Chess assassin

Tekstai apie šachmatus        

Karališkasis žaidimas  

Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Magiškieji šachmatai
Mikėnas ir čempionai
Stiklo karoliukų žaidimas
Tos nepaprastos figūrėlės
Žaidimas su atsisakymu
Korespondenciniai šachmatai
Cirko direktoriaus duktė
Pirmasis čempionų mačas
Čempionai: Borisas Spaskis
Fišeris: išprotėjęs genijus
Kur eina karalius–didelė paslaptis
Šachmatai: karas ir likimai
Kompiuterinių žaidimų filologija
Knygos, kurios mokė nesimokyti
Ką reiškia būti šikšnosparniu?

„Karališkas žaidimas“ – tai 1941 m. Stefano Cveigo parašytas apsakymas. Jo pagrindinis veikėjas vokiečių esesininkų buvo izoliuotas tuščiame viešbučio kambaryje. Kad neišprotėtų per ilgas pertraukų tarp tardymų valandas, jis, sėdėdamas koridoriuje, iš valdininko kišenės pavagia knygą – ir pasirodo, kad tai garsių šachmatų mačų analizių Sachmatai kalejime knyga. Jis ima peržaisti visas partijas įsimindamas visus jų ėjimus. Kelias savaites jis žaidžia ir peržaidžia partijas, vėl ir vėl. Kovodamas tarp nuobodulio ir beprotybės, jis pradeda žaisti naujas partijas pats su savimi, darydamas ėjimus įsivaizduojamoje lentoje.

Aš jau minėjau, kad šachmatų partija su savimi pačiu yra nesąmonė, tačiau lieka minimali galimybė net tokiam absurdui, jei turima reali šachmatų lenta, nes lenta, būdama apčiuopiama, suteikia atstumo, materialaus kitateritoriškumo pojūtį. Su realia šachmatų lenta ir realiu šachmatininku galite nustoti galvoti apie tuos dalykus ir galite fiziškai būti vienoje lentos pusėje, o tada kitoje, akimis fiksuodami, kaip padėtis atrodo juodiesiems ir kaip atrodo baltiesiems. Priverstas žaisti prieš save patį – ar su savimi pačiu – įsivaizduojamoje lentoje, buvau priverstas laikyti galvoje esamą padėtį 64-iuose langeliuose ir, be to, daryti kiekvieno iš žaidėjų ėjimų paskaičiavimus į priekį kiek tai pajėgiau, kas reiškia – kaip tai kvaila beatrodytų – įsivaizduodamas antram, trečiam, šeštam ar dešimtam iš mano ego, visada po 4 ar 5 ėjimus į priekį.

Prašau negalvoti, kad tikiuosi, kad paseksite po šios beprotystės painiavas. Tose partijose abstrakčioje fantazijos erdvėje turėjau numatyti 4-5 ėjimus į priekį pagal savo galimybes už baltuosius, kaip ir už juoduosius, taigi įvertinant visus įmanomas būsimas padėtis dviejų mąstymų [smegenų], taip sakant, juodųjų ir baltųjų, pagalba. Bet net šis automatinis asmenybės skilimas buvo pavojingiausiu mano painaus eksperimento aspektas; labiau jau tai buvo tai, kad esant poreikiui žaisti nepriklausomai, aš netekau atramos po kojomis ir įkritau į bedugnę duobę. Paprastas čempionatų partijų peržaidimas, kuo užsiėmiau praeitomis savaitėmis, buvo, viso labo, ne daugiau nei atkartojimas, turimos medžiagos pakartojimas ir, tokiu būdu, ne daugiau nei eilėraščių ar Civilinio kodekso straipsnių įsiminimas; tai buvo ribota, tvarkinga funkcija ir, tokiu būdu, puiki protinė mankšta.

Priverstas ir ne be pasekmių, pasakotojas pateikia pareiškimą. Jis sugeba persijungti tarp priešingų interesų įsivaizduojamoje partijoje žaisdamas už abu varžovus, juoduosius ir baltuosius. Neturėdamas šachmatų lentos, varžovo ir figūrų, pasakotojas priverstas įsivaizduoti visų figūrų visus ėjimus, įsimindamas juos ir padėtis, - vienos partijos ribose visiškai virtualioje aplinkoje ant neegzistuojančios lentos. Kadangi jo izoliacijos aplinkybės ir žaidimo priežastys yra nepaprastos, pasakotojo sprendimas nėra taip besiskiriantis nuo šachmatų meistrų, kurie mokosi įsiminti svarbias partijas, numatyti galimus varžovo ėjimus ir nuolat skirti, tai kas galima nuo to, kas tikėtina. Tad šachmatai yra panašūs į kitas sporto šakas, ekstremalų sportą, mokslo ar technikos sumanymus. Kiekvienoje srityje ima dominuoti specifinį stilių jai atitinkanti strategija arba metodologija. Kiekvienai jų yra apsimokymas ir praktika, leidžianti tapti ekspertu toje srityje*).

Cveigo apsakymas atskleidžia žmogaus sugebėjimo abstrahuotis elementus. Jame panaudojamas galimas „mąstymas daugiau nei už vieną“ kaip priešnuodis nuoboduliui bei išprotėjimui. Efemeriškai apeliuojant į „gyvenimo žaidimą“, yra keturi ypatingai dominantys dalykai, kuriuos pateikia Cveigo herojus, iškylantys virš mokymosi sąvokos ir pateikiantys labiau išvystytą mąstymo aptarimą:

1. Sugebėjimas mokytis: faktiškai, būtinybė išmokti mąstymo būdų yra esminė žaidimui, bet kokiam žaidimui, disciplinai, naujai kalbai ar programai; 2. Sugebėjimas integruoti: kito žinių perėmimas sukuriant nepriklausomą sugebėjimą, leidžiantį žaisti „naujus“ žaidimus; 3. Pastangos: sąmoningi bandymai siekti „naujo“ arba „neįprasto“ mąstymo būdo, mąstymas į priekį... 4. Sugebėjimas pamatyti: išmokimas perkelti dėmesį kitokiai perspektyvai ar “pusei“, siekiant tirti, identifikuoti ir maksimizuoti potencialą; būti labiau nei asmeniškai suinteresuotu; ne tik dėl žaidimo skirtingose pusėse, bet vien dėl vaizduotės ar atradimo; ir pan.

Cveigo sukurtame scenarijuje stimuliuoja uždara įkalinimo erdvė. Kad neišprotėtų, pasakotojas įsigudriną galvoti už kitą – o su laiku ir už daugelį kitų. Jie perima jų vaidmenis, ir tokiu pagrindu, ir jų strategijas bei „interesą sau“, tikrą arba kitokį. Ir čia reikia priminti, kad daug žmonių ištvėrė įkalinimą ar kankinimus elgdamiesi panašiai, - deklamuodami poeziją, įstatymo straipsnius, vieni patys žaisdami žaidimus... kad neišprotėtų, kad neprarastų vilties. [ ... ]


*) „Tūkstantyje plynaukščių“ Deleuzė ir Guattari šachmatų žaidimą apibrėžia kaip „semiologiją“ arba „būsenų žaidimą“ (keistai „strategija“ kilusi iš stratos, kas reiškia armiją, valstybės padalinį). Jie šachmatus sugretina su go žaidimu kaip „grynos strategijos“ žaidimus.