 |
|
|
Lužino gynyba | |
|
Šaškės: Giliai įvarytas kuolas
|
Taip pat skaitykite Nabokovas ir šachmatai Šią V. Nabokovo parašytą knygą galima nagrinėti įvairiais požiūriais. Pvz., galime mestelėti: tik pažiūrėkite, koks rimtas ir pajėgus rašytojas, o ir kas galėjo pamanyti, kad tai po lengvabūdiškos, gal nors ir tik paviršutiškai žiūrint, bet vis tik lengvabūdiškos Lolitos... Beje, taip jau būna rimtas rašytojas visą gyvenimą triūsia ir bergždžiai laukia atpildo už savo pastangas, tačiau kantrybė galiausiai trūksta ir jis, atmetęs padorumo pančius, be ceremonijų atlapoja duris į didžiosios literatūros pasaulį... - ir tik tada skandalinga šlovė į paviršių iškelia ir visus jo rimtuosius kūrinius... Arba galima mestelti ir taip: pradžia gana nuobodi, prisiminimų nuotrupos, išdėstytos nesklandžia kalba, tačiau toliau reikalai vystosi gyviau, stilius sklandžiai kinta, iš apibendrinančio tampa anekdotišku, siurrealistiniu, suskamba bloga lemiantis gongas, o pabaigoje meistriškai suaranžuotas sprogimas, pasigirstantis tarsi griaustinis iš giedro dangaus... O dar ir taip: autorius nuo prigimimo jumoristas, o ir jo jumoras aukščiausio estetinio supratimo. Va tik Nabokovas jį dozuoja ypač skūpiai. O argi ne nuostabu, kad tasai nerangus, mąslus šachmatistas gerokai vėliau vėl iškils Lolitoje, tegu ir akimirkai, tačiau pabarstytas subtiliais, kvapniais jumoro prieskoniais. Už to slypi kažkas gerokai gilesnis bet kas, dar reikia išsiaiškinti. O ir šitaip: pamišęs ruskis, kuris niekur nežino saiko, emigrantų bendruomenė, kurioje kiekvienas savitas, kvaištelėjęs asmuo, psichologinis rasės, susidariusios kančioms, tyrinėjimas juk bolševikų diplomatų atžala auga tokiu pat užsispyrusiu ir nepalenkiamu, kai kadaise senojoje Rusijoje augo pats Lužinas... Visa tai, beje, tušti žodžiai, sukuriantys supratimo iliuziją, nors panašius žodžius galima
pasakyti apie kiekvieną neblogą nuotykinę knygą. Visa tai į niekur nevedantys keliai, klaidingi keliai. Romanas tik tada
meno kūrinys, kai jis išreiškia žmogiškosios būties paslapties simboliką. Lužino gynyba būtent toks atvejis.
Drovus, savyje užsidaręs vaikiūkštis auga beveik su niekuo nedraugaudamas ir beveik niekuo nesidomėdamas, nepatirdamas jokio gyvenimo skonio ir staiga sprogsta, tarsi nuo elektros iškrovos, prisilietęs prie šachmatų. Taip prasideda gyvenimas, visiškai pašvęstas monomanijai, triumfuojantis žygis per šachmatų pasaulį: jis laimi Paryžiuje taip ir neišvydęs Paryžiaus, laimi Romoje nepamatęs Romos. Jis niekur nemato nieko išskyrus šachmatus, kombinacijas, atakas, gynybas tik pergalės ir nešvarūs marškiniai, pergalės ir neskanus maistas, mineralinis vanduo ir pergalės, nutukimas, dusulys, nenoras su niekuo kalbėtis, dvasinis išskydimas, - bet užtat šachmatai ir pergalės... Ir štai kartą pasirodo jauna ponia, nenoriai susižavėję žvilgsniai, ir še tau dingsta kombinacijų dovana, bet užeina vedybų noras, antgamtiškos pastangos ruošiantis stambiam turnyrui, susižadėjimas, nesėkmė turnyre, psichiatrinė klinika, pasveikimas, vestuvės, uždraudžiami šachmatai. Menama ramybė, dvasinis išskydimas, vėl gundo šachmatai, priešinimasis, prieblandų dvasios kankinimai ir staiga nušvitimas: aš pralaimėjau, normalūs dalykai ne mano jėgoms, šachas, aš iškirstas, numestas nuo lentos, griaustinis, sprogimas. Ir vėl galimi interpretacijų keliai, tačiau dabar visi jie veda iš simbolio centro, visi keliai teisingi, - ir visi veda į Romą. Taigi: vienpusis genialumas, nepritaikytas normaliam gyvenimui. Jo nepakanka net monomanijiniam egzistavimui, jau nekalbant apie žmogiškąjį. Bandymas žaisti vieną, o po to kitą partiją nelauktai apnuogina visišką tuštumą... Arba šachmatai? Jų vietą drąsiai gali užimti menas. Monomanija, kuri anksčiau ar vėliau priveda prie kracho, - tokiu pavyzdžiu gali būti bet kuris menininkas, kuris nors ir laimi, tačiau visada nors ir nestipriai, tačiau bando bergždžiai įsikabinti į buitiškąją alternatyvą, tačiau monomanijos šaltinėlis tebetraukia ir veržiasi į paviršių, burbuliuoja, užlieja, paskandina. Menas ryja žmogų. Arba šachmatai, menas, gerai jau gerai, tegu, bet gal čia pats gyvenimas? Žmogus pradeda gyventi painiai, tada renkasi savo kelią (arba kelias renkasi jį), braunasi kliuvinėdamas, kol neatsitrenkia į neįveikiamą kliūtį, prieš kurią bet kuris atsitrauks, tada kažkokie aplinkiniai takai, landos į viršų, galvotrūkščiais, į prarają, kurioje jau nėra jokios atramos, nėra ko įsitverti, o galiausiai tamsa Lužinui, tau, visiems. Gynybos nėra, visus galų gale ištinka grandiozinis matas. Simboliai daugiabriauniai ir tuo pačiu metu naivūs, jų kraštai neaiškūs, tačiau branduolys tvirtas; jie primena gleivėtas kriaukles, kurių viduryje kietas perlas. Jos pamažu veriasi ir vis tik išslysta, kelią nerimą ir suteikia išsilaisvinimo jausmą, tenkina aukštesniuosius jausmus ir atsiliepia su jomis susidūrusių sielose. Visa tai galima pasakyti apie Nabokovo kūrinį, kuris prasideda nerangiai, paskui vis spartėja, galiausiai virsdamas nesuvaldomu sūkuriu. Pastaba: Esė Išprotėjęs genijus pateikiama keletas ištraukų iš Lužino gynybos... |
