Žydų tauta sukurta dirbtinai

Izraelio nepriklausomybės deklaracijos preambulėje teigiama:
„Jėga ištremta iš savo krašto, tauta, būdama išsklaidyta, išlaikė tikėjimą juo, niekad nesiliovė melstis ir tikėti grįžti į jį ir atstatyti jame savo politinę laisvę“.

Iš nacionalinių žydų didvyrių likimas nebuvo palankus Dahia al-Kahina, berberų iš Oreso kalnų vadei. Ir nors ji buvo žydė, nedaugelis žydų yra girdėję apie šią karo vadę, kuri 7 a. suvienijo berberų gentis ir nustūmė musulmonų armiją, užpuolusią Šiaurės Afriką. Galbūt taip nutiko todėl, kad ji buvo kilusi iš berberų genties, priėmusios judaizmą kelios kartos iki gimstant Dahijai, maždaug 6 a. Ir gali būti, kad ši ir gretimos judaizmą priėmusios gentys buvo pagrindinės ištakos Ispanijos žydų bendruomenei. Ir nebūtinai Izraelio žydai yra Judėją Pirmosios ir Antrosios šventyklų laikais apgyvendinusių žmonių palikuonys. Jie gali būti palikuonimis įvairiais laikais judaizmą priėmusių įvairių tautų palikuonys. Ne tik Šiaurės Afrikoje, bet ir Jemene (Himyaro karalystės likučiai, judaizmą priėmę 4 a.) bei Aškenazi žydai (pabėgėliai iš Chazarų karalystės, atsivertusių į judaizmą 8 a.) Wstern Wall, Jerusalem

Taigi, tarytum ir nebuvo tokios „žydų tautos“, turinčios vienas ištakas; tai tėra įvairių grupių, skirtingais laikais priėmusių judaizmą, maišalynė (t.y., tokia pat tauta, kaip amerikiečiai). O žydų tautos, kaip klajojusios ir ištremtos, pasiekusios pasaulio kraštą, o tada apsigręžusios ir sugrįžusios į savo našlaite likusią tėvynę, tėra tautinis mitas - sionistai darė kaip ir kiti nacionalistiniai judėjimai Europoje, sukūrusiais herojišką praeitį, siekiant parodyti, kad jų nacijos gyvavo nuo istorijos pradžių.

Tai kada išrasti žydai? Tam tikru metu 19 a. Vokietijos žydiškos kilmės intelektualai, paveikti vokiškojo nacionalizmo, prisiėmė naštą retrospektyviai sukurti žydų naciją. Pradedant istoriku Heinrich Graetz‘u*), žydų istorikai ėmė vaizduoti judaizmo istoriją kaip tautos, turėjusios karalystę, tapusios klajokliais, o vėliau vėl grįžusios į gimtinę, istoriją. Šiandien Izraelyje mokiniai mokomi, kad žydų tauta susikūrė Pažadėtoje žemėje, iš kurios buvo romėnų ištremti maždaug 70 m.e.m.

Žydų tautos tremtis gali būti tik krikščionybės mitas, tai pateikiant kaip Dievo bausmę žydams, kad tie atmetė krikščionių Gerąją naujieną. Faktiškai, tauta buvo ne ištremta, o tiesiog išsklido po pasaulį (romėnų ištremtų asmenų skaičius buvo tik apie 10 tūkst.). O kai šalį užkariavo arabai, nemažai žydų priėmė islamą (iš ekonominių sumetimų, kad nereiktų mokėti mokesčių) ir vėliau asimiliavosi su arabais. Bet jei ji nėra ištremta, tai tikrieji Judėjos gyventojų palikuonys yra palestiniečiai? Ir jiems iš tikro priklauso Judėjos žemės!

Ir sionistai iš tikro žinojo, kad nebuvo tremties, kaip ir tai, kad valstiečiai nepalieka savo žemės, jei nėra išvaromi. Net antrasis Izraelio antrasis prezidentas Yitzhak Ben-Zvi 1929 m. rašė, kad „daugumos valstiečių kilmė ne iš arabų užkariautojų, o jie kilę iš ankstesnių žydų valstiečių, kurių buvo gausu ir jie sudarė daugumą krašte“.

O Viduržemio jūros regione plito ne tauta, o religija. Priešingai paplitusiai nuomonei, ankstyvasis judaizmas labai troško atversti kitus. Tai liovėsi 4 a. įsivyravus krikščionybei, - ir tuo metu sparčiai sumažėjo žydų skaičius. Mat dauguma žydų Viduržemio jūros kraštuose tapo krikščionimis. Tačiau tuo metu judaizmas ėmė skverbtis į kitus kraštus, tokius, kaip Jemenas ir Šiaurės Afrika. Jei toji religija nebūtų to dariusi, ji būtų tapusi marginaline, jei išvis išlikusi.

Esminis „žydų tautos“ papildymas buvo Chazarų karalystės, milžiniškos imperijos, Viduramžiais susiformavusios stepėse prie Volgos, nusitęsusios nuo Gruzijos iki Kijevo, kuri 8 a. priėmusiai judaizmą, o valstybine kalba pasirinkusiai hebrajų kalbą. Nuo 10 a. karalystė nusilpo, o 13 a. ją sumušė mongolai – ir žydiškos gyventojų dalies likimas neaiškus. Galbūt, jie yra Rytų Europos žydų ištakomis? Juk 20 a. pradžioje Rytų Europoje buvo neįtikėtina žydų koncentracija – vien Lenkijoje jų buvo 3 mln. Sionistai tvirtina, kad jie atėjo iš Vokietijos, tačiau kaip jie paaiškins, kaip nedidelis jų kiekis sudarė Rytų Europos gausias jidiš bendruomenes.

Bet jei jie ne iš Vokietijos, tai kodėl kalbėjo jidiš kalba, kuri yra germanų kalbų dalis? Žydai buvo ta klasė, kuri priklausė nuo vokiečių biurgerių, todėl jie adaptavo vokiškus žodžius.

Žr. Š. Sandas. Kada ir kaip buvo išrasti žydai?  
(hebrajų k.; tačiau man pranešė, kad knyga išleista ir rusų kalba)  


PRIEDAI

Biblija ir Talmudas apie atvertimą į judaizmą

Judaizmas senovėje siekė atversti kitatikius, atverstuosius laikydami lygiais sau:

Iš 12:48: Jei pas tave gyvenantis ateivis nori švęsti Perėjimo {avinėlį} Viešpačiui, visi jo vyriškiai turi būti apipjaustyti. Tada jam bus leista jį švęsti, ir jis pats bus kaip čiabuvis krašte.
Pesakhim 87: Žydai pasklido po tautas kaip ir atverstieji.
Mekhilta Nezikim Mishpatin 18: Atverstieji yra mylimi: visąlaik Dievas juos priima kaip Izraelio dalį.
... Atverstasis iškeliamas virš Izraelio vaikų nes šie būtų niekada negirdėję Įstatymo žodžio Sinajuje, jei ne ženklai ir stebuklai bei baisūs kalno griaudėjimai, tuo tarpu atverstasis laisva valia priėmė Torą; ir iš visų susirinkusiųjų Sinajuje jis yra mylimiausias.
Rut 1:16: Tavo tauta bus mano tauta.
Pakart. Įst. 10:19: Turite mylėti atverstąjį, nes buvote svetimaisiais Egipte.
Iš 22:20: Neužgaukite atverstojo jausmų ir neįžeiskite jo, nes buvote svetimaisiais Egipte.
Kun. 19:33-34: Atverstasis turi būti jums tarsi gimęs žydu ir turite jį mylėti kaip save, nes buvote svetimaisiais Egipte – Esu HaŠem, jūsų Dievas.

Viduramžių tekstų citatos apie chazarus ir judaizmą

[1999 m. rusų archeologai prie Dono rado chazarų indą su keturiais įrašais hebrajų kalba „Izraelis“.]

[Ariella Oppenheim atliko genetinius tyrimus: „Lyginant su prieinamais duomenimis iš kitų susijusių regiono populiacijų, žydai artimesni grupės, esančioms šiauriau Derlingojo pusmėnulio (kurdams, turkams ir armėnams), nei kaimynams arabams“.]

Šiuo metu nėra tautos po dangumi, kur negyventų krikščionys. Nes [krikščionys sutinkami] Gogo ir Magogo krašte, kur gyvena hunų rasė ir vadinami Gazari [chazarai]... apipjaustytieji ir besilaikantys visų judaizmo [įstatymų]. Tačiau bulgarai, kurie yra iš tų pačių 7 genčių [kaip chazarai], dabar apsikrikštiję [krikščionimis].
Christianas iš Staveloto, „Expositio“ iš „Matthaeum Evangelistam“, 864 m.

Visi chazarai ir jų karalius yra žydai.
Ahmad ibn Fadlan kelionių užrašuose, apie 922 m.

Visi chazarai yra žydai. Tačiau jie judajizuoti neseniai.
Ibn al-Faqih, apie 930 m.

Po tų dienų iš Bulano sūnų iškilo karalius vardu Obadiahas. Jis doras ir teisingas žmogus. Jis pertvarkė karalystę ir deramai bei korektiškai įvedė žydų religiją. Jis pastatė sinagogas ir mokyklas, pasikvietė daug izraelitų išminčių, pagerbė juos sidabru ir auksu, ir jie jam išaiškino 24 Biblijos knygas, Mišną, Talmudą ir chazarų įvestų maldų tvarką. Tai dievobaimingas žmogus, mylėjęs įstatymą bei dievo nurodymus.
Chazarų karaliaus Juozapo atsakymas Hasdai ibn-Šaprut, apie 955 m.

Vienas žydų prisiėmė chazarų, susidedančių iš daugybės žmonių, atvertimą ir jie jo buvo atversti ir prisijungė prie jo religijos. Tai nutiko neseniai Abasidų laikmetyje... Nes tas išdidus žmogus atėjo pas aukšto rango karalių ir labai dvasingus žmones, ir jie buvo atversti be jokios prievartos ir kardo. Ir jie prisiėmė sunkius Toros įstatymo įsipareigojimus, tokius kaip apipjaustymas, ritualinis apsiplovimas, apsiplovimus po spermos išleidimo, draudimą dirbti per šabatą bei šventes, valgyti tos religijos draudžiamų gyvūnų mėsą ir pan.
Abd al-Džabar Muhammad al-Hamdani, Mūsų mokytojo Mahometo kaip pranašo įrodymas, apie 1009-1010

Izraelio bendruomenės paplitę plačiai ... iki Dailamo ir Itilio upės, kur gyvena chazarai, tapę prozelitais. Chazarų karalius Juozapas pasiuntė laišką Hasdai ibn-Šaprut ir pranešė jam, kad jis ir visi jo žmonės pasekė rabinų tikėjimu. Sutinkame chazarų palikuonių Tolede, studijuojančius išmintį, ir jie sakė mums, kad likusieji jų yra rabinų tikėjimo.
Abraham ibn Daud iš Toledo, Ispanija, „Tradicijos knyga“, 1161 m.

Ibn al-Athir pasakoja, kaip Haruno laikais Bizantijos imperatorius privertė emigruoti žydus. Jie atvyko į chazarų šalį. Kurr rado protingą, tačiau neišsilavinusią rasę ir jiems pasiūlė savo religiją. Gyventojai palaikė ją geresne už savają ir ją priėmė.
Dimaški, 1327 m.

Apie chazarų atsivertimą į judaizmą taip pat rašė: Pirklys Elčananas (9 a.); nežinomas „Schechterio laiško“ autorius (10 a.); Yehuda Halevi (12 a.); Rabinas Yehuda al-Barseloni (12 a.), Rabinas Mozė ben Nahman (13 a.), Rabinas Šem Tov ibn Šem Tov (15 a.) Rabinas Gedaliah (16 a.); Yizhak Aqriš (16 a.); Rabinas Yehuda Moskato (16 a.).


*) Henrichas Grecas (Heinrich Graetz, 1817-1891) – vokiečių istorikas, vienas pirmųjų parašęs lyginamąją žydų tautos istoriją iš žydų požiūrio taško. Kilęs iš Lenkijos žydų (Poznanės). Pirmu savarankišku darbu buvo daktarinė disertacija „Gnosticizmas ir judaizmas“ (1845). 1869 m. Vroclavo un-te gavo profesoriaus pareigas – ir ten buvo parašyti visi svarbiausi jo kūriniai. Pagrindiniu jo veikalu buvo 12 t. „Žydų istorija nuo seniausių iki dabartinių laikų“ (1853-1875).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis