Josifas Flavijus. Prieš Apioną

14 (73). Pradėsiu nuo Egipto raštų. Dokumentų originalų pateikti neįmanoma, tačiau toks vyras vardu Manetonas, kilme egiptietis, kaip žinoma, gavo graikišką išsilavinimą ir graikų kalba parašė seniausią Egipto istoriją. Tam, kaip pats sako, darė ištraukas iš šventųjų knygų ir daug kur atmetė Herodotą, kuris, nežinodamas egiptiečių papročių, pateikė klaidingus teiginius. Tad štai tasai Manetonas antroje Egipto istorijos knygoje rašo apie mus taip (perduodu jo paties žodžius tarsi leisdamas jam pačiam būti pasakotoju) [n1]:

75. „Turėjome faraoną Timaosą [n2]. Jo karalystėje dievas, nežinau kodėl, įpyko ir netikėtai iš rytų kraštų nešlovingos kilmės plėšrūs žmonės užpuolė šalį ir be kovos lengvai ją užvaldė. Ir jos valdovus pavergę, jie ugniai atidavė miestus, o dievų šventoves sugriovė. O su žmonėmis pasielgė nežmoniškai žiauriai – vienus išžudė, o kitų vaikus ir žmonas išvedė į vergiją. Galiausiai ir valdovu paskyrė vieną savų vardu Silatis [n3]. Jis įsikūrė Memfyje, viršutinei ir žemutinei žemėms uždėjo duoklę ir ginkluotus būrius paskirstė po tinkamiausias vietas. Ypač jis pasirūpino rytinių žemių saugumu, numatydamas asirų įsiveržimo galimybę. Į rytus nuo Bubastito upės esančiame Setroito [n4] nome jis aptiko labai patogų miestą, kuris pagal senovės religinį padavimą vadinosi Avariu [n5], jį atstatė jį, sustiprino neįveikiama siena ir jame įkurdino gausų būrį iš 240 tūkst. karių. Jis į ten nuvykdavo vasarą, kad atgabentų maistą ir pinigų lėšas bei pripratintų karius prie nuolatinio budrumo galimam kaimynų užpuolimui. Jis mirė po 19 m. valdymo. Po jo kitas vardu Bnonas valdė 24 m., o tada dar vienas Apachnas – 36 m. ir 7 mėn. Tada Apofis – 61 m., Janias – 50 m. ir vieną mėnesį ir dar Asis – 49 m. ir 2 mėn. Šie šeši buvo jų pirmaisiais valdovais; jie nuolat kariavo ir norėjo visiškai išnaikinti Egipto gyventojus. Visa jų gentis vadinosi Hiksosais, tai yra „valdovais-piemenimis“, nes HIK šventąja kalba yra „valdovas“, o SOS kasdiene kalba - „piemuo“. Sujungus gaunam HIKSOS [n6]. Kai kurie sako, kad savo kilme jie arabai“.

83. Kitame sąraše [n7] HIK reiškia ne „valdovai“, o „belaisviai“ ir tada gaunam visai atvirkščiai – „belaisviai piemenys“, nes HIK egiptiečių kalba kaip ir HAK su giliu prikvėpimu reiškia „belaisviai“ [n8]. Ir tai man atrodo labiausiai tikėtina ir su dideliu sąryšiu su seniausiąja istorija.

84. „Šie minėti valdovai iš vadinamųjų piemenų, - sako Manetonas, - o taip pat jų įpėdiniai valdė Egiptą 511 m. Tada, - sako jis, - prieš piemenis sukilo faraonas Fivas ir kitų Egipto žemių valdovai [n9] ir pradėjo su jais žiaurų ilgametį karą. Valdant Misfragmutosui, piemenys ėmė patirti nesėkmes ir buvo išvyti visur iš Egipto, tačiau įsitvirtino vienoje vietoje su 10 tūkst. arurų [n10] ilgio apskritimu. Ji vadinosi Avariu. Manegosas sako: piemenys iš visų pusių apstatė jį aukšta stipria siena, kad patikimai apsaugotų savo turtą ir priplėštą grobį. Misfragmutoso sūnus Tumosas vadovaudamas 480 tūkst. karių apgulė miestą ir bandė jį paimti šturmu. Tačiau vėliau nusivylęs nutraukė apgultį ir su jais sudarė sutartį, pagal kurią jie visi privalėjo palikti Egiptą ir saugiai išvykti, kur tik nori. Ir tie, pagal sutarties sąlygas, su šeimomis ir turtu, ne mažiau 240 tūkst. per dykumą patraukė į Siriją. Tačiau, bijodami asirų galios (tada tie viešpatavo Azijoje), jie vietovėje, dabar vadinamoje Judėjoje, įkūrė miestą, galintį talpinti daug gyventojų, ir jį pavadino Jeruzale [n11]“.

91. Kitoje knygoje „Egipto istorija“ Manetonas sako, tad toji pat tauta, vadinamieji „piemenys“, jų šventosiose knygose vadinami belaisviais, ir čia jis teisus, nes mūsų tolimiems protėviams tikruoju užsiėmimu buvo gyvulininkystė, jie gyveno klajoklių gyvenimą ir todėl jie vadinti piemenimis. Taipogi ne be pagrindo egiptiečiai juos vadino belaisviais, nes mūsų protėvis Juozapas pats sakė Egipto faraonui, kad jis belaisvis, ir jis vėliau, leidus valdovui, į Egiptą pakvietė savo brolius [n12]. Tačiau apie tai detaliau papasakosiu kitoje vietoje.

15 (93). O kol kas egiptiečius imu kaip mūsų senovės liudininkus. Todėl vėl imu Manetono žodžius, kuriais nustato įvykių seką.
94. Jis sako: „Kai piemenų tauta išėjo į Jeruzalę, juos iš Egipto išvijęs Tetmosas [n13] dar valdė 25 m. ir 4 mėn. ir tada mirė. Jo įpėdiniu buvo Chevronas [n14] valdęs 13 m. Po jo Amenofis [n15] – 20 m. ir 7 mėn.; jo sesuo Amesa – 21 m. ir 9 mėn. Tada Mifrasas [n16] – 20 m. ir 9 mėn. Toliau Miframutas – 25 m. ir 9 mėn. Tada Tmosis – 9 m. ir 8 mėn. Vėliau Amenofis – 30 m. ir 10 mėn., toliau Orosas [n17] – 36 m. ir 5 mėn., po kurio jo duktė Akenchera – 20 m. ir 1 mėn. Ir jos brolis Ratotis – 9 m. Tada Akencheras [n18] – 12 m. ir 3 mėn. Sekantis Armajis - 4 m. ir 1 mėn. Toliau Ramesas – 1 m. ir 4 mėn., po jo Armesas Miamunas [n19] – 66 m. ir 2 mėn. Tada Amenofisas [n20] – 19 m. ir 6 mėn., po kurio Setas, jis ir Ramesas [n21], - turėjęs galingą kavaleriją ir laivyną. Jis valdytoju paskyrė savo brolį Armaisą ir jam suteikė visus karališkus įgaliojimus, nurodęs tik nesidėti karaliaus vainiko, kad neįžeistų karalienės, jo vaikų motinos, ir susilaikyti nuo kitų karališkų sugulovių. O pats nuėjo kariauti prieš Kiprą, Finikiją ir toliau su asirais ir midais. Jienus pavergė savo ginklo galia, kitus be kovos, dėl savo nenugalimos galios baimės. Įkvėptas sėkmių, jis ėmė dar ryžtingiau skverbtis pirmyn, rytuose užkariaudamas miestus ir sritis. Praėjo nemažai laiko ir Egipte paliktas Armaisas išdrąsėjo ir viską ėmė daryti atvirkščiai nei buvo liepęs brolis. Jis panaudojo prievartą prieš karalienę, grubiai elgėsi su kitomis sugulovėmis; pasidavęs draugų įkalbinėjimams, ėmė dėtis karaliaus vainiką ir galiausiai sukilo prieš brolį. Tačiau vyriausias Egipto žynys nusiuntė Setui laišką, kuriame pranešė, kad brolis sukilo prieš jį, o taip pat apie kitus dalykus. Tasai nedelsiant grįžo į Peluzijų ir užvaldė savo karalystę. Nuo jo vardo šalis gavo Egipto pavadinimą, nes sako, kad Setą vadino Egiptu, o jo brolį Armaisą – Danaju [n22]“.

16 (103). Taip sako Manetonas. Atlikus laiko paskaičiavimus pagal jo nurodytus metus, paaiškėja, kad vadinamieji piemenys, kurie ir mūsų protėviai, palikę Egiptą, savo krašte įsikūrė prieš 393 m. iki Danajaus atvykimo į Argosą [n23], tačiau, į tai nekreipdami dėmesio, argiečiai laiko jį seniausiu.kaip bebūtų, Manetonas, remdamasis Egipto šaltiniais, mums pateikia dvi svarbiausias žinias: pirma, atvykimą į Egiptą iš kitos šalies; antra, persikėlimą iš ten, kuris įvyko taip senai, kad beveik tūkstančiu metų lenkia Trojos karo įvykius [n24]. Kas dėl Manetono žinių, išdėstytų ne pagal Egipto šaltinius, o iš, jo prisipažinimu, nepatikimų pasakojimų, tai visa tai ketinu paneigti , kad parodyčiau panašių pranešimų neįtikėtinumą ir melagingumą.

26 (227). Pirmają ir išskirtinę vietą skiriu kūriniui, kuriuo vos anksčiau aš jau pasinaudojau, kad paliudyčiau mūsų senovę. Tas pats Manetonas pažadėjo, kad sudarys Egipt istoriją iš šventųjų knygų vertimo. Pirmiausia jis pranešė apie tai, kaip didelė gausybė mūsų protėvių atvyko į Egiptą ir pavergė vietinius, vėliau pripažino ir tai, kad jie paliko šalį ir užėmė dabartinę Judėją, kur įsteigė Jeruzalę ir pastatė šventyklą. Iki čia jis iš tikro rėmėsi dokumentais, tačiau tada leido sau užrašinėti išgirstus gandus apie žydus ir skelbti apie mus neįtikėtinus dalykus, sąmoningai priskirdamas mus prie daugybės Egipto raupsuotųjų ir sergančių kitomis ligomis, kurie, anot jo, buvo priversti palikti tą šalį. Išgalvojęs kažkokį Amenofisą, neegzistavusį valdovą išgalvotu vardu, ir todėl nesiryždamas nustatyti jo valdymo laiką [n25], nors kitiems faraonams jis tiksliai nurodo valdymo metus, o su juo sieja kažkokius pasakiškus pasakojimus, visiškai užmiršęs savo žodžius apie tai, kad prieš 580 m. piemenys pasitraukė į Jeruzalę [n26].

231. Kai jie išėjo, faraonu tapo Tetmosas [n27]. Nuo tų faraonų valdymo iki brolių Seto ir Hermio[n28] (iš kurių Setas gavo Egipto, o Hermis – Danajo vardus) karaliavimo, anot jo, praėjo 393 m. išvijus antrąjį [Danajų], Setas valdė 59 m, o po jo vyresnysis sūnus Ramzis – 66 m.

232. Ir štai, pradžioje propažinęs, kad gerokai anksčiau iki mūsų protėvių Egipto palikimo ir tada išgalvojus faraoną Amenofisą [n29], jis sako, kad tasai, panašiai į Horą [n30], vieną iš savo karališkų pirmtakų, panoro apmąstyti dievus. Jis apie savo norą praneša bendravardžiui Amenofisui, Paapiso [n31] sūnui, kuris, kaip laikoma, susijęs su dieviškuoju tobulumu dėl savo išminties ir dovanos numatyti ateitį. Šis pasako jam, kad galės apmąstyti dievus, jei visiškai išvalys šalį nuo raupsuotųjų ir kitų nešvariųjų. Apsidžiaugęs valdovas įsakė iš Egipto išvyti visus, turinčius užkratą kūne (kurių buvo 80 tūkst.) ir įsakė juos įkalinti akmens skaldykloje į rytus nuo Nilo [n32], kad tie dirbtų kartu su kitais Egipto įkalintaisiais. Tarp jų, jis sako, buvo net keli raupsais užsikrėtę mokyti žyniai. Tačiau Amenofisas, tasai išminčius ir aiškiaregys, pabijojo ant savęs ir valdovo užsitraukti dievų pyktį, kad kažkas juos savavališkai pamatys, ir sugalvojo pasakyti, kad kažkokie žmonės užkrėstuosius paims sąjungininkais ir 13 m. valdys Egiptą. Nesiryžęs pats to pasakyti valdovui, jis parašė nuodugnų laišką ir nusižudė. Faraonas buvo neviltyje. Tada jis taip rašo: „Nuo tada, kai paliestuosius išsiuntė į akmenų skaldyklą, praėjo nemažai laiko, ir faraonas jiems atidavė kažkada piemenų paliktą Avario miestą, kad turėtų savo apsistojimą ir pastogę. Tasai miestas senovės padavimu buvo paskirtas Tifonui. Atėję ten, jie gavo galimybę įsikurti ir savo vadu išsirinko tokį Osarsifą, Heliopolio [n33] žynį, ir prisiekė visame kame jam paklusti. Savo pirmuoju įsaku jis uždraudė garbinti dievus, susilaikyti nuo Egipte ypač garbinamų gyvūnų ir visus juos aukoti arba naudoti maistui, o taip pat nurodė su niekuo, išskyrus su jais susijusiais vieninga priesaika, nebendrauti. Išleidęs šiuos ir kitus nurodymus, kurie buvo ypač priešiški Egipto papročiams, jis liepė bendrai statyti gynybinę sieną ir ruoštis karui su faraonu Amenofisu. Pats gi, surinkęs žynius ir kitus netyrus piliečius, nusprendė pasiųsti pasiuntinius į Jeruzalę pas Tetmoso išvytus piemenis. Papasakojęs, kokia negarbei pasmerkė jį patį ir kitus, jis ėmė įkalbinėti juos kartu pradėti karą prieš Egiptą. Jis jiems siūlė pradžioje vykti į Avarį, jų protėvių tėvynę, kur pažadėjo kariuomenei parengti gausias maisto atsargas, o kai reikės, jų pusėje stoti į karą ir nesunkiai pavergti šalį. Apsidžiaugę šia aplinkybe, tie vienbalsiai išsiruošė į žygį su maždaug 200 tūkst. karių ir netrukus atvyko į Avarį. Egipto faraonas Amenofisas, vos tik sužinojo apie jų pasirodymą, prisiminė Paapiso sūnaus Amenofiso pranašystę. Pirmiausia, sukvietęs Egipto gyventojus ir pasitaręs su jų valdytojais, jis įsakė jam pristatyti šventuosius gyvūnus, ypatingai garbinamus šventyklose, ir nurodė kiekvienam žyniui paslėpti garbinamas dievų skulptūras saugiausiose vietose. Savo penkiametį sūnų Setą, vadinamą Ramesu pagal tėvo Ramzio vardą, išsiuntė pas savo draugą. O pats, su rinktiniais egiptiečių kariais, apie 300 tūkstančių, nestojo į mūšį su ateinančiais priešais, nes jam kilo mintis, kad eina prieš dievų valią, o apisuko ir grįžo į Memfį. Paėmęs Apį ir kitus į ten atgabentus šventuosius gyvulius, jis iškart išvyko į Etiopiją su visa savo svita ir kariais, nes dėkingumo vardan etiopų karalius pakluso jam. Tasai džiugiai priėmė Egipto faraoną ir jo pavaldinius, kuriuos jo šalis galėjo išmaitinti bei turėjo pakankamai miestų ir gyvenviečių, kad tremtiniams suteiktų prieglobstį tiems 13-ai lemtingų metų. Be to, prie Amenofiso karių jis prijungė etiopų garnizoną sienos su Egiptu apsaugai. Taip klojosi reikalai Etiopijoje. O iš Jeruzalės atvykę hiksosai kartu su nešvariaisiais Avario gyventojais su pavergtais gyventojais elgėsi taip nežmoniškai, kad jų valdymas visiems jų šventvagystės liudininkams atrodė pačiu baisiausiu iš visų nelaimių. Nes jie ne ti iki pamatų degino miestus ir kaimus, nesitenkino šventyklų plėšimu ir dievų statulų išniekinimu, bet ir naudojo ugnies užkūrimui ir mėsos ruošimui garbinamus šventuosius gyvulius, be to jie pirma priversdavo pačius žynius ir tarnautojus juos nužudyti ir paaukoti, o tada juos nuogai išrengę išvydavo.

Kalba, kad tasai žynys, kuris įsteigė jų valstybę ir parašė įstatymus, bvo kilęs iš Heliopolio ir vadinosi Osarsifu pagal vietos dievo Ozyriaus vardą, tačiau, atsidūręs tarp jų, pakeitė vardą ir ėmė vadintis Moze“.

27 (251). Štai ką egiptiečiai pasakoja apie žydus, - ir dar daug panašaus, ką dėl trumpumo praleisiu. O Manetonas tuo tarpu skelbia, kad tada Amenofisas atėjo iš Etiopijos su gausia armija su sūnumi Ramesu vadojaujančiu kariams. Kartu jie užpuolė piemenis ir raupsuotuosius, visiškai juos sumušė ir, daugelį užmušę vietoje, likusius persekiojo iki pat Sirijos ribų. Štai kokiais žodžiais apie tai praneša Manetonas. Tai, kad jis dėsto tuščias ir melagingas žinias, imuosi įrodinėti su visa atsakomybe, pradėdamas tai, kas vėliau apie tai bus pasakyta. Jis mums pranešė ir pripažino tai, kad mes nuo pat pradžių ne egiptiečiai, o atėję iš kažkurios kitos šalies ir valdėme Egiptą, o vėliau iš jo pasišalinome. O dėl to, kad vėliau su mumis nesusimaišė raupsuotieji ir kad mūsų tautos vadas Mozė neturi su jais jokių sąryšių, o gimė keliomis kartomis anksčiau, pabandysiu pateikti įrodymus, remdamasis jo paties žodžiais.

28 (254). Pirminė šių išmonių priežastis, kaip jis pats ją pristato, iš tikro juokinga: „Faraonas Amenofisas panoro apmąstyti dievus“. Kokius dievus? Jei tuos, kuriuos priimta garbinti pas juos, tai ir jautis, ir ožys, ir krokodilai, ir beždžionės su šunų snukiais buvo jam prieš akis. Kaip jis galėjo regėti dangaus dievus? Ir iš kur jam kilo pats noras? Iš to, prisiekiu Dzeusu [n34], kad iki jo juos apmąstė kuris nors jo pirmtakų. Iš jo jis ir sužinojo, kaip ir kur žiūrėti, kad juos išvystų, tad jokio naujo būdo jam ir nereikėjo. Gudrus gi buvo pranašautojas, kurio patarimu faraonas ėmėsi to reikalo atlikimo. Kodėl gi jis nenumatė jo noro neįmanomumo, jei nuo to nenusišalino? Ir iš kur jis paėmė, kad dievų negalima pamatyti dėl luošių ir raupsuotųjų? Juk dievai pyksta ant žmonių už netinkamą elgesį, o ne kūniškus trūkumus. Ir ar galima per vieną dieną [n35], surinkti 80 tūkstančių luošių ir raupsuotųjų? Ir kodėl gi faraonas nepaklausė pranašautojo? Juk tasai jam patarė išvaryti raupsuotuosius už Egipo ribų, o tasai juos paslėpė akmens skaldykloje, tarsi jam reikėtų darbininkų, o ne išvalyti šalį. Manetonas teigia, kad pranašautojas nusižudė, nes numatė dievų pyktį ir į Egiptą ateisiančias nelaimes, ir kad paliko faraonui laišką su pranašyste. Tad kodėl iš pat pradžių pranašautojas nežinojo apie savo mirtį? Kodėl jis iškart nepasipriešino faraono norui apmąstyti dievus? Ir kodėl bijoti nelaimių, kurios nutiks ne su juo? Ar kažkas turėjo būti jam dar baisesnio, dėl ko jis paskubėjo nusižudyti? Tačiau aptarkime ir didžiausią nesąmonę. Faraonas, sužinojęs visa tai ir baimindamasis būsimų įvykių, tų pačių luošių, nuo kurių jam derėjo išvalyti Egiptą, nevijo jų iš šalies, o „jų prašymu“, kaip sako Manetonas, atidavė jiems kadaise piemenų apgyvendintą Avario miestą. Jame apsigyvenę, jie, jo žodžiais, „išsirinko vadą iš buvusių Heliopolio žynių, o tasai savo įsakais uždraudė jiems garbinti dievus ir susilaikyti nuo naudojimo maistui Egipte garbinamus gyvulius, tačiau leido visus juos aukoti ir bendrauti tik su sujungtais bendros priesaikos. Jis privertė gyventojus prisiekti ištikimybę tiems įstatymams, pastatė tvirtovės sieną ir pradėjo karą su faraonu. Ir tada priduria, kad pasiuntė į Jeruzalę pasiuntinius prašyti tapti sąjungininkais tame kare, pažadėdamas jiems atiduoti Avarį, nes , atseit, šiame mieste gyveno atvykstančių iš Jeruzalės protėviai, o taip pat tikino juos, kad jame įsikūrę, jie sugebės užvaldyti visą Egiptą“. Po to jis sako, kad „jų 200 tūkst. kariauna atėjo į Avarį, tačiau faraonas Amenofisas, laikydamas, kad nereikia priešintis dievų valiai, iškart pabėgo į Etiopiją, o žyniams įsakė saugoti Apį ir kitus šventuosius gyvulius“. Tada jis praneša, kad „ateiviai iš Jeruzalės griovė miestus, degino šventyklas, žudė žynius ir aplamai nebuvo tokių laukinumų ir neteisybių, kokių jei nedarytų. O tasai žmogus, - sako jis, - kuris jiems davė įstatymus ir valstybės sandarą, kilęs iš Heliopolio, o vardas Osarsifas pagal Heliopolyje garbinto Ozyrio vardą. Persikėlęs pasivadino Moze. Manetono žodžiais, Amenofisas po 13 m. (nes tiek metų jam buvo lemta būti tremtyje) atėjo į Egiptą su didele kariauna ir, užpuolęs piemenis, laimėjo mūšį, daugelį užmušęs vietoje, o likusius persekiojęs iki Sirijos sienų“.

29 (267). Kartu jis net nesupranta, kad skleidžia beviltišką melą. Nes raupsuotieji ir daugybė piemenų, jei kadaise ir pyko ant faraono ir visų, kurie remdamiesi aiškiaregio pranašyste taip su jais pasielgė, tai po to, kai paliko akmens skaldyklą ir iš jo gavo visą sritį su miestu, turėjo tapti jiems visiškai nuolankiais. Jei jie ir iš tikro jo neapkentė, tai savo slaptas užmačias būtų parodę kažkaip kitaip, o nepradėję karo su visais, nes, kad ir turėjo tokią gausą, be abejo, [tarp egiptiečių] buvo daug jų giminaičių. Be to, net jei būtų nusprendę kariauti, nebūtų drįsę kovoti prieš jų dievus ir nebūtų pradėję įvedinėti įstatymų, priešingų tėvų nuostatoms, kuriomis jie buvo auklėjami. Mes turim būti dėkingi Manetonui už tai, kad užvirę tą įstatymų sulaužymą buvo ne ateiviai iš Jeruzalės, o jie patys, egiptiečiai, kurių daugiausia žyniai visa tai sugalvojo ir privertė gyventojus prisiekti. Kodėl gi su tuo nesutikti? Niekas iš giminaičių ir draugų neprisijungė prie jų ir nepanoro su jais dalintis karo sunkumais, tad raupsuotieji pasiuntė į Jeruzalę pasiuntinius prašyti būti sąjungininkais. Kokia gi tarp jų meilė ir giminystė nuo seno? Juk atvirkščiai, tie buvo jų priešai ir stipriai skyrėsi papročiais. Jis gi sako, kad tie iškart patikėjo pažadais, kad užvaldys Egiptą, tarsi jie nieko būtų nežinoję apie šią šalį, iš kurios kadaise buvo jėga išvaryti. Tad jei namuose būtų vargę, galbūt ir būtų drįsę ateiti jiems į pagalbą, tačiau jie gyveno klestinčiame mieste ir šalyje gerokai turtingesnėje už Egiptą, tad kam reikėjo ryžtis pavojui ir padėti savo seniems priešams, be to dar ir luošiams, kurių neužjautė net jų gentainiai? Juk jie negalėjo iš anksto žinoti apie būsimą faraono pabėgimą. Juk ir pats Manetonas sakė aiškiai tam prieštaraujantį dalyką – tarsi „Amenofiso sūnus vadovaudamas 300 tūkst. karių ėjo prieš juos į Peluzijų [n36]“, ir apie tai buvo gerai žinoma besiruošiantiems kariauti, o ar galėjo jie tada spėti apie jo spendimo pasikeitimą ir pabėgimą? Jeruzalės kariuomenė užgrobė Egipto maisto atsargas, sako jis, ir pridarė daugybę baisių piktadarysčių. Už tai jis juos kaltina, tarsi tie būtų visai ne priešais arba kad dėl to verta kaltinti svetimšalius, pakviestus iš kažkur iš užsienio, kai iki jiems ateinant tą patį darė patys egiptiečiai, prisiekę, kad ir toliau taip darys. „Tačiau po kurio laiko Amenofisas juos užpuolė ir nugalėjo mūšyje ir, daugelį užmušę, persekiojo iki Sirijos ribų“. Štai pasirodo kaip paprastai užvaldyti Egiptą gali bet kokie ateiviai. Ir kariaudami Egipte, ir žinodami, kad Amenofisas gyvas, jie nesiėmė stiprinti sienų iš Etiopijos pusės, nors tam turėjo pakankamai lėšų, ir nepasirūpino tuo, kad kariuomenė laikytų pasirengusią. Manetonas sako: „O faraonas sunaikino juos visur iki Sirijos sienų persekiodamas bevandene dykuma“. Nors žinoma, kad kariams nelengva įveikti dykumą ir be mūšių.

32 (288). Po Manetono noriu pereiti prie nagrinėjimo tai, ką parašė Heremonas [n37]. Juk ir jis tvirtina, kad rašo Egipto istoriją. Kaip ir Manetonas, paskyręs faraoną tokiu pat Amenofiso vardu ir jo sūnų Ramesą, jis sako, kad „Amenofisas susapnavo Izidę [n38], kuri jam priekaištavo, kad karo metu buvo sugriauta jos šventykla. Mokytas žynys Fritifantas sakė, kad, jei jis išvalys Egiptą nuo užkratą turinčių žmonių, jo baimės liausis. Surinkęs 250 tūkst. užkrėstųjų, jis juos išvarė. Jiems vadovavo knygininkas Mozė ir Juozapas, irgi šventikas ir knygininkas. Egiptietiškai jie vadinti: Mozė – Tisifenas; Juozapas – Petesefas. Atėję į Peluzijų, jie ten rado 380 tūkst. žmonių, paliktų Amenofiso, kurių faraonas nenorėjo įleisti į Egiptą. Su jais sudarę sąjungos sutartį, jie pradėjo karą su Egiptu. Nelaukęs jų atėjimo, Amenofisas pabėgo į Etiopiją, palikęs nėščią žmoną. Ji, besislėpdama kažkokiose olose, pagimdė sūnų vardu Ramesas, kuris, sulaukęs pilnametystės, išvijo apie 200 tūkst. žydų į Siriją ir sudarė galimybę tėvui grįžti iš Etiopijos“.

33 (293). Taip kalba Heremonas. Būtent todėl ir laikau, kad abiejų melagystės akivaizdžios. Nes jei yra kokia nors tiesa, tai neįmanoma apie ją pasakoti taip prieštaringai. Klaidingas žinias jie praneša todėl, kad rašo ne pagal kitus šaltinius, o kas patiems į galvą šauna. Taip Manetonas tvirtina, kad pirmine išvarymo priežastimi buvo faraono noras apmąstyti dievus, o Heremonas nurodo savo priežastį – būtent, Izidės viziją. Pirmasis sako, kad raupsuotuosius išvaryti pataręs Amenofisas, antrasis, kad tai buvo Fritifantas. Taip pat ir kiekiu jie nesutaria: vienas nurodo 80 tūkst., o kitas – 250 tūkst. Be to, Manetonas pirma išsiunčia raupsuotuosius į akmens skaldyklas, o tada jiems atiduoda Avario miestą, kuriame juos įkurdina, o tada priverčia juos sukilti prieš visus egiptiečius su jų papročiais, ir tik tada jie, anot jo, prašo Jeruzalės gyventojų pagalbos. O Heremonas – kad traukdamiesi iš Egipto jie Peluzijuje sutiko 380 tūkst. Amenofiso paliktų žmonių, su kuriais susijungę užpuolė Egiptą ir Amenofisas pabėgo į Etiopiją. Tačiau labiausiai nesuprantama, kad istorijos apie raupsuotuoius ir Izidės susapnavimo kūrėjas nė žodeliu neužsiminė, iš kur atsirado ta daugiatūkstantinė kariauna – ir nepasistengė paaiškinti, dėl kokios priežasties faraonas nepanoro jų įsileisti į šalį. Kartu su Moze Heremonas mini ir Juozapą, tarsi tasai būtų išvytas tuo pačiu metu, - o iš tikro jis mirė seniai iki Mozės ir vyresnis už jį keturiomis kartomis, kas sudaro 170 m. Be to, Ramesas, Amenofiso sūnus, jei tikėsim Manetonu, būdamas jaunuoliu kartu su tėvu pradeda kariauti, o tada kartu bėga į Etiopiją; šis gi sako, kad jis gimė jau po tėvo mirties [n39] kažkokioje oloje, o tada laimi mūšį ir išveja 200 tūkst. žydų į Siriją. Nuostabus nerūpestingumas! Pradžioje jis nė žodžio neužsiminė apie tai, kas tie tokie 380 tūkst. žmonių, ir kur dingo tie 430 tūkst., - ar žuvo mūšyje, ar perėjo į Rameso pusę. Ir tada keisčiausia, - kad pas jį neįmanoma suprasti, ką jis vadina žydais, ar ką jis turi omenyje šiuo vardu, ar tai 250 tūkst. raupsuotųjų, ar tie 380 tūkst. susirinkusių Peluzijuje. Beje, būtų pertekliniu dalyku paneigti tuos, kurie save patys paneigia, nes tai, ką sako kiti, visada mažiau įtikima.

34 (304). Prie jų prijungiu ir Lisimachą, kuris priima tą pačią melagingą žinią, kaip ir prieš tai minėti, tačiau su savais [papildomais] prasimanymais gerokai lenkia jų nesąmones. Iš to ir seka, kad jis savo kūrinį parašė iš neapykantos mums. Jis sako, kad
„valdant faraonui Bocheriui, žydai, sergantys raupsais niežais ir kitomis ligomis, glaudėsi šventyklose ir ten prašė išmaldos. Susirgus daugybei žmonių, šalyje kilo nederlius. Egipto faraonas Bocheris pasiuntė pas Amono orakulą[n40], kad sužinotų nederliaus priežastis. Dievas jam liepė išvalyti šventyklas nuo bedievių ir nešvariųjų, išvijant juos į dykumą, o sergančius raupais ir niežais nuskandinti, nes Saulės dievui netinka jų gyvenimas; tada išvalyti šventyklas ir žemė vėl taps derlinga. Gavęs orakulo žinią, Bocheris sušaukė žynius ir šventyklų tarnautojus ir liepė jiems padaryti atranką tarp nešvariųjų, kad vienus atiduotų kariams, kurie nuves juos į dykumą, o raupsuotuosius apsuks švino lapais ir įmes į jūrą. Raupsuotieji ir užsikrėtę niežais buvo nuskandinti, o likusieji nevarieji buvo išvaryti toli į dykumą, kad ten žūtų. Tačiau, susirinkę drauge, jie pasitarė, ką daryti, ir, atėjus nakčiai, užkūrė laužus, uždegė fakelus [n41] ir liko gyvi. Kitą naktį pasninkaudami jie ėmė melsti dievus, kad jie juos išgelbėtų. Kitą dieną toks Mozė patarė jiems eiti kažkur, kol neaptiks kokių gyvenviečių, ir liepė jiems nesigailėti jokių žmonių ir nejausti jiems jokių gerų jausmų, o vien tik neapykantą; ir griauti pakeliui pasitaikančias šventyklas bei aukojimo aukurus [n42]. Vieningai sutikę laikytis šio nurodymo, jie patraukė per dykumą ir patirdami nuostolių pasiekė apgyvendintas vietas. Su žmonėmis jie darė visokias nedorybes, plėšė ir degino dievų šventykla, kol galiausiai atėjo į kraštą, kuris dabar vadinasi Judėja. Ten jie įkūrė miestą ir jame apsigyveno. Tas miestas pavadintas Jerosila [n43] primenant jų šventvagystes. Vėliau, kai laikui bėgant įgavo galią, kad išvengtų priekaištų, jie pakeitė pavadinimą; miestas imtas vadinti Jeruzale, o patys – jeruzaliečiais“.

Apionas

Apionas (Apion, dar žinomas kaip Plistonices, apie 30-20 pr.m.e. – 45-48 m..) – helenizuotas Egipto gramatikas, sofistas ir Homero „Iliados“ komentatorius.

Gimė Sivos oazėje, mokėsi Aleksandrijoje (pats Apionas teigė ir gimęs Aleksandrijoje) pas Didymą Didįjį. Jo vardas greičiausiai yra pagal egiptiečių dievą jautį Apį. Mirus Teonui, tapo gimnazijos vadovu. 40 m. pr. m.e. buvo delegacijos dėl kilusių nesutarimų su žydų bendruomene) į Romą pas Kaligulą nariu. Toji delegaciją gynė graikų teises, o Apionas rėžė ilgą prieš žydus nukreiptus kalbą. Galiausiai Kaligula palaikė graikų pusę (žydų delegacijai vadovavo Filonas).

Apionas pasiliko Romoje, kur, valdant Klaudijui, mokė retorikos. Jo įsteigtoje mokykloje mokėsi ir Plinijus Vyresnysis. Mirė nuo supūliavimo „baisiose kančiose“.

Parašė kelis kūrinius, kurių nė vienas neišliko. Žinoma apie jo 5 tomų „Egipto istoriją“, Aulus Gellius išsaugojo istoriją apie „vergą Androklą ir liūtą“ iš „Egipto stebuklų“.

Apionas žiūri į žydus iš Aleksandrijos gyventojo taško. Jis klausia, kaip šie ateiviai iš Sirijos gali vadintis Aleksandrijos piliečiais ir užsipuola juos, kad negarbina tų dievų, kuriuos garbina egiptiečiai, o ypač už tai, kai jie nestato statulų imperatoriui.

Jis išjuokia žydų religiją, surinkdamas visus gandus apie Jeruzalės šventyklą. Pvz., jis sako, kad kai Epifanas iš Antiochijos įėjo į tą jų švenčiausią vietą, ten rado auksinę asilo galvą. O kad pasakojima sbūtų dar patrauklesnis, jis „skelia“ baiką apie tai, kad kai žydai kariavo su edomitais, toks Apolono garbintojas Zabidas iš Doros miesto, pažadėjo, kad galėtų atiduoti dievą į žydų rankas, jei jų daugybė kartus su juo nueitų į Šventyklą. Tada jis pasigamino medinį įrenginį ir aplink save užsidegė tris eiles lempų, tad iš tolo atrodė tarsi vaikščiojanti žvaigždė. Ir kol žmonės buvo nuščiuvę iš baimės, jis įėjo į Šventyklą, pasiėmė auksinę asilo galvą ir ją nusinešė į Dorą.

Tačiau baisiausiu dalyku jis laiko žmonių aukas. Jis pasakoja tokią istoriją: Antiochas Šventykloje rado lovą ir joje žmogų, prieš jį buvo mažas staliukas su gausiais patiekalais nuo jūros žuvų iki paukštienos. Tasai žmogus jam papasakojo, kad yra graikas, keliavęs per šalį, kad užsidirbtų pragyvenimui, kai staga buvo sučiuptas ir įkalintas Šventykloje, kur gausiai maitinamas. Tada jis išsiaiškino, kad pagal žydų papročius, jie kasmet pasigauna svetimšalį graiką, jį primaitina, o tad anuveda į tam tikrą mškelį, kur nužudo religinių apeigų metu. Tada ragaudami jo žarnas prisiekia, kad bus amžinoje nesantaikoje su graikais, o tada kūną įmeta duobę. Vėliau Apionas dar kartą pabrėžė žydų neapykantą visoms kitoms tautoms, ypač graikams. O įrodymu, kad žydai neturėjo nei gerų įstatymų, nei tinkamai garbino Dievą, Apionas nurodo tai, kad žydai niekad nevaldė kitų tautų, o tik buvo kitų valdomi. O taip pat tarp žydų niekad nebuvo iškilę nei garsių talentų, nei kokios nors srities išradėjų, nei didelių išminties apraiškų.

Į Apiono kritiką apie žydų kultūrą ir istoriją reagavo Jozefas Flavijus („Prieš Apioną“, kažkur po 94 m.). Jis gabiai ir su subtiliu sarkazmu atmetė visus Apiono kaltinimus.

Labai būdingą Apiono portretą „Pamoksluose“ pateikė ir Klemensas iš Aleksandrijos (maždaug 3 a. pabaiga). Atseit, jis baisiai neapkentė žydų, ir netgi susipažimo su kitu žydų neapkenčiu Simonu Magu, kad iš jo sužinotų daugiau apie žydus.

Išnašos

[n1] Ed. Meyer‘is šiame fragmente išskiria kelias dalis: 75-82 – originalus Manetono tekstas, 83 – paimtas iš kito kūrinio su nepriklausančia Menifonui etimologija; 84-90 ir 94-102 kalbama apie tą patį laiką, pirma ištrauka kilus iš Manetono, o antroji – paimta iš kažkokio kito graikiško šaltinio, cituojančio Manetoną; 94-97 ir 98-102 pradžioje nebuvo apjungti ir jų ištakos tas pats graikiškas tarpinis šaltinis; 232-250 autentiški Manetonui.

[n2] Kai kuriuose šaltiniuose žodžių „Turėjome faraoną“ nėra, o pastraipa prasideda „Timaosas“ kaip antraštė.

[n3] Transkipcija pagall Thackeray.

[n4] Visi rankraščiai pateikia „en Saitn“, kas geografiškai neįmanoma, tad tradiciškai skaitoma „en Setroitn“. P. Montet laikėsi versijos, kad Avaris tas pat kas Tanisas, ir iškėlė hipotezę, kad Saitn yra Taniso atitikmuo.

[n5] Miestas buvo netoli Peluzijaus ir buvo http://www.spauda.lt/mitai/artimi/crlotos.htm#SetSeto (Tifono) garbinimo centru. Setą, egiptiečių laikytą blogio įsikūnijimu, hiksosai iškėlė į pirmojo lygio dievus.

[n6] Šį aiškinimą palaiko šiuolaikinė etimologija

[n7] Ed. Mayer‘is laiko, kad „sąrašu“ reikia laikyti kažkokią kitą kūrinį graikų kalba apie Egipto istoriją, kuriame taip pat cituojamas Manetonas. Kaip ir p. 91.

[n8] Šis paaiškinimas, kaip laiko Mayer‘is, nepriklauso Manetonui.

[n9] Viršutinis Egiptas ir valdant hiksosams iš dalies išlaikė savarankiškumą. Su hiksosais kovą pradėję faraonai sudaro 17-ą dinastiją.

[n10] Egiptietiškas ploto matas (apie 2025 arba 2756 m2), kurį Josifas palaikė ilgio matu.

[n11] Tai, kad Jeruzalės įkūrimą Manetonas priskyrė hiksosais, nereiškia, kad jis hiksosus tapatino su žydais.

[n12] Pr 40:15

[n13] Ankstesnėje ištraukoje valdovas vadintas Tumosu. Matyt, tai klaida perrašinėjant. Anot Julijų Afrikietį ir Eusebijų, pirmuoju Avarį užėmusiu faraonu buvo Amosis, o Misfragmutosas ir Tumosas buvo 6-uoju ir 7-uoju. Ši ir kita ištrauka pradžioje buvo lygiagrečiais, tačiau vėliau klaidingai paimti kaip sekantys vienas paskui kitą. Ta klaida padaryta tarpiniame dokumente, kuriuo naudojosi Josifas.

[n14] Jis neminimas Egipto šaltiniuose.

[n15] Egipto šaltiniuose jį atitinka Amenhotepas I.

[n16] Jis neminimas Egipto šaltiniuose.

[n17] Jis neminimas Egipto šaltiniuose.

[n18] Jis, kaip ir kiti 3 faraonai, neminimi Egipto šaltiniuose.

[n19] Jis atitinka Egipto šaltinių Ramzį I.

[n20] Šis vardas panaudotas dukart; matyt per klaidą.

[n21] Du asmenys sulieti į vieną: Setas I – Ramzio Didžiojo tėvas.

[n22] Mažai tikėtina, kad pats Manetonas būtų kalbėjęs apie Egiptą ir Danajų. Meyer‘as mano, kad tai išduoda graikišką veikalo, kuriuo naudojosi Josifas, autoriaus kilmę.

[n23] Iš tikro nuo Tetmoso (Amesio), išvijusio svetimšalius iš Egipto, iki Amenofiso praėjo 333 m. Meyer‘as spėja, kad Josifas neatliko skaičiavimų, o 393 m. paėmė iš graikiško šaltinio, kuriame į trukmę jau buvo įtraukta Seto valdymo trukmė (59 m.).

[n24] Hiksosų viešpatavimas truko maždaug nuo 1710 iki 1580 m. pr.m.e., t.y. 400 m. iki Trojos karo.

[n25] Kadangi Julijus Afrikietis nurodo šio faraono valdymo metus, Meyer‘as laiko tai argumentu, kad Josifas naudojosi antriniu šaltiniu. Anot jo, autentiški yra p.232-251.

[n26] Josifo kaltinimai neteisingi, nes Manetonas aiškiai išskyrė du išvijimus iš Egipto Jeruzalę įkūrusius hiksosus ir raupsuotuosius, kurių sąjungininkais tapo hiksosų palikuonys.

[n27] Tetmosas, t.y. Tumosas, žr. p. 88.

[n28] 15 sk. šis valdovas minimas Armaiso vardu.

[n29] Tapatinimas su Amenofisu, kuriam valdant įvyko antrasis išvarymas, abejotinas, tačiau Josifas neteisus vdindamas jį išgalvotu. Manetonas mini tris faraonus tokiu vardu (p.95- 97) Josifas tą faraoną tapatina su Amenofisu IV. Tuo tarpu Reinach‘as mano, kad Manetonas omenyje turėjo Amenofisą III.

[n30] 9-asis XVIII dinastijos faraonas. Gali būti, kad painiojamas su dievu Horu.

[n31] Amenofiso III artimas draugas, kurio statulą su užrašu atrado Manette. Fotijus (Bibl. 166) mini žynį vardu Paapis.

[n32] žr. Herodot. II.8

[n33] Miestas į rytus nuo Memfio, žinomas savo šventykla Saulės dievui. Heliopolio žyniai garsėjo savo mokytumu (žr. Herodot. II.3).

[n34] Keistas Josifo išsireiškimas, pasikartojantis ir p. 263.

[n35] Viena diena nėra minima nė vienoje cituotoje Manetono ištraukoje.

[n36] Peluzijus buvo žemutiniame Egipte rytinėje Nilo vagoje. Būdamas raktu į Egiptą. Miestas ne kartą dalyvavo karo veiksmuose (pvz., Herodot. II.141).

[n37] Stoikų filosofas, Aleksandrijos bibliotekininkas, gyvenęs 1 a. Buvo Nerono auklėtoju. Be kitų darbų, Egipto hieroglifais parašė Egipto istoriją.

[n38] Izidė buvo sapnų globėja. Jos žyniai užsiėmė sapnų aiškinimu.

[n39] Aiškus prieštaravimas tam, ką rašė Heromonas.

[n40] žr. Tacito Hist. V.3. Apie Amono orakulą žr. Herod. I.46; II 83 Egipto Tėbų dievą Amoną tapatino su Dzeusu (Zeus Ammon). Jo šventovė buvo Libijos dykumoje, Sivos oazėje. II 83 „Su pranašystėmis yra šitaip: anot jų, nė vienas mirtingasis neturi pranašavimo galios; ją turi tik kai kurie dievai“.

[n41] Šios priemonės turėjo, visų pirma, apsaugoti nuo laukinių žvėrių.

[n42] Nepaprastu ir negailestingu žiaurumu žydus kaltino ir Tacitas (V.5) , Justinas (XXXVI, 2) bei Diodoras (XL, 1).

[n43] Gr. „jeros“ - „šventas“, „silas“ – grobti. Taip pat „jerosleu“ – „plėšti šventyklas“.


Paaiškinimai

Lisimachas – rašytojas iš Aleksandrijos, apie kurį beveik nieko nežinoma. Gyveno vėliau nei Manetonas (2 a. pr.m.e.)

Bocheris – 24-os dinastijos faraonas (8 a. pr.m.e.). Apionas, kaip ir Tacitas, žydų išėjimą iš Egipto priskiria jo valdymo laikotarpiui.

Didimas Chalkenteris (apie 63 m. pr.m.e. – 10 m.; Didimas Variniai viduriai arba Didimas iš Aleksandrijos) – graikų mokslininkas, gramatikas, gyvenęs tuo pat metu kaip Ciceronas ir Augustas. Pravardę „Variniai viduriai“ gavo dėl neįtikėtino produktyvumo – sako, kad jis parašė tiek daug kūrinių, kad pamiršdavo, ką yra rašęs ankstesniuose, todėl dažnokai prieštaraudavo pats sau – dėl to gavo dar vieną „ Knygų užmirštuolio“ pravardę. Sakoma, kad parašė 3500 kūrinių. Buvo Aristarcho pasekėju. Seneka apie jį atsiliepia nepritariančiai, tačiau jo vertė yra ta, kad jis sudarė svarbių ankstesnių autorių kompiliacijas, o taip pat Aleksandrijos mokslą pristatė romėnams. Taip pat žr. >>>>>

Aulas Helijus (Aulus Gellius, apie 130-170) – senovės Romos rašytojas, Romos senovės žinovas. Mokėsi Atėnuose, o gyveno Romoje. Žinomas 20 knygų „Atikos naktimis“, kompiliacija gramatikos, filosofijos, istorijos ir kitomis temomis, išlaikiusi neišlikusių autorių veikalų fragmentus. Pavadinta taip, kadangi rašyta naktimis prie Atėnų.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis