Berosas apie žydus

Berosas (Berossus, apie 350/340 — 280/270) – Babilono Belo dievo žynys, gyvenęs Antiocho I (apie 280-261 m. pr.m.e.) laikais ir kuriam dedikavęs savo kūrinį graikų kalba Apie Babilono istoriją – nuo pasaulio sutvėrimo iki jo laikų. Kaip ir Manetonas, siekusio pranokti Herodotą, Berosas irgi norėjo, kad graikai sužinotų apie didingą Babilono istoriją, o taip pat nustumti fantastines istorijas Ktesijaus dvasioje. Deja, jam tai nepavyko – graikų autoriai retai minėjo jo kūrinį, o juo naudojosi tik žydų autoriai, ieškoję kitų savo tautos senumą patvirtinančių šaltinių.

Tuo tikslu svarbiausia ištrauka pateikta Jozefo Flavijaus „Prieš Apioną“ (žr. >>>>>  

Mažai tikėtina, kad toks teisuolis, pramokęs astronomijos, ir gyvenęs, anot Beroso, 9-je kartoje po Tvano, galėjo būti Abraomas („Žydų senovė“, 1:158). Matyt Jozefas Flavijus tai paėmė iš helenizuotų žydų tarpo. Juk pagal Pradžios knygą Abraomą nuo Nojaus skiria 10 kartų. Tad šio fragmento ir nepateiksime. (žr. apie Arkos paieškas).

130. Tad štai, tasai Berosas, pagal senus užrašus pasakojo, kaip vyko Tvanas, kaip jo metu žuvo žmonės, ir apie Armėnijos kalnuose nusėdusią Arką, kurioje išsigelbėjo Nojus.
131. Tada jis išvardina Nojaus palikuonis, nurodo jų gyvenimo laiką, ir pasiekia Nabopalasarą, Babilono ir chaldėjų karalių,
132. ir pasakodamas apie jo darbus, pasakoja, kaip tasai, sužinojęs apie sukilimą, į Egiptą ir mūsų šalį pasiuntė savo sūnų Nabokodrosorą su gausia kariuomene, kaip jis visus pavergė, sudegino šventyklą Jeruzalėje ir, visus nuvijęs nuo žemės, perkėlė mūsų tautą į Babiloną. Taip nutiko, kad 70 metų, iki persų karaliaus Kiro, miestas buvo ištuštėjęs.
133. Jis pasakoja, kaip Babilono karalius nugalėjo Egiptą, Siriją, Finikiją, Arabiją ir savo žygdarbiais aplenkė visus iki jo valdžiusius chaldėjų ir Babilono karalius.

134. [ Tada, kiek toliau, jis vėl naudojasi Berosu]. Pateikiu jo paties žodžius, kurie skamba taip:
135. „Kai jo tėvas Nabopalasaras sužinojo, kad jo paskirtas Egipto bei Kelesirijos ir Finikijos sričių satrapas atsimetė, tai pats, neturėdamas jėgų žygiui, paskyrė sūnų Nabokodrosorą, buvusį jėgų žydėjime, savo pajėgų vadu ir pasiuntė prieš satrapą.
136. Susikovęs su išdaviku pagal visas taisykles, Nabokodrosoras šventė pergalę ir vėl pavergė šalį Babilono valdžiai. Ir kaip tik tuo metu jo tėvas Nabopalasaras susirgo ir numirė Babilone, po 21 metų valdymo.
137. Netrukus Nabokodrosoras sužinojo apei tėvo mirtį ir, sutvarkęs reikalus Egipte, pavedė keliems artimiesiems pristatyti į Babiloniją belaisvius judėjus, finikiniečius, sirus ir gyvenusių Egipte tautų, kartu su sunkiai ginkluotais kariais ir kitu laimikiu, o pats su nedideliu būriu, kirtęs dykumą, atvyko į Babiloną.
138. Jis iš chaldėjų perėmė valstybės reikalus, kuriuos anie žinojo, ir karaliaus valdžią iš ją išsaugojusio geriausiojo chaldėjo ir tapo pilnateisiu tėvo valstybės valdytoju; o atvykusiems į šalį belaisviams liepė skirti geriausias Babilonijos žemės;
139. pats gi karinio laimikio lėšomis prabangiai išpuošė Belo ir kitas šventyklas, atnaujino senąjį miestą ir prie jo pristatė naująjį [miestą] už sienos, o kad užpuolantys jau niekada daugiau negalėtų apsukti upės vandenis ir nukreipti juos prieš miestą, jis triguba siena apjuosė ir vidinį miestą, ir išorinį, - vieną padaręs iš apdegtų plytų ir asfalto, o kitą iš neapdegtų plytų.
140. Pastatydamas tokius puikius įtvirtinimus ir pagražinęs miestą pagal jų šventąjį tikslą, jis greta tėvo rūmų pastatė kitus prie anų pridurtus rūmus. Jo dydžių ir kitų puikių dalykų aprašymas galėtų užsitęsti, jei neapsiribotume, kad toks didelis ir aukštas pastatas buvo pastatytas vos per 15 dienų.
141. Tuose rūmuose jis įrengė aukštas akmenines terasas, kad primintų kalnus, apsodindamas jas įvairiausiais medžiais, taip įrengdamas vadinamuosius kabančiuosius sodus, nes jo žmona, užaugusi Midijoje, liūdėjo kalnų vaizdų“.

 

Klearchas iš Solo

Klearchą iš Solo miesto Kipre priimta laikyti Aristotelio mokiniu, nors jo mintys apie sielą arčiau Platono. Jo dialoge „Apie sapną“ vienas pagrindinių pašnekovų yra Aristotelis, kurio pasisakymas apie žydus susijęs su sielos atskiro egzistavimo aptarimu. Vis tik tikėti Aristotelio susitikimu su žydu sunku, nors jisai 4 a. pr.m.e. į-e dešimtm. ir lankėsi Mažojoje Azijoje ir vėliau vadovavo Mytileno mokyklai (panašiai kaip Eusebijus mini Aristokseno susitikimą su indų išminčiumi). Gali būti, kad Klearchas žydą sutiko Kipre ar kur kitur. Juk aprašant graikiškai kalbantį žydą, dvasia irgi esant graiku, susidaro įspūdis, kad kalbama apie helenizuotos diasporos narį. Ir nėra pagrindo manyti, kad autorius daug žinojo apie žydus. O jo pasakymas, kad žydai save kildina iš indų filosofų artimas kitam jo teiginiui iš kūrinio „Apie auklėjimą“ – kad ir indų himnosofistai kilę iš magų (žr. Diogeną Laertietį).

Klearcho ištrauka apie žydus išliko Josifo Flavijaus „Prieš Apioną“, o iš čia jį paėmė Eusebijus.

176. Taip Klearchas, kuris buvo Aristotelio mokiniu ir kuriam nebuvo lygių tarp peripatetikų mokyklos filosofų, pirmoje „Apie sapną“knygoje mini, kad jo mokytojas Aristotelis pasakojo apie kažkokį judėjų vyrą, beje perteikdamas paties Aristotelio žodžius.

177. Štai kas jo parašyta: „Nuodugnus pasakojimas užimtų daug laiko, tačiau nekvaila būtų aptarti tam tikrus jo stebuklus, o kartu ir filosofiją. Būk tikras, Hiperochidai, - sakė jis, - stebuklai, kuriuos papasakosiu, tau pasirodys įmanomi tik sapne“. Hiperochidas pagarbiai atsakė: „Tak visi ir nekantrauja tai išgirsti“.

178. “Tada, - kalbėjo Aristotelis, - pagal retorikos taisykles, pradėkim nuo jo atsiradimo, kad sektume mums aiškinančiais kaip pateikti pasakojimą“. „Kalbėk, - pasakė Hiperochidas, kaip manai esant reikalinga“.

179. „Tas žmogus buvo judėjas iš Kelesirijos. Tų vietų gyventojai save kildina iš indų filosofų, tarp kitko, sako, kad indai filosofus vadina „kalanais“, o sirai – „judėjais“, o savo pavadinimą jie gavo nuo vietovės, juk jų gyvenama vieta vadinasi Judėja. Jų miesto pavadinimas labai gudrus: Jeruzalė.

180. Tą žmogą daugelis mielai priimdavo, ir jisai, atvykdamas iš nuo jūros nutolusių kraštų, kad aplankytų pakrantės [miestus], helenu buvo ne tik kalba, bet ir dvasia.

181. Aš tada buvau Azijoje, ir is, keliaudamas tomis vietomis, susitiko su manimi ir dar keliais mokytais vyrais, patikrindamas jų išmintį. O kadangi jis draugavo su daugeliu išsimokslinusių žmonių, tai mums papasakojo ne tik savo samprotavimus.

182. Taip pas Klearchą kalba Aristotelis, ir be to, jis susižavėjęs apsako nepaprastai santūrų ir protingą judėjo gyvenimo būdą. Norintys gali daugiau sužinoti iš pačios knygos, o aš stengiausi nuo savęs nepridėti.

183. O Klearchas mus taip paminėjo nukrypdamas, nes jo kūrinys apie kitką.


Paaiškinimai

177. ... nekvaila būtų... - įprastas išsireiškimas Platonui ir Aristoteliui, pvz., „Fedonas“ (105a) ar „Politika“ (7:1316b).

179. ... Keleserijos... (gr. Koile Siria) – istorinė sritis Sirijos pietuose Bekaa slėnyje tarp Libano ir Antilivano kalnagūbrių. Nuo diadochu karų laikų pavadinimas taikomas ir Palestinai bei Finikijai, dėl kurių ilgą laiką nesutarė Ptolomėjai ir Seleukidai. Manoma, kad „koile“ yra aramėjų „kul“, reiškiančio „visa“, transkripciją į graikų kalbą.

... save kildina iš indų filosofų ... - palyg. su Megasfenu pas Klemensą Aleksandrietį (Kilimai, I 15.72:5), kuris, tiesa, apsiriboja indų filosofų palyginimu su sirų, t.y. žydų, filosofais. Atrodo, kad Klearchui buvo būdinga dvasinius panašumus aiškinti per fizikinę giminystę – jo „Apie auklėjimą“ sakoma, kad himnosofistai kilę iš magų.

... vadina „kalanais“ ... - Klearchas nevadina indų filosofų brahmanais. Kalanas – vienas indų išminčius, gyvenęs Aleksandro Didžiojo laikais. Jis susidegino makedonų armijos akivaizdoje, tuo sukeldamas neišdildomą įspūdį graikams. Pvz., ištraukoje iš Nearcho Strabono „Geografijoje“ (XV 1:66):
Nearchas apie išminčius štai ką sako: brahmanai užsiima visuomeniniais reikalais ir lydi karalius kap patarėjai, kiti išminčiai tyrinėja gamtos reiškinius. Jiems priklauso ir Kalanas.
„Sudoje“ Kalanas priskiriamas tradicijai, kuriai jis, greičiausiai, nepriklauso:
Kalanas – indas, iš brahmanų. Taip indai vadina visus išminčius.

... Judėja ... - sutinkama ir pas Hekatėją. Ji buvo oficialiu šalies pavadinimu jau heleniškojo laikotarpio pradžioje (apie tai t.p. žr. >>>>>)

180. ... jisai, atvykdamas ... - Pats savaime šis pasakymas, net jei ir tikras, dar neįrodo, kad iki 4 a. pr.m.e. žydai gyveno vakarinėje Mažosios Azijos dalyje. Tai tik parodo, kad pavieniai žydai galėjo į tas vietas atvykti. Pirmąkart apie žydų gyvenvietes paminėta Josifo Flavijaus „Žydų senovėje“ turint omenyje Antiocho II valdymą, bei 2 tūkst. šeimų persikėlimą iš Babilonijos į Lidiją ir Frigiją valdant Antiochui III (223-187 m. pr.m.e.). Vis tik neatmetama galimybė, kad nemažas žydų kiekis galėjo susidurti su Mažosios Azijos gyventojais iki 3 a. pr.m.e. Graikijoje rastas užrašas rodo 3 a. pr.m.e. ten gyvenus žydų. Taip pat yra nemažai argumentų tam, kad persų laikotarpiu žydai gyveno Sarduose.

182. ... nepaprastai santūrų ir protingą ... gyvenimo būdą ... - Palyg. Afinijaus „sofistų puotą“ (13:93): Trumpiau, anot Klearcho, jūs gyvenate nesantūriai...

... stengiausi nuo savęs nepridėti ... - kiek skiriasi tai, ką žadėjo Aristotelis (stebuklai) ir kas iš tikro pateikiama tekste. Gal Klearchas ir neturėjo Josifo originalo ir naudojosi kokiu nors rinkiniu, kurį sudarė pagonis, o šis galėjo tiesiog nepateikti teksto dalies, kurioje aukštinamas judaizmas. O galėjo būti, kad ta dalis, žudų istoriko manymu, nedarė garbės žydams. Remdamasis Gutschid‘u, Lewy tą žydą bando tapatinti su Proklo pateikta istorija (Komentarai Platono „Valstybei“, 2), kur kalbama apie žydą, galėjusio stebuklingos lazdos prisilietimu iš miegančio berniuko iškviesti sielą:
O tai, kad siela gali įeiti ir išeiti iš kūno, parodo Klearcho aprašytas žmogus, miegančiam vaikui naudojęs sielą ištraukiančią lazdą, ir tuo įtikinęs, kaip rašo Klearchas „Apie sapną“, dieviškąjį Aristotelį tuo, kad siela atsiskiria nuo kūno ir kad įeina į kūną, juo pasinaudodama kaip laikina buveine. Ir tikrai, stuktelėjęs vaiką stebuklinga lazda, jis iškvietė sielą ir tarsi nuvesdamas ją toliau nuo kūno, parodė, kad jis, būdamas nejudrus ir nepažeistas, nieko nejaučia.
Tik Proklas niekur mago nevadina žydu, o tai, anot Lewy, rodo, kad neoplatonikas stengiasi vengti visko, kas susiję su judaizmu ar krikščionybe.

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė