![]() |
|
Skaitiniai |
Pastaba: Būtent olandiškąją gynybą išbandžiau prieų V. Čmilytę ir po
sunkios kovos pasiekiau lygiąsias, žr >>>>>
Naujo debiuto mokamasi įvairiai: a) iš Moderniosios debiutų teorijos (MDT); b) iš Meistrų partijų; c) akademiškai ar remdamiesi esė stiliumi. MDT Walter Kornas joje teigia: Kadaise mėgta Morphy 19 a. viduryje, ši agresyvi gynyba iškilo tik po Botviniko sėkmės ją naudojant 1933 m. mače su Floru ir Notingeme 1936-ais. Tada ją perėmė Aliochinas, Aleksanderis, Bronšteinas, R. Byrne, Tartakoveris ir Guimardas. Bet kai jos atsisakė Aliochinas ir atvėso Botviniko susižavėjimas, ji pasislėpė už debesų. Šiandien ji laikoma solidžia, tačiau nemadinga pro tem! Dėl to gali kilti istorinis konfliktas, nes Botvinikas su Floru ją panaudojo tik dukart, laimėdamas mūro sienos variante ir pasiekdamas lygias Iljino-Ženevskio variante. Čekų didmeistris Salo Floras buvo negailestingas Valdovės gambite, todėl Botvinikas turėjo jo vengti. O ir Notingeme Olandiškąją gynybą Botvinikas panaudojo tik kartą, sužaidęs lygiosiomis mūro sienos variantą su Samueliu Reševskiu ir tai tik dėl to, kad, trūkstant laiko, Reševskis praleido laimėjimą. Savo knygoje Geriausios partijos jis rašo: Botvinikas yra vienas nedaugelio meistrų, kuris žaidžia šį mūro sienos variantą, susilpninantį juoduosius laukelius ir apsunkina valdovės sparno rikio išvystymą. Pradėti savintis Olandiškąją gynybą geriausia nuo klasikinio varianto, kuris sutinkamas daugumoje
ankstyvųjų partijų, įskaitant ir virtuozą Jose Raul Capablanca.
Klasikinis variantas turi keletą bruožų: vienas jų, kad dažnai žaidžiama e3, o kitas, kad paprastai žaidžiama c4. Žaidėjams reikia įsisavinti esmines varianto tabijas
Aišku, kiekviena ši šaka turi savų atmainų, kurias žaidėjas renkasi savo nuožiūra. Ir nė viena šių šakų nėra labai perspektyvi baltiesiems, nes A) juodieji neatsilieka figūrų išsivystyme, nes baltieji padarė daug ėjimų pėstininkais; B) šakoje baltųjų pėstininkas c nėra pakankamai ginamas; C) šakoje galima žaisti anti-mūrą 6. Že5, bet pozicija pilna spąstų. W. Kornas rašo: Klasikinis variantas su 2. c4, atitikdamas savo pavadinimą, snaudžia ir atgis tik atradus naujus kelius. Taip, tai snaudžiantis vulkanas, tačiau ir jis leidžia sužaisti puikias partijas. Pateiksime pora pavyzdžių. Lenkiškoji nemirtingoji: Glucksberg-M. Naidorf, Varšuva, 1929: Neįtikėtina, kad Naidorfas paaukojo keturias lengvąsias figūras. Ekstein-Laes, Talinas, 1956: Sunkesniu juodiesiems laikomas Modernusis variantas su 2. g3. Ir šįkart pateiksime tipines struktūras: Šį variantą W. Kornas apibūdina taip: Išvystymą ir pėstininkų grandines didele dalimi apsprendžia baltųjų karaliaus sparno žirgo veiksmai. Kai jis išvestas į h3 ir derinamas su karaliaus sparno rikio fianketu, juodiesiems geriausiai sekasi su ...d6 ir ...e5, nes mūro siena leistų nedelsiant žaisti f3 ir e4. Kai žirgas yra f3 laukelyje, juodieji gali statyti tipinę granitinę mūro sieną iš pėstininkų d5, c6, ,e6. Taigi, šiame debiute juodaisiais žaidžiantys žaidėjai pasiskirsto į dvi grupes: a) kurie žaidžia mūro sienos ir Iljino-Ženevskio atmainas ir turi stebėti baltųjų žirgo judesius; b) kurie žaidžia Leningrado ir Antošino atmainas ir kurie neprivalo atidžiai stebėti baltųjų žirgo ketinimų. Tad reikia suprasti abiejų šių tipų žaidėjų pagrindines idėjas. Ko gero geriausiai baltųjų žaidimą suprato Eugene A.Znosko-Borovsky, kuris savo knygoje Kaip žaisti debiutus? rašė: Kokia galėtų būti baltųjų taktika šiame variante? Jie privalo laiku baigti veiksmus valdovės sparne ir gerai apgalvota karaliaus sparno gynyba priversti priešą į ataką, kurią palaipsniui suvaldo, mesti kuo daugiau pajėgų. Be to, jie privalo dėmesį sutelkti centre panaudodami laisvą figūrų žaidimą ir kontroliuoti visus svarbius laukelius. Tada, jei juodieji netęsia savo atakos, baltieji turės pranašumą poziciniame žaidime; jei jų [juodųjų] ataka bus atnaujinta, žlugimas bus tik dar greitesnis. O juodųjų idėjas paaiškina W. Kornas: kontroliuoti e4 panaudojant karaliaus sparno rikio ir žirgo
vertikales atakos organizavimui. Reuben Fine savo knygoje Šachmatų debiutų idėjos patikslina: Pateiksime keletą pagrindinių žaidimo schemų šiame variante: A) Mūro siena, Botvinikas-Bronšteinas, 1951-ųjų mačas: B) Iljino-Ženevskio variantas (Reševskis-Larsenas, 1966): C) Leningrado variantas (MCO 12): Be to, baltieji gali rinktis nemažai gambitų, pvz.: O taip pat rinktis tarp: Tačiau visuose šiuose variantuose nesunkiai išlyginamas žaidimas. Juos dažniausiai renkasi norintys išvengti teorijos. 1982 m. galima laikyti nauju atskaitos tašku. Olandišką gynybą ėmė naudoti Šortas, Jusupovas, Kramnikas, Malaniukas (ypač dažnai) ir kt. Taip pat skaitykite: Olandiškoji gynyba (DOC formatu) *) Nigelis Šortas (Nigel David Short, g. 1965 m.) anglų didmeistris, šachmatų žurnalistas ir komentatorius, treneris, FIDE viceprezidentas (nuo 2018 m.). Didmeistrio titulą pasiekė 19 m. amžiaus (1984); laikomas stipriausiu Anglijos žaidėju. Tris kartus žaidė Kandidatų mačuose; žaidė mačą su G. Kasparovu dėl pasaulio čempiono vardo, bet pralaimėjo (1993). Kartu su G. Kasparovu sukeltas maištas privedė prie alternatyvaus pasaulio čempionato. Nuo 2011 m. New in Chess žurnale veda skiltį Trumpos istorijos. Yra ateistinių pažiūrų. Kartais vis įsiveldavo į kokius nors skandalus, pvz., 2015 m. jis išsakė mintį, kad vyrai geriau biologiškai pritaikyti šachamtams, tačiau moterys geresnės kai kuriose kitose srityse. Fabiano Caruana - Magnus Carlsen, Gašimovo memorialas, 2015
Pagrindinis baltųjų pasirinkimas fianketuoti rikį ar priversti iškeisti juodųjų rikį po Ra3. Dar yra galimybė žaisti 7. Rf4, tačiau po rikių pasikeitimo baltųjų karaliaus sparnas jaučia nuolatinį silpnumą, pvz., po 7. ... R:f4 8. gf gį!? uodieji gali net atidėti rokiruotę. O ir normaliai atrodantis ėjimas 7. Žc3 nelaikomas geru pasirinkimu užimant tokį svarbų laukelį, nors gali būti panaudotas gana naujam planui su 8. Vc2 ir tada Bb1 ir b4; bet yra daug įvairių būdų žaisti prieš šį planą.
Net negalėdami sustabdyti, juodieji privalo daryti šį ėjimą apsunkinant baltųjų Ba3, verčiant juos arba žaisti iš pradžių a4 (visiems laikam susilpninant laukelį b4) arba gaišti laiką su Rb2 ir Vc1.
Karuana ryžtasi įprastiniam planui pabrėžiančiam e5 kontrolę, nors galima skatinti juodalaukių rikių pasikeitimą su 9. Vc1. Po šio ėjimo juodieji turėtų žaisti palikdami karalių centre, kas būtų nemažu pranašumu, ypač, jei baltieji nuspręstų iškeisti valdoves (tai irgi priežastis, kodėl Karlsenas čia pasirinko b6, o ne 0-0), pvz., 9. ... Rb7 10. Ra3 Žbd7 11. R:d6 V:d6 12. Va3 Va3 13. Ž:a3 Ke7!. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad baltieji turėtų pasiekti nežymų pranašumą perėję į ramų endšplilį siekiant išnaudoti juoduosius laukelius, tačiau iš tiesų tais manevrais prarado nemažai tempų. Juodieji turėtų būti patenkinti centralizuotu karaliumi ir galimybe netrukus pralaužti su c5, o baltieji turi būti pasiruošę ir kitam kontr-žaidimui su a5-a4, kai jų išsivystymas uždelstas, o struktūra mažai tam tikusi.
Svarbus ėjimas laimint erdvės valdovės sparne! Tačiau juodieji turėjo ir kitų galimybių...
Keistai atrodantis atsitraukimas, bet tai nėra netikęs atsakymas į a5 žirgas siekia persikraustyti į c3 jau pasikeitusiomis aplinkybėmis ir galės kontroliuoti a4 laukelį, o juodiesiems sumanius eiti į c5, galės nušokti į Žb5. Tačiau Karlsenas renkasi pėstininkų struktūros pakeitimą.
Ne visada bloga idėja iškeisti šį rikį, ypač kai baltieji priversti kirsti pėstininku visam klaikui užblokuojant šį laukelį.
Kaip yra dažnai tokiu atveju, išvyti žirgą iš e4 su f2-f3 vargiai tikslinga, nes tai susilpnina pėstininkų struktūrą ir karalių ima traukti skersvėjai.
Dabar šis ėjimas leidžia juodiesiems pasiekti visus savo tikslus. Baltiesiems reikėjo žaisti 16. Ra3 trikdant juodųjų žaidimą. Kadangi tikslas buvo pademonstruoti žaidimą, tai didelė partijos dalis praleidžiama be komentarų. Karlsenas išlygino žaidimą ir pasiekė poziciją, kurioje iš principo turėjo būti lygiosios, tačiau Karuana kluptelėjo ir to pakako Karlsenui...
Juodųjų žirgas labai aktyvus, bent kol kas, o baltųjų rikis atkirstas nuo žaidimo. Kai kuriais atvejais baltųjų
pėstininkai silpnesni. Vis tik, teisingai žaisdami, baltieji gali suaktyvinti žaidimą ir turėti lygius šansus.
Šis ėjimas visai geras, tačiau buvo galima pabandyti ir 23. f3!? pasiekiant labai sudėtingą poziciją, kurioje viskas gali nutikti.
Matyt Karuana nusprendė žaisti pergalei ir klaidingai įvertino padėtį. Gal jis ketino uždaryti ir pagauti juodųjų žirgą, tačiau Karlsenas magiškai jį pavertė galingu puolėju.
Po 53. B:c2 B:e4 juodieji turės du pėstininkus viršaus, tad baltieji pasidavė, |