Olandiškoji gynyba šachmatuose/ Dutch defence, chess

Pastaba: Būtent olandiškąją gynybą išbandžiau prieų V. Čmilytę ir po sunkios kovos pasiekiau lygiąsias, žr >>>>> Dutch Defence

Naujo debiuto mokamasi įvairiai: a) iš „Moderniosios debiutų teorijos“ (MDT); b) iš Meistrų partijų; c) akademiškai ar remdamiesi esė stiliumi. MDT Walter Korn‘as joje teigia: „Kadaise mėgta Morphy 19 a. viduryje, ši agresyvi gynyba iškilo tik po Botviniko sėkmės ją naudojant 1933 m. mače su Floru ir Notingeme 1936-ais. Tada ją perėmė Aliochinas, Aleksanderis, Bronšteinas, R. Byrne, Tartakoveris ir Guimard‘as. Bet kai jos atsisakė Aliochinas ir atvėso Botviniko susižavėjimas, ji pasislėpė už debesų. Šiandien ji laikoma solidžia, tačiau nemadinga – pro tem!“

Dėl to gali kilti istorinis konfliktas, nes Botvinikas su Floru ją panaudojo tik dukart, laimėdamas mūro sienos variante ir pasiekdamas lygias Iljino-Ženevskio variante. Čekų didmeistris Salo Floras buvo negailestingas Valdovės gambite, todėl Botvinikas turėjo jo vengti. O ir Notingeme Olandiškąją gynybą Botvinikas panaudojo tik kartą, sužaidęs lygiosiomis mūro sienos variantą su Samueliu Reševskiu – ir tai tik dėl to, kad, trūkstant laiko, Reševskis praleido laimėjimą. Savo knygoje „Geriausios partijos“ jis rašo: „Botvinikas yra vienas nedaugelio meistrų, kuris žaidžia šį mūro sienos variantą, susilpninantį juoduosius laukelius ir apsunkina valdovės sparno rikio išvystymą“.

Pradėti savintis Olandiškąją gynybą geriausia nuo klasikinio varianto, kuris sutinkamas daugumoje ankstyvųjų partijų, įskaitant ir virtuozą Jose Raul Capablanca. Klasikinis variantas turi keletą bruožų: vienas jų, kad dažnai žaidžiama e3, o kitas, kad paprastai žaidžiama c4. Žaidėjams reikia įsisavinti esmines varianto tabijas Dutch Defence: Classic Variation

(esminius pradinius išsidėstymus):
A) 1.d4 f5 2.c4 e6 3.g3 Žf6 4.Rg2 Re7 (ir toliau 5.Žc3 0-0 6.e3 d5 7. Žde2 c6 8. b3 Rd6 9.0-0 Ve7 10. Vc2 Že4 11.Rb2 =)
B) 1. d4 f5 2. c4 e6 3. g3 Žf6 4. Rg2 Rb4+ (ir 5. Žd2 Že4 6. a3 Ž:d2 7. R:d2 R:d2+ 8. V:d2 0-0 9. Žh3 =)
C) 1. d4 f5 2. c4 e6 3. Žf3 d5 4. e3 c6 5. Rd3 Žf6 (tai transpozicija iš Valdovės gambito ir Pusiau Slaviškosios gynybos)

Aišku, kiekviena ši šaka turi savų atmainų, kurias žaidėjas renkasi savo nuožiūra. Ir nė viena šių šakų nėra labai perspektyvi baltiesiems, nes A) juodieji neatsilieka figūrų išsivystyme, nes baltieji padarė daug ėjimų pėstininkais; B) šakoje baltųjų pėstininkas c nėra pakankamai ginamas; C) šakoje galima žaisti „anti-mūrą“ 6. Že5, bet pozicija pilna spąstų. W. Korn‘as rašo: „Klasikinis variantas su 2. c4, atitikdamas savo pavadinimą, snaudžia ir atgis tik atradus naujus kelius“. Taip, tai snaudžiantis vulkanas, tačiau ir jis leidžia sužaisti puikias partijas. Pateiksime pora pavyzdžių.

Lenkiškoji nemirtingoji: Glucksberg-M. Naidorf, Varšuva, 1929:

1. d4 f5 2. c4 Žf6 3. Žc3 e6 4. Žf3 d5 5. e3 c6 6. Rd3 Rd6 7. 0-0 0-0 8. Že2 Žbd7 9. Žg5 R:h2+ 10. Kh1 Žg4 
11. f4 Ve8 12. g3 Vh5 13. Kg2 Rg1 14. Ž:g1 Vh2+ 15. Kf3 e5 16. de Žd:e5 17. fe Ž:e5+ 18. Kf4 Žg6+ 
19. Kf3 f4 20. ef Rg4+ 21. K:g4 Že5+ 22. fe h5#, 0-1

Dutch Defence: Final position of Glucksberg-M. Naidorf, 1929

Ekstein-Laes, Talinas, 1956:

1. d4 f5 2. c4 Žf6 3. Žc3 e6 4. Žf3 Rb4 5. Vc2 c5 6. e3 b6 7. Rd2 Rb7 8. Re2 0-0 9. a3 R:c3 
10. R:c3 Že4 11. 0-0 Bf6 12. Žd2 Bh6 13. g3? Ž:d2 14. V:d2 Vh4!!, 0-1

Sunkesniu juodiesiems laikomas Modernusis variantas su 2. g3. Ir šįkart pateiksime tipines struktūras:

A) Mūro siena: 1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Re7 5. 0-0 0-0 6. c4 d5
Dutch Defence: Stonewall variation

Mūro siena yra tradiciškai populiari klubų lygio žaidėjų tarpe, nes juodiesiems siūlo jau parengtą puolimo karaliaus sparne planą. Kaip pastebėjo B. Larsenas, olandiškoji gynyba taip pat turi tendenciją sukelti baimę oponentui, taip jai suteikiant papildomą praktinį geluonį. Vis tik iki 9-ojo dešimtm. pabaigos mūro siena nebuvo dažna didmeistrių lygyje, nes juodųjų puolamieji planai yra pernelyg vienpusiški, o baltųjų metodai suveikdavo pernelyg gerai. Pokytį atnešė nauja žaidėjų karta, su N. Šortu^*) ir S. Agdesteinu, parodžiusi, kad juodieji gali panaudoti daugelį kitų būdų, įskaitant žaidimą valdovės sparne ir centre, kartu „mūro siena“ slopinant baltųjų bandymus organizuoti žaidimą. Ypač tuo išsiskyrė S. Agdesteinas. Nauja idėja yra juodiesiems paeiti į d5 ir tada išvesti rikį į d6. Taip, pvz., M. Karlsenas, panaudodamas ją (minėtą modernųjį variantą), laimėjo prieš F. Karuaną ir V. Anandą. Kaip pavyzdys, pabaigoje pateikiama Karuanos-Karlseno partija su komentarais...

B) Iljino-Ženevskio variantas (šiuo metu mažiau populiarus):
1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Re7 5. 0-0 0-0 6. c4 d6
Dutch Defence: Genevsky variation

C) Leningrado variantas (derinantis idėjas su Senąja indiškąja gynyba):
1. d4 f5 2. g3 g6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Rg7 5. 0-0 0-0 6. c4 d6
Dutch Defence: Leningrad variation

D) Antošino variantas (juodiesiems atidedant e6 ir ketinant vėliau iškart žaisti e5):
1. d4 f5 2. g3 Žf6 3. Rg2 d6 4. c4 c6
Dutch Defence: Antoshin variation

Šį variantą W. Korn‘as apibūdina taip: „Išvystymą ir pėstininkų grandines didele dalimi apsprendžia baltųjų karaliaus sparno žirgo veiksmai. Kai jis išvestas į ‚h3’ ir derinamas su karaliaus sparno rikio fianketu, juodiesiems geriausiai sekasi su ‘...d6’ ir ‘...e5’, nes mūro siena leistų nedelsiant žaisti ‚f3’ ir ‚e4’. Kai žirgas yra ‘f3’ laukelyje, juodieji gali statyti tipinę granitinę mūro sieną iš pėstininkų ‚d5‘, ‚c6’, ,e6‘“.

Taigi, šiame debiute juodaisiais žaidžiantys žaidėjai pasiskirsto į dvi grupes: a) kurie žaidžia mūro sienos ir Iljino-Ženevskio atmainas – ir turi stebėti baltųjų žirgo judesius; b) kurie žaidžia Leningrado ir Antošino atmainas – ir kurie neprivalo atidžiai stebėti baltųjų žirgo ketinimų.

Ko gero geriausiai baltųjų žaidimą suprato Eugene A.Znosko-Borovsky, kuris savo knygoje „Kaip žaisti debiutus?“ rašė: „Kokia galėtų būti baltųjų taktika šiame variante? Jie privalo laiku baigti veiksmus valdovės sparne ir gerai apgalvota karaliaus sparno gynyba priversti priešą į ataką, kurią palaipsniui suvaldo, mesti kuo daugiau pajėgų. Be to, jie privalo dėmesį sutelkti centre panaudodami laisvą figūrų žaidimą ir kontroliuoti visus svarbius laukelius. Tada, jei juodieji netęsia savo atakos, baltieji turės pranašumą poziciniame žaidime; jei jų [juodųjų] ataka bus atnaujinta, žlugimas bus tik dar greitesnis“.

O juodųjų idėjas paaiškina W. Korn‘as: „kontroliuoti ‚e4‘ panaudojant karaliaus sparno rikio ir žirgo vertikales atakos organizavimui“. Reuben Fine savo knygoje „Šachmatų debiutų idėjos“ patikslina:
„juodųjų kontr-ataką sudaro ... Že4, ...Ve8-h5, ... g5, ...Bf6-h6“. Mat jau sužaisdami 1. ... f5, juodieji parodo savo ketinimus atakuoti karaliaus sparną. Tačiau ataką sunku surengti, nes juodųjų rikiai neturi atvirų diagonalių.

A) Mūro siena, Botvinikas-Bronšteinas, 1951-ųjų mačas:

... 6. c4 d5 7. b3 c6 8. Ra3 b6 9. R:e7 V:e7 10. Že5 Rb7 
11. Žd2 Žbd7 12.Ž:d7 Ž:d7 13.e3 Bae8 14.Bc1 c5 15.Ve2 Ra6 =

B) Iljino-Ženevskio variantas (Reševskis-Larsenas, 1966):

... 6.c4 d6 7.Žc3 a5 8.Be1 Že4 9.Vc2 Žc6 10.Ž:e4 Žb4 11.Vb1 fe 
12.V:e4 e5 13.g4! Ed 14.Ž:d4 Rh4 15.Re3 Be8 16.Vf4 Bf8 =

C) Leningrado variantas (MCO 12):
a) ... 6. c4 d6 7. d5 Žbd7 8. Žc3 Žc5 9. Vc2 a5 =
Dutch Defence: Stounton variation

b) ... 6. c4 d6 7. Žc3 c6! 8. Vc2 Kh8 9. Rg5 Re6 =, Mecking-Botvinnik, 1966

Be to, baltieji gali rinktis nemažai gambitų, pvz.:
Stauntono gambitą: 1. d4 f5 2. e4 fe 3. Žc3 Žf6 4. Rg5
Korčnojaus gambitą: 1. d4 f5 2. g4 fg 3. h3 d5
Ulvestado gambitą: 1. d4 f5 2. Vd3 e6 3. g4

Tačiau visuose šiuose variantuose nesunkiai išlyginamas žaidimas. Juos dažniausiai renkasi norintys išvengti teorijos.

1982 m. galima laikyti nauju atskaitos tašku. Olandišką gynybą ėmė naudoti Šortas, Jusupovas, Kramnikas, Malaniukas (ypač dažnai) ir kt.

^*) Nigelis Šortas (Nigel David Short, g. 1965 m.) – anglų didmeistris, šachmatų žurnalistas ir komentatorius, treneris, FIDE viceprezidentas (nuo 2018 m.). Didmeistrio titulą pasiekė 19 m. amžiaus (1984); laikomas stipriausiu Anglijos žaidėju. Tris kartus žaidė Kandidatų mačuose; žaidė mačą su G. Kasparovu dėl pasaulio čempiono vardo, bet pralaimėjo (1993). Kartu su G. Kasparovu sukeltas maištas privedė prie alternatyvaus pasaulio čempionato. Nuo 2011 m. „New in Chess“ žurnale veda skiltį „Trumpos istorijos“. Yra ateistinių pažiūrų. Kartais vis įsiveldavo į kokius nors skandalus, pvz., 2015 m. jis išsakė mintį, kad vyrai geriau biologiškai pritaikyti šachamtams, tačiau moterys geresnės kai kuriose kitose srityse.

Fabiano Caruana - Magnus Carlsen, Gašimovo memorialas, 2015
Olandiškoji gynyba, Mūro siena, Modernusis variantas (A90), 0 – 1

1. d4 f5 2.g3 Žf6 3. Rg2 e6 4. c4 c6 5. Žf3 d5 6. O-O Rd6 7. b3
Fabiano Caruana - Magnus Carlsen

Pagrindinis baltųjų pasirinkimas – fianketuoti rikį ar priversti iškeisti juodųjų rikį po Ra3. Dar yra galimybė žaisti 7. Rf4, tačiau po rikių pasikeitimo baltųjų karaliaus sparnas jaučia nuolatinį silpnumą, pvz., po 7. ... R:f4 8. gf gį!? uodieji gali net atidėti rokiruotę. O ir normaliai atrodantis ėjimas 7. Žc3 nelaikomas geru pasirinkimu užimant tokį svarbų laukelį, nors gali būti panaudotas gana naujam planui su 8. Vc2 ir tada Bb1 ir b4; bet yra daug įvairių būdų žaisti prieš šį planą.

7. ... Ve7

Net negalėdami sustabdyti, juodieji privalo daryti šį ėjimą apsunkinant baltųjų Ba3, verčiant juos arba žaisti iš pradžių a4 (visiems laikam susilpninant laukelį b4) arba gaišti laiką su Rb2 ir Vc1.

8. Rb2 b6 9. Že5
Fabiano Caruana - Magnus Carlsen

Karuana ryžtasi įprastiniam planui pabrėžiančiam e5 kontrolę, nors galima skatinti juodalaukių rikių pasikeitimą su 9. Vc1. Po šio ėjimo juodieji turėtų žaisti palikdami karalių centre, kas būtų nemažu pranašumu, ypač, jei baltieji nuspręstų iškeisti valdoves (tai irgi priežastis, kodėl Karlsenas čia pasirinko b6, o ne 0-0), pvz., 9. ... Rb7 10. Ra3 Žbd7 11. R:d6 V:d6 12. Va3 Va3 13. Ž:a3 Ke7!. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad baltieji turėtų pasiekti nežymų pranašumą perėję į „ramų endšplilį“ siekiant išnaudoti juoduosius laukelius, tačiau iš tiesų tais manevrais prarado nemažai tempų. Juodieji turėtų būti patenkinti centralizuotu karaliumi ir galimybe netrukus „pralaužti“ su c5, o baltieji turi būti pasiruošę ir kitam kontr-žaidimui su a5-a4, kai jų išsivystymas uždelstas, o struktūra mažai tam tikusi.

9. ... Rb7 10. Žd2 0-0 11. Bc1 a5!
Fabiano Caruana - Magnus Carlsen

Svarbus ėjimas laimint erdvės valdovės sparne! Tačiau juodieji turėjo ir kitų galimybių...

12. e3 Ža6 13. Žb1

Keistai atrodantis atsitraukimas, bet tai nėra netikęs atsakymas į a5 – žirgas siekia persikraustyti į c3 jau pasikeitusiomis aplinkybėmis ir galės kontroliuoti a4 laukelį, o juodiesiems sumanius eiti į c5, galės nušokti į Žb5. Tačiau Karlsenas renkasi pėstininkų struktūros pakeitimą.

13. ... R:e5!
Fabiano Caruana - Magnus Carlsen

Ne visada bloga idėja iškeisti šį rikį, ypač kai baltieji priversti kirsti pėstininku visam klaikui užblokuojant šį laukelį.

14. de Že4 15. Ve2

Kaip yra dažnai tokiu atveju, išvyti žirgą iš e4 su f2-f3 vargiai tikslinga, nes tai susilpnina pėstininkų struktūrą ir karalių ima traukti skersvėjai.

15. ... e4 16. Žc3?!
Fabiano Caruana - Magnus Carlsen

Dabar šis ėjimas leidžia juodiesiems pasiekti visus savo tikslus. Baltiesiems reikėjo žaisti 16. Ra3 trikdant juodųjų žaidimą. Kadangi tikslas buvo pademonstruoti žaidimą, tai didelė partijos dalis praleidžiama be komentarų. Karlsenas išlygino žaidimą ir pasiekė poziciją, kurioje iš principo turėjo būti lygiosios, tačiau Karuana kluptelėjo – ir to pakako Karlsenui...

16. ... ab 16. ab Vb4! 18. Že4 de 19. Vc2 Žc5 20. Rc3 V:b3 21. V:b3 Ž:b3 22. Bb1 Žc5 23. B:b6 Ža4 24. B:b7 Ž:c3
Fabiano Caruana - Magnus Carlsen

Juodųjų žirgas labai aktyvus, bent kol kas, o baltųjų rikis atkirstas nuo žaidimo. Kai kuriais atvejais baltųjų pėstininkai silpnesni. Vis tik, teisingai žaisdami, baltieji gali suaktyvinti žaidimą ir turėti lygius šansus.
Karlsenas: „Jis turėtų tiesiog kartoti Bc7-Be7, ir aš nematau, ką galėčiau padaryti. Buvau labai nustebęs, kaip pakrypo reikalai“. Karuana: „Maniau, kad lygiosios, ką bedaryčiau; ir paprasčiausiai dreifavau“.

25. Be7

Šis ėjimas visai geras, tačiau buvo galima pabandyti ir 23. f3!? pasiekiant labai sudėtingą poziciją, kurioje viskas gali nutikti.

25. ... Bfe8 26. B:e8?

Matyt Karuana nusprendė žaisti pergalei ir klaidingai įvertino padėtį. Gal jis ketino uždaryti ir „pagauti“ juodųjų žirgą, tačiau Karlsenas „magiškai“ jį pavertė galingu puolėju.

26. ... B:e8 27. Ba1 Bd8 28. Rf1 c5 29. Ba3 Žb1 30. Ra1?! (reikėjo 30. Ra5!) Žd2!
Fabiano Caruana - Magnus Carlsen

31. Re2 Žf3+ 32. R:f3 ef 33. h3 h5 34. g4 fg 35. hg h4! 36. Kh2 Bd2 37. Kh3 g5! 38. e4! Bd4! 39. Ba8+ Kf7 40. Ba3 B:c4 41. B:f3+ Ke7 42. Be3 Bd4 43. f3 c4 44. Ba3 Bd3 45. Ba7+ Kd8 46. Kg2 c3 47. Ba4 c2 48. Bc4 Bd2+ 49. Kh3 Kd7 50. Bc5 Bf2 51. f4 Bf3+ 52. Kh2 B:f4
Fabiano Caruana - Magnus Carlsen

Po 53. B:c2 B:e4 juodieji turės du pėstininkus viršaus, tad baltieji pasidavė,
0-1

	Olandiškoji gynyba



Skaitiniai Fantastika Lithuanian.Net NSO.LT Papildomai skaitykite: Čigorino variantas Magiškieji šachmatai Olandiškoji gynyba (DOC formatu) Fišeris: išprotėjęs genijus Lygiosios prieš Europos čempionę! Olandiškas pretendentų pėdsakas Šachmatai: karas ir likimai Bilbao meistrų turnyras: kepurė uždėta Šachmatų olimpiada, 2010 Pusiaukelļ Nandžinge Fišerio „šimtmečio“ partija Anandas-Topalovas: Permainingai agresyvi pradžia Anandas-Topalovas: Ant skustuvo ašmenų Tos nepaprastos figūrėlės Unix ir C kalbos kiltis ir ... šachmatai Cirko direktoriaus duktė Karališkasis žaidimas Pirmasis interneto ryšys Ką vadiname programuotoju? C. Milosz. Ulro žemė Vunderkindo iššūkiai Saulė yra dvinarė žvaigždė? Pažinkime kitokius Druskininkus Forumas apie šachmatus	Pastaba: Būtent olandiškąją gynybą išbandžiau prieų V. Čmilytę ir po sunkios kovos pasiekiau lygiąsias, žr >>>>> Naujo debiuto mokamasi įvairiai: a) iš „Moderniosios debiutų teorijos“ (MDT); b) iš Meistrų partijų; c) akademiškai ar remdamiesi esė stiliumi. MDT Walter Korn‘as joje teigia: „Kadaise mėgta Morphy 19 a. viduryje, ši agresyvi gynyba iškilo tik po Botviniko sėkmės ją naudojant 1933 m. mače su Floru ir Notingeme 1936-ais. Tada ją perėmė Aliochinas, Aleksanderis, Bronšteinas, R. Byrne, Tartakoveris ir Guimard‘as. Bet kai jos atsisakė Aliochinas ir atvėso Botviniko susižavėjimas, ji pasislėpė už debesų. Šiandien ji laikoma solidžia, tačiau nemadinga – pro tem!“ Dėl to gali kilti istorinis konfliktas, nes Botvinikas su Floru ją panaudojo tik dukart, laimėdamas mūro sienos variante ir pasiekdamas lygias Iljino-Ženevskio variante. Čekų didmeistris Salo Floras buvo negailestingas Valdovės gambite, todėl Botvinikas turėjo jo vengti. O ir Notingeme Olandiškąją gynybą Botvinikas panaudojo tik kartą, sužaidęs lygiosiomis mūro sienos variantą su Samueliu Reševskiu – ir tai tik dėl to, kad, trūkstant laiko, Reševskis praleido laimėjimą. Savo knygoje „Geriausios partijos“ jis rašo: „Botvinikas yra vienas nedaugelio meistrų, kuris žaidžia šį mūro sienos variantą, susilpninantį juoduosius laukelius ir apsunkina valdovės sparno rikio išvystymą“. Pradėti savintis Olandiškąją gynybą geriausia nuo klasikinio varianto, kuris sutinkamas daugumoje ankstyvųjų partijų, įskaitant ir virtuozą Jose Raul Capablanca. Klasikinis variantas turi keletą bruožų: vienas jų, kad dažnai žaidžiama e3, o kitas, kad paprastai žaidžiama c4. Žaidėjams reikia įsisavinti esmines varianto tabijas (esminius pradinius išsidėstymus): A) `1.d4 f5 2.c4 e6 3.g3 Žf6 4.Rg2 Re7 (ir toliau 5.Žc3 0-0 6.e3 d5 7. Žde2 c6 8. b3 Rd6 9.0-0 Ve7 10. Vc2 Že4 11.Rb2 =)` B) `1. d4 f5 2. c4 e6 3. g3 Žf6 4. Rg2 Rb4+ (ir 5. Žd2 Že4 6. a3 Ž:d2 7. R:d2 R:d2+ 8. V:d2 0-0 9. Žh3 =)` C) `1. d4 f5 2. c4 e6 3. Žf3 d5 4. e3 c6 5. Rd3 Žf6` (tai transpozicija iš Valdovės gambito ir Pusiau Slaviškosios gynybos) Aišku, kiekviena ši šaka turi savų atmainų, kurias žaidėjas renkasi savo nuožiūra. Ir nė viena šių šakų nėra labai perspektyvi baltiesiems, nes A) juodieji neatsilieka figūrų išsivystyme, nes baltieji padarė daug ėjimų pėstininkais; B) šakoje baltųjų pėstininkas c nėra pakankamai ginamas; C) šakoje galima žaisti „anti-mūrą“ 6. Že5, bet pozicija pilna spąstų. W. Korn‘as rašo: „Klasikinis variantas su 2. c4, atitikdamas savo pavadinimą, snaudžia ir atgis tik atradus naujus kelius“. Taip, tai snaudžiantis vulkanas, tačiau ir jis leidžia sužaisti puikias partijas. Pateiksime pora pavyzdžių. Lenkiškoji nemirtingoji: Glucksberg-M. Naidorf, Varšuva, 1929: `1. d4 f5 2. c4 Žf6 3. Žc3 e6 4. Žf3 d5 5. e3 c6 6. Rd3 Rd6 7. 0-0 0-0 8. Že2 Žbd7 9. Žg5 R:h2+ 10. Kh1 Žg4 11. f4 Ve8 12. g3 Vh5 13. Kg2 Rg1 14. Ž:g1 Vh2+ 15. Kf3 e5 16. de Žd:e5 17. fe Ž:e5+ 18. Kf4 Žg6+ 19. Kf3 f4 20. ef Rg4+ 21. K:g4 Že5+ 22. fe h5#, 0-1` Neįtikėtina, kad Naidorfas paaukojo keturias lengvąsias figūras. Ekstein-Laes, Talinas, 1956: `1. d4 f5 2. c4 Žf6 3. Žc3 e6 4. Žf3 Rb4 5. Vc2 c5 6. e3 b6 7. Rd2 Rb7 8. Re2 0-0 9. a3 R:c3 10. R:c3 Že4 11. 0-0 Bf6 12. Žd2 Bh6 13. g3? Ž:d2 14. V:d2 Vh4!!, 0-1` Sunkesniu juodiesiems laikomas Modernusis variantas su 2. g3. Ir šįkart pateiksime tipines struktūras: A) Mūro siena: `1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Re7 5. 0-0 0-0 6. c4 d5` Mūro siena yra tradiciškai populiari klubų lygio žaidėjų tarpe, nes juodiesiems siūlo jau parengtą puolimo karaliaus sparne planą. Kaip pastebėjo B. Larsenas, olandiškoji gynyba taip pat turi tendenciją sukelti baimę oponentui, taip jai suteikiant papildomą praktinį geluonį. Vis tik iki 9-ojo dešimtm. pabaigos mūro siena nebuvo dažna didmeistrių lygyje, nes juodųjų puolamieji planai yra pernelyg vienpusiški, o baltųjų metodai suveikdavo pernelyg gerai. Pokytį atnešė nauja žaidėjų karta, su N. Šortu^) ir S. Agdesteinu, parodžiusi, kad juodieji gali panaudoti daugelį kitų būdų, įskaitant žaidimą valdovės sparne ir centre, kartu „mūro siena“ slopinant baltųjų bandymus organizuoti žaidimą. Ypač tuo išsiskyrė S. Agdesteinas. Nauja idėja yra juodiesiems paeiti į d5 ir tada išvesti rikį į d6. Taip, pvz., M. Karlsenas, panaudodamas ją (minėtą modernųjį variantą), laimėjo prieš F. Karuaną ir V. Anandą. Kaip pavyzdys, pabaigoje pateikiama Karuanos-Karlseno partija su komentarais... B) Iljino-Ženevskio variantas* (šiuo metu mažiau populiarus): `1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Re7 5. 0-0 0-0 6. c4 d6` C) Leningrado variantas (derinantis idėjas su Senąja indiškąja gynyba): `1. d4 f5 2. g3 g6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Rg7 5. 0-0 0-0 6. c4 d6` D) Antošino variantas (juodiesiems atidedant e6 ir ketinant vėliau iškart žaisti e5): `1. d4 f5 2. g3 Žf6 3. Rg2 d6 4. c4 c6` Šį variantą W. Korn‘as apibūdina taip: „Išvystymą ir pėstininkų grandines didele dalimi apsprendžia baltųjų karaliaus sparno žirgo veiksmai. Kai jis išvestas į ‚h3’ ir derinamas su karaliaus sparno rikio fianketu, juodiesiems geriausiai sekasi su ‘...d6’ ir ‘...e5’, nes mūro siena leistų nedelsiant žaisti ‚f3’ ir ‚e4’. Kai žirgas yra ‘f3’ laukelyje, juodieji gali statyti tipinę granitinę mūro sieną iš pėstininkų ‚d5‘, ‚c6’, ,e6‘“. Taigi, šiame debiute juodaisiais žaidžiantys žaidėjai pasiskirsto į dvi grupes: a) kurie žaidžia mūro sienos ir Iljino-Ženevskio atmainas – ir turi stebėti baltųjų žirgo judesius; b) kurie žaidžia Leningrado ir Antošino atmainas – ir kurie neprivalo atidžiai stebėti baltųjų žirgo ketinimų. Tad reikia suprasti abiejų šių tipų žaidėjų pagrindines idėjas. Ko gero geriausiai baltųjų žaidimą suprato Eugene A.Znosko-Borovsky, kuris savo knygoje „Kaip žaisti debiutus?“ rašė: „Kokia galėtų būti baltųjų taktika šiame variante? Jie privalo laiku baigti veiksmus valdovės sparne ir gerai apgalvota karaliaus sparno gynyba priversti priešą į ataką, kurią palaipsniui suvaldo, mesti kuo daugiau pajėgų. Be to, jie privalo dėmesį sutelkti centre panaudodami laisvą figūrų žaidimą ir kontroliuoti visus svarbius laukelius. Tada, jei juodieji netęsia savo atakos, baltieji turės pranašumą poziciniame žaidime; jei jų [juodųjų] ataka bus atnaujinta, žlugimas bus tik dar greitesnis“. O juodųjų idėjas paaiškina W. Korn‘as: „kontroliuoti ‚e4‘ panaudojant karaliaus sparno rikio ir žirgo vertikales atakos organizavimui“. Reuben Fine savo knygoje „Šachmatų debiutų idėjos“ patikslina: „juodųjų kontr-ataką sudaro ... Že4, ...Ve8-h5, ... g5, ...Bf6-h6“. Mat jau sužaisdami 1. ... f5, juodieji parodo savo ketinimus atakuoti karaliaus sparną. Tačiau ataką sunku surengti, nes juodųjų rikiai neturi atvirų diagonalių. Pateiksime keletą pagrindinių žaidimo schemų šiame variante: A) Mūro siena, Botvinikas-Bronšteinas, 1951-ųjų mačas: `... 6. c4 d5 7. b3 c6 8. Ra3 b6 9. R:e7 V:e7 10. Že5 Rb7 11. Žd2 Žbd7 12.Ž:d7 Ž:d7 13.e3 Bae8 14.Bc1 c5 15.Ve2 Ra6 =` B) Iljino-Ženevskio variantas (Reševskis-Larsenas, 1966): `... 6.c4 d6 7.Žc3 a5 8.Be1 Že4 9.Vc2 Žc6 10.Ž:e4 Žb4 11.Vb1 fe 12.V:e4 e5 13.g4! Ed 14.Ž:d4 Rh4 15.Re3 Be8 16.Vf4 Bf8 =` C) Leningrado variantas (MCO 12): a) `... 6. c4 d6 7. d5 Žbd7 8. Žc3 Žc5 9. Vc2 a5 =` b) `... 6. c4 d6 7. Žc3 c6! 8. Vc2 Kh8 9. Rg5 Re6 =`, Mecking-Botvinnik, 1966 Be to, baltieji gali rinktis nemažai gambitų, pvz.: Stauntono gambitą: `1. d4 f5 2. e4 fe 3. Žc3 Žf6 4. Rg5` Korčnojaus gambitą: `1. d4 f5 2. g4 fg 3. h3 d5` Ulvestado gambitą: `1. d4 f5 2. Vd3 e6 3. g4` O taip pat rinktis tarp: `1. d4 f5 2. Rg5` `1. d4 f5 2. Žc3 d5 3. Rg5` Tačiau visuose šiuose variantuose nesunkiai išlyginamas žaidimas. Juos dažniausiai renkasi norintys išvengti teorijos. 1982 m. galima laikyti nauju atskaitos tašku. Olandišką gynybą ėmė naudoti Šortas, Jusupovas, Kramnikas, Malaniukas (ypač dažnai) ir kt. Taip pat skaitykite: Olandiškoji gynyba (DOC formatu) ^) Nigelis Šortas* (Nigel David Short, g. 1965 m.) – anglų didmeistris, šachmatų žurnalistas ir komentatorius, treneris, FIDE viceprezidentas (nuo 2018 m.). Didmeistrio titulą pasiekė 19 m. amžiaus (1984); laikomas stipriausiu Anglijos žaidėju. Tris kartus žaidė Kandidatų mačuose; žaidė mačą su G. Kasparovu dėl pasaulio čempiono vardo, bet pralaimėjo (1993). Kartu su G. Kasparovu sukeltas maištas privedė prie alternatyvaus pasaulio čempionato. Nuo 2011 m. „New in Chess“ žurnale veda skiltį „Trumpos istorijos“. Yra ateistinių pažiūrų. Kartais vis įsiveldavo į kokius nors skandalus, pvz., 2015 m. jis išsakė mintį, kad vyrai geriau biologiškai pritaikyti šachamtams, tačiau moterys geresnės kai kuriose kitose srityse. Fabiano Caruana - Magnus Carlsen, Gašimovo memorialas, 2015 Olandiškoji gynyba, Mūro siena, Modernusis variantas (A90), 0 – 1 `1. d4 f5 2.g3 Žf6 3. Rg2 e6 4. c4 c6 5. Žf3 d5 6. O-O Rd6 7. b3` Pagrindinis baltųjų pasirinkimas – fianketuoti rikį ar priversti iškeisti juodųjų rikį po `Ra3`. Dar yra galimybė žaisti `7. Rf4`, tačiau po rikių pasikeitimo baltųjų karaliaus sparnas jaučia nuolatinį silpnumą, pvz., po `7. ... R:f4 8. gf gį!?` uodieji gali net atidėti rokiruotę. O ir normaliai atrodantis ėjimas `7. Žc3` nelaikomas geru pasirinkimu užimant tokį svarbų laukelį, nors gali būti panaudotas gana naujam planui su 8. Vc2 ir tada Bb1 ir b4; bet yra daug įvairių būdų žaisti prieš šį planą. `7. ... Ve7` Net negalėdami sustabdyti, juodieji privalo daryti šį ėjimą apsunkinant baltųjų Ba3, verčiant juos arba žaisti iš pradžių a4 (visiems laikam susilpninant laukelį b4) arba gaišti laiką su Rb2 ir Vc1. `8. Rb2 b6 9. Že5` Karuana ryžtasi įprastiniam planui pabrėžiančiam e5 kontrolę, nors galima skatinti juodalaukių rikių pasikeitimą su `9. Vc1`. Po šio ėjimo juodieji turėtų žaisti palikdami karalių centre, kas būtų nemažu pranašumu, ypač, jei baltieji nuspręstų iškeisti valdoves (tai irgi priežastis, kodėl Karlsenas čia pasirinko b6, o ne 0-0), pvz., `9. ... Rb7 10. Ra3 Žbd7 11. R:d6 V:d6 12. Va3 Va3 13. Ž:a3 Ke7!`. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad baltieji turėtų pasiekti nežymų pranašumą perėję į „ramų endšplilį“ siekiant išnaudoti juoduosius laukelius, tačiau iš tiesų tais manevrais prarado nemažai tempų. Juodieji turėtų būti patenkinti centralizuotu karaliumi ir galimybe netrukus „pralaužti“ su c5, o baltieji turi būti pasiruošę ir kitam kontr-žaidimui su a5-a4, kai jų išsivystymas uždelstas, o struktūra mažai tam tikusi. `9. ... Rb7 10. Žd2 0-0 11. Bc1 a5!` Svarbus ėjimas laimint erdvės valdovės sparne! Tačiau juodieji turėjo ir kitų galimybių... `12. e3 Ža6 13. Žb1` Keistai atrodantis atsitraukimas, bet tai nėra netikęs atsakymas į a5 – žirgas siekia persikraustyti į c3 jau pasikeitusiomis aplinkybėmis ir galės kontroliuoti a4 laukelį, o juodiesiems sumanius eiti į c5, galės nušokti į Žb5. Tačiau Karlsenas renkasi pėstininkų struktūros pakeitimą. `13. ... R:e5!` Ne visada bloga idėja iškeisti šį rikį, ypač kai baltieji priversti kirsti pėstininku visam klaikui užblokuojant šį laukelį. `14. de Že4 15. Ve2` Kaip yra dažnai tokiu atveju, išvyti žirgą iš e4 su f2-f3 vargiai tikslinga, nes tai susilpnina pėstininkų struktūrą ir karalių ima traukti skersvėjai. `15. ... e4 16. Žc3?!` Dabar šis ėjimas leidžia juodiesiems pasiekti visus savo tikslus. Baltiesiems reikėjo žaisti `16. Ra3` trikdant juodųjų žaidimą. Kadangi tikslas buvo pademonstruoti žaidimą, tai didelė partijos dalis praleidžiama be komentarų. Karlsenas išlygino žaidimą ir pasiekė poziciją, kurioje iš principo turėjo būti lygiosios, tačiau Karuana kluptelėjo – ir to pakako Karlsenui... `16. ... ab 16. ab Vb4! 18. Že4 de 19. Vc2 Žc5 20. Rc3 V:b3 21. V:b3 Ž:b3 22. Bb1 Žc5 23. B:b6 Ža4 24. B:b7 Ž:c3` Juodųjų žirgas labai aktyvus, bent kol kas, o baltųjų rikis atkirstas nuo žaidimo. Kai kuriais atvejais baltųjų pėstininkai silpnesni. Vis tik, teisingai žaisdami, baltieji gali suaktyvinti žaidimą ir turėti lygius šansus. Karlsenas: „Jis turėtų tiesiog kartoti Bc7-Be7, ir aš nematau, ką galėčiau padaryti. Buvau labai nustebęs, kaip pakrypo reikalai“. Karuana: „Maniau, kad lygiosios, ką bedaryčiau; ir paprasčiausiai dreifavau“. `25. Be7` Šis ėjimas visai geras, tačiau buvo galima pabandyti ir `23. f3!?` pasiekiant labai sudėtingą poziciją, kurioje viskas gali nutikti. `25. ... Bfe8 26. B:e8?` Matyt Karuana nusprendė žaisti pergalei ir klaidingai įvertino padėtį. Gal jis ketino uždaryti ir „pagauti“ juodųjų žirgą, tačiau Karlsenas „magiškai“ jį pavertė galingu puolėju. `26. ... B:e8 27. Ba1 Bd8 28. Rf1 c5 29. Ba3 Žb1 30. Ra1?! (reikėjo 30. Ra5!) Žd2!` `31. Re2 Žf3+ 32. R:f3 ef 33. h3 h5 34. g4 fg 35. hg h4! 36. Kh2 Bd2 37. Kh3 g5! 38. e4! Bd4! 39. Ba8+ Kf7 40. Ba3 B:c4 41. B:f3+ Ke7 42. Be3 Bd4 43. f3 c4 44. Ba3 Bd3 45. Ba7+ Kd8 46. Kg2 c3 47. Ba4 c2 48. Bc4 Bd2+ 49. Kh3 Kd7 50. Bc5 Bf2 51. f4 Bf3+ 52. Kh2 B:f4` Po 53. B:c2 B:e4 juodieji turės du pėstininkus viršaus, tad baltieji pasidavė, 0-1