Chess assassin

Tekstai apie šachmatus   

Jostein Gaarder. Cirko direktoriaus duktė
(ištraukos) 

Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Olandiškoji gynyba
Tos nepaprastos figūrėlės
Pirmasis čempionų mačas
Fišeris: išprotėjęs genijus
Kur eina karalius – didelė paslaptis: A.Karpovas
Permainingai agresyvi pradžia
Kompiuterinių žaidimų filologija
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Nekenčiu kalkuliatoriaus!
C. Keegan. Šermukšnių naktys
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Knygos, kurios mokė nesimokyti
Dėl "Elementariųjų dalelių"
Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Keistuolio fenomenas mene

Vieną šiltą vakarą vasaros pabaigoje įsitaisėme ant skardžio krašto priešais Frognersėterį, ir aį ne vieną valandą pasakojau ilgą istoriją apie šachmatų partiją gyvomis figūromis... Esmė buvo maždaug tokia:

Aukštutinėje Škotijoje dideliame dvare gyveno lordas Hamintonas, anksti tapęs našliu. Nuo mažų dienų buvo aistringas šachmatininkas, o kadangi jam labai patiko leisti laiką prašmatniame sode už pagrindinio dvaro pastato, atviroje aikštėje tarp įmantraus karpytų gyvatvorių labirinto ir milžiniško karpių tvenkinio liepė įrengti didžiulius lauko šachmatus. Šachmatų lentą sudarė 64 juodos ir baltos marmuro plokštės po du jardus ant dviejų, o iš medžio išdrožtos figūros buvo nuo dviejų iki trijų pėdų aukščio, nelygu figūros vertė ir rangas. Dvaro tarnai vėlyvais vasaros vakarais stovėdavo prie langų ir žiūrėdavo, kaip lordas vaikštinėja po marmuro plokštes ir kilnoja didžiules šachmatų figūras. Kai kada jis atsisėsdavo į sodo krėslą ir prarymodavo net po valandą, kol vėl pakildavo ir padarydavo kitą ėjimą.

Lordas turėjo skardų varpelį, kuriuo paskambindavo, kai norėdavo, kad vyresnysis liokajus atneštų jam padėklą su viskiu ir vandeniu. Tuomet vyresnysis liokajus kartais pasiteiraudavo, ar lordas nepageidaująs netrukus eiti vidun, ir darė tai rūpindamasis lordo sveikata, bet tikriausiai taip pat galvojo apie tai, kad Hamiltono sielvartas netekus žmonos, sumišęs su aistringu susidomėjimu šachmatais, vieną dieną gali išvaryti jį iš proto. Jo tylus susirūpinimas nė kiek nesumažėjo, kai vieną vakarą lordas paprašė jį užlipti ant šachmatų lentos ir pavaizduoti juodųjų žirgą, mat ši figūra tą pačią dieną po praūžusios smarkos audros buvo išvežta į dirbtuves pataisyti. Vyriausiajam liokaju9i teko beveik dvi valandas išstypsoti ant lentos, ir tik keletą kartų per visą žaidimą lordas buvo užlipęs ant marmuro plokščių, kad pastumtų jį du langelius į priekį ir vieną į šoną arba vieną langelį atgal ir du į šoną. Kai numuštas baltųjų rikio vyriausiasis liokajus pagaliau galėjo grįžti vidun, iki partijos pabaigos likus dar daug valandų, jis buvo sušalęs ir piktas, bet taip pat, žinoma, jautė didžiulį palengvėjimą.

Kai lordas kilnodavo juodas ir baltas figūras, būdavo neįmanoma suprasti, ar jis žaidime palaiko katrą nors spalvą. Mat iš tikrųjų abiem spalvomis žaisdavo kaip įmanydamas geriau, lošdamas ir už save, ir prieš save, tad kiekvieną partiją ir laimėdavo, ir pralaimėdavo, jei tik ši nesibaigdavo lygiosiomis. Be to, jis vis dažniau nuvilkdavo visas figūras nuo lentos ir sustatydavo jas ant didelės vejos. Tada valandų valandas sėdėdavo stebeilydamas į marmuro plokštes, o dvare žmonės kalbėjo, kad jis sugeba matyti figūras ant lentos, nors jų ten nėra, taip jis išmoko žaisti šachmatais pats su savimi nepakildamas nuo krėslo.

Vyriausiasis liokajus, ilgai visaip stengęsis nukreipti lordo mintis nuo šachmatų lentos ir figūrų, vieną vakarą pasiūlė Hamiltonui surengti vasaros šventę kaip senais laikais, kai dar buvo gyva ponia. Buvo vienas iš tų retų vakarų, kai lordas, paprastai mieliau rinkdavęsis savo paties draugiją, pakvietė vyriausiąjį liokajų taurės viskio, ir dabar jiedu sėdėjo priešais karpių tvenkinį su viskio taure vienoje rankoje ir rūkstančiu cigaru kitoje. Lordas keletą sekundžių akimis sekė karpį, paskui atsisuko į vyriausiąjį liokajų ir pritarė, kad surengti šventę - puiki mintis, tačiau tai turėtų būti savotiškas kaukių balius.

Per kitas valandas jie aptarė svečių sąrašą, ir jau tada, kai Hamiltonas užsiminė, kad svečių turėsią būti lygiai 31, vyriausiasis liokajus susirūpino, nes pernelyg gerai žinojo, kad šachmatai turi 32 figūras, ir vis dar ryškiai prisiminė, kaip pats porą valandų išstypsojo ant šachmatų lentos nejautraus lordo pramogai. Lordas ir neslėpė savo ketinimo inscenizuoti šachmatų partiją su gyvomis figūromis, svečiams pakilus nuo vaišių stalo. Po kelių dienų buvo parašytas kvietimas, ir iš jo tapo aišku, kad Hamiltono dvare rengiamas šachmatų kaukių balius, į kurį svečiai prašomi atvykti persirengę karaliais, karalienėmis, bokštais, rikiais, žirgais arba pėstininkais. Pėstininkų vaidmeniui buvo pakviesti valstiečiai iš dvaro apylinkių, iš viso 8 pėstininkai ir 8 pėstininkės, on kitiems vaidmenims numatyti armijos karininkai, aukšti pareigūnai ar aukštuomenės atstovai.

Vyriausiasis liokajus nenustebo, kad visi pakviestieji priėmė kvietimą, nes, nors lordas Hamiltonas pastaraisiais metais ir tapo žmonių artyn neprisileidžiančiu niurgzliu, tiek jis, tiek jo namai buvo labai gerbiami. Savo rangu lordas pranoko visus svečius, išskyrus Argailio hercogą, kuris buvo pakviestas atvykti persirengęs karaliumi. Kvietimus gavusiems valstiečiams vien galimybė aplankyti Hamiltono dvarą buvo įvykis, sunkiai įsivaizduojama proga, nes ir už šachmatų lentos ribų labai griežtai buvo paisoma rango ir luomo skirtumų.

Pora savaičių iki pokylio, kuris turėjo įvykti Joninių išvakarėse, visoje apylinkėje žmonės tik ir tekalbėjo a[ie būsimą kaukių balių. Likus kelioms dienoms iki šventės vienas valstietis su žmona pranešė negalėsią atvykti dėl ligos šeimoje, tačiau nebuvo sunku surasti jiems pamainą. Valstiečių apylinkėje buvo užtektinai, ir jiems nereikėjo labai stengtis dėl aprangos, pakako būti savimi.

Toji diena išaušo, ir dar prie vaišių stalo užsimezgė daug naujų pažinčių apeinant rangus ir luomus. Po vakarienės svečių laukė kava ir desertas sode, ir netrukus lordas Hamiltonas paskambino varpeliu prašydamas susirinkusiųjų dėmesio. Visi iš anksto žinojo, kad tuoj ant marmuro plokščių bus žaidžiama šachmatų partija gyvomis figūromis, kurias vaizduos svečiai, tačiau iš pradžių lordas turėjo paaiškinti kiekvieno iš jų padėtį ant lentos.

Prie stalo svečiai buvo susodinti nepaisant griežtų taisyklių ir bent iš pažiūros atsitiktinai, tačiau ant šachmatų lentos buvo kitaip. Iš pradžių lordas išdėstė pėstininkus, 8 vyrus ir tiek pat moterų. Valstietis Maklynas buvo pastatytas A2 langelyje kaip baltųjų pėstininkas, o jo žmonai, juodųjų pėstininkui, paskirta vieta priešpriešiais, A7 langelyje. Jam iš dešinės, B2 langelyje atsistojo ponia Makdonald, o prieš ją, B7 langelyje, jos vyras. Dėl tokio kruopščiai apgalvoto išdėstymo visi sutuoktiniai akies krašteliu galėjo stebėti vienas kitą priešingoje lentos pusėje, be to, galėjo matyti, kaip sutuoktinis sutaria su kaimynu ar kaimyne iš dešinės ar kairės. Ta pati tvarka galiojo ir aukštesnio rango figūroms. Baltųjų žirgas, policijos viršininkas Maklaklanas, atsistojo B1 langelyje už valstietės Makdonald, o jo žmona vaizdavo juodųjų žirgą B8 langelyje, esančiame už valstiečio Makdonaldo B7 langelyje. Ant lentos stovėjo 16 moterų ir 16 vyrų, dvi komandos viena priešais kitą, sutuoktiniai atskirai, vyrai ir moterys pramaišiui. Simetriją ardė tik karalių ir karalienių padėtis. Lordas Hamiltonas pats užėmė baltųjų karaliaus vietą E1 langelyje, jam iš kairės, D1 langelyje, stovėjo hercogienė, o priešais esančiame E8 langelyje - Argailio hercogas, kuris vaizdavo juodųjų karalių. Tačiau ledi Hamilton nebebuvo tarp gyvųjų. Dėl to juodųjų karalienės vaidmeniui D8 langelyje Hamiltonas pastatė našlę Makvyn, su kuria retkarčiais persimesdavo žodeliu kitu sutikęs mieste ar kapinėse ir kuriai jautė simpatiją.

Tik abu karaliai sprendė, kurios figūros gali judėti, o kiti svečiai šioje žaidimo dalyje tebuvo statistai. Lordas Hamiltonas neslėpė, kad šachmatų partija gali trukti ilgai, galbūt net iki ryto, nes ir hercogas, ir jsi pats buvo itin patyrę šachmatininkai. Tačiau ši partija taip buvo sumanyta kaip smagus žaidimas, per kurį visi dalyviai turėjo puikią progą susipažinti vieni su kitais. Kiekviena figūra buvo gyvas žmogus, tad svečiai buvo paraginti kuo linksmiau kartu leisti laiką laukiant, kol lordas ir hercogas nuspręs, kuri figūra turi eiti. Be to, iš žaidimo iškritę dalyviai neformalų bendravimą galėjo tęsti didžiajame sode.

Lordas Hamiltonas pradėjo partiją paliepdamas baltųjų pėstininkui Makarturui pajudėti dviem langeliais į priekį, iš E2 į E4, o Argailio hercogas jam atsakė pastumdamas Makarturo žmoną du žingsnius į priekį iš E7 į E5, ir taip žaidimas prasidėjo. Vyriausiasis liokajus, kuris lakstė po šachmatų lentą su gėrimais, buvo geriausias įvykių liudininkas. Šachmatai jam ne itin rūpėjo, tačiau su dideliu susidomėjimu jis sekė, kaip vis labiau kaista atmosfera ant marmuro plokščių. Čia bus paminėta tik viena iš daugelio dramų, tačiau ji ir buvo svarbiausia.

Marija Ana Makenzi buvo nepaprastai žavinga maždaug 25 m. moteris. Ant šachmatų lentos, D2 langelyje, ji vaizdavo baltųjų pėstininką, o priešpriešiais, D7 langelyje, stovėjo jos vyras Jeinas Makenzis. Jeinas buvo už ją gerokai vyresnis ir visais laikais garsėjo kaip mergišius. Ir susituokęs su Marija Ana jis turėjo ne vieną meilužę, be to, rėžė sparną apie daugelį ištekėjusių apylinkės moterų, įskaitant porą tų, kurios tą vakarą stovėjo ant lordo šachmatų lentos su saldaus vyno taure rankoje.

Per tuos metus visi apylinkės žmonės labai užjautė gražiąją Mariją Aną. Sklido kalbos, kad Makenzis ne tik daugybę kartų buvo jai neištikimas, bet ir namuose tikras tironas. Taigi jie buvo dvi visiškos priešingybės. Apie Mariją Aną žmonės kalbėjo, kad ji galbūt dailiausia mergina visoje Aukštutinėje Škotijoje. Ji buvo tokia nuostabiai patraukli, jog labai neperdedant galima sakyti, kad visi, kurie ją sutikdavo, kone akimirksniu ją įsimylėdavo, ir tai pasakytina ne tik apie vyrus. Marija Ana turėjo stebėtiną savybę, dėl kurios daugelis moterų taip pat turėdavo pripažinti, jog gulėdavo nesumerkdamos akių naktimis ir švelniai apie ją galvodavo.

Jeigu Jeiną galėjai pavadinti kiršintoju, kuris tolydžio sudrebindavo kai kurių apylinkės santuokų stabilumą, to paties, nors ir paradoksalu, negalėjai pasakyti apie Mariją Aną. Kai ir vyras, ir žmona pajusdavo tą pačią trauką, jie ir toliau gerai sutardavo - paslaptingoji moteris tik sustiprindavo saitus tarp sutuoktinių. Dar būtų galima pridurti, jog ir kūnišką sutuoktinių meilę paskatindavo bendra aistra Marijai Anai Makenzi.

Pirmoji figūra, numušta tą vakarą Hamiltono dvare, buvo Marija Ana. Taigi ji nuo pat pradžių galėjo laisvai vaikštinėti po didįjį sodą, klaidžioti po įmantrųjį karpytų gyvatvorių labirintą arba stovėti prie karpių tvenkinio ir mėtyti žuvims pyrago trupinius. Buvo aiškiai matyti, kad žmonos laisvė vos prasidėjus žaidimui Jeino nė kiek nedžiugino. Jis visą laiką sekė ją budriu žvilgsniu.

Antroji nuo marmuro plokščių nulipo Eilina Makbridž, vaizdavusi juodųjų pėstininką G7 langelyje. Marija Ana buvp tokia apsvaigusi nuo didelio sodo, gražios vasaros nakties ir išgerto saldaus vyno, jog tuoj pat paėmė ponią Makbridž už rankų ir pasileido šokti su ja ant didžiulės vejos. Netrukus susikibusios už rankų jos nubėgo į labirintą, ir kai kurios figūros nuo lentos galėjo įžiūrėti, kad Eilina ir Marija Ana bučiavosi ir glamonėjosi. Hamišui Makbridžui irgi neprasprūdo, kas dėjosi tarp krūmų, ir jis džiaugėsi dėl žmonos, nejautė jokio pavydo, nes puikiai žinojo, kad jeigu jam būtų pasitaikiusi proga, pirmas būtų puolęs glamonėti Mariją Aną. Praėjo nemažai laiko, kol daugiau svečių galėjo palikti marmuro plokštes.

Istorija itin sudėtinga, galybę kartų komentuota ir nagrinėta, bet čia ji bus pateikta kuo glausčiau ir tik bendrais bruožais.

Tai buvo užburta naktis, atrodė, tarsi visus tos vidurvasario nakties įvykius valdė elfai ir angelai sargai. Lordas su hercogu vis labiau pasinėrė į žaidimą, tačiau partija artėjo prie baigties, ir netrukus sodas buvo pilnas įsilinksminusių svečių, kurių nebereikėjo ant marmuro plokščių. Visi susibūrė aplink Mariją Aną, net aukštesnio rango svečiai su žmonomis, kurie iki tol nebuvo jos matę, apspito ją kupini susižavėjimo ir aistros.

Pirmą kartą gyvenime Marija Ana pasijuto galinti būti savimi ir dalytis savo begaline meile, ir nors neturėjo nė trupučio pykčio, jai patiko matyti Jeiną, kurį hercogas tebestumdė šen ir ten ant marmuro plokščių. Mat Jeinas Makenzis ant šachmatų lentos išbuvo tol, kol Algailio hercogas lordui Hamiltonui paskelbė šachą ir matą, o tai įvyko prieš pat patekant saulei. Marija Ana galėjo būti tikra, kad grįžusi namo susilauks Jeino bausmės, bet taip toli negalvojo, mintyse taip pat turėjo ilgametę Jeino neištikimybę ir tikėjo teisingumu šiame pasaulyje. Naktis vis dar priklausė jai.

Pamažu retėjant gretoms ant šachmatų lentos, šventė darėsi vis labiau nevaržoma. Kalbama, Marija Ana dalijosi savo meile su visais, kas tą naktį buvo sode. Jeinas Makenzis visą tą laiką turėjo ramiai stovėti ant marmuro plokščių ir iš tolo stebėti, kaip jo žmona tampa šventės karaliene ir kone kolektyvino geismo objektu, o šiam juslių žaidimui Marija Ana tą naktį atsidavė daugiau nei noriai. Taigi Makenzis pasijuto kaip prikaltas prie gėdos stulpo. Jis neturėjo jokios galimybės įsikišti, nes būtų buvusi didžiausia gėda pasiprašyti nuo šachmatų lentos nesibaigus partijai. Būtų buvę tas pat kaip paniekinti Hamiltono svetingumą. Tačiau jis vis dažniau ir dažniau kėlė ranką prašydamas vyriausiąjį liokajų pripildyti jo viskio taurę, kurią visą laiką turėjo rankoje. Netrukus jis jau nebe taip tvirtai laikėsi ant kojų, tačiau su taure rankoje vis dar galėjo stebėti Mariją Aną, kuri vis žaismingai nubėgdavo tarp labirinto krūmų su vis kita moterimi, vis kitu vyru ar kuria nors sutuoktinių pora. Tą naktį lordo sode nebuvo pavydo. Visi mylėjo Mariją Aną, taigi savotiškai visi mylėjo vieni kitus.

Kai tik lordas Hamiltonas suprato pralaimėjęs ir tai pripažindamas paspaudė Argailio hercogui ranką, Makenzis nusvyrino į sodą ieškoti savo žmonos. Rado ją sėdinčią ant žolės, meiliai apkabintą sutuoktinių Makaiverių, tada išplėšė ją iš glėbio ir smarkiai sudavė delnu per veidą. Tačiau per kelias sekundes jį apsupo dešimtys pėstininkų ur kitų šachmatų figūrų, ir juo pasirūpino policijos viršininkas Maklaklanas, atlikęs baltųjų žirgo vaidmenį.

Tą rytą Marija Ana neišėjo iš Hamiltono dvaro. Suprantama, kelio atgal į vedybinį gyvenimą su Jeinu jai nebebuvo, tad lordas, kuriam šiaip ar taip reikėjo naujos ekonomės, pasiūlė jai pasilikti dvare.

Hamiltonas prisiminė visus šachmatų partijos su Argailio hercogu ėjimus ir dėl viso pikto juos užsirašė, nes norėjo išsiaiškinti, kodėl galiausiai jam teko pralaimėti. Jį nuolat buvo galima matyti sode, kur jis ant marmuro plokščių kartojo partiją ėjimas po ėjimo. Kai kada Marija Ana sėdėdavo krėsle priešais karpių tvenkinį ir su juo šnekučiuodavosi.

Dar kurį laiką žmonės neslėpdami susižavėjimo kalbėjo apie vidurvasario šventę Hamiltono dvare, ir niekas neapgailestavo, kad Marija Ana pagaliau atkeršijo už ilgametę Jeino paleistuvystę. Tačiau jei tą naktį Hamiltono sodą globojo elfai ir angelai sargai, prie tolesnių įvykių ranką pridėjo juodieji elfai ir mirties angelai. Netrukus apylinkėse buvo įvykdytos kelios žiaurios žmogžudystės. Po trečiosios policijos viršininkas Maklaklanas pastebėjo, kad visi nužudytieji buvo iš tų, kurie prieš kelias savaites ar mėnesius stovėjo ant marmurinių Hamiltono plokščių. Po penktos žmogžudystės su policijos viršininku susisiekė vyriausiasis liokajus ir pranešė, kad aukos nužudytos lygiai ta pačia tvarka, kuria lordo svečiai turėjo palikti šachmatų lentą. Tarp jų buvo du pėstininkai, du rikiai ir vienas žirgas. Šią tvarką ardė tik viena išimtis: juk tą vidurvasario naktį pirmoji į sodą išbėgo Marija Ana Makenzi. Maklaklaną, kuris negalėjo pamiršti nežemiškosios Marijos Anos, ši žinia itin sudomino. Jam nebuvo sunku suprasti, kodėl žiaurusis serijinis žudikas pasigailėjo žavios jaunos moters. Ir labai paprasta nuspėti visų tų žmogžudysčių motyvą, svarstė jis: žudikas - arba žudikai - norėjo pašalinti visus įmanomus konkurentus ir pasilaikyti gražiąją deivę sau. Tai taip pat reiškė, kad įtariamųjų sąrašas labai ilgas.

Buvo įvykdyta šeštoji ir septintoji žmogžudystė, vis dar šiurpiai atkartojant lemtingąją šachmatų partiją. Dabar policija kaskart žinodavo, kas bus kita auka, ir, suprantama, stengėsi suteikti tam tikrą apsaugą, tačiau nesugebėjo užkirsti kelio kitoms žmogžudystėms.

Beveik visada aukos būdavo nužudomos miškuose ar laukuose ir kiekvienąkart - aštriu mėsininko peiliu. Netrukus buvo nugalabyta beveik pusė Hamiltono maskarado dalyvių, ir taip serijinis žudikas ėmė artėti prie lordo ir hercogo, jau nekalbant apie policijos viršininką, kuris puikiai žinojo, kad buvo šešiolikta ant šachmatų lentos numušta figūra.

Vienu iš pirmųjų įtariamųjų, savaime aišku, tapo Jeinas Makenzis, tą lemtingąją naktį taip nepataisomai pažemintas savo žmonos, kurią dabar jis prarado visiems laikams. Neskaitant lordo ir hercogo, Makenzis buvo paskutinis svečias, likęs stovėti ant lentos, taigi jis, bent teoriškai, galėjo prisiminti kiekvieną žaidimo ėjimą. Tačiau kai trylikta ir keturiolikta žmogžudystė įvyko Makenziui sėdint policijos areštinėje, šiam buvo patapšnota per petį ir jis atsidūrė laisvėje.

Policija apklausė ir patį lordą. Tai jis pralaimėjo partiją ir aiškiai parodė nepasitenkinimą, be to, vienas iš nedaugelio žinojo kiekvieną partijos ėjimą. Taip pat policija turėjo lordą iškvosti, kam jis išvis surengė tą šiurpų maskaradą.

Kai policijos nuovadoje buvo apklaustas vyriausiasis liokajus, paaiškėjo kai kurie neatitikimai tarp jo ir lordo parodymų, tačiau jis niekada nebuvo laikomas įtariamuoju. Policijai jis papasakojo, kad ir prieš lemtingąjį vidurvasario naktį, ir po jos jam kėlusi susirūpinimą psichinė Hamiltono sveikata.

Valstiečių pora, atsisakiusi dalyvauti šventėje vos kelios dienos iki jos, taip pat buvo apklausta, tačiau su byla nesusieta.

Galiausiai ji buvo sučiupta nusikaltimo vietoje, kai įsigavusi į Makaiverio ūkinį pastatą nudūrė šeimininką, jam į krūtinę suvariusi mėsininko peilį.

Marijai Anai buvo nesunku patekti į apylinkės valstiečių sodybas, miesto advokatų kontoras ir didžiuosius dvarus. Jai taip pat nieko nereiškė išvilioti apylinkės moteris ir vyrus į miškus ar laukus.

Policijos viršininkas Maklklanas buvo patyręs policininkas, bet jis niekaip nesuprato, koks motyvas galėjo paskatinti Mariją Aną Makenzi įvykdyti žiauriausių žmogžudysčių seriją, kokios Škotija dar nebuvo mačiusi.

Nuostabaus grožio Marija Ana pasakė padariusi tai iš gėdos.

Buvo užburta naktis, ir ji puikiai prisiminė lūpas, kurias bučiavo, ir visas tas goslias rankas, kurias pasitiko kupina aistros ir švelnumo, bet vėliau ji taip pat gėdinosi savo palaidumo. Būtų galėjusi nusižudyti, bet tai nieko nebūtų pakeitusi. Marija Ana nepakėlė minties, jog kas nors iš lordo svečių gyvens toliau prisimindami, kaip ji, nardydama tarp krūmų Hamiltono sode, atsidavė pusei Škotijos.

Po kelių mėnesių Marija Ana buvo pakarta Glazge, daug žmonių susirinko jos apraudoti.

 
 

Mane išgelbsti dar aukštesnė tvarka, 64 plytelių kvadratas... 8 kart 8 lygu 64, net abejoti neverta, dabar kvadrate yra 32 raudonos ir 32 žalios plytelės, nepajudinęs nė piršto pasiekiau tobulą harmoniją, atkūriau visišką pusiausvyrą tarp raudonos spalvos ir žalios, tarp žalios ir raudonos. Be to, dabar galiu žaisti šachmatais su savimi, man nereikia figūrų, niekada nereikėjo. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 eilės. Svarbiausias baltųjų figūras išrikiuoju pirmoje eilėje: a, b, c, d, e, f, g, h. Tai paprasta, puikiai matau visą lentą, visus langelius vienu metu. Ant šachmatų lentos statau po vieną figūrą, netrukus jas visas aiškiai regiu prieš save, jos pagamintos iš juodo ir balto alebastro, ganėtinai didelės, didžiausios figūros, karaliai ir karalienės, siekia daugiau kaip 30 cm.

Aš esu baltųjų karalius ir stoviu pirmoje eilėje, man paskirtas raudonas langelis, ant bilieto užrašyta 1E, tai puiki vieta, pirmoji parterio eilė, kaipgi kitaip. Didžiojoje scenoje priešais mane išsirikiavusios visos kitos figūros, mane kiek dirgina savų pėstininkų greta, jie stovi pernelyg arti ir smirdi, bet tolumoje, kiek kairiau, įžiūriu juodųjų karalienę, ji stovi tolimame 8D langelyje, jai taip pat teko raudona keraminė plytelė, taip pat gera vieta, pamanau, pamojuoju jau kaire ranka, ji santūriai atsako, jai ant galvos karūna, spindinti grynu auksu.

Figūros užėmė vietas, ir dabar metas žaisti. Pradedu įprastu karališku ėjimu, e2-e4, o ji atsako taip pat didingai, e7-e5. Paeinu žirgu, kad apsaugočiau pėstininką, b1-c3, tada ji griebiasi netikėto manevro, pastumia karalienę iš d8 į f6, kodėl ji taip daro? Ji smarki, įžūli! Perkeliu pėstininką iš d2 į d3, kad apsaugočiau pėstininką e4 langelyje, o ji atsako pastumdama rikį: f8-c5. Ką ta moteris sau galvoja? Vėl pastumiu žirgą ir pagrasinu karalienei, mėgindamas priversti ją grįžti: c3-d5. O tada įvyksta tai, ko nebeįmanoma atitaisyti - karalienė išeina į priekį ir nukerta pėstininką: f6-f2. Juodųjų karalienė atsiduria visai šalia, grasina man šachu, kvepia slyvomis ir trešnėmis, bet negaliu jos paliesti, tai ir nulemia partijos baigtį. Padariau didžiausią klaidą, kokią tik gali padaryti šachmatininkas: nemačiau toliau savo nosies, be to, nesekiau ankstesnių žaidimo ėjimų. Pamiršau, kad karalienė turi praeitį, ji kilusi iš kilmingos šeimos, jos namai pilni šilko, o dabar ji turi slaptą rikį, stovintį įžambinėje, einančioje nuo c5, ir lemiamą akimirką jis apsaugo karalienę nuo užkariavimo. Man matas!

Partija buvo trumpa, pernelyg trumpa. Mane prirėmė prie sienos juodųjų karalienė, ir aš pralaimėjau žaidimą. Aš kaltas, bet nusikaltau netyčia, per didelį neatsargumą. Man gėda. Tai nenuginčijama tiesa, man gėda. Taigi aš, visada pabrėždavęs, kad žmonės nebeturi gėdos, padariau gėdingiausią nusikaltimą, kokį tik gali padaryti vyras.