: „Jei tai žaidimas, tai perdaug sudėtingas, o jei menas – perdaug kvailas“.
Prie šachmatų grįžo jau tremtyje Šv. Elenos saloje, kur sužaisdavo po kelias partijas per dieną. Jo šachmatai buvo prabangūs, iš dramblio kaulo, pagražinti perlamutru, o figūrų viduje buvo slaptos ertmės, kuriose saugoti slapti laiškai ir pabėgimo planai, parašyti ant papirosinio popieriaus. Deja, Napoleonas apie tai nesužinojo, nes karininkas, turėjęs įteikti tą dovaną, pakeliui susirgo ir mirė. Paslaptis liko neatskleista. ]

13 a. pabaigoje šachmatai jau buvo žinomi visoje Europoje, tačiau jų kelias į pripažinimą toli gražu ne rožėmis klotas. Ir pirmiausia todėl, kad kai kurių šalių valdovai buvo priešiškai nusiteikę šio žaidimo atžvilgiu: siaubą ir pyktį jiems kėlė jau pats žaidimo pavadinimas šachmat, reiškiantis „mirtis valdovui“… Pvz., 1464 m. anglų karalius Eduardas išleido įstatymą, draudžiantį Britų salose žaisti šachmatais. Panašiai 1598 m. pasielgė Škotijos karalius Jokūbas, šį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad „šachmatai yra per daug sunkus ir sudėtingas žaidimas, kuris ne tik neatitraukia nuo kasdieninių rūpesčių, bet priešingai – sukelia daugybę papildomų“.
Vis tik kai kurie monarchai suprato šachmatų vertę, mėgo juos, studijavo teoriją, žaidė su lygiaverčiais varžovais, bet nenorėjo, kad šis žaidimas plačiai paplistų visuomenėje. Tarkim, Prūsijos karalius Frydrichas II viename laiške rašė: „Šachmatai ugdo polinkį savarankiškai mąstyti, todėl nereikia jų plačiai skleisti“.

O į Rusiją šachmatai atėjo tiesiai iš Rytų – ir anksčiau nei į Europą. Taisyklės buvo iš esmės persiškos, tačiau kiek savaip patikslintos. Net pats Ivanas Rūstusis, pasiūlęs sužaisti partiją su kokiu jėzuitų pasiuntiniu, liepdavo raštininkui surašyti rusiškas taisykles, kad žaidžiant nekiltų nesusipratimų. Beje, Ivanas Rūstusis ir mirė prie šachmatų lentos. Sklido gandai, kad priešai nuodais įmirkė dramblio figūrėlę, kurią carui paėmus, kad skelbtų matą, jisai nuvirto ir liovėsi kvėpuoti... kas yra mažai įtikėtina. Tačiau paranojiškas caras iš tikro labai bijojo nuodų, visąlaik mūvėjo storas pirštines, kurių nenusimaudavo net eidamas miegoti, tad vargu ar plika ranka lietė šachmatų figūras...

Petras I žaidė šachmatais nuo pat vaikystės. Dvaro pobūviuose jis liepdavo įrengti „šachmatų kampelius“. Savo dienoraštyje jis dažnai mini šachmatus ir sako, kad pats yra iš medžio išdrožęs jų figūras. Nuolatiniais jo partneriais buvo asmeninis šventikas, lydėjęs jį visose kelionėse, ir dvariškis Stepanas Vytaščis, tarnavęs ir juokdariu, ir ... budeliu.

Jekaterina II mėgo šachmatus, skirtus žaisti dviem žaidėjų poroms. Jos laikais šachmatai keturiems paplito visoje Rusioje. Šio žaidimo ji išmokė caraitį Pavlą. Po imperatorienės mirties caras Pavlas liepė nudažyti visas duris, langų rėmus ir gatvės žibintus juodai-baltais langeliais. Taip jie gedėjo savo motinos.

Tada kuriam laikui susidomėjimas nurimo. Buvo atkreiptas dėmesys į tam tikrą politikos ir susidomėjimo šachmatais ryšį, - pirmasis į tai atkreipė dėmesį 18 a. šachmatininkas ir rašytojas Andrė Filidoras^*), rašęs: „Pėstininkai – šachmatų siela. Būtent jie, o ne nerangūs ir priklausomi karaliai, išdidūs raiteliai ar naikinančios valdovės nusprendžia partijos likimą“. Toliau plėtojama mintis, kad aristokratija reiškia gerokai mažiau nei liaudies valia. Juk kiekvienas pėstininkas gali prasibrauti iki karalienės statuso ar nugalabyti karalių. Tuo metu Paryžiuje jau veikė kelios kavinės – šachmatų klubai. Štai, pvz., „Režans“ lankytojai: Volteras, Miražo, Robespjeras, Maratas... Taigi, pėstininkai pribaigė karalių, bet ir juos nužudė kiti pėstininkai, tapę valdovėmis, o šachmatų klubai visame pasaulyje ėmė steigtis kaip laisvamanių, maištininkų ir kovotojų su valdžia būreliai. Ir Rusijoje dekabristai susitikinėjo ne šiaip sau, o pažaisti šachmatais. Šachmatininkas tapo įtartina, pavojingai mąstančia asmenybe.

Ir vėl kilo susidomėjimo šachmatais banga. Išsilavinęs žmogus privalėjo ne tik mokėti stumdyti lentoje figūras, bet ir susigaudyti paskutinės Laskerio sužaistos partijos subtilybėse. Naujienos iš šachmatų turnyrų ėmė pasirodyti net pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Jau ne Cukertotas kaunasi su Steinicu, o JAV su Vokietija, o visas pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, seka tų titanų kovą. Didžiausiais šachmatų arenos kovotojais tampa Britanija, JAV, Vokietija, Rusija, Austro-Vengrija.

Įspūdingiausias šachmatų turnyras įvyko 1914 m., likus keliems mėnesiams iki karo, kai jame dalyvaujančios šalys jau buvo pasiuntę į mūšių laukus tikruosius pėstininkus...

20 a. tapo šachmatų aukso amžiumi. 1924 m. įkurta FIDE (Tarptautinė šachmatų federacija). TSRS požiūris į šachmatus tapo ypatingu: reikėjo įrodyti naujo gyvenimo būdo privalumus ir tai skatino intelekto prie šachmatų lentū demonstravimą. Iškelti šūkiai: „Šachmatai – galingas proletarinės kultūros ginklas“; „Kelią šachmatams į darbininkų klasę“; visoje šalyje sparčiai kūrėsi šachmatų rateliai, vaikų būreliai, privalėję būti kiekvienoje mokykloje. 1948 m. pasiekti pirmieji rezultatai: Michailas Botvinikas tapo pasaulio čempionu. Vėliau čempionai pylėsi kaip iš kibiro: Smyslovas, Talis, Petrosianas, Spaskis, A. Karpovas, Kasparovas... Šachmatai tapo galingu tarybinės propagandos ginklu ir kitos šalys su tuo nenorėjo taikstytis, todėl ir jos ėmė populiarinti šį žaidimą.

Prieš TSRS žlugimą sugebėta dar pradžiuginti šachmatų mėgėjus nepaprasta Karpovo-Kasparovo mačų serija. O tada juodai-baltas šachmatų pasaulis atsitraukė, vietą užleisdamas įvairiaspalvei idėjų ir vertybių maišalynei. Šachmatai pasitraukė į antrą planą, šachmatų federacija suskilo, - ir net neaišku, kas šiuo metu tikrasis pasaulio čempionas. Kramnikas, Topolovas, Anandas? O buvę šachmatininkai pasuko į politiką (Kasparovas)... O gal ir nieko, - juk ir politikoje praverčia loginis mąstymas...

Filidoro matas žirgu ^*) Fransua Filidoras (Francois-Andre Danican Philidor, 1726-1795) – prancūzų šachmatininkas, kompozitorius (parašė apie 20 operų). Su šachmatais susipažino dainuodamas Versalio rūmų kapeloje. 1741 m. F. Filidoras aptiko kavinę „Režans“ (Cafe de la Regence), kur pradėjo lankytis ir laimėjo mačus prieš to meto prancūzų intelektualus Volterą ir Ruso. Ten jis sutiko ir Prancūzijos šachmatų čempioną, kuris paskatino Filidorą pradėti žaisti nežiūrint į lentą. 1744 m. jis tapo vienu pirmųjų, davęs simultaną užrištomis akimis. 1755 m. kavinėje „Režans" jis laimėjo mačą ir prieš Legalį. Išleido knygą „Šachmatų analizės pagrindai“ (1749). Didelę reikšmę F. Filidoras skyrė pėstininkams: „Jie yra partijos siela“, - sake jis. Jis pasiūlė žaidimo techniką, padedančią pėstininkų grandinei veržtis į priekį, taip pat trukdančią varžovo pėstininkų veržimąsi. Jisai pripažino pėstininkų centro reikšmę, nurodė jo stiprybės ir silpnumo požymius. Ji išanalizavo ir sėkmingai juodaisiais žaidė gynybą 1.e4 e5 2.Žf3 d6, kuri vėliau buvo pavadinta Filidoro gynyba. Jo vardu pavadintas ir uždaras matas žirgu.

Europoje išplitę šachmatai negalėjo aplenkti ir LDK. 1956-57 m. kasinėjant Trakų pilies teritorijoje aptikta 10 kaulinių šachmatų figūrų, datuojamų 15 a. Kai kurių figūrų išvaizda „vakarietiška“, o kitos labiau „rytietiškos“, kas leidžia manyti, kad jos yra ne iš vieno komplekto.

Trakai 1392 m. atiteko Vytautui. Čia veikė valstybės kanceliarija, iždas, buvo priiminėjami užsienio diplomatai, vedamos derybos. Vokiečių kronikose aptinkama žinių, kad Didysis Ordino magistras siųsdavęs kunigaikštienei Onai dovanų – tai buvo brangenybės, reti saldumynai, net ką tik išrastas klavikordas. Tad tarp dovanų galėjo būti ir šachmatai. Ir jais žaista ne tik Trakuose – LDK buvo daug ir kitų pilių, kuriose virė kultūrinis gyvenimas. Štai Isako Linderio (1920–2015) knygoje „Šachmatai Rusioje“ (1975) vardijami miestai, kuriuose kasinėjant rasta šachmatų figūrų, datuojamų 13-15 a.: Gardinas, Naugardukas, Volkovyskas, Lukomlis, Sluckas, Vitebskas, Vyšgorodas – o visi jie LDK miestai!

Tik gaila, kad Lietuvos šachmatų istoriografija labai menka: galima sakyti, jos išvis nėra. Kaip nėra ir rašytinių šaltinių, liudijančių kunigaikščių domėjimusi šachmatais.

Italų mokslininkas rado laikytą dingusiu Luko Pačioli traktatą apie šachmatus. Izabelei d'Este, Mantujos hercogo Frančesko Gonzago žmonai, dedikuotas rankraštis datuojamas 1500 m. Traktate išdėstytos žaidimo taisyklės ir pagrindinės strategijos. Daugybė iliustracijų nupieštos raudonu ir juodu rašalu. Ekspertai patvirtino, kad rankraštis parašytas Pačioli ranka.

Apie “De ludo scacchorum” (Apie šachmatų žaidimą) egzistavimą buvo žinoma iš kitų 16-17 a. knygų apie šachmatus, tačiau originalas liko nesurastas. Tik neseniai jį rado antikvaras Duilio Kontinas, peržiūrinėdamas mirusio grafo Guljelmo Koronini biblioteką. Į grafo kolekciją 48 psl. rankraštis pateko su kitais senais manuskriptais, grafo nupirktais 1963-ais.

Luca Bartolomeo de Pacioli (1445–1517, vadintas ir Luca di Borgo dėl gimimo vietos Borgo Sansepolcro Toskanoje) - italų matematikas, pranciškonas, bendravęs su Leonardo da Vinči.

Juodųjų ėjimas,
baltieji laimi

Matematikos srityje išleido kelis traktatus, skirtus aritmetikos prekyboje klausimams, vadovėlį, kuriame sukaupė savo meto matematikos žinias. "De viribus quantitatis" (1496–1508), veikale apie matematiką ir magiją, pirmąkart paminima, kad L. da Vinči buvo kairiarankis. "Apie dieviškas proporcijas" (1496–98) aptaria matematines ir geometrines proporcijas, ypač "aukso pjūvį" ir jo taikymą architektūroje. L. da Vinči jam nupiešė iliustracijas tuo laikotarpiu, kai pas Pačiolį mokėsi matematikos [ daugiau apie Pačiolio ir da Vinčio bendradarbiavimą žr. >>>>> ].

Pačiolis yra parašęs ir nepublikuotą traktatą “De ludo scacchorum” (Apie šachmatų žaidimą, apie 1500). Jo faksimilė pirmąkart išleista jo gimtajame Sansepolcro mieste 2008 m. Kai kurie tyrinėtojai netgi spėlioja, kad šachmatų diagramas jame nubraižė L. da Vinči (pirmasis 2008 m. tai spėjo Franco Rocco). Laikytas dingusiu, jis buvo istoriko Duilio Contin atrastas 2006-ais, peržiūrint 22 tūkst. tomų turinčią grafo Guglielmo Coronini bibliotekoje, esančioje Palazzo Coronini Cronberg (Gorizia mieste Italijoje).

Dar vadinamas "Schifanoia" (Nuobodus gudruolis), traktatas įtraukia per šimtą šachmatų uždavinių. Jis parašytas netrukus po to, kai po 1470-ųjų buvo įvestos naujos taisyklės dėl valdovės ir rikio vaikščiojimų, šioms figūroms tapus stipresnėms (tos taisyklės vėliau imtos vadintos "a la rabiosa" ("išprotėjus" arba "pikta", su užuomina į naują valdovės galią), o taip pat pėstininkų veržimasis į priekį tapo pavojingesnis, nes jie galėjo virsti valdovėmis. Uždaviniai atskleidžia senųjų ir naujųjų taisyklių ypatumus. Traktato turinys rodo, kad autorius suprato, kaip naujos taisyklės keičia šachmatų žaidimą.

"De ludo scacchorum" parašytas apie 1500-uosius, kai Pačioli ir L. da Vinči pasitraukė iš Liudviko XII užimto Milano į Mantują, kur juos globojo šachmatų entuziastė Isabella d'Este, kuriai ir buvo dedikuotas traktatas. Leonardo indėlis grindžiamas tuo, kad šachmatų figūros knygos pradžioje yra perteiktos "futuristiškai" ir gerokai geriau, nei diagramose. Be to, valdovės išvaizda labai primena fontaną 12-tomyje "Codex Atlanticus", sukaupusiame dailininko piešinius, figūros tenkina "aukso pjūvio" taisyklę ir yra pieštos tiek dešine, tiek kaire ranka. Netgi yra spėlionių, kad pats Leonardas sukūrė kai kuriuos traktate pateikiamus uždavinius.