 |
|
|
Skaitiniai |
19 a. 9-o dešimtm. pradžioje savo pasiekimais ypač išsiskyrė du šachmatininkai. Netituluotu šachmatų karaliumi buvo vadinamas daugelio turnyrų ir mačų nugalėtojas Vilhelmas Steinicas (1836-1900), tačiau į jo šlovę ėmė kėsintis Johanas Cukertortas (1842-1888). Jis jau buvo įveikęs Steinicą mini-mače (1,5:0.5), o 1883-ais jis iškovojo pirmąjį savo prizą dideliame tarptautiniame turnyre Londone, Steinicą aplenkęs net trimis (!) taškais. Nepaprastas kombinacinis Cukertorto menas šachmatų mėgėjus žavėjo nepalyginamai smarkiau nei pozicinis Steinico meistriškumas nepasižymintis išoriniu efektyvumu. Steinico savimeilė buvo užgauta ir jis iškvietė Cukertortą dvikovai (laimei, šachmatų). Tačiau sėsti prie šachmatų lentos net tais riteriškais laikais buvo ne taip paprasta. Derybos dėl mačo sąlygų užtruko beveik trim metus. Būsimi varžovai puldavo bartis kiekviena proga, vienas kitą apiberdami užgauliomis replikomis. Visa tai buvo daroma viešai, tad dar labiau buvo kaitinama ir išpučiama spaudos. Pagrindine kliūtimi buvo varžybų vietos parinkimas. Cukertortas buvo už Londoną, kuriame gyveno ir turėjo daug gerbėjų, Steinicas (1883 m. emigravęs į JAV) siūlė kitą miestą nei Anglijos sostinė. Kai jau rodės, kad viltys, kad mačas įvyks, jau galutinai žlugo, Cukertortas nusileido ir sutiko keltis per vandenyną, kad suremtų ietis Steinico lauke, trijuose JAV miestuose: Niujorke, San Luise ir Niu Orleane. Daug ginčų kėlė ir prizinio fondo klausimas, tačiau ir čia pavyko susitarti. Kiekvienas dalyvis įnešė po 2000 dolerių užstatą. Aišku, ne iš savo kišenės. Sirgaliai už savo favoritą statė tam tikrą sumą. Pralaimėjimo atveju jie tuos pinigus prarasdavo, tačiau laimėjimo atveju gaudavo 150%. Taip pats mačo nugalėtojas gauna tik 1000 dolerių, o pralaimėjęs nė grašio. Gali pasirodyti, kad tų laikų prizų sumos tiesiog nesulyginamos su šiuolaikinėmis. Tačiau tai ne visai taip. Prieš pusantro šimto metų doleris buvo gerokai stabilesnis, o jo perkamoji galia šiandieninė viršijo kelias dešimtis kartų. Tad jau pats pirmasis mačas dėl šachmatų karūnos pagrindė šachmatinę komerciją, vėliau įteisintą Ch. Kasablankos, o 20 a. į tikras aukštumas iškeltas R. Fišerio. Savitai įdomios mačo sportinės sąlygos. Kova turėjo trukti tol, kol kuris nors varžovas iškovos 10 pergalių. Partijų skaičius nebuvo ribojamas, lygiosios nebuvo skaičiuojamos. Esant rezultatui 9:9 turėjo būti skelbiamos lygiosios. Ši sąlyga rodo varžovų nenorą atiduoti lemtį vienai vienintelei partijai. Būtent tą aplinkybę ir nurodė R. Fišeris, kai 1975 m. iškėlė savo reikalavimus mačui dėl pasaulio čempiono vardo. Tačiau amerikietis kažkodėl neprisiminė, kad nei Steinicas, Cukertortas nesiekė, kad lygiųjų atvejų būtų laikomi čempionais, o, antra, jau vykstant mačui, jie susitarė, kad rezultatui tapus 9:9, jie tęstų kovą dar iki 8-ių pergalių. Susitarime dėl mačo buvo atskirai nurodyta, kad nugalėtojas bus paskelbiamas šachmatų karaliumi. Verta paminėti ir kelis kitus įdomius punktus, tame tarpe ir apie partijos perkėlimą vieno iš varžovų ligos atveju ir net sužaistų partijų tekstų autorines teises (kas, beje, nei tame, nei vėlesniuose mačuose nebuvo realizuota). Visą susitarimą sudarė 18 punktų (apie pažangą liudija kad ir tai, kad 1975 m. mačo reglamentas buvo jau iš 120 punktų).
Tų metų Amerikos laikraščiai perteikia mačo aplinką. Korespondentai dėmesš buvo sufokusavę į smulkmenas, kurios šiuolaikiniams skaitytojams gali pasirodyti įprastomis ir nevertomis dėmesio. Tik nereikia užmiršti, kad tada daug kas vyko pirmąkart pasaulyje. Pirmąkart šachmatų varžybos vyko specialiai įrengtoje scenoje. Pirmąkart žiūrovų salėje, į kurią, didelei reporterių nuostabai, veržėsi patekti netgi moterys, trūko vietų. Pirmąkart žiūrovai partijas galėjostebėti didelėje demonstracinėje lentoje, o ėjimai buvo perduodami telegrafu ne tik į Amerikos miestus, bet ir transatlantiniu kabeliu į Londoną. Pirmąkart, kelių tūkstančių egzempliorių tiražu buvo išleista speciali mačo programa, o dienraščiai jam skyrė ištisus puslapius. Dar netobulos, bet jau visagalės masinės žiniasklaidos priemonės jau darė savo pirmąjį šachmatų biznį. Štai kaip mačo pradžią aprašė International chess magazine: Steinicas ir Cukertortas, lydimi savo sekundantų, pasirodė lygiai antrą. Sekundantai sustatė šachmatų figūras ir ištraukė burtus kas pradės. Pirmasis ėjimas teko Cukertorto daliai. Varžovai sėdo prie stalo. Partija truko iki šešių vakaro. Tada buvo padaryta pietų pertrauka, po kurios partija tęsėsi dar valandą su ketvirčiu... Laiko kontrolė ryškiai skyrėsi nuo šiuolaikinių turnyrų. Pirmųjų 30 ėjimų apmąstymui buvo duota 2 val., o toliau po valandą kiekvieniems 15 ėjimų. Į ceitnotą pateko tik Steinicas Cukertortas žaidė nepaprastai greitai. Varžovų amžius mažai skyrėsi. Steinicui buvo 49-eri, o Cukertortui 43 m. Tačiau savo kūrybiniais požiūriais jie buvo skirtingose barikadų pusėse. O ir charakteriai skyrėsi. Štai aprašai iš vieno laikraščio: Cukertortas, ... liesas, trumpa, veidą įrėminančia barzdele. Kol jis apmąsto padėtį, jo akys liepsnoja... Netikėtai padarytas ėjimas panašus į žaibo kirtį... Cukertortas judresnis, nerimsta krėsle, trina rankas, noriai kalbasi su esančiais greta... Mačas vyko nepaprastai įtemptai ir dramatiškai. Laimėjęs pirmąją partiją, Steinicas tada pralaimėjo 4-ias iš eilės. Jo gerbėjų nusiminimui nebuvo ribų. Veltui juos guodė Steinicas, sakydamas, kad kova dar priešakyje, kad jo praktikoje tokie startai jau buvo nutikę... Tačiau štai po trumpos pertraukos varžovai pervažiavo iš Niujorko į San Luisą; ir Steinicas, apverktas gerbėjų, laimi tris partijas su vienomis lygiosiomis. Taigi, rezultatas susilygino. Baigiamoji dalis vyko Niu Orleane, kur Steinicas tiesiog sutriuškino savo priešininką, laimėjęs 6 pergales ir tik kartą pralaimėjęs. Mačas baigėsi jo pergale 10:5 (su 5-mis lygiosiomis) tapdamas pirmuoju šachmatų karaliumi. Tačiau šachmatų pasaulis didelio džiaugsmo neparodė. Baisus Cukertorto krytis ir gana žema partijų kokybė, daugybė grubių klaidų, šachmatų mėgėjams sukėlė nemalonų įspūdį. Štai ką rašė vienas vokiečių laikraštis: Mačas baigtas. Cukertortas gėdingai pralaimėjo, Steinicas paskelbtas pasaulio čempionu. Ber ar jis patenkintas mačo rezultatu? Viso pasaulio šachmatininkai, su įtampa stebėję mačo pradžią, atvėso jam vykstant, o galiausiai tapo nusivylę ir nepatenkinti. Jie laukė gigantų kovos, o susidūrė su atsargiu, netalentingu jėgų išbandymu; jie matė, kd daugelyje partijų pergalė buvo pasiekta tik dėl klaidų; galiausiai jei pamatė, kad vienas gladiatorių pabaigoje taip nusilpo, kad buvo bejėgis ir nepajėgus kovoti pergalei.... Bet tai buvo pirmąkart ir jie dar nežinojo, kiek fiziinų ir psichinių jėgų reikalauja tokie mačai. It to, kad Steinico pergalė buvo dėsninga, nes jis žaidė teisingus šachmatus. Ir belieka stebėtis Em. Laskerio psichologinės įžvalgos, parašytos po daugelio metų, tikslumu: Cukertortas tikėjo kombinacija, buvo apdovanotas kūrybiniu išradingumu... Tačiau didesnėje mačo partijų dalyje negalėjo pasinaudoti savo jėga, nes Steinicas, kaip atrodė, turėjo dovaną numatyti kombinaciją toli iki jos pradžios ir užkirsti kelią jos panaudojimui. Cukertortas visiškai nesuprato, kaip Steinicas gali laimėti trukdydamas kombinacijai. Matyt toji profilaktinė strategija ir privertė Cukertortą atsisakyti įprastos taktikos, vertė būti atsargiu, kas sukėlė tiek neteisingų kaltinimų. Taip ir vėliau daugelyje mačų kombinacinio stilio šachmatininkai žiauriai pralaimėdavo, jei ignoruodavo klasikinius žaidimo principus. Be to, Cukertortas buvo sutriuškintas ne tik šachmatinėje, bet ir psichologinėje kovoje. Tais laikais į šią žaidimo pusę dar nekreipdavo dėmesio... O nesėkmė tokio lygio mačuose neretai išmuša šachmatininkus iš vagos. Taip nublanko D. Bronšteino žaidimas po mačo su M. Botviniku (1951). O Reikjaviko šešėlis visą gyvenimą persekiojo B. Spaskį. Taip neatsigavo ir Cukertortas jo šachmatinė jėga gerokai nusilpo... Mače Steinicas kovojo ne tik dėl vardo, bet ir dėl savo principų. Anot jo, šachmatai turo savo dėsnius ir žaisti reikia griežtai pagal planą, atsižvelgiant kiekvienos konkrečios padėties ypatybes. Atakuoti reikia tik tada, jei sukaupta daug smulkių pranašumų (laikinų ar ilgalaikių): geresnis išsivystymas, figūrų judrumas, centro užėmimas, priešininko karaliaus padėtis, silpnumai priešininko pozicijoje, pėstininkų persvara sparne, atviros linijos, dviejų rikių pranašumas.... Ypač Steinicas vertino pėstininkų išsidėstymą, išnagrinėjęs tris pėstininkų tipus: sujungtus, izoliuotus ir sudvejintus), o taip pat ne tik pačių pėstininkų, bet ir gretimų langelių jėgą ir silpnumą. Kaip atskirą atvejį, jis nustatė izoliuoto pėstininko, pastovios atakos objekto, silpnumą; o langelis prieš jį yra patogus placdarmas lengvajai figūrai, ypač žirgui. Ir kovos prieš izoliatorių koncepcija buvo paskelbta būtent mačo su Cukertortu metu! Iliustracijai pateiksime vieną mačo partiją su komentarais: 7-oji partija. Cukertortas-Steinicas,
0-1
|
Galiausiai 1886 m. sausio 11 d. 2:00 (Niujorko laiku) 5-osios aveniu esančioje Cartiers Academy
didžiojoje salėje V. Steinicas ir J. Cukertortas sėdo prie garsiojo šachmatų staliuko, prie kurio prieš
30 m. savo pirmąsias stebinančias partijas laimėdavo legendinis Polis Morfis.
