Senovės autoriai apie žydus

Taip pat žr. Tacito pasisakymus.

Agartarchidas iš Knido apie žydus

Viduriniojo helenistinio laikotarpio istorikas Agartarchidas gimė Knide ir gyveno Aleksandrijoje valdant Ptolemėjui VI Filometorui ir Ptolemėjui Fiskonui. Jo pagrindiniai kūriniai yra „Azijos istorija” (10 kn.) ir „Europos istorija“ (49 kn.).

Gyvendamas Egipte Agartarchidas neabejotinai turėjo galimybė susitikti su nemažai žydų, nes jų vaidmuo 2 a. pr.m.e.. politiniame ir visuomeniniame Egipto gyvenime buvo žymus. Panašiai Teofrastui ar Klearchui, Agartarchidas laikomas peripatetikų pasekėju. Sunku pasakyti, ar jis dar kur mini žydus be šių Jozefo Flavijaus paminėtų fragmentų – ypač, kai jie ne iš žydams skirto skyriaus. Atrodo, kad Agartarchido žinios apie žydus turi tvirtesnį pagrindą nei ankstesnių heleniškų pirmtakų. Jis pirmasis nurodė septintą kaip poilsio dieną, nepridurdamas, kaip vėlesni autoriai, kad tai pasninko diena. Iš šių fragmentų negalima spręsti apie kylančių antižydiškų nuostatų stiprėjimą.

Jozefas Flavijus. Prieš Apioną, I:205-211

205. Nepabijosiu paminėti ir Agartarchidą, nors jis mus paminėjo tik dėl pajuokos dėl mūsų neprotingumo.
206. Jis pasakoja Stratonikos istoriją1): kaip ji paliko vyrą Demetrijų ir iš Makedonijos atėjo į Siriją; tačiau kadangi Seleukas, nepaisant jos vilčių, nepanoro jos vesti, ji Antiochijoje surengė sukilimą, kai Seleukas iš Babilono išvyko į žygį.
207. O tada, kai karalius grįžo ir užėmė Antiochiją, ji pabėgo į Seleukiją ir, nors galėjo iškart išplaukti, patikėjo sapnu, kuriame tai jai buvo uždrausta; [tad] ji buvo suimta ir nubausta.
208. Tai papasakojęs, Agartarchidas juokiasi iš Stratonikos prietaringumo, o kaip pavyzdį pateikia pasakojimą apie mus2). Štai kaip jis rašo:
209. “Taip vadinamieji judėjai, turintys labiausiai neįveikiamą miestą3), kurį vietiniai vadina Jeruzale, turį įprotį kiekvieną sekmą dieną švęsti4); tuo metu jie nesinešioja ginklų, nedirba žemės, neužsiima jokiais įsipareigojimais, o vietoje to nuo ryto iki vakaro, iškeldami rankas, meldžiasi šventykloje.
210. Kai Ptolomėjus Lagas su savo kariuomene ėjo į miestą, tie žmonės vietoje to, kad gintų jo sienas, laikėsi savo kvailybės. Taip jų tėvynė gavo žiaurų valdytoją5), o įstatymu nustatytas paprotys parodė savo netinkamumą.
211. Šis įvykis visus, išskyrus juos pačius, išmokė tik tada pasitelkti sapnus ir nuo seno priimtus įstatymo aiškinimus, kai nusivilia žmogaus sugebėjimais suprasti, kas vyksta.

Jozefas Flavijus. Judėjos senovė, XII:5-6

5. Apie tą istoriją liudija, tarp kitko, ir diadochų darbus aprašęs6) Agartarchidas iš Knido, kai jis bara mus už tą dievo baimę, nes per ją praradome laisvę, sakydamas taip:
6. „Yra judėjais vadinama tauta7), turinti įtvirtintą ir didelį Jeruzalės miestą; jie leido Ptolomėjui jį užgrobti, nes nenorėjo į rankas imti ginklų ir sutiko dėl savo netikusios dievo baimės kęsti rūstų valdytoją“.


Paaiškinimai

1) Stratonika – Seleukų karalienė, Sirijos Antiocho I duktė ir Makedonijos Demetrijaus II žmona. Pabėgusi ir grįžusi į Siriją, ji sukėlė maištą prieš giminaitį Seleuką II ir per jį žuvo.

2) ... pasakojimą apie mus - nelengva nustatyti, kur Agartarchidas mini Jeruzalės užėmimą: „Europos istorijoje“ ar „Azijos istorijoje“. Muller‘is rinkosi antrą variantą, Jacoby – pirmąjį.

3) ...labiausiai neįveikiamą miestą... - miesto neįveikiamumą pabrėžia ir kiti heleniškieji rašytojai, pvz., Timocharas pas Eusebijų: „Tas neprieinamas miestas“ (IX 35:1).

4) ... kiekvieną sekmą dieną švęsti... - apie atsidavimą tai tradicijai žr. apie Hekatėją Jozefo  „Prieš Apioną“. Agartarchido pastabą apie griežtą šabo laikymąsi pagrindžia 1 Mak. (2:32), kur skaitome apie daugybę “chasidų” (pamaldžiųjų), atsisakiusių apsiginti per šabą ir per tą šventą dieną išskerstų Antiocho karių. Žydai per šabą ėmėsi gintis tik verčiant Matatijui Hasmonėjui. Agartarchidas naudojasi įvardijimu „sekma diena“, o ne judėjiško „šabas“ transkripcija.

5) ... gavo žiaurų valdytoją... - Apie Jeruzalės likimą valdant Ptolomėjui I Soteriui skaitome ir Apiano „Sirijos reikaluose“. „Aristėjo laiške“ minimas didelis belaisvių iš Judėjos skaičius: „Tada, karu nužygiavus į Kelesiriją ir Finikiją, vienus perkraustė, o kitus paėmė į nelaisvę“ [12]. Ptolomėjus užėmė Palestiną 4 kartus: 1) 320 m. pr.m.e., kai atkovojo ją iš Laomedonto ir ją valdė penkerius metus, kol nebuvo nugalėtas Antigono Vienaakio; 2) 312 m. pr.m.e., kai nugalėjo Demetrijų Poliorketą mūšyje prie Gazos, nors netrukus kraštą vėl atsikovojo Antigonas; 3) 302 m. pr.m.e., kai buvo sudaryta sąjunga prieš Antigoną; 4) 301 m. pr.m.e. galutinai įtraukiant Palestiną į Ptolomėjų imperijos sudėtį. Įvairūs tyrinėtojai Agartarchido aprašomus įvykius priskiria skirtingiems kartams.

6) ...diadochų darbus aprašęs... - matyt, „Diadochų darbai“ nėra tikras istorinio Agartarchidas kūrinio pavadinimas – jie sudaro tik dalį jo plataus veikalo.

7) Yra judėjais vadinama tauta... - pateikiama trumpa pasakojimo versija, nepateikiant konteksto, kuriame pasirodė žydų dievo baimės [prietaringa baimė ar pagarba – jausmas turintis ir teigiamą, ir neigiamą prasmę] paminėjimas pasakojime apie Stratonikos mirtį. Yra ir žodinių nesutapimų. „Prieš Apioną“ Ptolomėjus apibūdinamas kaip „žiaurus“, o „Judėjos senovėje“ – „rūstus, nesukalbamas“. Ne to, „Judėjos senovėje“ neigiamas „dievo baimės“ atspalvis švelnesnis.
P.J. Koets. Aeiffdatfiovia..., 1929

Teofrastas apie žydus

Aristotelio mokinys Teofrastas (372-287 m. .m.e.) žydus aprašo viename „Apie dievobaimingumą“ skyriuje. Jis pasakoja apie aukojimų vystymąsi ir išsako savo neigiamą požiūrį į gyvų būtybių aukas, kas, jo nuomone, praniko į tradiciją ne iš karto, o palaipsniui. Judėjų kultas pateikiamas kaip pavyzdys. Gyvūnų aukas turi ir žydai, tačiau jų būdas labai skiriasi nuo graikų. Jie nevalgo aukos mėsos – auka sudeginama. Apeigos atliekamos sparčiai, išimtinai naktį ir lydimos gausiais midaus ir vyno nuliejimais. Vis tik žydai buvo pirmieji pradėję aukoti gyvus gyvūnus, nors tai darė ir nenoriai.

TeofrastuiTeofrastas ypač pabrėžia žydų nenorą įvesti tokią tradiciją. Tai atitinka viso pasažo toną žydų atžvilgiu kur apie juos pasakojama kaip apie filosofus, kurie aukojimų metu kalbasi apie Dievą ir stebi žvaigždes. Ztai yra labai svarbiu elementu Platono ir Aristotelio mokyklose. Pagarba, kurią Teofrastas išreiškia žydams, dera su jo palankumu egiptiečiams. Bernayso nuomonė, kuriai pritaria ir Reinachas, kad Teofrastas buvo pirmuoju graiku specialiai susidomėjusiu žydais, tebėra paplitusi nepaisant Jaegero priešaravimo. Šis laiko, kad Teofrastas buvo, matyt, kaip matoma iš veikalo „Apie akmenis“, susipažinęs su Hekatėjo veikalu apie Egiptą, tad „Apie dievobaimingumą“ reiktų priskirti kūriniams, parašytiems vėlyvuoju laikotarpiu. Tad pirmuoju apie žydus rašiusiu graiku būtų Hekatėjas. Vis tik ir Jaegero nuomonė ginčytina – pas Hekatėją yra esminių skirtumų, įprasta „Apie dievobaimingumą“ priskirti ankstyvajam laikotarpiui (apie 315 m. pr.m.e. - Potscher, Rogenbogen). Be to, Teofrastas galėjo gauti žinių iš kitų šaltinių. Jis žinojo apie pietines šalis, kas liudija iš jo traktatų apie augalus, pvz., jis mini svogūną iš Askalono, jis nuodugniai aprašo judėjišką balzamą, tačiau apie jo kilmės vietą nurodo neapibrėžtai – „Sirijos slėnyje“ (kaip ir netikslūs duomenys apie palmę).

Nors sirai, kuriems priskiriami judėjai, laikydamiesi pradinio aukojimo papročio, iki šiol, TeofrastuiTeofrasto žodžiais, aukoja gyvas būtybes, tačiau jei mums lieptų aukoti tokiu būdu, mes nusišalintumėm nuo tokio poelgio, net nors jie ir nevalgo aukų mėsos, o vietoje to naktį sudegina su gausiais midaus ir vyno nuliejimais; jie sparčiai sunaikina auką, kad visaregis nebūtų baisaus reginio liudininku. Ir tai jie atlieka pasninkavę nuo saulės patekėjimo. Visą šį laiką, būdama išminčių gentimi, jie kalbasi apie dieviškumą, o atėjus nakčiai apmąsto žvaigždes, žvelgdami į jas ir melsdamiesi dievui. Jie pirmieji pradėjo aukoti gyvas būtybes, tame tarpe ir save, tačiau tai darydami iš pareigos, o ne savo noru.

Mat visur, kur gausu finikinių palmių, dirvos sūrios: kaip sako, ir Babilone, kuris yra finikinių palmių tėvynė, ir Libijoje, ir Egipte, ir Finikijoje ir dykoje Sirijoje, kur jų daugiausia, tačiau tik trijose vietovėse su sūriu dirvožemiu iš tų palmių galima pasidaryti atsargas...

5. Tačiau kai kurie sako, kad Sirijos gyventojai visai neapdirba žemės, o tik ją išvalo ir sudrėkina. Tam labiau naudoja tekantį ar lietaus vandenį. Tokio vandens gausu slėnyje, kuriame auga finikinių palmių girios. Finikiečiai sako, tad šis slėnis nusitęsė per Arabiją iki Raudonosios jūros ir kad daugelis, jų pačių žodžiais, joje pabuvojo: žemiausioje jos vietoje auga finikinės palmės...

8. ... Kalba, kad išsilaikyti gali tik augančių Sirijos slėnyje, Egipte ir Kipre palmių vaisiai, o likusių derlius suvalgomas šviežias.

166. Nuo seno daugelyje [helenų] miestų žinojo apie mūsų tautą, ir daugelis mūsų papročių į ten persikėlė, o kai kur jie surado karštų pasekėjų. Apie tai liudija TeofrastuiTeofrastas veikale „Apie įstatymus“.
167. Jis sako, kad Tyro įstatymai draudžia prisiekti svetimomis priesaikomis, tarp kurių mini ir taip vadinamą „Korbano“ priesaiką. Niekas neturi tokios priesaikos be žydų. Ji reiškia, kaip pasakytų vertėjas iš žydų kalbos, „dovaną Dievui“.

4.14. Tarp augalų išskirtiniai ir labiausiai nepanašūs į kitus – tai smilkalai, augantys Arabijoje. Sirijoje ir pas indus: ladanas, mira, cinamonas, opobalamas ir kinamonas bei kiti panašūs augalai. Kalba, kad ladaną ir mirą reikia pakirpti, kai pateka Šuns žvaigždynas, beje, kaip ir Sirijos balzamą, per karščiausias dienas.

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklis
NSO svetainė