Aš jau minėjau, kad šachmatų partija su savimi pačiu yra nesąmonė, tačiau lieka minimali galimybė net tokiam absurdui, jei turima reali šachmatų lenta, nes lenta, būdama apčiuopiama, suteikia atstumo, materialaus kitateritoriškumo pojūtį. Su realia šachmatų lenta ir realiu šachmatininku galite nustoti galvoti apie tuos dalykus ir galite fiziškai būti vienoje lentos pusėje, o tada kitoje, akimis fiksuodami, kaip padėtis atrodo juodiesiems ir kaip atrodo baltiesiems. Priverstas žaisti prieš save patį – ar su savimi pačiu – įsivaizduojamoje lentoje, buvau priverstas laikyti galvoje esamą padėtį 64-iuose langeliuose ir, be to, daryti kiekvieno iš žaidėjų ėjimų paskaičiavimus į priekį kiek tai pajėgiau, kas reiškia – kaip tai kvaila beatrodytų – įsivaizduodamas antram, trečiam, šeštam ar dešimtam iš mano ego, visada po 4 ar 5 ėjimus į priekį.

Prašau negalvoti, kad tikiuosi, kad paseksite po šios beprotystės painiavas. Tose partijose abstrakčioje fantazijos erdvėje turėjau numatyti 4-5 ėjimus į priekį pagal savo galimybes už baltuosius, kaip ir už juoduosius, taigi įvertinant visus įmanomas būsimas padėtis dviejų mąstymų [smegenų], taip sakant, juodųjų ir baltųjų, pagalba. Bet net šis automatinis asmenybės skilimas buvo pavojingiausiu mano painaus eksperimento aspektas; labiau jau tai buvo tai, kad esant poreikiui žaisti nepriklausomai, aš netekau atramos po kojomis ir įkritau į bedugnę duobę. Paprastas čempionatų partijų peržaidimas, kuo užsiėmiau praeitomis savaitėmis, buvo, viso labo, ne daugiau nei atkartojimas, turimos medžiagos pakartojimas ir, tokiu būdu, ne daugiau nei eilėraščių ar Civilinio kodekso straipsnių įsiminimas; tai buvo ribota, tvarkinga funkcija ir, tokiu būdu, puiki protinė mankšta.

1. Sugebėjimas mokytis: faktiškai, būtinybė išmokti mąstymo būdų yra esminė žaidimui, bet kokiam žaidimui, disciplinai, naujai kalbai ar programai; 2. Sugebėjimas integruoti: kito žinių perėmimas sukuriant nepriklausomą sugebėjimą, leidžiantį žaisti „naujus“ žaidimus; 3. Pastangos: sąmoningi bandymai siekti „naujo“ arba „neįprasto“ mąstymo būdo, mąstymas į priekį... 4. Sugebėjimas pamatyti: išmokimas perkelti dėmesį kitokiai perspektyvai ar „pusei“, siekiant tirti, identifikuoti ir maksimizuoti potencialą; būti labiau nei asmeniškai suinteresuotu; ne tik dėl žaidimo skirtingose pusėse, bet vien dėl vaizduotės ar atradimo; ir pan.

Schachnovelle („Šachmatų novelė“) – austrų rašytojo S. Cveigo apysaka (1941), rašyta nuo 1938 m. Brazilijoje. Pirmąkart išleista 1942 m. ribotu 300 egz. tiražu Buenos-Aires. M. Botviniko nuomone, veikėjo įvaizdis išpranašavo R. Fišerio atsiradimą, nors pats M. Botvinikas nurodo esminį jų skirtumą: „Čentovičius šachmatais žaidė gana nuobodžiai, o Fišeris – nepaprastai įdomiai“.
Apysaka buvo ekranizuota 1960 m. (rež. G. Osvaldas), o taip pat teleekranizuota (1974, rež. J. Maliackis) bei susuktas austrų-vokiečių filmas (2021, rež. Ph. Stolzl). Be jų dar buvo du čekų filmai: 1964 ir 1980 m. 2013 m. įvyko operos pagal apysaką premjera (C. Halffter‘io muzika).

Apysakos siužetas: iš Niujorko į Buenos-Aires plaukia laivas, kurio denyje stovi pasakotojas, o taip pranešama, kad laivu plaukia pasaulio čempionas Mirko Čentovičius, apie kurį prie progos papasakojama kai kurios istorijos. Buvęs kiek kvailokas vaikystėje, jau 18 m. amžiaus jis tapo Vengrijos čempionu, o 20 m. amžiaus – ir pasaulio čempionu.
Pasakotojas panorsta susipažinti su čempionu. Tačiau laivu plaukia turtingas škotas Mak Konaras, su kuriuo Čentovičius ir surengia mačą. Staiga iš žiūrovų tarpo nepažįstamasis pataria žaisti kitaip (tokia pozicija buvo 1922-ais A. Aliochino partijoje su J. Bogoliubovu) – ir antroji partija baigiasi lygiosiomis (pirmąją čempionas laimėjo). Kai pasiūloma trečią partiją žaisti nepažįstajam, tasai pasako, kad nežaidžia jau 25 m., - ir pasišalina.
Pasakotojas suranda jį denyje – ir tasai (daktaras B.) papasakoja savo istoriją: jis buvo juristas, kurį gestapas suėmė 1938 m. Izoliuotas viešbučio kambaryje ir apklausiamas, po poros savaičių jis ima jausti, kad kraustosi iš proto. Tačiau jis nugvelbia knygą – ir tai buvo šachmatų meistrų 150 geriausių partijų rinkinys. Jis iš languotos paklodės pasidaro lentą, o iš duonos – figūrėles, - ir peržaidžia tas partijas, galiausiai jas išmokdamas atmintinai.
Kitą dieną jis visgi sutinka sužaisti su čempionu, kad įsitikintų, ar tikrai mintyse žaidė tas partijas, ar tai tebuvo haliucinacijos jo galvoje. Su kiekvienu ėjimu Čentovičius ima susimąstyti vis labiau, nors B. ėjimus daro labai sparčiai. Ilgėjant pauzėms, auga ir B. nervingumas. Padaręs stiprų 42-ą ėjimą, jis pašoka ir ima pirmyn-atgal vaikštinėti po denį – pasakotojas supranta, kad jis taip vaikšto po „kamerą“. Po 10 min. apmąstymo, Čestovičius nušluoja figūras nuo lentos – jis pasiduoda. Sužaidžiama dar viena partija, tačiau Čestovičius matydamas, kad jo delsimas nervina varžovą, ilgai mąsto jau prieš pirmąjį ėjimą. Atrodo, kad po kelių ėjimų B. praranda susidomėjimą partija – per pauzes jis mintyse peržaidžia kitas partijas. Vienu metu jis staiga paskelbia šachą, kai šacho nėra (jis supainiojo padėtį lentoje su viena iš partijų mintyse). Tenka pasiduoti – ir trečios partijos B. nebežaidžia ir pasišalina. Čestovičius įvertina jo žaidimą, kad kaip mėgėjas, jis žaidė labai talentingai.