Chess assassin

Tos nepaprastos figūrėlės   

Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Pirmasis čempionų mačas
Forumas apie šachmatus
Fišerio „šimtmečio“ partija
Šachmatai: karas ir likimai
Olandiškoji gynyba
Gruzijos šachmatininkių proveržis
Fišeris: išprotėjęs genijus
Kur eina karalius – didelė paslaptis: A.Karpovas
Bilbao meistrų turnyras: kepurė uždėta
Šachmatų olimpiada, 2010
Pusiaukelė Nandžinge
Anandas-Topalovas: Permainingai agresyvi pradžia
Anandas-Topalovas: Ant skustuvo ašmenų
Unix ir C kalbos kiltis ir ... šachmatai
Antigravitacija
Cirko direktoriaus duktė
Paviliota senovinio žaidimo
Stiklo karoliukų žaidimas
Autizmas: iškilūs ir keisti
Leonardas da Vinčis
Pažinkime kitokius Druskininkus

Šiandien šachmatais rimtai domisi vos 1% žmonių. Domėjimasis jais vyksta bangomis – tai kyla bumas, tai vėl nurimsta.

Iš kur atsirado šachmatai? To niekas tiksliai nežino. Dėl jų varžosi Kinija, Indija, Egiptas, Iranas, Graikija ir Italija – jose buvo – žaidimų, kuriuose figūrėlės įvairiai „kapodavo“ viena kitą. Suliniuotos lentos su suakmenėjusiomis figūrėlėmis žinomos jau 5-6 tūkst. metų. Jų randa Azijoje ir vidurio Afrikoje. Tačiau europiečiai linkę aiškinti, kad graikų „peteija“ ir romėnų „latrunkulis“ – ir buvo šachmatai. Taigi, kol kas težinom, kad „šachmatais“ nežaidė tik inkai, majai ir actekai.

Playing chess at Bayon Požiūriai požiūriais, tačiau reikia remtis faktais. Ir būtent Indijoje 7-e a. poemoje pasakojama apie radžų pamėgtą karinį čaturango žaidimą, kuris buvo karališkas prastuomenės žaidimo ant lentos variantas. Datulių ir abrikosų kauliukai maharadžoms buvo per prasti, todėl meistrai jiems gamino lentas ir figūras iš brangakmenių bei metalo. Čaturangoje buvo keturios figūrų rūšys: drambliai, koviniai vežimai, raiteliai ir pėstininkai. Žaidimo taisyklės nepateiktos, tačiau sužavėtas poemos autorius byloja: čaturangoje įgudę asmenys tampa tokiais puikiais karvedžiais, kad niekas nedrįsta jų užpulti.

Tačiau mes žaidžiame šachmatais, o šis pavadinimas yra persiškas („šach-mat“ – mirtis valdovui). Senovės Persijoje už tokio bjaurų žaidimą galima buvo netekti kokios nors kūno dalies, netgi galvos. Persai, tarsi ir pasiskolinę žaidimą iš indų, jį gerokai pakeitė: Lentoje pasirodė ir pats šachas, kurį galima nukirsti, nužudyti. O ir taisyklės tapo sudėtingesnės – kai kurioms figūroms leista judėti ir kitokiomis kryptimis.

7 a. pabaigoje Persiją užkariavo arabai. O kaip įprasta, jie pradėjo leisti tai, kas anksčiau buvo uždrausta. O žaidimo pavadinimą arabai iškraipė į „šach-radž“, ir jis nebuvo toks įžeidžiantis. Tačiau kilo kita problema – islamas draudė vaizduoti žmonių ir gyvūnų figūras. Tad jas teko pakeisti – vietoje dramblių, žirgų ir šachų imti naudoti skirtingo dydžio apvalūs stulpeliai su galvutėmis viršuje (kažkas panašaus į dabartines rikio, valdovės ar karaliaus figūrėles). Prasidėjo šachmatų aukso amžius – jais žaidė visur: moterys haremuose, dervišai prie šulinių, šeichai rūmuose. Arabai pirmieji sugalvojo užrašinėti ėjimus – tabijus, tad garsesnių, įdomesnių partijų užrašai plito po visą kalifatą. Beveik visada lošta iš pinigų, kas nederėjo su islamu, todėl dvasininkai bandė uždrausti šachmatus, tačiau tai darė gana vangiai. Galvų nekapojo, nebent skirdavo rykščių ar lentas sudaužydavo į galvas (prieš tai jas nuskutus). Tačiau taip nutikdavo tik retkarčiais ir tik kai kur. Po poros šimtų metų jau patys kalifai palaikė šį žaidimą ir pradėjo rengti turnyrus su prizais nugalėtojams.

Į Europą šachmatai pateko per Kryžiaus žygius ir greitai išpopuliarėjo aristokratų tarpe: mokėjimas jais žaisti laikytas vienu iš menų, kaip ir sugebėjimas eiliuoti bei groti liutna. Paprastiems žmonėms liko žaidimai kauliukais, o lentoje kovėsi aukštuomenės vaikai. Būtent Europoje šachmatai ir tapo panašūs į dabartinius. Tiesa, aidimas tapo sudėtingesnis, langeliai imti spalvinti raudonai ir baltai, pėstininkai išmoko „šokinėti“ per langelį, imta rokiruoti, sustiprino valdovę (arabams ir į galvą nešautų galingiausia figūra padaryti moterį).

O į Rusiją šachmatai atėjo tiesiai iš Rytų – ir anksčiau nei į Europą. Taisyklės buvo iš esmės persiškos, tačiau kiek savaip patikslintos. Net pats Ivanas Rūstusis, pasiūlęs sužaisti partiją su kokiu jėzuitų pasiuntiniu, liepdavo raštininkui surašyti rusiškas taisykles, kad žaidžiant nekiltų nesusipratimų. Beje, Ivanas Rūstusis ir mirė prie šachmatų lentos. Sklido gandai, kad priešai nuodais įmirkė dramblio figūrėlę, kurią carui paėmus, kad skelbtų matą, jisai nuvirto ir liovėsi kvėpuoti... Kas mažai įtikėtina. Tačiau paranojiškas caras iš tikro labai bijojo nuodų, visąlaik mūvėjo storas pirštines, kurių nenusimaudavo net eidamas miegoti, tad vargu ar plika ranka lietė šachmatų figūras...

[ Vienas neįprastų šachmatų žaidėjų buvo Granados sultonas Mahometas I. Šachmatais jis žaidė silpnai, tačiau visi žinojo, kad jo figūras atitinka kaliniai. Nukirstą figūrą atiduodavo budeliui ir tam kaliniui iškart buvo atliekama mirteis bausmė. O nugalėtojo likusias figūras atitikusiems kaliniams buvo suteikiama laisvė.

Anot padavimo Prancūzijos karalius Karolis Didysis (8-9 a.) buvo didelis šachmatų mėgėjas ir populiarintojas. Tai minima „Rolando giesmėje“. Yra išlikę puikios šachmatų figūrėlės, tariamai jam priklausiusios. Vis tik istoriniai duomenys liudija, kad karalius šachmatais visai nesidomėjo.

Prancūzijos Kliuni muziejuje yra grakščios šachmatų figūros, priklausę karaliui Liudvikui IX Šventajam, kas, vienok, nesukliudė šiam išleisti ediktą, draudžiantį žaisti šachmatais.

Didysis mongolų užkariautojas Tamerlanas irgi labai mėgo šachmatus. Savo sūnų jis pavadino Šachrudu (karaliaus žirgu), o prie Sichono upės pastatytą miestą – Šachruchija, nes abi žinios buvo padarytos tuo metu, kai jis žirgu matavo priešininko karalių.

Volteras rašė, kad švedų karalius Karlas XII, būdamas turkų nelaisvėje Benderuose, kasdien žaisdavo šachmatais, kad neprarastų mąstymo aiškumo. Imperatorius Fridrichas II susirašinėjo su Volteru ne tik filosofinėmis temomis – laiškuose jie surašydavo ir šachmatų partijos ėjimus.

Šachmatais žaidė ir Aratas bei Robespjeras. Jie net bandė pakeisti kai kurių figūrų pavadinimus: vietoj „karaliaus“ priešininkai gindavo „laisvę“.

Šachmatus mėgo ir Napoleonas, nors irgi žaidė silpnai. Galiausiai jis supyko ir pareiškė: „Jei tai žaidimas, tai perdaug sudėtingas, o jei menas – perdaug kvailas“. Prie šachmatų grįžo jau tremtyje Šv. Elenos saloje, kur sužaisdavo po kelias partijas per dieną. Jo šachmatai buvo prabangūs, iš dramblio kaulo, pagražinti perlamutru, o figūrų viduje buvo slaptos ertmės, kuriose saugoti slapti laiškai ir pabėgimo planai, parašyti ant papirosinio popieriaus. Deja, Napoleonas apie tai nesužinojo, nes karininkas, turėjęs įteikti tą dovaną, pakeliui susirgo ir mirė. Paslaptis liko neatskleista. ]

Petras I žaidė šachmatais nuo pat vaikystės. Dvaro pobūviuose jis liepdavo įrengti „šachmatų kampelius“. Savo dienoraštyje jis dažnai mini šachmatus ir sako, kad pats yra iš medžio išdrožęs jų figūras. Nuolatiniais jo partneriais buvo asmeninis šventikas, lydėjęs jį visose kelionėse, ir dvariškis Stepanas Vytaščis, tarnavęs ir juokdariu, ir ... budeliu.

Jekaterina II mėgo šachmatus, skirtus žaisti dviem žaidėjų poroms. Jos laikais šachmatai keturiems paplito visoje Rusioje. Šio žaidimo ji išmokė caraitį Pavlą. Po imperatorienės mirties caras Pavlas liepė nudažyti visas duris, langų rėmus ir gatvės žibintus juodai-baltais langeliais. Taip jie gedėjo savo motinos.

Tada kuriam laikui susidomėjimas nurimo. Buvo atkreiptas dėmesys į tam tikrą politikos ir susidomėjimo šachmatais ryšį, - pirmasis į tai atkreipė dėmesį 18 a. šachmatininkas ir rašytojas Andrė Filidoras, rašęs: „Pėstininkai – šachmatų siela. Būtent jie, o ne nerangūs ir priklausomi karaliai, išdidūs raiteliai ar naikinančios valdovės nusprendžia partijos likimą“. Toliau plėtojama mintis, kad aristokratija reiškia gerokai mažiau nei liaudies valia. Juk kiekvienas pėstininkas gali prasibrauti iki karalienės statuso ar nugalabyti karalių. Tuo metu Paryžiuje jau veikė kelios kavinės – šachmatų klubai. Štai, pvz., „Režans“ lankytojai: Volteras, Miražo, Robespjeras, Maratas... Taigi, pėstininkai pribaigė karalių, bet ir juos nužudė kiti pėstininkai, tapę valdovėmis, o šachmatų klubai visame pasaulyje ėmė steigtis kaip laisvamanių, maištininkų ir kovotojų su valdžia būreliai. Ir Rusijoje dekabristai susitikinėjo ne šiaip sau, o pažaisti šachmatais. Šachmatininkas tapo įtartina, pavojingai mąstančia asmenybe.

Ir vėl kilo susidomėjimo šachmatais banga. Išsilavinęs žmogus privalėjo ne tik mokėti stumdyti lentoje figūras, bet ir susigaudyti paskutinės Laskerio sužaistos partijos subtilybėse. Naujienos iš šachmatų turnyrų ėmė pasirodyti net pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Jau ne Cukertotas kaunasi su Steinicu, o JAV su Vokietija, o visas pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, seka tų titanų kovą. Didžiausiais šachmatų arenos kovotojais tampa Britanija, JAV, Vokietija, Rusija, Austro-Vengrija.

Įspūdingiausias šachmatų turnyras įvyko 1914 m., likus keliems mėnesiams iki karo, kai jame dalyvaujančios šalys jau buvo pasiuntę į mūšių laukus tikruosius pėstininkus...

20 a. tapo šachmatų aukso amžiumi. 1924 m. įkurta FIDE (Tarptautinė šachmatų federacija). TSRS požiūris į šachmatus tapo ypatingu: reikėjo įrodyti naujo gyvenimo būdo privalumus ir tai skatino intelekto prie šachmatų lentū demonstravimą. Iškelti šūkiai: „Šachmatai – galingas proletarinės kultūros ginklas“; „Kelią šachmatams į darbininkų klasę“; visoje šalyje sparčiai kūrėsi šachmatų rateliai, vaikų būreliai, privalėję būti kiekvienoje mokykloje. 1948 m. pasiekti pirmieji rezultatai: Michailas Botvinikas tapo pasaulio čempionu. Vėliau čempionai pylėsi kaip iš kibiro: Smyslovas, Talis, Petrosianas, Spaskis, A. Karpovas, Kasparovas... Šachmatai tapo galingu tarybinės propagandos ginklu ir kitos šalys su tuo nenorėjo taikstytis, todėl ir jos ėmė populiarinti šį žaidimą.

Prieš TSRS žlugimą sugebėta dar pradžiuginti šachmatų mėgėjus nepaprasta Karpovo-Kasparovo mačų serija. O tada juodai-baltas šachmatų pasaulis atsitraukė, vietą užleisdamas įvairiaspalvei idėjų ir vertybių maišalynei. Šachmatai pasitraukė į antrą planą, šachmatų federacija suskilo, - ir net neaišku, kas šiuo metu tikrasis pasaulio čempionas. Kramnikas, Topolovas, Anandas? O buvę šachmatininkai pasuko į politiką (Kasparovas)... O gal ir nieko, - juk ir politikoje praverčia loginis mąstymas...

 

Patikslinta istorija

Italų mokslininkas rado laikytą dingusiu Luko Pačioli traktatą apie šachmatus. Izabelei d”Este, Mantujos hercogo Frančesko Gonzago žmonai, dedikuotas rankraštis datuojamas 1500 m. Traktate išdėstytos žaidimo taisyklės ir pagrindinės strategijos. Daugybė iliustracijų nupieštos raudonu ir juodu rašalu. Ekspertai patvirtino, kad rankraštis parašytas Pačioli ranka.

Apie “De ludo scacchorum” (Apie šachmatų žaidimą) egzistavimą buvo žinoma iš kitų 16-17 a. knygų apie šachmatus, tačiau originalas liko nesurastas. Tik neseniai jį rado antikvaras Duilio Kontinas, peržiūrinėdamas mirusio grafo Guljelmo Koronini biblioteką. Į grafo kolekciją 48 psl. Rankraštis pateko su kitais senais manuskriptais, grafo nupirktais 1963-ais.


Lukas Pačiolis

Luca Bartolomeo de Pacioli (1445–1517, vadintas ir Luca di Borgo dėl gimimo vietos Borgo Sansepolcro Toskanoje) - italų matematikas, pranciškonas, bendravęs su Leonardo da Vinči.
Position from De ludo scacchorum
Juodųjų ėjimas,
baltieji laimi

Matematikos srityje išleido kelis traktatus, skirtus aritmetikos prekyboje klausimams, vadovėlį, kuriame sukaupė savo meto matematikos žinias. "De viribus quantitatis" (1496–1508), veikale apie matematiką ir magiją, pirmąkart paminima, kad L. da Vinči buvo kairiarankis. "Apie dieviškas proporcijas" (1496–98) aptaria matematines ir geometrines proporcijas, ypač "aukso pjūvį" ir jo taikymą architektūroje. L. da Vinči jam nupiešė iliustracijas tuo laikotarpiu, kai pas Pačiolį mokėsi matematikos [ daugiau apie Pačiolio ir da Vinčio bendradarbiavimą žr. >>>>> ].

Pačiolis yra parašęs ir nepublikuotą traktatą “De ludo scacchorum” (Apie šachmatų žaidimą, apie 1500). Jo faksimilė pirmąkart išleista jo gimtajame Sansepolcro mieste 2008 m. Kai kurie tyrinėtojai netgi spėlioja, kad šachmatų diagramas jame nubraižė L. da Vinči (pirmasis 2008 m. tai spėjo Franco Rocco). Laikytas dingusiu, jis buvo istoriko Duilio Contin atrastas 2006-ais, peržiūrint 22 tūkst. tomų turinčią grafo Guglielmo Coronini bibliotekoje, esančioje Palazzo Coronini Cronberg (Gorizia mieste Italijoje).

Dar vadinamas "Schifanoia" (Nuobodus gudruolis), traktatas įtraukia per šimtą šachmatų uždavinių. Jis parašytas netrukus po to, kai po 1470-ųjų buvo įvestos naujos taisyklės dėl valdovės ir rikio vaikščiojimų, šioms figūroms tapus stipresnėms (tos taisyklės vėliau imtos vadintos "a la rabiosa" ("išprotėjus" arba "pikta", su užuomina į naują valdovės galią), o taip pat pėstininkų veržimasis į priekį tapo pavojingesnis, nes jie galėjo virsti valdovėmis. Uždaviniai atskleidžia senųjų ir naujųjų taisyklių ypatumus. Traktato turinys rodo, kad autorius suprato, kaip naujos taisyklės keičia šachmatų žaidimą.

"De ludo scacchorum" parašytas apie 1500-uosius, kai Pačioli ir L. da Vinči pasitraukė iš Liudviko XII užimto Milano į Mantują, kur juos globojo šachmatų entuziastė Isabella d'Este, kuriai ir buvo dedikuotas traktatas. Leonardo indėlis grindžiamas tuo, kad šachmatų figūros knygos pradžioje yra perteiktos "futuristiškai" ir gerokai geriau, nei diagramose. Be to, valdovės išvaizda labai primena fontaną 12-tomyje "Codex Atlanticus", sukaupusiame dailininko piešinius, figūros tenkina "aukso pjūvio" taisyklę ir yra pieštos tiek dešine, tiek kaire ranka. Netgi yra spėlionių, kad pats Leonardas sukūrė kai kuriuos traktate pateikiamus uždavinius.