Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Čigorino variantas
Magiškieji šachmatai
Olandiškoji gynyba (DOC formatu)
Fišeris: išprotėjęs genijus
Lygiosios prieš Europos čempionę!
Olandiškas pretendentų pėdsakas
Šachmatai: karas ir likimai
Bilbao meistrų turnyras: kepurė uždėta
Šachmatų olimpiada, 2010
Pusiaukelļ Nandžinge
Fišerio „šimtmečio“ partija
Anandas-Topalovas: Permainingai agresyvi pradžia
Anandas-Topalovas: Ant skustuvo ašmenų
Tos nepaprastos figūrėlės
Unix ir C kalbos kiltis ir ... šachmatai
Cirko direktoriaus duktė
Karališkasis žaidimas
Pirmasis interneto ryšys
Ką vadiname programuotoju?
C. Milosz. Ulro žemė
Vunderkindo iššūkiai
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Pažinkime kitokius Druskininkus
Forumas apie šachmatus

Pastaba: Būtent olandiškąją gynybą išbandžiau prieš V. Čmilytę ir po sunkios kovos pasiekiau lygiąsias, žr >>>>>

Naujo debiuto mokamasi įvairiai: a) iš „Moderniosios debiutų teorijos“ (MDT); b) iš Meistrų partijų; c) akademiškai ar remdamiesi esė stiliumi. MDT Walter Korn‘as joje teigia: „Kadaise mėgta Morphy 19 a. viduryje, ši agresyvi gynyba iškilo tik po Botviniko sėkmės ją naudojant 1933 m. mače su Floru ir Notingeme 1936-ais. Tada ją perėmė Aliochinas, Aleksanderis, Bronšteinas, R. Byrne, Tartakoveris ir Guimard‘as. Bet kai jos atsisakė Aliochinas ir atvėso Botviniko susižavėjimas, ji pasislėpė už debesų. Šiandien ji laikoma solidžia, tačiau nemadinga – pro tem!“

Dėl to gali kilti istorinis konfliktas, nes Botvinikas su Floru ją panaudojo tik dukart, laimėdamas mūro sienos variante ir pasiekdamas lygiąsias Iljino-Ženevskio variante. Čekų didmeistris Salo Floras buvo negailestingas Valdovės gambite, todėl Botvinikas turėjo jo vengti. O ir Notingeme Olandiškąją gynybą Botvinikas panaudojo tik kartą, sužaidęs lygiosiomis mūro sienos variantą su Samueliu Reševskiu – ir tai tik dėl to, kad, trūkstant laiko, Reševskis praleido laimėjimą. Savo knygoje „Geriausios partijos“ jis rašo: „Botvinikas yra vienas nedaugelio meistrų, kuris žaidžia šį mūro sienos variantą, susilpninantį juoduosius laukelius ir apsunkina valdovės sparno rikio išvystymą“.

Požiūris į olandišką gynybą dviprasmiškas – vieni laiko ją stipriu atsakymu į 1. d4, o kiti, rizikingu debiutu. Olandiškoji gynyba identifikuojama 1. d4 f5 - tik paskutiniuoju metu vengia žaisti f5 be išankstinio e6, nes Stauntono gambitą 2. e4 laiko geru tęsiniu baltiesiems. Bet kodėl ją verta žaisti?! Jau vien to, kad tai agresyvus atsakas į 1. d4 ir neretai juodieji išvysto pavojingą ataką karaliaus sparne. Tipinis žaidimas dažnai išbalansuotas, todėl jis įdomesnis. Ją įsisavinę mažesnis kiekis žaidėjų baltaisiais, tad varžovas gali būti mažiau pasiruošęs jai. Ir ją galima panaudoti beveik prieš visas pradžias, išskyrus 1.e4.

Pradėti savintis Olandiškąją gynybą geriausia nuo klasikinio varianto, kuris sutinkamas daugumoje ankstyvųjų partijų, įskaitant ir virtuozą Jose Raul Capablanca. Klasikinis variantas turi keletą bruožų: vienas jų, kad dažnai žaidžiama e3, o kitas, kad paprastai žaidžiama c4. Žaidėjams reikia įsisavinti esmines varianto tabijas (esminius pradinius išsidėstymus):
A) 1.d4 f5 2.c4 e6 3.g3 Žf6 4.Rg2 Re7 (ir toliau 5.Žc3 0-0 6.e3 d5 7. Žde2 c6 8. b3 Rd6 9.0-0 Ve7 10. Vc2 Že4 11.Rb2 =)
B) 1. d4 f5 2. c4 e6 3. g3 Žf6 4. Rg2 Rb4+ (ir 5. Žd2 Že4 6. a3 Ž:d2 7. R:d2 R:d2+ 8. V:d2 0-0 9. Žh3 =)
C) 1. d4 f5 2. c4 e6 3. Žf3 d5 4. e3 c6 5. Rd3 Žf6 (tai transpozicija iš Valdovės gambito ir Pusiau Slaviškosios gynybos)

Aišku, kiekviena ši šaka turi savų atmainų, kurias žaidėjas renkasi savo nuožiūra. Ir nė viena šių šakų nėra labai perspektyvi baltiesiems, nes A) juodieji neatsilieka figūrų išsivystyme, nes baltieji padarė daug ėjimų pėstininkais; B) šakoje baltųjų pėstininkas c nėra pakankamai ginamas; C) šakoje galima žaisti „anti-mūrą“ 6. Že5, bet pozicija pilna spąstų. W. Korn‘as rašo: „Klasikinis variantas su 2. c4, atitikdamas savo pavadinimą, snaudžia ir atgis tik atradus naujus kelius“. Taip, tai snaudžiantis vulkanas, tačiau ir jis leidžia sužaisti puikias partijas. Pateiksime pora pavyzdžių.

Lenkiškoji nemirtingoji: Glucksberg-M. Naidorf, Varšuva, 1929:
1. d4 f5 2. c4 Žf6 3. Žc3 e6 4. Žf3 d5 5. e3 c6 6. Rd3 Rd6 7. 0-0 0-0 8. Že2 Žbd7 9. Žg5 R:h2+ 10. Kh1 Žg4 11. f4 Ve8 12. g3 Vh5 13. Kg2 Rg1 14. Ž:g1 Vh2+ 15. Kf3 e5 16. de Žd:e5 17. fe Ž:e5+ 18. Kf4 Žg6+ 19. Kf3 f4 20. ef Rg4+ 21. K:g4 Že5+ 22. fe h5#, 0-1

Neįtikėtina, kad Naidorfas paaukojo keturias lengvąsias figūras.

Ekstein-Laes, Talinas, 1956:
1. d4 f5 2. c4 Žf6 3. Žc3 e6 4. Žf3 Rb4 5. Vc2 c5 6. e3 b6 7. Rd2 Rb7 8. Re2 0-0 9. a3 R:c3 10. R:c3 Že4 11. 0-0 Bf6 12. Žd2 Bh6 13. g3? Ž:d2 14. V:d2 Vh4!!, 0-1

Sunkesniu juodiesiems laikomas Modernusis variantas su 2. g3. Ir šįkart pateiksime tipines struktūras:

A) Mūro siena: 1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Re7 5. 0-0 0-0 6. c4 d5


Mūro siena yra tradiciškai populiari klubų lygio žaidėjų tarpe, nes juodiesiems siūlo jau parengtą puolimo karaliaus sparne planą. Kaip pastebėjo B. Larsenas^**), olandiškoji gynyba taip pat turi tendenciją sukelti baimę oponentui, taip jai suteikiant papildomą praktinį geluonį. Vis tik iki 9-ojo dešimtm. pabaigos mūro siena nebuvo dažna didmeistrių lygyje, nes juodųjų puolamieji planai yra pernelyg vienpusiški, o baltųjų metodai suveikdavo pernelyg gerai. Pokytį atnešė nauja žaidėjų karta, su N. Šortu^*) ir S. Agdesteinu, parodžiusi, kad juodieji gali panaudoti daugelį kitų būdų, įskaitant žaidimą valdovės sparne ir centre, kartu „mūro siena“ slopinant baltųjų bandymus organizuoti žaidimą. Ypač tuo išsiskyrė S. Agdesteinas. Nauja idėja yra juodiesiems paeiti į d5 ir tada išvesti rikį į d6. Rd6 tinka tada, jei baltieji nesužaidžia Rg5 arba nebando Žh3 su agresyviu planu veržtis pėstininkais f3 ir e4. Taip, pvz., M. Karlsenas, panaudodamas ją (minėtą modernųjį variantą), laimėjo prieš F. Karuaną ir V. Anandą. Kaip pavyzdys, pabaigoje pateikiama Karuanos-Karlseno partija su komentarais...

Galimi išsidėstymai (po 1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 d5 5. c4 c6 )
1) 6.0-0 Rd6 7.Rf4 R:f4 8.gf Žbd7 9.e3 0-0


2) 6. Žc3 Rd6 7. 0-0 Žbd7 8. Vc2 Že4 9.b3 0-0


Baltieji nori kontroliuoti e4, o baltieji e5, stengdamiesi minėtuose langeliuose įkurdinti žirgus. Juodieji ketintų pradėti ataką pėstininkais karaliaus sparne (Že4, g5 ir h5), su valdove Ve8-Vh5 (o kartais Ve7-Vg7); valdovės žirgas gali keliauti į Žf6-Žg4 (arba išsikeisti e5 langelyje); ir galiausiai įtraukti bokštą (Bf6 arba Bf7). Baltalangį rikį galima vystyti dvejopai: a) b7-b6 ir tada Rb7; b) leidžiant jį į ilgą kelionę: Rd7-Re8-Rh5 (o jei baltieji sužaistų c5, pabandyti e5 ir atlaisvinti langelį e6 rikiui).


B) Iljino-Ženevskio variantas (šiuo metu mažiau populiarus):
1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Re7 5. 0-0 0-0 6. c4 d6



C) Leningrado variantas (derinantis idėjas su Senąja indiškąja gynyba):
1. d4 f5 2. g3 g6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Rg7 5. 0-0 0-0 6. c4 d6

Abu žaidėjai išdėstė rikius įstrižainėse, pasiruošę sukelti sumaištį priešininko centre ir valdovės sparne. Ėjimu Ve8 juodieji bando paremti pėstininko ėjimą į e5 arba išprovokuoti varžovą paeiti į d5, o kartu valdovė iš čia „mesti akį“ ne tik į karaliaus sparną (f7, g6 ir h5), bet ir valdovės sparną (c6, b5, a4). Išsiskiria 6-i pagrindiniai variantai:

Po 1.d4 f5 2.c4 Žf6 3.g3 g6 4.Rg2 Rg7 5.Žf3 d6 6.O-O O-O 7.Žc3 Ve8 8.d5 Ža6:
1) 9.Rb1 Rd7 10.b4 c5 11.dc bc


2) 9.Žd4 Rd7 10.Bb1 c6 11.b3 Žc7


3) 9.Žd4 Rd7 10.e4 fe 11.Ž:e4 Ž:e4 12.R:e4 c5 13.Že6 R:e6 14.de Žc7



4) 1.d4 f5 2.g3 Žf6 3.Rg2 g6 4.c4 Rg7 5.Žc3 d6 6.Žf3 O-O 7.O-O Ve8 8.Be1 Vf7 9.b3 Že4 10.Rb2 Žd7


5) 1.d4 f5 2.Žf3 Žf6 3.g3 g6 4.Bg2 Rg7 5.O-O d6 6.c4 O-O 7.Žc3 Ve8 8.b3 e5 9.de de 10.e4 Žc6 11.Ra3 Bf7 12.Be1 f4 13.Žd5 Rg4


6) 1.d4 f5 2.c4 Žf6 3.Žc3 g6 4.g3 Rg7 5.Rg2 d6 6.Žh3 O-O 7.d5 Žbd7 8.O-O Že5 9.b3 c5


Galimi du pagrindiniai planai. Patikimiausiu ir saugiausiu yra pozicinis žaidimas valdovės sparne ir centre: žirgas iš a6 gali eiti į c5 ir po to į e4 arba į c7, iš kur kontroliuoja langelį e6; įprastiniais ėjimais yra Rd7, c6, Žc5, leidžiant pėstininkui eiti į a5; bei vėliau Bb8 arba Bc8. Antruoju yra tiesiogine karaliaus sparno ataka – agresyvesnė, bet ir rizikingesnė: pradedant g5, bet galbūt paruošiant jį su h6; žirgas keliauja į g4, o jei išvejamas, pasitraukia į e5; jei baltieji sužaidžia e4, juodieji gali pagalvoti apie pėstininko praėjimą į f4 (taip suaktyvinant ir baltalangį rikį).


D) Antošino variantas (juodiesiems atidedant e6 ir ketinant vėliau iškart žaisti e5):
1. d4 f5 2. g3 Žf6 3. Rg2 d6 4. c4 c6

Šį variantą W. Korn‘as apibūdina taip: „Išvystymą ir pėstininkų grandines didele dalimi apsprendžia baltųjų karaliaus sparno žirgo veiksmai. Kai jis išvestas į ‚h3’ ir derinamas su karaliaus sparno rikio fianketu, juodiesiems geriausiai sekasi su ‘...d6’ ir ‘...e5’, nes mūro siena leistų nedelsiant žaisti ‚f3’ ir ‚e4’. Kai žirgas yra ‘f3’ laukelyje, juodieji gali statyti tipinę granitinę mūro sieną iš pėstininkų ‚d5‘, ‚c6’, ,e6‘“.

Taigi, šiame debiute juodaisiais žaidžiantys žaidėjai pasiskirsto į dvi grupes: a) kurie žaidžia mūro sienos ir Iljino-Ženevskio atmainas – ir turi stebėti baltųjų žirgo judesius; b) kurie žaidžia Leningrado ir Antošino atmainas – ir kurie neprivalo atidžiai stebėti baltųjų žirgo ketinimų.

Tad reikia suprasti abiejų šių tipų žaidėjų pagrindines idėjas.

Ko gero geriausiai baltųjų žaidimą suprato Eugene A.Znosko-Borovsky, kuris savo knygoje „Kaip žaisti debiutus?“ rašė: „Kokia galėtų būti baltųjų taktika šiame variante? Jie privalo laiku baigti veiksmus valdovės sparne ir gerai apgalvota karaliaus sparno gynyba priversti priešą į ataką, kurią palaipsniui suvaldo, mesti kuo daugiau pajėgų. Be to, jie privalo dėmesį sutelkti centre panaudodami laisvą figūrų žaidimą ir kontroliuoti visus svarbius laukelius. Tada, jei juodieji netęsia savo atakos, baltieji turės pranašumą poziciniame žaidime; jei jų [juodųjų] ataka bus atnaujinta, žlugimas bus tik dar greitesnis“.

O juodųjų idėjas paaiškina W. Korn‘as: „kontroliuoti ‚e4‘ panaudojant karaliaus sparno rikio ir žirgo vertikales atakos organizavimui“. Reuben Fine savo knygoje „Šachmatų debiutų idėjos“ patikslina:
„juodųjų kontr-ataką sudaro ... Že4, ...Ve8-h5, ... g5, ...Bf6-h6“. Mat jau sužaisdami 1. ... f5, juodieji parodo savo ketinimus atakuoti karaliaus sparną. Tačiau ataką sunku surengti, nes juodųjų rikiai neturi atvirų diagonalių.

Pateiksime keletą pagrindinių žaidimo schemų šiame variante:

A) Mūro siena, Botvinikas-Bronšteinas, 1951-ųjų mačas:
... 6. c4 d5 7. b3 c6 8. Ra3 b6 9. R:e7 V:e7 10. Že5 Rb7 11. Žd2 Žbd7 12.Ž:d7 Ž:d7 13.e3 Bae8 14.Bc1 c5 15.Ve2 Ra6 =

B) Iljino-Ženevskio variantas (Reševskis-Larsenas, 1966):
... 6.c4 d6 7.Žc3 a5 8.Be1 Že4 9.Vc2 Žc6 10.Ž:e4 Žb4 11.Vb1 fe 12.V:e4 e5 13.g4! Ed 14.Ž:d4 Rh4 15.Re3 Be8 16.Vf4 Bf8 =

C) Leningrado variantas (MCO 12):
a) ... 6. c4 d6 7. d5 Žbd7 8. Žc3 Žc5 9. Vc2 a5 =
b) ... 6. c4 d6 7. Žc3 c6! 8. Vc2 Kh8 9. Rg5 Re6 =, Mecking-Botvinnik, 1966

Be to, baltieji gali rinktis nemažai gambitų, pvz.:
Stauntono gambitą: 1. d4 f5 2. e4 fe 3. Žc3 Žf6 4. Rg5
Korčnojaus gambitą: 1. d4 f5 2. g4 fg 3. h3 d5
Ulvestado gambitą: 1. d4 f5 2. Vd3 e6 3. g4

O taip pat rinktis tarp:
1. d4 f5 2. Rg5
1. d4 f5 2. Žc3 d5 3. Rg5

Tačiau visuose šiuose variantuose nesunkiai išlyginamas žaidimas. Juos dažniausiai renkasi norintys išvengti teorijos.

1982 m. galima laikyti nauju atskaitos tašku. Olandišką gynybą ėmė naudoti Šortas, Jusupovas, Kramnikas, Malaniukas (ypač dažnai) ir kt.

Olandiškoji gynyba prieš Angliškąją pradžią arba Reti debiutą

Šis žaidimo būdas gali sumažinti poreikį plačiam debiutų žinojimui. Yra du būdai baltiesiems, kaip jie gali tęsti po 1.c4 f5. Pirmasis – žaisti tipines olandiškosios gynybos pozicijas, kuriose d pėstininkas paeina į d4. Kitas būdas – atsisakyti d4 ir rinktis d3. Tai padidina angliškosios pradžios lankstumą, be to d3 atveju išlieka galimybė vėliau agresyviai žaisti e4. Tai gali būti nemaloniu siurprizu mėgstantiems išdėstyti pėstininkus „mūro sienos“ pavyzdžiu, - ir izoliuoto pėstininko e5 gynyba gali tapti rimta problema juodiesiems, pvz.
 
1.c4 f5 2.Žf3 Žf6 3.g3 e6 4.Rg2 d5 5.0–0 c6 6.d3 Rd6 7.Žbd2 Žbd7 8.Vc2 0–0 9.e4 fe 10.de de 11.Ž:e4 12.V:e4 e5

Tai kaip žaisti juodiesiems, jei baltieji nesirenka d4 (tai vadinama angliškoji-olandiškoji sistema)? Priimtina yra Leningrado varianto ėjimų tvarka. Pvz.,
1.c4 f5 2.Žf3 Žf6 3.g3 d6 4.Rg2 e5 5.Žc3 g6 6.d3 Rg7 7.0–0 0–0 8.Bb1 Žc6 9.b4 h6 10.b5 Že7 11.Žd2 c6 12.Vc2 g5
 

Kitu lanksčiu baltiesiems debiutu yra Reti debiutas, prasidedantis 1. Žf3. Jei juodieji renkasi olandiškąją gynybą 1. Žf3 f5, baltieji gali nuo jos nukrypti dviem būdais: a) žaisti c4 ir rinktis anglo-olandiškąją sistemą; b) sukelti audrą lentoje sužaidžiant e4 (Lisicino gambitas).
 
1.Žf3 f5 2.e4 fe 3.Žg5 d5 4.d3 Vd6

du galimų tęsinių pavyzdžiai:
 
A) 5.Žc3 Žf6 6.de h6 7.Žb5 Vd8 8.e5 hg 9.ef gf 10.V:d5 c6 11.V:d8+ K:d8 12.Žc3 Rf5
 

B)5.de h6 6.Vh5+ g6 7.Vh4 Rg7 8.Žf3 Rf6 9.e5 R:e5 10.Rd3 c6 11.Ža3 a6 12.0–0 Žd7 13.Be1 g5 14. Vh5+ Kd8
 

Taip pat skaitykite: Olandiškoji gynyba (DOC formatu)

^*) Nigelis Šortas (Nigel David Short, g. 1965 m.) – anglų didmeistris, šachmatų žurnalistas ir komentatorius, treneris, FIDE viceprezidentas (nuo 2018 m.). Didmeistrio titulą pasiekė 19 m. amžiaus (1984); laikomas stipriausiu Anglijos žaidėju. Tris kartus žaidė Kandidatų mačuose; žaidė mačą su G. Kasparovu dėl pasaulio čempiono vardo, bet pralaimėjo (1993). Kartu su G. Kasparovu sukeltas maištas privedė prie alternatyvaus pasaulio čempionato. Nuo 2011 m. „New in Chess“ žurnale veda skiltį „Trumpos istorijos“. Yra ateistinių pažiūrų. Kartais vis įsiveldavo į kokius nors skandalus, pvz., 2015 m. jis išsakė mintį, kad vyrai geriau biologiškai pritaikyti šachamtams, tačiau moterys geresnės kai kuriose kitose srityse.

^**) Bentas Larsenas (Jørgen Bent Larsen, 1935-2010) - danų didmeistris, šachmatų žurnalistas, šachmatų knygų, straipsnių, reportažų ir teorijos analitinių straipsnių autorius. Tris kartus dalyvavo pasaulio čempionato Kandidatų mačų pusfinaliuose. Piko metais (1970–71) buvo 3-iuoju pasaulyje. Buvo išradingas neortodoksinio, nestandartinio, agresyvaus ir rizikingo stiliaus žaidėjas ir buvo pirmasis Vakaruose metęs rimtą iššūkį TSRS šachmatininkų dominavimui. 8-me  dešimtm. persikėlė į Argentiną ir buvo rečiau kviečiamas į prestižinius turnyrus. Kentėjo nuo diabeto. 1993 m. laimėjo prieš „Deep Blue“ kompiuterį. Jo garbei pavadinta Larseno pradžia (1.b3). Naudojo Grand Prix ataką (1.e4 c5 2.f4) ir taip ją išpopuliarino. Bandė apginti Filidoro gynybą. Juodaisiais žaisdavo olandiškąją gynybą tuo metu, kai aukšto lygio turnyruose ją retai kas rinkdavosi.