Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Forumas apie šachmatus
Olandiškoji gynyba (DOC formatu)
Fišeris: išprotėjęs genijus
Bilbao meistrų turnyras: kepurė uždėta
Šachmatų olimpiada, 2010
Pusiaukelļ Nandžinge
Fišerio „šimtmečio“ partija
Anandas-Topalovas: Permainingai agresyvi pradžia
Anandas-Topalovas: Ant skustuvo ašmenų
Tos nepaprastos figūrėlės
Unix ir C kalbos kiltis ir ... šachmatai
Cirko direktoriaus duktė
Patandžali joga
Pirmasis interneto ryšys
Ką vadiname programuotoju?
C. Milosz. Ulro žemė
Vunderkindo iššūkiai
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Pažinkime kitokius Druskininkus

Olandiškoji gynyba

Naujo debiuto mokamasi įvairiai: a) iš „Moderniosios debiutų teorijos“ (MDT); b) iš Meistrų partijų; c) akademiškai ar remdamiesi esė stiliumi. MDT Walter Korn‘as joje teigia: „Kadaise mėgta Morphy 19 a. viduryje, ši agresyvi gynyba iškilo tik po Botviniko sėkmės ją naudojant 1933 m. mače su Floru ir Notingeme 1936-ais. Tada ją perėmė Aliochinas, Aleksanderis, Bronšteinas, R. Byrne, Tartakoveris ir Guimard‘as. Bet kai jos atsisakė Aliochinas ir atvėso Botviniko susižavėjimas, ji pasislėpė už debesų. Šiandien ji laikoma solidžia, tačiau nemadinga – pro tem!“

Dėl to gali kilti istorinis konfliktas, nes Botvinikas su Flory ją panaudojo tik dukart, laimėdamas mūro sienos variante ir pasiekdamas lygias Iljino- Ženevskio variante. Čekų didmeistris Salo Floras buvo negailestingas Valdovės gambite, todėl Botvinikas turėjo jo vengti. O ir Notingeme Olandiškąją gynybą Botvinikas panaudojo tik kartą, sužaidęs lygiosiomis mūro sienos variantą su Samueliu Reševskiu – ir tai tik dėl to, kad, trūkstant laiko, Reševskis praleido laimėjimą. Savo knygoje „Geriausios partijos“ jis rašo: „Botvinikas yra vienas nedaugelio meistrų, kuris žaidžia šį mūro sienos variantą, susilpninantį juoduosius laukelius ir apsunkina valdovės sparno rikio išvystymą“.

Pradėti savintis Olandiškąją gynybą geriausia nuo klasikinio varianto, kuris sutinkamas daugumoje ankstyvųjų partijų, įskaitant ir virtuozą Jose Raul Capablanca. Klasikinis variantas turi keletą bruožų: vienas jų, kad dažnai žaidžiama e3, o kitas, kad paprastai žaidžiama c4. Žaidėjams reikia įsisavinti esmines varianto tabijas (esminius pradinius išsidėstymus):
A) 1.d4 f5 2.c4 e6 3.g3 Žf6 4.Rg2 Re7 (ir toliau 5.Žc3 0-0 6.e3 d5 7. Žde2 c6 8. b3 Rd6 9.0-0 Ve7 10.Vc2 Že4 11.Rb2 =)
B) 1. d4 f5 2. c4 e6 3. g3 Žf6 4. Rg2 Rb4+ (ir 5. Žd2 Že4 6. a3 Ž:d2 7. R:d2 R:d2+ 8. V:d2 0-0 9. Žh3 =)
C) 1. d4 f5 2. c4 e6 3. Žf3 d5 4. e3 c6 5. Rd3 Žf6 (tai transpozicija iš Valdovės gambito ir Pusiau Slaviškosios gynybos)

Aišku, kiekviena ši šaka turi savų atmainų, kurias žaidėjas renkasi savo nuožiūra. Ir nė viena šių šakų nėra labai perspektyvi baltiesiems, nes A) juodieji neatsilieka figūrų išsivystyme, nes baltieji padarė daug ėjimų pėstininkais; B) šakoje baltųjų pėstininkas c nėra pakankamai ginamas; C) šakoje galima žaisti „anti- mūrą“ 6. Že5, bet pozicija pilna spąstų. W. Korn‘as rašo: „Klasikinis variantas su 2. c4, atitikdamas savo pavadinimą, snaudžia ir atgis tik atradus naujus kelius“. Taip, tai snaudžiantis vulkanas, tačiau ir jis leidžia sužaisti puikias partijas. Pateiksime pora pavyzdžių.

Lenkiškoji nemirtingoji: Glucksberg-M. Naidorf, Varšuva, 1929:
1. d4 f5 2. c4 Žf6 3. Žc3 e6 4. Žf3 d5 5. e3 c6 6. Rd3 Rd6 7. 0-0 0-0 8. Že2 Žbd7 9. Žg5 R:h2+ 10. Kh1 Žg4 11. f4 Ve8 12. g3 Vh5 13. Kg2 Rg1 14. Ž:g1 Vh2+ 15. Kf3 e5 16. de Žd:e5 17. fe Ž:e5+ 18. Kf4 Žg6+ 19. Kf3 f4 20. ef Rg4+ 21. K:g4 Že5+ 22. fe h5#, 0-1

Neįtikėtina, kad Naidorfas paaukojo keturias lengvąsias figūras.

Ekstein-Laes, Talinas, 1956:
1. d4 f5 2. c4 Žf6 3. Žc3 e6 4. Žf3 Rb4 5. Vc2 c5 6. e3 b6 7. Rd2 Rb7 8. Re2 0-0 9. a3 R:c3 10. R:c3 Že4 11. 0-0 Bf6 12. Žd2 Bh6 13. g3? Ž:d2 14. V:d2 Vh4!!, 0-1

Sunkesniu juodiesiems laikomas Modernusis variantas su 2. g3. Ir šįkart pateiksime tipines struktūras:

A) Mūro siena: 1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Re7 5. 0-0 0-0 6. c4 d5


B) Iljino-Ženevskio variantas:
1. d4 f5 2. g3 e6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Re7 5. 0-0 0-0 6. c4 d6


C) Leningrado variantas:
1. d4 f5 2. g3 g6 3. Rg2 Žf6 4. Žf3 Rg7 5. 0-0 0-0 6. c4 d6


D) Antošino variantas:
1. d4 f5 2. g3 Žf6 3. Rg2 d6 4. c4 c6

Šį variantą W. Korn‘as apibūdina taip: „Išvystymą ir pėstininkų grandines didele dalimi apsprendžia baltųjų karaliaus sparno žirgo veiksmai. Kai jis išvestas į ‚h3’ ir derinamas su karaliaus sparno rikio fianketu, juodiesiems geriausiai sekasi su ‘...d6’ ir ‘...e5’, nes mūro siena leistų nedelsiant žaisti ‚f3’ ir ‚e4’. Kai žirgas yra ‘f3’ laukelyje, juodieji gali statyti tipinę granitinę mūro sieną iš pėstininkų ‚d5‘, ‚c6’, ,e6‘“.

Taigi, šiame variante juodaisiais žaidžiantys žaidėjai pasiskirsto į dvi grupes: a) kurie žaidžia mūro sienos ir Iljino-Ženevskio atmainas – ir turi stebėti baltųjų žirgo judesius; b) kurie žaidžia Leningrado ir Antošino atmainas – ir kurie neprivalo atidžiai stebėti baltųjų žirgo ketinimų.

Tad reikia suprasti abiejų šių tipų žaidėjų pagrindines idėjas.

Ko gero geriausiai baltųjų žaidimą suprato Eugene A.Znosko-Borovsky, kuris savo knygoje „Kaip žaisti debiutus?“ rašė: „Kokia galėtų būti baltųjų taktika šiame variante? Jie privalo laiku baigti veiksmus valdovės sparne ir gerai apgalvota karaliaus sparno gynyba priversti priešą į ataką, kurią palaipsniui suvaldo, mesti kuo daugiau pajėgų. Be to, jie privalo dėmesį sutelkti centre panaudodami laisvą figūrų žaidimą ir kontroliuoti visus svarbius laukelius. Tada, jei juodieji netęsia savo atakos, baltieji turės pranašumą poziciniame žaidime; jei jų [juodųjų] ataka bus atnaujinta, žlugimas bus tik dar greitesnis“.

O juodųjų idėjas paaiškina W. Korn‘as: „kontroliuoti ‚e4‘ panaudojant karaliaus sparno rikio ir žirgo vertikales atakos organizavimui“. Reuben Fine savo knygoje „Šachmatų debiutų idėjos“ patikslina:
„juodųjų kontr-ataką sudaro ... Že4, ...Ve8-h5, ... g5, ...Bf6-h6“. Mat jau sužaisdami 1. ... f5, juodieji parodo savo ketinimus atakuoti karaliaus sparną. Tačiau ataką sunku surengti, nes juodųjų rikiai neturi atvirų diagonalių.

Pateiksime keletą pagrindinių žaidimo schemų šiame variante:

A) Mūro siena, Botvinikas-Bronšteinas, 1951-ųjų mačas:
... 6. c4 d5 7. b3 c6 8. Ra3 b6 9. R:e7 V:e7 10. Že5 Rb7 11. Žd2 Žbd7 12.Ž:d7 Ž:d7 13.e3 Bae8 14.Bc1 c5 15.Ve2 Ra6 =

B) Iljino-Ženevskio variantas (Reševskis-Larsenas, 1966):
... 6.c4 d6 7.Žc3 a5 8.Be1 Že4 9.Vc2 Žc6 10.Ž:e4 Žb4 11.Vb1 fe 12.V:e4 e5 13.g4! Ed 14.Ž:d4 Rh4 15.Re3 Be8 16.Vf4 Bf8 =

C) Leningrado variantas (MCO 12):
a) ... 6. c4 d6 7. d5 Žbd7 8. Žc3 Žc5 9. Vc2 a5 =
b) ... 6. c4 d6 7. Žc3 c6! 8. Vc2 Kh8 9. Rg5 Re6 =, Mecking-Botvinnik, 1966

Be to, baltieji gali rinktis nemažai gambitų, pvz.:
Stauntono gambitą: 1. d4 f5 2. e4 fe 3. Žc3 Žf6 4. Rg5
Korčnojaus gambitą: 1. d4 f5 2. g4 fg 3. h3 d5
Ulvestado gambitą: 1. d4 f5 2. Vd3 e6 3. g4

O taip pat rinktis tarp:
1. d4 f5 2. Rg5
1. d4 f5 2. Žc3 d5 3. Rg5

Tačiau visuose šiuose variantuose nesunkiai išlyginamas žaidimas. Juos dažniausiai renkasi norintys išvengti teorijos.

1982 m. galima laikyti nauju atskaitos tašku. Olandišką gynybą ėmė naudoti Šortas, Kramnikas, Jusupovas, Malaniukas (ypač dažnai) ir kt.

Taip pat skaitykite: Olandiškoji gynyba (DOC formatu)