 |
|
|
Šaškės: Giliai įvarytas kuolas |
Kur eina karalius didelė paslaptis: Laskeris matematikas ir filosofas Emanuelis Laskeris (1868-1941) - antrasis pasaulio šachmatų čempionas (1894-1921). Jis buvo pirmasis šachmatų meistras, pasiekęs universalumą šiuolaikine prasme. Jis derino gilų pozicijos supratimą ir intuiciją su greitu ir tiksliu variantų paskaičiavimu, su varžovo stiprių ir silpnų pusių išnaudojimu. Po 70 m. 14-asis čempionas V. Kramnikas1) jį pavadino šiuolaikinių šachmatų pirmeiviu. Jo užsiėmimai filosofija ir matematika leido priimti šachmatus glaudžiame ryšyje su gyvenimu, žmogaus kovos ir veiklos įvairiomis aplinkybėmis bendromis problemomis. O dialektiniai filosofiniai darbai apie kovą ir idealų kovotoją, iš esmės, buvo šiuolaikinės žaidimų teorijos pirmtakais [jis išmoko žaisti bridžą ir net atstovavo Vokietijos rinktinę olimpiadoje]. Neaukštas, nerangokų judesių, amžinai su cigaru burnoje ir šypsena tokį jį prisimindavo amžininkai. O žaidžiant šachmatų partiją jis tarsi transformuodavosi: tapdavo valingas, užsidegęs, nenumaldomas. Jam įtakos nedarė net amžius. Tačiau visi pripažino jo taktą su kolegomis. Jis sugebėjo dukart susitaikyti su Kapablanka (1914 ir 1925 m.); ir kubietis vėliau didžiuodamasis rašė, tad tarp jų išsivystė net ir draugiški santykiai. Tokie buvo ir su A. Aliochinu2), M. Eive ir M. Botviniku. Šachmatų turnyrus jis derino su visuomenine veikla: bendradarbiavo su šachmatų spauda, komentavo pasaulio pirmenybių mačus, rengė gastroles su simultanais, paskaitomis. Buvo komunikabilus ir turėjo daug draugų štai Niujorke dažnai susitikdavo su A. Einšteinu. Mėgo teatrą, muziką, grožinę literatūrą. Trumpai skaitė matematikos paskaitas Naujojo Orleano Tulanės un-te (1893) ir Mančesterio Viktorijos un-te (1901), tačiau neturėjo galimybių ilgesniam laikui užimti dėstytojo pareigas. 1895 m. du matematinius straipsnius paskelbė Nature žurnale; o 1902 m. apsigynė daktarinę disertaciją Apie eilutes ties konvergavimo riba. Jo matematinis darbas buvo paskelbtas 1905 m., kuriame įrodinėjo daugianarių žiedo išskaidymą į paprastesnius daugiklius (vėliau tai apibendrino E. Noetheris, žr. >>>>>). 1906 m. išleido brošiūrą Kova, kurioje pasiūlė savą žaidimų teorijos supratimą, ją išplečiant į įvairias veiklos sritis, tame tarpe ir ekonomiką. Joje žaidimai buvo skirstomi į lygiaverčius ir su persvara (kai vienas iš žaidėjų turi pranašumą). Grįžęs iš Amerikos ir vedęs Martą Kon (1911), su ja apsigyveno kaime prie Berlyno, kur įsigijo namą, sodą. Čia sodino bulves ir su kaimo vaikais žaidė kroketą, jiems sugalvodavo užduotis, kvėpavo grynu oru ir ... rašė filosofinį veikalą Pasaulio suvokimas (1913). Su Einšteinu Paskutiniaisiais gyvenimo metais susipažino su A. Einšteinu, kuris parašė pratarmę
Ž. Chanako knygai Emauelis Laskeris: pasaulio čempiono biografija (1952), kurioje antrąjį pasaulio čempioną apibūdino kaip iškilią asmenybę: Kalbėdamasis su Laskeriu ir skaitydamas jo knygas, Einšteinas priėjo išvados, kad šachmatai taip stipriai apėmė meistro intelektą, kad jo laisvė ir nepriklausomybė negali likti nepaliesti. [ ... ] labiausiai sudomino Neužbaigiamojo filosofija ne tik labai originalus darbas, bet ir atskleidžiantis visą Laskerio asmenybės pilnatvę. Linksmas būdas Pasižymėjo Laskeris ir jumoru ir netgi bandė kurti jumoreskas, tarp kurių savičiausia Barono Miunhauzeno šachmatinė karjera (1906), kurio pradžioje pareiškia, kad Miunhauzenas nemirė: ... pasirodo, kad kelionės į Mėnulį metu jis atskleidė amžino gyvenimo paslaptį ir tebegyvena tarp mūsų! Mes apie tai neįtariame, nes kaskart jis apsireiškia nauju pavidalu. Aš pats niekada nebūčiau jo pažinęs, jei nebūčiau jo nuolat sutikinėjęs šachmatininkų draugijoje. Jis dievina šachmatus ir pasiekė tokio pat lygio, kaip ir jojime, šaudyme, oreivystėje ir naujame sporte automobilių lenktynėse. Apie jo nepaprastus sugebėjimus kalba jau tas faktas, kad pralaimėjęs partiją (o tai jam nutikdavo dažnai, nes jis nenorėjo liūdinti priešininkų) jis būtinai parodydavo, kaip lengvai galėjo laimėti. Jo partijų su praeities korifėjais rinkinys pasižymi nepaprastų kombinacijų gausa ir neįprastu rezultatų vienpusiškumu. O toliau Miunhauzeno vardu pasakojama apie jo partijas su Filidoru, Cukertortu ir Steinicu, apie tai, kaip jį pagyrė Merfis ir Andersonas, apie po ilgų apmąstymų suvoktą svarbiausią šio žaidimo taisyklę: Kiekvienoje partijoje reikia kuo greičiau duoti šachą!. Puikus epizodas apie tai, kaip baronas susipažino su tokiu Raisu, kuriam pardavė už visišką nieką 5 mln. dolerių gambitą... Jis man pasakė, kad po šio pirkinio liko be cento, tačiau pridūrė: jei ruošiuosi tapti šachmatų profesionalu, man pinigai bus reikalingesni nei jam.... Beje, baronas toliau praneša: O ponas Raisas iš mano gambito uždirbo krūvą pinigų ir pasistatė prabangų namą. Atsižvelgiant į tai, kad amerikiečių šachmatininkai tebuvo įspūdyje dėl mecenato I. Raiso surengtų turnyrų ir Laskerio mačo su Čigorinu (1903), kuriuose visos partijos buvo žaidžiamos Raiso gambitu3) , tai pasakojimas apir Miunhauzeną praturtino sampratą apie Laskerį dar vienu subtilaus jumoro bruožu. 1) Vladimiras Kramnikas (g. 1975 m.) rusų šachmatininkas, didmeistris, 14-asis pasaulio čempionas
(2000-2007, laimėjęs prieš G. Kasparovą rezultatu 8,5:6,5). Tada jam teko
įveikti iškilusias didžiules ne visai šachmatines užduotis (surengti pretendento atrankos varžybas), dėl ko vos nesugadino savo sveikatos, o rezultatai
prie lentos ėmė kristi. Tačiau 2004 m. rudenį įstengė mačą su P. Leko baigti lygiosiomis (7:7) ir išsaugoti čempiono titulą. 2006 m.
žaidė mačą su FIDE pasaulio čempionu V. Topalovu, kurį baigė lygiosiomis (6:6) ir laimėjo greitaisiais šachmatais. 2007 m. rudenį
pasaulio čempionato turnyre Meksike užėmė 2-ąją vietą (pirmas V. Anandas) ir 2008 m. pasaulio čempionato mačą su V. Anandu pralaimėjo 4,5:6,5.
2) Aleksandras Aliochinas (1892-1946) rusų šachmatininkas, 4-asis pasaulio čempionas (1927-1946, laimėjęs prieš Kapablanką). 1921 m. paliko TSRS ir persikėlė į Prancūziją. 1935 m. pralaimėjo mačą M. Eivei, tačiau čempiono titulą susigražino 1937 m. ir jį išlaikė iki savo mirties, likęs nenugalėtu. Praėjus 2 m. pasaulio čempionu paskelbtas M. Botvinikas. Išgarsėjo savo atakuojančiu stiliumi, kombinacijomis, endšpiliu. Jo vardu pavadintas originalus debiutas (Aliochino gynyba, 1.e4 Žf6). 3) Raiso gambitas - šachmatų debiutas, karaliaus gambito Kizerickio varianto atmaina. Jis prasideda 1. e4 e5 2. f4 ef 3. Žf3 g5 4. h4 g4 5. Že5 Žf6 6. Rc4 d5 7. ed Rd6 8. 0-0 (vietoje įprastinio 8. d4). Ji smarkiai propagavo vokiečių kilmės amerikiečių verslininkas I. Raisas (1850-1915), organizavęs teminius jam skirtus turnyrus, o 1904 m. įkūręs Raiso gambito asociaciją, kurios sekretoriumi tapo E. Laskeris. Analizės parodė, kad jis nei geras, nei būtinas ir šiuo metu labai retai sutinkamas. Atsisakydami priimti žirgo auką juodieji 8. ... 0-0 gali pereiti į naudingą Kizerickio gambito variantą, o 8. R:e5 prasidedančioje Jasnogrodskio gynyboje (9.Be1 Ve7 10.c3 Žh5) baltieji gali tikėtis tik lygiųjų. Šią partiją 20-metis Laskeris sužaidė savo pirmajame tarptautiniame turnyre Amsterdame 1889 m., kurioje pirmąkart panaudota žudanti dviejų rikių chrestomatinė auka. Laskeris Baueris, 1889, Berdo debiutas (A03), 1 0
Laskeris mėgo atsitiktinius eksperimentus debiutuose. Ir nors Berdo debiutas yra retas svečias aukščiausio lygio susitikimuose, jis savyje slepia ne vieną lašą nuodų.
Tiksliau 3. Žf3, neleidžiant 3 ... d4
Ir tai žaidžia Laskeris, kuris pabrėždavo, kad žirgus reikia išvesti anksčiau nei rikius. Baltieji žaidžia neįprastai, tačiau juodieji privalo būtų atsargūs, kad neutralizuotų baltųjų rikius.
Neblogai ir 5. ... c5
Nors ir ne klaida, tačiau neabejotinai būsimų negandų priežastis. Matyt saugiau būtų 9. Žc5 ir po 10. Žg3 Ž:d3 11. cd c5 baltiesiems lieka tik vienas rikis, o jų centro pėstininkų struktūra sujaukta. Tariamai baisus 12. f5 ramiai sutinkamas su 12. Rd6 13. Re5 Ra6! ir juodieji įgyja ilgalaikį pozicinį pranašumą (žr. diagramą dešinėje).
Baltieji pervedė žirgą į optimalią vietą ir jų rikiams daugiau nėra grėsmės. Ir tuo pačiu audros debesys ima telktis ties juodųjų karaliumi. Jų padėtis nėra blogesnė, tačiau taktinis aplaidumas buvo būdingas 19 amžiui.
10. Že4!?
Anot V. Zako, čia buvo geriau 11.
d4!? 12. ed?! cd 13. R:d4 Rc5! ir lygu po 14. R:c5 V:c5+ 15. Kh1 Ž:e5 16. fe
Ve5. Tačiau iš tikro ir čia ne viskas aišku po 13. Ve2! Vd6 14. Bae1 Žc5 15. f5
Atsakomoji Laskerio malonė. 12. fe būtų juodiesiems betarpiškai sukėlęs problemų. Su 12. Že4 prarandamas pėstininkas (12. Že4 13. R:e4 de 14. Bf4), tačiau po pasitraukimų į d7 ar e8 karalius tampa pavojingai pažeidžiamas (12. Žd7 13. Vh5 h6 14. Bf4!). Vis tik, ko gero, geriausia 12. Že8, bet po 13. Vg4 g6 14. Bf2 juodiesiems gintis nelengva.
Akivaizdžiai ketinant d5-d4
Psichologiškai subtilus ėjimas: profilaktinė laukelio g2 gynyba kartu su grėsme Rb5 tėra menama rikis žvelgia visai į kitą pusę! B. Vainšteinas knygoje Mąstytojas (1981) sumišo: Jei Laskeris iš tikro viską apskaičiavo, tada kam jis valdove paėjo 13-u ėjimu? Juk kombinacija buvo įvykdoma ir esant valdovei laukelyje d1... Nieko panašaus! Po 13. Žh5 d4! nesimato baltųjų laimėjimo: Matyt šioje padėtyje Baueris buvo gana patenkintas savo padėtimi ir nusprendė laimėti kažkiek erdvės valdovės sparne po 13. a6 ją praplėsdamas su b7-b5. Tuo tarpu galimu priimtinu ėjimu buvo 13. g6 G. Kasparovas pateikia dar dvi galimybes: Baueris vis dar ramus kaip belgas. Bet neįtikėtina, tačiau juodųjų padėtis praktiškai beviltiška:
15. V:h5?! f5
Žudanti antrojo rikio auka, kurį juodiesiems tenka priimti, nes 17.
f6 18. Rh6 Ve8 19. Vg4+ Kh7 20. Vg7#
(matas!), o po 17.
f5 baltieji gali rinktis: Vėliau dviejų rikių aukos sutiktos ne taip jau ir retai, - apie tai atskirai šio puslapio gale.
Atsipirkę valdove, juodieji išvengė mato, tačiau ne pralaimėjimo. Be šios šakutės, užpuolant abu rikius, juodieji būtų turėję pakankamą kompensaciją už valdovę. Dabar įgautą pranašumą Laskeris realizuoja į pergalę.
Paskutinis baigiamasis dūris! Baltieji triuškina laimėdami dar didesnį materialinį pranašumą. Atrodo, kad Baueris buvo tiek priblokštas, kad net nepajėgė iškart pasiduoti.
Dviejų rikių aukos Tokios aukos pakartojimo nereikėjo ilgai laukti. Ją pakartojo daktaras Z. Tarašas prieš garsųjį kubietį Nimcovičių. Nimcovičius-Tarašas, 1914, 0 1
Ką tik baltieji padarė klaidą sužaisdami 19. ed? Vietoje to, jie galėjo taikstytis su blogesne pozicija po 19. e4. Tačiau kartu jie sudarė galimybę įspūdingai kombinacijai.
Tikriausiai Tarašas tebebuvo įspūdyje nuo prieš tai komentuotos E. Laskerio partijos, nors greičiau laimima buvo po 19. R:g2! 20. Kg2 (20. dc Vg5!) 20. Vg5+ ir baltųjų figūros nepajėgios apginti karalių.
Pralaimi ir 22. K:g2 Vg4+ 23. Kh1 Bd5 24. V:c5 Bh5+! irgi laimint valdovę mainais už bokštą ir juodųjų valdovei užimant geresnę vietą 25. V:h5 V:h5+ 26. Kg2 Vg5+ 27. Kh1 V:d2
Efektinga baigiamoji auka. Čia verta prisiminti vieną iš nemirtingų Tarašo aforizmų: Šachmatai, kaip meilė ir muzika, leidžia žmogų padaryti laimingu.
0:1 [ vėliau bus pateikta ir daugiau partijų su dviejų rikių aukomis ] |
