Žaidimas su atsisakymu
 

Šaškės: Giliai įvarytas kuolas
 
Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Šachmatai ir karas
Tos nepaprastos figūrėlės
Kasparovas prieš Deep Blue
B. Fišerio „šimtmečio“ partija
Pirmasis čempionų mačas
Cirko direktoriaus duktė
Olandiškoji gynyba
Korespondenciniai šachmatai literatūroje
Istorijos endšpiliuose: klaidžiojantis kvadratas
Dzenas ir alkani paukščiai
Kompiuterinių žaidimų filologija
Bėjus Dao. „Šachmatų karalius“
Knygos, kurios mokė nesimokyti
S. Lemas. Trumpas sujungimas
Karališkasis žaidimas
>Magiškieji šachmatai

Fišerio šachmatai, kirstukas, „švedukės“ (bughouse)... prisigalvota daugybė žaidimų šachmatų lentoje (jau neskaitant visų atmainų šaškių). Kai kurie jų gana išpopuliarėjo. Čia pristatysime dar vieną šachmatų „ereziją“.

Nyderlandų rytuose Lonekerio gyvenvietės (apie 1800 gyv.) šachmatų klubo dalis narių jau senokai domisi „šachmatais su atsisakymu“, su kurio taisyklėmis kažkur prieš 15 m. supažindino klubo narys Patrikas Flemingas – tik neaišku, ar jis pats jas sugalvojo, ar iš kažkur nusižiūrėjo. Su laiku susikurta netgi tam tikra žaidimo teorija.

Nuo įprastinių šachmatų šis žaidimas skiriasi tuo, kad bet kurį padarytą ėjimą galima „atšaukti“. Tada vietoje atšaukto ėjimo būtina daryti kitą ėjimą, - ir tas „pakaitinis“ ėjimas jau negali būti atšauktas.

Susipažinimui pateiksime vienos partijos debiuto pavyzdį.

„Siciliška“ gynyba

1. e4 c5

Pasitaiko, kad atšaukia ir pirmą (1.e4) ėjimą; tada vietoje jo daro 1. e3, nes labai svarbu anksti užpulti laukelį f7.

2. Rc4

Ryškėja kai kurios grėsmės. Beje, juodiesiems nenaudinga atšaukti ėjimą 2. Rc4, nes jį pakeis 2. Vh5, užsipuolant c5, h7 ir, kas keisčiausia, f7. Pvz., jei po neatšaukto 2. Vh5 juodieji neatsargiai sužaistų 2. … e6, sektų 3. V:h7, vienu metu užpuolant ir bokštą, ir žirgą. O jei 3. V:h7 būtų atšauktas, tada jį pakeistų 3. V:f7# (matas), nes po 3. … K:f7 baltieji sakytų „atšaukiu!”, o daugiau ėjimų juodieji neturi.
Kitaip sakant, figūrai, ginamai tik kartą, kyla grėsmė. Todėl juodiesiems geriau neatšaukti 2. Rc4, o patiems padaryti gerą vystantį ėjimą 2. … e6, o jei jį atšauks, tada

2. … Žf6

Tačiau dabar baltieji gali padaryti įdomų ėjimą:

3. Vh5!?

Ir tai ne auka, nes 3. … Ž:h5 galima atšaukti, o štai porai juodųjų pėstininkų jau kilo grėsmė.

3. … e6!

Dabar drąsiai baltieji „matuoja” 4. V:f7+, puikiai žinodami, kad tas ėjimas bus atšauktas, ir keičia jį į:

4. V:c5

Beje, buvo galima ir iškart 4.Vc5, pamąstant apie 4. V:f7# kvailo atšaukimo atveju.
O dabar šis ėjimas sukelia naujas grėsmes: 5. V:c8 ir 5. V:a7, … bet

4. … Žc6!

… ir atrodo, kad didelių grėsmių baltieji jau neturi. Jie bando 5. Vg5 (grasinant pėstininkui g7), o jį atšaukus eina

5. Vb5

Taigi, užpuolė b7, bet tai nėra labai baisi grėsmė, kuria sunku įvykdyti, neužsiraunant ant „atšaukiu!“
Juodieji bando 5. … Ž:e4 (bet gal galima pabandyti ir 5. … Žd4, bet man jau nuo viso to sukasi galva), tačiau gauna „atšaukiu!“ Ir keičia į:

5. … Vb6

Su grėsme pėstininkui f2, o taip pat ir valdovei b5.

6. Žh3

O gal juodieji per savo kvailumą atšauks?! Tada jau keisim į 6. V:b6 su pergale (jei tik nebus daugiau pražiopsojimų)...

6. … Vc5!

Sukurtos dvi naujos grėsmės: V:b5 ir V:c4.
Pasižiūrime variantą: 7. V:b7 V:c4 8. V:c8+ Ke7, ir čia juodieji turi grasinimų kirsti, o atšaukimo atveju grasina Ve2#. Tad panašu, kad 7. V:b7 baltiesiems nenaudingas.

7. d3 Žd4 8. Va4! Vb4+

Ir juodieji išlygino žaidimą, nes ėjimą atšaukti negalima (bus 8. … Ž:c2).
Baltieji bando 9. c3, bet jis atšaukiamas, tad keičiamas į:

9. V:b4

Atšaukiamas 9. … R:b4:

9. … Ž:c2 10. Kd1

Dabar juodieji atsiima valdovę, galbūt net rikiu (žirgas „nekabo“). Prasideda mitelšpilis tik su pačiam velniui težinomomis perspektyvomis...

Šachmatininkai koridos arenose  
 

Atrodytų šachmatai gana tolimi koridai, tačiau štai M. Talio straipsnelis apie išeiginę dieną turnyre Ispanijoje 7-o dešimtm. viduryje (1966 m. lapkričio 27 d. - gruodžio 16 d., Palma de Mallorca):

Kadangi koridų sezonas baigėsi tiesiog savaitė iki turnyro pradžios, o žiemos mėnesiais rengiamos miniatiūrinės koridos, kuriose, aišku, reikalai iki tikros kovos nenueina. Pradžioje mes buvome žiūrovais. Arenoje pasirodė berniukai, nusprendę savo gyvenimą pašvęsti patraukliai, tačiau nelengvai toreadorų profesijai, su muletais¹⁾, ir grojant tradiciniams maršams (galima prisiminti kad ir operą „Karmen“) iš užtvaro pradėjo leisti vieną po kito nedidelius ir, atrodytų, visai nebaisius buliukus (palyginimui galima pateikti tokį pavyzdį: buliaus, koridos dalyvio, svoris svyruoja tarp 450 ir 550 kg, o tų, kuriuos teko išvysti mums, neviršijo 60-70 kg). Berniukai, vieni vikriau, kiti ne taip vikriai, išsisukdavo nuo buliuko, lekiančio į raudoną spalvą. Kai kurie griuvo, tačiau iškart, tarsi nieko nenutiko, kėlėsi.

Pasibaigus pirmajai daliai, žurnalistai pasiūlė turnyro dalyviams išbandyti jėgas. Suprantama, kad lyderių daliai krito garbė „pradėti paradą“. Ko gero vieninteliu dalyku, kuris gadino nuotaiką, buvo tai, kad administracija privertė kiekvieną mūsų pasirašyti ne tai testamentą ne tai liudijimą, kad didmeistris toks ir toks, esantis sveiko proto ir geros atminties, savanoriškai išėjo į areną. Po formalumų mums įteikė po raudoną apsiaustą. Suskambo kviečiančioji jau pažįstamo maršo melodija ir arenoje pasirodė nedidelis, simpatiškas, veržlus buliukas. Nekreipdamas, mūsų liūdesiui (ir A. Matanovičius²⁾, ir aš darėme, ką galėjome), dėmesio į svetimšalius, herojus iškart prisitaikė „į savą“, ir pagrindinė kovos dalis teko A. Pomaro daliai, kuriam netgi teko patirti prisilietimą prie žemės. A. Pomaro nugriuvimas jokių rūpesčių, aišku, nesukėlė, tačiau, galbūt, moralinis pažeminis nuvedė prie to, kad kitą dieną ispanų didmeistris netikėtai pralaimėjo partiją G. Lemanui.

Po daugelio metų turnyro Linarese (1994 arba 1995 m.) organizatoriai irgi ėmė įkalbinėti didmeistrius išeiti ir susikauti su mažais buliukais. Sutiko du – Aleksandras Beliavskis³⁾ ir būsimas pasaulio čempionas Veselinas Topolovas. Gudrusis bulgaras pasislėpė už Beliavskio, mosuojančio raudona audeklo skraiste, nugaros. Buliukas pradžioje nekreipė dėmesio į šachmatininkus, tačiau vėliau jie jam nusibodo ir jis pajudėjo į priekį. Beliavskis nevikriai mostelėjo skraiste ir buliukas pralėkė pro šalį užkabinęs torero-didmeistriui pirštą. Kraujas plūstelėjo upeliu, Topalovas iškart movė iš arenos; paskui jį išskubėjo ir torero. Taip ir baigėsi toji šachmatinė korida.

Pis tik šachmatininkai su buliais susidurdavo ne vien koridos arenose. Per 1967 m. tarpzoninio turnyro Suse išeiginę dieną Svetozaras Gligoričius⁵⁾ su sekundantu Draško Velimirovičiu⁶⁾ susiruošė į pliažą. Gligoričius apsimovė raudonas glaudes (jis juokavo: kaip komunistų partijos narys ir buvęs partizanas, privalau dėvėti tik raudonos spalvos rūbus! – tad ir savo narį slėpti už raudonų glaudžių...). Ir visai neįtarė apie galimą pavojų. Iškart šalia pliažo buvo ganykla, kurioje ganėsi karvių banda; joje dykinėdamas bastėsi bulius, kol nepastebėjo raudonų glaudžių. Ilgai nemąstęs, jis puolė į ataką pro menką užtvarą. Visi baisiai klykdami išsilakstė kas kur. S. Gligoričius nuo pirmo puolimo per stebuklą išsisuko, tačiau bulius apsisuko ir pasiruošė naujam didmeistrio glaudžių antpuoliui. Kaip vėliau pasakojo Gligoričius, jis suprato, kad tėra tik dvi išeitys: arba nusimauti trumpikes, arba slėptis jūroje. Pirmasis tu metu laikytas kiek skandalingu (nors Gligoričius ir dievino nudistų pliažą Juodkalnijos Ulcine!) – tad visu greičiu nuskuodė prie išganingojo vandens. Bulius pastovėjo kokias 10 min., matyt apmąstydamas, kad iki raudonų glaudžių jis nenuplauks, ir patraukė kramsnoti žolę.

Pastabos:

¹⁾ Muletas - šukuosenos tipas, kai plaukai trumpesni priekyje ir šonuose, o ilgesni gale. Laikoma, kad žodį „mullet“ įvedė ir išpopuliarino „Beastie Boys“ hiphopo grupė daina „Muleto galva“ (1994), tačiau jis jau minimas filme „Šaltakraujis Liukas“ (1967), kuriame Kenedis vyrus ilgais plaukais vadino „Mulletheads“. Į madą amuletas grįžo 2020-ais, o 2021-ais Šiaurės Korėjos vadovas Kim Čen Unas uždraudė muletą kaip „kapitalistinės kultūros simbolį“. Muletas skiriasi nuo „žiurkės uodegos“, kuri pasižymi ilga sruoga, palikta užpakalyje.

²⁾ Aleksandras Matanovičius (Aleksandar Matanovič, g. 1930 m.) – serbų didmeistris (1955), 3 kartus Jugoslavijos čempionas (1962, 1969 ir 1978). Pasižymėjo aktyviu poziciniu stiliumi, tiksliu minimalaus pranašumo realizavimu, atkaklia gynyba. Yra šachmatų enciklopedijų autorius ir „Chess Informant“ vyr. redaktorius.

³⁾ Aleksandras Beliavskis (g. 1953 m.) – ukrainiečių didmeistris () ir šachmatų treneris (treniravo A. Karpovą, o vėliau G. Kasparovą), 4 kartus TSRS čempionas. Dabar gyvena Slovėnijoje ir žaidžia už jos olimpinę komandą. 1983/84 m. Kandidatų mačų dėl pasaulio čempiono titulo ketvirtfinalyje pralaimėjo G. Kasparovui (3:6). Laikomas puikiu populiariausių debiutų, tokių kaip valdovės gambitas, ispaniškoji partija ir prancūziškoji gynyba, žinovu, o taip pat endšpilio teoretiku.

⁶⁾ Dragomiras Velimirovičius (1942-2014) – serbų didmeistris (1973), kartu ir etiudų srityje (1984). Dukart buvo Jugoslavijos čempionu. 1978 ir 1981 m. laimėjo zoninius pasaulio čempionatų turnyrus. Pasižymėjo atakuojančiu stiliumi su geru galimų aukų matymu, tačiau, nors tai patiko žiūrovams, neleido pasiekti labai aukštų rezultatų. Jo vardas suteiktas aštriam variantui sicilietiškoje gynyboje.