Karališkasis žaidimas. Tekstai apie šachmatus. Lithuanian

Tai 1829 m. JAV pagamintas pirmasis garvežys „Tom Thumb“ (Berniukas nykštukas). 1830 m. surengtos jo lenktynės su žirgu – laimėjo žirgas! Tačiau po 200 m. ant magnetinės pagalvės skriejantys „Maglev“ traukiniai Kinijoje gali pasiekti 400 km/val. greitį – ir joks žirgas su juo jau nepasivaržys!?

G. Kasparovas prieš „Deep Blue“ žaidė 1996 ir 1997 m. (žr. Deep Blue laimėjo!). Tuo metu kompiuterių „proto“ srityje buvo įvykęs didelis proveržis, bet jis buvo gana primityvus lyginant su tuo, kiek jis išsivystė vėliau technologiškai ir su dirbtiniu intelektu. IBM sukurto „Deep Blue" tuometinis reitingas buvo apie 2750 (revanšo mače – apie 2900). Dabar „Stockfish 14 NNUE“ būtų tarsi „Maglev“ traukinys (net išmanus telefonas gali žaisti 3500 reitingu) – ir bet koks žmogus prieš ją atrodytų apgailėtinai.

Ir labai abejotina, kad M. Karlsenas pats norėtų žaisti prieš kompiuterį – jis niekad žmogaus ir kompiuterio mačus nelaikė įdomiais, nes jam šachmatai teturi tik sportinį aspektą. Tiesa, M. Karlsenas yra žaidęs prieš kompiuterius įvairiais formatais, tame tarpe blic-partijas internete, tačiau tai nebuvo formalūs mačai. Ir jis domisi besivystančio dirbtiniu internetu padėtimi šachmatų srityje. Vieninteliu stimulu tokiam mačui galėtų būti finansinis aspektas – tačiau šiuo metu M. Karlsenas gerai jaučiasi finansiškai ir jam šis aspektas neturėtų būti svarbus.

Paskutinė žinoma didmeistrio pergalė prieš kompiuterį buvo 2006-ais, kai ukrainietis R. Ponomariovas laimėjo prieš „Fritz” („Puttin“) programą 2-me ture Bilbao (Ispanija) turnyro sąlygomis.

G. Kasparovas prieš 13-metį M. Karlseną 2004-ais. M. Karlsenas buvo įgavęs pėstininko pranašumą ir dominuojančią padėtį,
tačiau G. Kasparovas sugebėjo pasiekti lygiąsias.
Tuo metu tai buvo puikus pasiekimas jaunajam Karlsenui!

Ir Kasparovui tebuvo 9-eri, kai Fišeris 1972 m. iškovojo pasaulio čempiono titulą prieš B. Spaskį. Po tų pažymėtinų Fišeris prieš Spaskį po Spaskio pergalės, 1972

Fišeris prieš Spaskį po Spaskio pergalės, 1972

dienų Reikjavike jis iki 1992 m. praktiškai liovėsi žaidęs turnyruose. Jis atsisakė ginti savo titulą 1975-ais prieš A. Karpovą, nes jo netenkino mačo sąlygos. Jis 1977 m. sužaidė prieš kompiuterį ir laimėjo. Sužaidė kelis kartus privačiai, parodydamas esąs stipriu žaidėju – ir visąlaik laikė save pasaulio čempionu. 1992 m. jis sužaidė revanšo mačą su B. Spaskiu ir lengvai laimėjo – tačiau B. Spaskis jau buvo senstelėjęs ir ne toks pajėgus (nors ir išlikęs stipriu žaidėju). Kasparovas stebėjo tas partijas ir manė, kad be vargo galėtų įveikti Fišerį, kuriam tuo metu buvo 49-eri (paprastai būdami tokio amžiaus didmeistriai palieka savo piko laikus – išimtimi galbūt buvo tik A. Karpovas).

Ir nebuvo jokių priežasčių, kodėl prie šachmatų lentos būtų turėję susitikti Kasparovas ir Fišeris – ypač atsižvelgiant į šio antisemitizmą (pačiam būnant žydu!) bei paranoją. Ir kai 1987 m. jaunojo čempiono G. Kasparovo paklausė, kad stipresnis, jis ar Fišeris, Garis atsakė, kad Fišeris yra praeitis. O kai 1992 m. mačo su B. Spaskiu metu Fišerio paklausė, ar žaistų su Kasparovu, jis atsakė, kol negaus visų honorarų už jo knygas TSRS, su sovietais jokių žaidimų negali būti. Vis tik, kai Kasparovas 1997-ais pralošė „Deep Blue“ (žr. >>>>>), Fišeris panoro sužaisti prieš tą kompiuterį, kad įrodytų esąs pajėgesnis už Kasparovą. Paklaustas, kodėl jis nesužaidžia su juo tiesiogiai, jis atsakė „Tas vaikinas neturi [pakankamai] pinigų“.

Ir vėliau Bobis Fišeris labai niekino Garį Kasparovą. Jis manė, kad tasai kažkokiu būdu dalyvauja suokalbyje prieš šachmatus ir atseit jo partijų mače su Karpovu buvo iš anksto suplanuotos, o lentoje daromi ėjimai tebuvo teatro spektaklis. Iš interviu radijui, 2005 m. gegužės 15 d.:
„Kasparovas – gangsteris; jis yra šachmatų gėda, jis yra žmonijos gėda. Rusija neturėtų juo didžiuotis. Jis turėtų kartu su Chodorkovskiu sėdėti kalėji.e. Jis įvykdė siaubingą sukčiavimą su visomis tomis iš anksto suplanuotomis partijomis ir mačais“.

O pabaigai pateikiame ištraukas iš G Kasparovo straipsnio „The New York Review“, 2011 m. kovo 10 d.

Bobio Fišerio gynyba

Net jei ir stengčiausi, negalėčiau abejingai rašyti apie Bobį Fišerį. Gimiau tais metais, kai jis 1963 m. JAV čempionate pasiekė puikų rezultatą – 11 pergalių be jokių pralaimėjimų ar lygiųjų. Tuo metu jam buvo tik 20-mt, bet jau daugelį metų buvo akivaizdu, kad jam lemta tapti legenda. Jo knyga „Mano 60 įsimintinų partijų“ buvo vienas iš ankstyviausių ir labiausiai branginamų mano šachmatų turtų. Kai 1972 m. Fišeris iš mano tautiečio Boriso Spaskio iškovojo pasaulio čempiono karūną, aš jau buvau stiprus klubo žaidėjas, sekęs kiekvieną ėjimą iš Reikjaviko. Amerikietis pakeliui į titulinę kovą buvo sutriuškinęs du kitus tarybinius didmeistrius [M. Taimanovą ir T. Petrosianą], tačiau TSRS buvo daug tokių, kurie tyliai žavėjosi jo įžūliu individualumu ir nuostabiu talentu.

Svajojau vieną dieną pažaisti su Fišeriu ir galiausiai mes tam tikra prasme tapome varžovais, nors ir istorijos vadovėliuose, o ne prie šachmatų lentos. Jis paliko varžybinius šachmatus 1975 m., atsisakydamas titulo, kurį taip brangino visą gyvenimą. Praėjo dar 10 m., kol aš perėmiau titulą iš Fišerio įpėdinio Anatolijaus Karpovo, bet retai kuris nors pašnekovas praleisdavo progą paminėti man Fišerio vardą. „Ar nugalėtumėte Fišerį?“ „Ar žaistumėte su Fišeriu, jei jis sugrįžtų?“ „Ar žinote, kur yra Bobis Fišeris?“

Kartais jausdavausi lyg žaistum vienpuses rungtynes su fantomu. Niekas nežinojo, kur yra Fišeris, ar jis, tuo metu vis dar garsiausias šachmatininkas pasaulyje, neplanuoja sugrįžimo. Juk 1985-aisiais, būdamas 42 m. amžiaus, jis buvo daug jaunesnis už du žaidėjus, su kuriais ką tik susidūriau pasaulio čempionato atrankos rungtynėse [V. Korčnojumi ir V. Smyslovu]. Tačiau 13 metų be šachmatų – ilgas laikas. Kalbant apie žaidimą su juo, manau, būčiau norėjęs savo šansų ir tai pasakiau, bet kaip galima žaisti su mitu? Turėjau nerimauti dėl Karpovo, o jis nebuvo vaiduoklis. Šachmatai judėjo į priekį ir be didžiojo Bobby...

[ Praleista maža dalis apie sugrįžimą į šachmatus mačui revanšui su B. Spaskiu Jugoslavijoje]
Žaidimas buvo nuspėjamai nerūpestingas, tačiau buvo keletas ankstesniojo Bobio blykstelėjimų. Bet ar tai tikrai buvo sugrįžimas, ar jis vėl dings taip pat greitai, kaip ir pasirodė? Ir ką daryti su keistu Fišerio elgesiu spaudos konferencijose? Didysis Amerikos čempionas spjaudė ant JAV vyriausybės pranešimo? Sakė, kad nežaidė 20 m., nes buvo pasaulio žydų įtrauktas į „juodąjį sąrašą“. Kaltino mane ir Karpovą iš anksto suplanavus visas mūsų rungtynes? Reikėjo nusisukti, bet negalėjai.

[ ... ]

Paaiškėjo, kad Fišeris po pergalės prieš Spaskį 1992 m. mače daugiau niekada nežaidė. Jo žaidimas buvo surūdijęs, jis atrodė sutrikęs, bet šachmatuose jis visada viską aiškiai matė ir buvo sąžiningas su savimi. Jis suprato, kad šachmatų Olimpo daugiau neužkariaus. Tačiau vaiduoklis prasitęsė savo leidimą dar kurį laiką mus visus persekioti. Fišeris Reikjavike, 1972; H. Bensono nuotr.

Po to R. Fišeris dar kelis kartus pateko į laikraščių antraštes. Rugsėjo 11 d. jo nepadori tirada, kurioje jis šlovino išpuolius, buvo transliuojama per Filipinų radiją, o vėliau internete visame pasaulyje. 2004 m. liepą jis buvo suimtas Japonijoje dėl negaliojančio paso ir 8 mėn. kalintas, kol jam buvo suteikta Islandijos pilietybė kaip būdas ištrūkti iš nelaisvės. [ … ] 2008 m. sausio 17 d., jis mirė Reikjavike po ilgos ligos atsisakęs gydymo. Net ir tai kažkaip buvo būdinga Fišeriui, kuris užaugo žaisdamas šachmatais prieš save patį, nes neturėjo su kuo žaisti. Jis kovojo iki galo ir įrodė esąs pavojingiausias savo paties priešininkas. [ … ] Artimas jaunojo Fišerio pažįstamas, pats „šachmatininkas“, ... F. Brady parašė pirmąją ir vienintelę išsamią biografinę knygą apie jį „Bobis Fišeris: vunderkingo įvaizdis“ (1965).

[ ... ]

Pradėti nuo pabaigos atrodo natūraliausia, nes būtent tada praeityje buvo parašyta daugiausia faktų ir prasimanymų. Kodėl, kaip Bobis Fišeris, kuris labiau nei bet kas anksčiau ar vėliau mylėjo šachmatus ir tik juos, galėjo mesti žaidimą vos tik iškovojęs titulą? Tai nebuvo žvaigždės, norinčios baigti karjerą būnant viršūnėje, atvejis; Fišeris neplanavo baigti žaidimo. Jam buvo 29-eri, jis buvo pačiame savo jėgų žydėjime ir pagaliau pasiekė šlovę bei turtus, kurių visada žinojo esąs nusipelnęs. Jis grįžo po pergalės prieš Spaskį Reikjavike pasaulio čempionu, žiniasklaidos žvaigžde ir nugalėtoju „šaltojo karo“ fronte. Plūstelėjo precedento neturintys pasiūlymai milijonams dolerių reklamos sutarčių, parodų, iš esmės viskam, ant ko jis galėjo uždėti savo vardą. Išskyrus kelias nežymias išimtis, jis viską atmetė. Beje, iki Fišerio eros šachmatų pasaulis buvo juokingai skurdus net ir pagal šiandienos kuklius standartus. … Kai Fišeris dominavo 1962 m. Stokholmo turnyre, varginančiame 5-ių savaičių atrankos į pasaulio čempionato cikle, jo prizas tebuvo 750 dolerių. Žinoma, būtent Fišeris pakeitė šią situaciją, ir kiekvienas nuo to laiko žaidęs šachmatininkas turi jam padėkoti už nenuilstamas pastangas užtikrinti šachmatams pagarbą ir atlygį, kurio, jo manymu, jie nusipelnė. [ … ] Nepaisant korumpuotų federacijų ir jokios darnios nebuvimo tarp jų, geriausi šiandienos žaidėjai laikosi gana gerai, net ir nevesdami užsiėmimų ar rašydami knygas...

[ ... Jis padarė pertrauką. Pretendento atrankos ciklas vyko pilna jėga. Jis laikė, kada galės sužaisti pirmąją partiją po pergalės prieš Spaskį. Tačiau prasidėjo ginčai dėl mačo formato. Fišeris iškėlė reikalavimus, FIDE nenorėjo nusileisti - galiausiai jis atsisakė titulo... ]

Viena teorija, kuri nebuvo dažnai girdima, buvo ta, kad, galbūt, Fišeris galėjo labai nervintis dėl savo varžovo, 23 m. amžiaus naujosios kartos lyderio Anatolijaus Karpovo. … [Bet pats Karpovas] teigė, kad Fišeris buvo favoritas, o vėliau savo pergalės tikimybę įvertino 40%. ... [Gal todėl ] jis reikalavo neribotos trukmės mačo, žaidžiamo tol, kol vienas žaidėjas pasieks 10 pergalių. Kadangi lygiosios yra labai dažnos aukščiausiame lygyje, toks mačas greičiausiai būtų trukęs daugelį mėnesių, suteikdamas Fišeriui laiko atsikratyti rūdžių ir pajusti Karpovo, su kuriuo jis niekada nebuvo susidūręs, žaidimą. [ ... ] Neriboto rungtynių skaičiaus absurdiškumas buvo galutinai įrodytas tik tada, kai mudu su Karpovu sužaidėme rekordinį 48 partijų skaičių per 152 dienas, kol rungtynės buvo nutrauktos be nugalėtojo. Ir mes žaidėme tik dėl 6 pergalių, o ne dėl 10, kaip norėjo Fišeris.

[ ... ]

Nuo 20 a. paskutinio dešimtmečio pabaigos Bobis Fišeris pradėjo duoti sporadiškus radijo interviu, kurie apnuogino gilėjančią neapykantos pasauliui duobę – nešvankias antisemitines diatribes, džiūgavimą po rugsėjo 11-osios įvykių. Staiga viskas, kas dažniausiai buvo tik gandai iš tų nedaugelio žmonių, kurie su juo bendravo nuo 1992 m., tapo vieša internete. Tai buvo sukrečianti patirtis šachmatų bendruomenei, ir daugelis bandė vienaip ar kitaip į tai reaguoti. Fišeris sirgo, kaip kai kurie sakė, galbūt šizofrenija, ir jam reikėjo pagalbos, o ne priekaištų. Kiti kaltino jo vienišumo metus, asmenines nesėkmes, tikrus ir įsivaizduojamus persekiojimus iš JAV vyriausybės, šachmatų bendruomenės ir, žinoma, sovietų rankų dėl to, kad įkvėpė jo keršto troškimą.

Akivaizdu, kad ši visaapimanti paranoja buvo daug platesnė nei labiau apskaičiuota, netgi principinga, jo žaidėjo metų „beprotybė“, kurią taikliai „Filosofiniame žodyne“ apibūdino Volteras: „Savo beprotybėje turėkite pakankamai proto, kuris vestų jūsų išdaigas; ir nepamirškite būti pernelyg užsispyrę ir savo nuomonę išsakę“. Kitaip tariant, kryptingą ir sėkmingą beprotybę vargu ar galima pavadinti beprotybe. Fišeriui palikus šachmatus, tamsiosios jėgos jo viduje nebeturėjo tikslo.

[ ... ] Tragiško pasakojimo pabaigoje nėra jokios moralės, nėra nieko užkrečiamo, kam reikėtų karantino. Bobis Fišeris buvo unikalus, jo nesėkmės buvo tokios pat banalios, kaip ir jo šachmatų žaidimas buvo nuostabus. Fišeris kiekvieną partiją žaidė tarsi iki mirties, tarsi ji būtų paskutinė. Būtent šią kovinę dvasią amžininkai labiausiai prisimena apie jį kaip šachmatininką.

	Šachmatai: įvairenybės

	Ar Magnus Karlsenas kada nors žais prieš kompiuterį?

Šaškės: Giliai įvarytas kuolas Skaitiniai Fantastika Lithuanian.Net NSO.LT Papildomai skaitykite: Magiškieji šachmatai Mikėnas ir čempionai Stiklo karoliukų žaidimas Tos nepaprastos figūrėlės Žaidimas su atsisakymu Korespondenciniai šachmatai Kasparovas prieš Deep Blue Cirko direktoriaus duktė Pirmasis čempionų mačas Čempionai: Borisas Spaskis Fišeris: išprotėjęs genijus S. Cveigo „Karališkasis žaidimas“ Bėjus Dao. „Šachmatų karalius“ Istorijos endšpiliuose: klaidžiojantis kvadratas Kasparovas prakiša kompiuteriui Šachmatai: karas ir likimai Kompiuterinių žaidimų filologija Knygos, kurios mokė nesimokyti	Tai 1829 m. JAV pagamintas pirmasis garvežys „Tom Thumb“ (Berniukas nykštukas). 1830 m. surengtos jo lenktynės su žirgu – laimėjo žirgas! Tačiau po 200 m. ant magnetinės pagalvės skriejantys „Maglev“ traukiniai Kinijoje gali pasiekti 400 km/val. greitį – ir joks žirgas su juo jau nepasivaržys!? G. Kasparovas prieš „Deep Blue“ žaidė 1996 ir 1997 m. (žr. Deep Blue laimėjo!). Tuo metu kompiuterių „proto“ srityje buvo įvykęs didelis proveržis, bet jis buvo gana primityvus lyginant su tuo, kiek jis išsivystė vėliau technologiškai ir su dirbtiniu intelektu. IBM sukurto „Deep Blue" tuometinis reitingas buvo apie 2750 (revanšo mače – apie 2900). Dabar „Stockfish 14 NNUE“ būtų tarsi „Maglev“ traukinys (net išmanus telefonas gali žaisti 3500 reitingu) – ir bet koks žmogus prieš ją atrodytų apgailėtinai. Ir labai abejotina, kad M. Karlsenas pats norėtų žaisti prieš kompiuterį – jis niekad žmogaus ir kompiuterio mačus nelaikė įdomiais, nes jam šachmatai teturi tik sportinį aspektą. Tiesa, M. Karlsenas yra žaidęs prieš kompiuterius įvairiais formatais, tame tarpe blic-partijas internete, tačiau tai nebuvo formalūs mačai. Ir jis domisi besivystančio dirbtiniu internetu padėtimi šachmatų srityje. Vieninteliu stimulu tokiam mačui galėtų būti finansinis aspektas – tačiau šiuo metu M. Karlsenas gerai jaučiasi finansiškai ir jam šis aspektas neturėtų būti svarbus. Paskutinė žinoma didmeistrio pergalė prieš kompiuterį buvo 2006-ais, kai ukrainietis R. Ponomariovas laimėjo prieš „Fritz” („Puttin“) programą 2-me ture Bilbao (Ispanija) turnyro sąlygomis. G. Kasparovas prieš 13-metį M. Karlseną 2004-ais. M. Karlsenas buvo įgavęs pėstininko pranašumą ir dominuojančią padėtį, tačiau G. Kasparovas sugebėjo pasiekti lygiąsias. Tuo metu tai buvo puikus pasiekimas jaunajam Karlsenui! Kodėl Fišeris niekad nežaidė su Kasparovu? R. Fišeris su G. Kasparovu nėra sužaidęs nė vienos partijos! Ir Kasparovui tebuvo 9-eri, kai Fišeris 1972 m. iškovojo pasaulio čempiono titulą prieš B. Spaskį. Po tų pažymėtinų dienų Reikjavike jis iki 1992 m. praktiškai liovėsi žaidęs turnyruose. Jis atsisakė ginti savo titulą 1975-ais prieš A. Karpovą, nes jo netenkino mačo sąlygos. Jis 1977 m. sužaidė prieš kompiuterį ir laimėjo. Sužaidė kelis kartus privačiai, parodydamas esąs stipriu žaidėju – ir visąlaik laikė save pasaulio čempionu. 1992 m. jis sužaidė revanšo mačą su B. Spaskiu ir lengvai laimėjo – tačiau B. Spaskis jau buvo senstelėjęs ir ne toks pajėgus (nors ir išlikęs stipriu žaidėju). Kasparovas stebėjo tas partijas ir manė, kad be vargo galėtų įveikti Fišerį, kuriam tuo metu buvo 49-eri (paprastai būdami tokio amžiaus didmeistriai palieka savo piko laikus – išimtimi galbūt buvo tik A. Karpovas). Ir nebuvo jokių priežasčių, kodėl prie šachmatų lentos būtų turėję susitikti Kasparovas ir Fišeris – ypač atsižvelgiant į šio antisemitizmą (pačiam būnant žydu!) bei paranoją. Ir kai 1987 m. jaunojo čempiono G. Kasparovo paklausė, kad stipresnis, jis ar Fišeris, Garis atsakė, kad Fišeris yra praeitis. O kai 1992 m. mačo su B. Spaskiu metu Fišerio paklausė, ar žaistų su Kasparovu, jis atsakė, kol negaus visų honorarų už jo knygas TSRS, su sovietais jokių žaidimų negali būti. Vis tik, kai Kasparovas 1997-ais pralošė „Deep Blue“ (žr. >>>>>), Fišeris panoro sužaisti prieš tą kompiuterį, kad įrodytų esąs pajėgesnis už Kasparovą. Paklaustas, kodėl jis nesužaidžia su juo tiesiogiai, jis atsakė „Tas vaikinas neturi [pakankamai] pinigų“. Ir vėliau Bobis Fišeris labai niekino Garį Kasparovą. Jis manė, kad tasai kažkokiu būdu dalyvauja suokalbyje prieš šachmatus ir atseit jo partijų mače su Karpovu buvo iš anksto suplanuotos, o lentoje daromi ėjimai tebuvo teatro spektaklis. Iš interviu radijui, 2005 m. gegužės 15 d.: „Kasparovas – gangsteris; jis yra šachmatų gėda, jis yra žmonijos gėda. Rusija neturėtų juo didžiuotis. Jis turėtų kartu su Chodorkovskiu sėdėti kalėji.e. Jis įvykdė siaubingą sukčiavimą su visomis tomis iš anksto suplanuotomis partijomis ir mačais“. O pabaigai pateikiame ištraukas iš G Kasparovo straipsnio „The New York Review“, 2011 m. kovo 10 d. Bobio Fišerio gynyba Net jei ir stengčiausi, negalėčiau abejingai rašyti apie Bobį Fišerį. Gimiau tais metais, kai jis 1963 m. JAV čempionate pasiekė puikų rezultatą – 11 pergalių be jokių pralaimėjimų ar lygiųjų. Tuo metu jam buvo tik 20-mt, bet jau daugelį metų buvo akivaizdu, kad jam lemta tapti legenda. Jo knyga „Mano 60 įsimintinų partijų“ buvo vienas iš ankstyviausių ir labiausiai branginamų mano šachmatų turtų. Kai 1972 m. Fišeris iš mano tautiečio Boriso Spaskio iškovojo pasaulio čempiono karūną, aš jau buvau stiprus klubo žaidėjas, sekęs kiekvieną ėjimą iš Reikjaviko. Amerikietis pakeliui į titulinę kovą buvo sutriuškinęs du kitus tarybinius didmeistrius [M. Taimanovą ir T. Petrosianą], tačiau TSRS buvo daug tokių, kurie tyliai žavėjosi jo įžūliu individualumu ir nuostabiu talentu. Svajojau vieną dieną pažaisti su Fišeriu ir galiausiai mes tam tikra prasme tapome varžovais, nors ir istorijos vadovėliuose, o ne prie šachmatų lentos. Jis paliko varžybinius šachmatus 1975 m., atsisakydamas titulo, kurį taip brangino visą gyvenimą. Praėjo dar 10 m., kol aš perėmiau titulą iš Fišerio įpėdinio Anatolijaus Karpovo, bet retai kuris nors pašnekovas praleisdavo progą paminėti man Fišerio vardą. „Ar nugalėtumėte Fišerį?“ „Ar žaistumėte su Fišeriu, jei jis sugrįžtų?“ „Ar žinote, kur yra Bobis Fišeris?“ Kartais jausdavausi lyg žaistum vienpuses rungtynes su fantomu. Niekas nežinojo, kur yra Fišeris, ar jis, tuo metu vis dar garsiausias šachmatininkas pasaulyje, neplanuoja sugrįžimo. Juk 1985-aisiais, būdamas 42 m. amžiaus, jis buvo daug jaunesnis už du žaidėjus, su kuriais ką tik susidūriau pasaulio čempionato atrankos rungtynėse [V. Korčnojumi ir V. Smyslovu]. Tačiau 13 metų be šachmatų – ilgas laikas. Kalbant apie žaidimą su juo, manau, būčiau norėjęs savo šansų ir tai pasakiau, bet kaip galima žaisti su mitu? Turėjau nerimauti dėl Karpovo, o jis nebuvo vaiduoklis. Šachmatai judėjo į priekį ir be didžiojo Bobby... [ Praleista maža dalis apie sugrįžimą į šachmatus mačui revanšui su B. Spaskiu Jugoslavijoje] Žaidimas buvo nuspėjamai nerūpestingas, tačiau buvo keletas ankstesniojo Bobio blykstelėjimų. Bet ar tai tikrai buvo sugrįžimas, ar jis vėl dings taip pat greitai, kaip ir pasirodė? Ir ką daryti su keistu Fišerio elgesiu spaudos konferencijose? Didysis Amerikos čempionas spjaudė ant JAV vyriausybės pranešimo? Sakė, kad nežaidė 20 m., nes buvo pasaulio žydų įtrauktas į „juodąjį sąrašą“. Kaltino mane ir Karpovą iš anksto suplanavus visas mūsų rungtynes? Reikėjo nusisukti, bet negalėjai. [ ... ] Paaiškėjo, kad Fišeris po pergalės prieš Spaskį 1992 m. mače daugiau niekada nežaidė. Jo žaidimas buvo surūdijęs, jis atrodė sutrikęs, bet šachmatuose jis visada viską aiškiai matė ir buvo sąžiningas su savimi. Jis suprato, kad šachmatų Olimpo daugiau neužkariaus. Tačiau vaiduoklis prasitęsė savo leidimą dar kurį laiką mus visus persekioti. Po to R. Fišeris dar kelis kartus pateko į laikraščių antraštes. Rugsėjo 11 d. jo nepadori tirada, kurioje jis šlovino išpuolius, buvo transliuojama per Filipinų radiją, o vėliau internete visame pasaulyje. 2004 m. liepą jis buvo suimtas Japonijoje dėl negaliojančio paso ir 8 mėn. kalintas, kol jam buvo suteikta Islandijos pilietybė kaip būdas ištrūkti iš nelaisvės. [ … ] 2008 m. sausio 17 d., jis mirė Reikjavike po ilgos ligos atsisakęs gydymo. Net ir tai kažkaip buvo būdinga Fišeriui, kuris užaugo žaisdamas šachmatais prieš save patį, nes neturėjo su kuo žaisti. Jis kovojo iki galo ir įrodė esąs pavojingiausias savo paties priešininkas. [ … ] Artimas jaunojo Fišerio pažįstamas, pats „šachmatininkas“, ... F. Brady parašė pirmąją ir vienintelę išsamią biografinę knygą apie jį „Bobis Fišeris: vunderkingo įvaizdis“ (1965). [ ... ] Pradėti nuo pabaigos atrodo natūraliausia, nes būtent tada praeityje buvo parašyta daugiausia faktų ir prasimanymų. Kodėl, kaip Bobis Fišeris, kuris labiau nei bet kas anksčiau ar vėliau mylėjo šachmatus ir tik juos, galėjo mesti žaidimą vos tik iškovojęs titulą? Tai nebuvo žvaigždės, norinčios baigti karjerą būnant viršūnėje, atvejis; Fišeris neplanavo baigti žaidimo. Jam buvo 29-eri, jis buvo pačiame savo jėgų žydėjime ir pagaliau pasiekė šlovę bei turtus, kurių visada žinojo esąs nusipelnęs. Jis grįžo po pergalės prieš Spaskį Reikjavike pasaulio čempionu, žiniasklaidos žvaigžde ir nugalėtoju „šaltojo karo“ fronte. Plūstelėjo precedento neturintys pasiūlymai milijonams dolerių reklamos sutarčių, parodų, iš esmės viskam, ant ko jis galėjo uždėti savo vardą. Išskyrus kelias nežymias išimtis, jis viską atmetė. Beje, iki Fišerio eros šachmatų pasaulis buvo juokingai skurdus net ir pagal šiandienos kuklius standartus. … Kai Fišeris dominavo 1962 m. Stokholmo turnyre, varginančiame 5-ių savaičių atrankos į pasaulio čempionato cikle, jo prizas tebuvo 750 dolerių. Žinoma, būtent Fišeris pakeitė šią situaciją, ir kiekvienas nuo to laiko žaidęs šachmatininkas turi jam padėkoti už nenuilstamas pastangas užtikrinti šachmatams pagarbą ir atlygį, kurio, jo manymu, jie nusipelnė. [ … ] Nepaisant korumpuotų federacijų ir jokios darnios nebuvimo tarp jų, geriausi šiandienos žaidėjai laikosi gana gerai, net ir nevesdami užsiėmimų ar rašydami knygas... [ ... Jis padarė pertrauką. Pretendento atrankos ciklas vyko pilna jėga. Jis laikė, kada galės sužaisti pirmąją partiją po pergalės prieš Spaskį. Tačiau prasidėjo ginčai dėl mačo formato. Fišeris iškėlė reikalavimus, FIDE nenorėjo nusileisti - galiausiai jis atsisakė titulo... ] Viena teorija, kuri nebuvo dažnai girdima, buvo ta, kad, galbūt, Fišeris galėjo labai nervintis dėl savo varžovo, 23 m. amžiaus naujosios kartos lyderio Anatolijaus Karpovo. … [Bet pats Karpovas] teigė, kad Fišeris buvo favoritas, o vėliau savo pergalės tikimybę įvertino 40%. ... [Gal todėl ] jis reikalavo neribotos trukmės mačo, žaidžiamo tol, kol vienas žaidėjas pasieks 10 pergalių. Kadangi lygiosios yra labai dažnos aukščiausiame lygyje, toks mačas greičiausiai būtų trukęs daugelį mėnesių, suteikdamas Fišeriui laiko atsikratyti rūdžių ir pajusti Karpovo, su kuriuo jis niekada nebuvo susidūręs, žaidimą. [ ... ] Neriboto rungtynių skaičiaus absurdiškumas buvo galutinai įrodytas tik tada, kai mudu su Karpovu sužaidėme rekordinį 48 partijų skaičių per 152 dienas, kol rungtynės buvo nutrauktos be nugalėtojo. Ir mes žaidėme tik dėl 6 pergalių, o ne dėl 10, kaip norėjo Fišeris. [ ... ] Nuo 20 a. paskutinio dešimtmečio pabaigos Bobis Fišeris pradėjo duoti sporadiškus radijo interviu, kurie apnuogino gilėjančią neapykantos pasauliui duobę – nešvankias antisemitines diatribes, džiūgavimą po rugsėjo 11-osios įvykių. Staiga viskas, kas dažniausiai buvo tik gandai iš tų nedaugelio žmonių, kurie su juo bendravo nuo 1992 m., tapo vieša internete. Tai buvo sukrečianti patirtis šachmatų bendruomenei, ir daugelis bandė vienaip ar kitaip į tai reaguoti. Fišeris sirgo, kaip kai kurie sakė, galbūt šizofrenija, ir jam reikėjo pagalbos, o ne priekaištų. Kiti kaltino jo vienišumo metus, asmenines nesėkmes, tikrus ir įsivaizduojamus persekiojimus iš JAV vyriausybės, šachmatų bendruomenės ir, žinoma, sovietų rankų dėl to, kad įkvėpė jo keršto troškimą. Akivaizdu, kad ši visaapimanti paranoja buvo daug platesnė nei labiau apskaičiuota, netgi principinga, jo žaidėjo metų „beprotybė“, kurią taikliai „Filosofiniame žodyne“ apibūdino Volteras: „Savo beprotybėje turėkite pakankamai proto, kuris vestų jūsų išdaigas; ir nepamirškite būti pernelyg užsispyrę ir savo nuomonę išsakę“. Kitaip tariant, kryptingą ir sėkmingą beprotybę vargu ar galima pavadinti beprotybe. Fišeriui palikus šachmatus, tamsiosios jėgos jo viduje nebeturėjo tikslo. [ ... ] Tragiško pasakojimo pabaigoje nėra jokios moralės, nėra nieko užkrečiamo, kam reikėtų karantino. Bobis Fišeris buvo unikalus, jo nesėkmės buvo tokios pat banalios, kaip ir jo šachmatų žaidimas buvo nuostabus. Fišeris kiekvieną partiją žaidė tarsi iki mirties, tarsi ji būtų paskutinė. Būtent šią kovinę dvasią amžininkai labiausiai prisimena apie jį kaip šachmatininką.