Izraelitų-judėjų varžytuvės dėl tėvonijos

Biblija Izraelio tautą apibūdina kaip vientisą esybę, nuo tada, kai ji susiformavo kaip tauta Egipte, klajojo po dykumą, užkariavo Kanaaną, tada sudarė vieningą valstybę, kai visos 12 genčių susisiejo politiniais, religiniais ir kultūriniais saitais. Ir nors „Izraelis“ ir „izraelitai“ apie 200 m. siejami tik su Šiaurine karalyste, o pietinė karalystė vadinta kitu vardu, tiedu terminai išplėsti taikant ir Judėjai bei jos gyventojams.

Tačiau klausimas apie Izraelio vientisumą keliamas nuo 1990-ųjų. Šiandien plačiai laikoma, kad Izraelio vardas išplėsta prasme nenaudotas iki Asirijai 720 m. pr.m.e. užimant Izraelio karalystę1. Tačiau neseniai kai kurie ėmė teigti, kad “Izraelis” reiškė abi karalystes iki užpuolant Asirijai – pvz., R. Kratz’as Israel Tribes nuorodas į tai įžvelgia Ozėjo ir Amoso knygose2). Tačiau tos kelios užuominos (Oz 10:11; 12:1; Am 7:2,5,8) 3) yra dviprasmiškos ir kitų autorių aiškintos kitaip4). Ir verta priminti, kad 8 a. pr.m.e., Izraelis ir Judėja dukart kovėsi tarpusavyje. Ir nėra akivaizdžių įrodymų, kad ryšiai tarp abiejų karalysčių būtų draugiškesni paskutiniaisiais Izraelio karalystės metais5).

J. Hogenhaven ir H. Williamson6) pasiūlė, kad dieviškasis titulas „[Izraelio] Šventasis“ buvo Jeruzalės liturgijos dalimi dar iki Izaijo, tačiau R. Kratz’as parodė, kad jis įterptas į tekstą vėlesnių redaktorių2).

Krirbet Beit Lei oloje, apie 8 km į rytus nuo Lačišo, rastas įrašai: 1) „Jahvė yra visos? Žemės Dievas. Judo kalnai priklauso Jeruzalės Dievui“; 2) „Rūpinkis Jahe, maloningas Dieve, atleisk, Jahe, Jahve!“ 7) Jie datuojami 700 m. pr.m.e., t.y. Senačeribo kampanijos prieš Judėją ir Izaijo pranašavimo laikais. Nors dieviškų titulų naudota ir daugiau, šiedu parodo bendrus titulus Jeruzalėje ir Judėjoje. Tam padėjo tai, kad abiejose karalystėse gyvavo Jahvės kultas.

P. Davies („In search...“) aiškina, kad 5-me a. pr.m.e. raštininkai suklastojo praeities apibūdinimą, kad įtikintų persų anksčiau iškeldintus į Jehudos provinciją iš abiejų karalysčių ir dabar grįžtančius naujakurius, kad jie kraustosi į savo tikrąją „tėviškę”. Tačiau toks aiškinimas neparemtas įrodymais ir nepakankamas. Tada P. Davies pateikia naują versiją – nuo 9 a. pr.m.e. Bendžamino provincija buvo įtraukta į Izraelio teritoriją ir perduota Sargono II., šiam užėmus Samariją 720 m. pr.m.e., perduota Judui. 587/6 m. pr.m.e. sugriovus Jeruzalę, centras persikėlė į Mizpą, kur parašyti pirmieji išsamūs istoriniai kūriniai. Šis aiškinimas pabrėžia karinį Bendžamino genties lyderiavimą tarp izraelitų genčių (be Judėjos), kuri baigėsi Sauliaus mirtimi ant Golboa kalno. Pakartotinio įstatymo knyga buvo parašyta kaip atsakas į tai, perdirbant ankstesnius tekstus ir taip sukuriant „biblinio Izraelio“ įvaizdį8).

Tačiau Pirmosios šventyklos laikotarpiu Judėja apėmė Bendžamino provinciją, išskyrus jos Džeriko- Gilgalo-Mičmašo rajoną. O hipotezė apie Bendžamine iki Pakartotino įstatymo buvusį proizraelitišką kūrinį neturi pagrindo ir yra mažai tikėtina9). A.Knauf spėjo, kad Bendžamino provincija kartu su Bethelo miestu buvo išaukštinta Judėjoje valdant Manasseh‘ui už jos lojalumą Asirijai10). Tačiau ir ši hipotezė tekstualiai neparemta ir neįtikėtina, kad Asirijos karalius administracinį centrą iš savo teritorijos perkeltų į pavaldžią teritoriją. Bethelio rajonas buvo prijungtas prie Judėjos tik pasitraukus Asirijai ir ne anksčiau, nei valdant Džiosiahai.

Asirijos-Babilono varžymasis dėl Mesopotamijos politinio ir kultūrinio paveldo

Pirmieji rašytiniai tekstai šumerų kalba pasirodė pietiniuose Mesopotamijos rajonuose ir tikėtina, kad Uruko miestas buvo pagrindinis politinis centras, iš kur raštininkų veikla palei upių vagas sklido į šiaurę (Asiriją) ir vakarus (Mari) bei Eblą. 3 tūkstantmečio pr.m.e. pabaigoje kultūros centras persikėlė į Urą, kur raštininkystė buvo sujungta su administracine sistema. Vėliau išsivystė ir raštininkystė akadų kalba, pamažu tapusia pagrindine kalba Vėlyvojo Babilono laikais. Akadų ir šumerų kalbų žinojimas tapo reikalavimu raštininkams.

Maždaug 3-me tūkstm.pr.m.e. svarbią religinę vietą Mesopotamijoje turėjo Nipuro miestas. Jo pagrindiniu dievu buvo Enlilis, o miestas laikytas vieta, kur susirenka dievai, kad priimtų sprendimus. Miesto epitetasu buvo Dur-anki (jungiantis dangų ir žemę/požemius). „Pasaulio bambos“ koncepcija yra nuoroda į pirmapradę „šventąją kalvą“, kurioje kilo visi dalykai ir kur dangus jungiasi su žeme. Tąja axis mundi Takulti-Ninurta buvo Ekuras, Enlilio šventykla Nipure. Ir 2-o tūkstm. pr.m.e pirmoje pusėje iškilus Babilonui, Nipuras išlaikė savo religinį statusą. Hamurabio užkariavimai (apie 1728-1686 m. pr.m.e.) Babiloną padarė didelės karalystės centru ir kartu išaugo dievo Marduko svarba, tačiau to laikmečio įrašai nerodo, kad jis būtų tapęs pagrindiniu šumerų dievų panteono dievu11). Babilono dominavimas regione neturėjo įtakos jo dievo statusui – ir Enlilio vadovaujanti padėtis išliko iki pat 12 a. pr.m.e. Mardukas pagr. Dievu tapo tik valdant Nebuchadnezarui I (1124-1104 m. pr.m.e.) – tai atspindima „Enuma Eliš“ epe (datuojame 1-u tūkstm..pr.m.e.).

Pradžiojo Ašuras buvo kalnų dievybė. Kai miestas įgavo politinę svarbą (matyt, valdant Šamši-Adu, apie 1742-1711 m. pr.m.e.), vietinis dievas buvo „sumodeliuotas“ pagal Enlilio pavyzdį ir perimta daugelis jo kulto elementų, taip pat ir „pasaulio bambos“ koncepcija. Babilono iškilimas daugeliui amžių blokavo Asirijos valdžios stiprėjimą. Asirija ėmė atsigauti 14 a. pr.m.e. ir ėmė kautis su pietų kaimynu dėl įtakos Mesopotamijoje. Nesantaika pasiekė aukščiausią tašką valdant Takulti-Ninurta (apie 1235-1199 m. pr.m.e.), kai buvo užimtas Babilonas. Imtasi žygių, siekiant parodyti, kad Takulti-Ninurta yra teisėtas Babilono valdytojas. Iš Egasilio į Ašurą perkelta Marduko statula ir Marduko garbei imta švęsti Akitu šventė. Į Asiriją pervežta daugybė Babilono mokslinių tekstų siekiant ją padaryti mokslo centru. Asirijos raštininkai kūrė tekstus panaudodami Babilono temas, kurių išskirtiniausias yra Takulti-Ninurta epas12). Tuo pat metu Babilono raštininkai kūrė propagandinius kūrinius, perteikdami Asiriją kaip viršesnę už Babiloną. Tačiau tai netruko ilgai. Po Takulti-Ninurta mirties Asirija susilpnėjo, Nebuchadnezaro kariniai pasisekimai atstatė Babilono politinę ir kultūrinę svarbą, kuri išliko ir atsigavus Asirijai. Tada Sennacheribas (705 – 681 m. pr.m.e.) užėmė ir sudegino Babiloną, o Markuko statulą nugabeno į Ašurą, norėdydamas parodyti, kur iš tikro yra „pasaulio ašis“. Čia buvo švenčiami Babilono Naujieji metai, o „Enuma Eliš“ perdirbtas taip, kad teologiškai pagrįstų šią šventę (ir jame dievas An.sar pakeitė Marduką – varinis bareljefas ant šventyklos vartų vaizdavo jo pergalę prieš Tiamatę). Bet ir šios pastangos įtvirtinti Ašur` Mesopotamijos centru truko neilgai. Jo įpėdinis Esarhadonas pakeitė tėvo politiką Babilono atžvilgiu13). Taigi, Babilonas niekada ilgesniam laikui neužleido savo centrinio vaidmens Mesopotamijoje.

Biblinio Izraelio pasirodymas

Pirmiausia pabrėžkime Izraelio karalystės viršenybę (visais aspektais) prieš Judėją – nuo įsikūrimo iki Tiglath-pileser III užkariavimo 733/32 m. pr.m.e. Didžioji Palestinos dalis, išskyrus Bendžamino sritį, įėjo į Izraelio sudėtį. Tuo tarpu Judėjos teritorijos buvo periferinės ir mažai apgyvendintos iki pat 9 a. pr.m.e. Šiaurinė karalystė buvo įvairiatautė, su skirtingomis etninėmis, kulto ir kultūrinėmis tradicijomis, apimanti daug Kannano gyventojų palikuonių. Be to, Izraelis ribojosi su kultūriškai įtakingomis karalystėmis, tokiomis, kaip Aram Damasku ir Tyru. Tuo tarpu Judėja buvo beveik homogeninė, kurios gyventojai daugiausi kilę iš piemenų genčių. Ji buvo gana izoliuota, besiribodama tik su dviem filistinų karalystėmis, Ekronu ir Gatu. Iki pat 8 a. pr.m.e. neturėjo valstybinės struktūros ir miesto kultūros. Tuo tarpu Izraelyje 9 a. pr. m.e. buvo įtvirtinti daugelis miestų ir juose pastatyti rūmai bei kiti vieši statiniai – taip tapdamas „subrendusia valstybe“.Tik 8 a. pr.m.e. Judėjoje atsiranda įtvirtinimai, masiškai žiedžiami puodai, išsivysto aliejaus ir vyno gamyba14). Josiah kills Baal worshipers

Tokį skirtumą sąlygojo aplinkos sąlygų skirtumai bei istorinis sąlygotumas. Skirtumų ir panašumų aptarimui trukdo to laikmečio tekstų trūkumas ir tenka daugiausia remtis tik archeologiniais faktais. Vis tik, galima nubrėžti tam tikrą paralelę su aprašytais Asirijos-Babilono santykiais. Taip Judėjos raštininkai ir elitas siekė priimti Izraelio tapatybę, panašiai kaip Asirija stengėsi perimti kultūriškai turtingesnį Babilono palikimą. Tuo pačiu Judėja išsaugojo savo politinį tapatumą tol, kol nebuvo inkorporuota į Babilono valstybę – kai jos statusas buvo toks pat, kaip ir Samerina provincijos.

Samerinos gyventojai galėjo save laikyti senojo Izraelio įpėdiniais, tuo tarpu kaimyninės Yehudos autoriai staiga ėmė savintis palikimą, kuris niekada jų nebuvo. Kada tai prasidėjo? Matyt po to, kai Asirija pasitraukė iš Sirijos-Palestinos rajono antroje 7 a. pr.m.e. pusėje. Buvusių Asirijos provincijų sistema subyrėjo, jos neturėjo armijos savo teritorijų apgynimui. Egiptas buvo tikėtina valstybe, galinčia perimti Judėja bei Samerina provinciją, tačiau jis neįstengė efektyviai kontroliuoti žemyno gilumoje esančių teritorijų. Judėjos karalius Jošijas (639-609 m. pr.m.e.) sugebėjo susidoroti su neorganizuotu pasipriešinimu aukštikalnėse šiaurėje ir išplėtė savo įtaką į buvusią Izraelio teritoriją15). Gana smulkiai Jošijo veiklą aprašo Karalių knyga (2 Kar 22-23). Jo religinės reformos tikslas buvo po vienu skėčiu sutelkti visus Jahvės garbintojus. Bet-Elis buvo svarbus administracinis ir kulto centras tiek Izraeliui, tiek Samerinos provincijai. Jį įtraukus į Judėjos sistemą (Joz 18:21-24), iš Bet-Elio šventyklos galėjo būti išgabenti rankraščiai (kaip Babilone padarė Takulti-Ninurta). Tai gali paaiškinti, kaip Amoso ir Jozues, „Išgelbėtojo knyga“ bei dalis pranašų knygų pateko į Jeruzalę. Šios knygos, kuriose „Izraelis“ tebuvo nuoroda į Šiaurinę karalystę, buvo pertvarkytos taip, kad „Izraelis“ turėtų naują etninį-religinį atspalvį. Tai, kad Jošijas šventė Perėjimo šventę (žydų „Velykas“) [2 Kar 23:21-23], gali būti susiję su pastangomis integruoti Izraelio šventes (analogiškai Akitu šventei Ašure).

Žydų pavadinimo variantai

Žydai – tai „ivri“ (ivrito kalba), Toroje sutinkamas ne kartą (pvz., kai priešai į nelaisvę paėmė Lotą, Abraomo giminaitį, „Ir atėjo vienas išlikusiųjų, ir pranešė Abraomui...“ – parašyta „Abram-ivri“, t.y. „Abraomas-žydas“; ir Jokūbo sūnų Juozapą Tora vadina „ivri“. O kai Mozė Egipte užsistojo už vieną nelaimėlį, kurį mušė egiptietis, tasai buvo „ivri“. Dar Torojrže pasakyta, kad jei turi vergą-ivri, tai vergu jį gali laikyti 6 m., o 7-ais turi paleisti. O ir Jonos knygoje, kai jūreiviai jo paklausė per audrą „Kas tu?“, jis atsakė: „Ivri anohi“ (aš žydas).

„Ivri“ tiesiogiai reiškia „ateivis iš tos pusės“; ir žydų tradicija tai aiškina kaip „atėjusiį iš už Eufrato“. Abraomas-ivri atėjo į Hanaaną iš šiaurės, iš už Eufrato, bet jis buvo Evero palikuoniu. „Ever“ sąskambiu panašu į „ivri“ – ar ne iš čia to žodžio reikšmė? Nojus turėjo tris sūnus: Simą, Chamą ir Jafetą. Nuo Simo kilo semitai, o Jafeto praanūkiu buvo Everas, tvirtas tikėjimu. Gal todėl ir jo palikuonys, Evero tikėjimo pasekėjai, pavadinti „ivri“?

Toliau iš „ivri“ nusekė graikiškas „ebraios“, bizantietiškas „evreos“, o iš jų jau ir rusų „evrei“. Iš „ivri“, „jegudi“, „israel“ kilę ir kitų kalbų terminai: anglų (hebrew, jew, israelite), prancūzų (hebreu, juif, israelite), vokiečių (hebraer, jude), italų (ebreo, giudeo), ispanų (hebreo, judio), portugalų (judeo), lenkų (zyd) ... Iš čia kilę pavadinimai, kuriais save vadina patys žydai: aškenaziai jidiš kalba – „idi“, Bucharos tadžikų dialektu – „jahudi“, „isroel“; kalnų žydai tatų kalba – „džuhur“, Gruzijos – „ebraeli“, „israeli“, Krymo krymo-totorių dialektu – „srel balalary“ arba „bane israel“, išeiviai iš Irano ir Kurdistano azerbaidžaniečių lachluchi naujuoju aramėjų dialektu – „srael“, „ude“.

O „judėjas“ kilęs iš žydų „jegudi“. Jokūbas turėjo 12 sūnų, 12-os Izraelio genčių protėvius Vienas jų buvo Jeguda, o jo palikuonys „jegudim“. Vėliau taip ėmė vadinti Judėjos karalystės gyventojus taip skirdami nuo Izraelio karalystės gyventojų. Po Izraelio karalystės žlugimo „jegudi“ imta vadinti nacionalinę-religinę priklausomybę be ryšio su teritorine priklausomybe.

O „žydas“ ateina iš graikų „judaios“, kilusį iš minėto „jegudi“. „Žydas“ - bendraslaviškas žydų pavadinimas, naudotas rusų metraščiuose ir net įstatymuose iki 18 a. pabaigos. Tik vėliau tas žodis įgavo neigiamą atspalvį. O štai Ilja Muromecas ilgai kaunasi su Židovinu (ar tai nėra atėję iš laikų, kai slavams teko kovoti su galingais chazarais?)

Karaimai – judėjų sekta iš Babilono, susidariusi 8 a., tačiau šiandien dauguma jų nelaiko savęs žydų tautos dalimi.

Išnašos

1 P.R. Davies. In search of ancient Israel, 1992; P.R. Davies. The Origins of Biblical Israel, 2007
I. Finkelstein, N.A. Silberman. The Bible Unearthed: Archaeology’s New Vision of Ancient Israel and the Origin of its Sacred Texts, 2001; I. Finkelstein, N.A. Silberman. Davis and Solomon...., 2006 ir kt.

2 R. Kratz. Israel in the Book of Isaiah// JSOT 31, 2006

3) Oz 10:11 „Judas turi arti, Jokūbas turi pats sau akėti!“; Oz 12:1 „Judas dar eina su Dievu ir yra ištikimas Šventajam“; Am 7:2 (5) “Kaip gali Jokūbas tai pakelti?”

4) Pvz., W.D. Whitt. The Jacob traditions in Hosea and their relation to Genesis// ZAW 103, 1991

5) Apie jų nesantaiką žr. N. Na'aman. Azariah of Judah and Jeroboam II of Israel// VT 43, 1993

6) J. Hogenhaven . Gott Und Volk Bei Jesaja// ATD 24, 1988; H. Williamson. Isaiah and the Holy One of Israel// Biblical Hebrew, Biblical Texts// JSOTSup 333, 2001

7) J. Naven. Old Hebrew Inscriptions in a Burial Site// IEJ 13, 1963; Dobbs-Allops et al. Hebrew Inscriptions, 2005

8) P.R. Davies. The Origins of Biblical Israel, 2007; P.R. Davies. The Trouble with Benjamin// Reflection and refraction, 2007

9) N. Na'aman. Saul, Benjamin and the Emergence of Biblical Israel// ZAW 121, 2009

10) E.A. Knauf. Bethel: The Israelite Impact on Judean Language and Literature// Judah and the Judeans in the Persian Period, 2006

11) Apie Marduko iškilimą W. Sommerfeld. Der Aufstieg Marduks. ... // AOAT 213, 1982

12) Žr. B.R. Foster. Before the Muses. An Anthology of Akkadian Literature, 2005

13) Žr., pvz., W.G. Lambert. Esarhaddon‘s Attempt to Return Marduk to Babylonia, 1988

14) Žr. I. Finkelstein. The Rise of Jerusalem and Judah// Levant 33, 2001

15) Žr. N. Na'aman. The Kingdom of Judah under Josiah// Tel Aviv 18, 1991

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklis
NSO svetainė