Žydų suka

Pratęsiame paaiškinimų apie žydų papročius seriją... pradėtą „Kodėl žydai nevalgo kiaulienos?“

Suka - žydų šventė, prasidedanti 5 d. po Yom Kippur („permaldavimo“ dienos) – rugsėjo-spalio d. Prasideda naktį į Tišrei mėn. 15 d., kai Mėnulis yra zenite ir trunka 7 d. (pvz., 2018 m. - tai rugsėjo 23 d.). Iškart po sukos, prasideda Įemini Atzeret ir Simčat Tora šventės. Diasparoje jos trunka dvi dienas, o Izraelyje apjungiamos į vieną dieną. Suka taip pat turi papildomą su žemės ūkiu susijusią reikšmę, žyminčia laiką, kai žemdirbiai Izraelyje surenka laukuose džiovintą derlių (javai auga per žiemą ir nuimami vėlai pavasarį; kai kurie paliekami džiūti laukuose ir surenkami ankstyvą rudenį). Ta prasme ji vadinama ir Čag Haasif (Surinkimo šventė) – ir kadangi tai džiaugsminga šventė, tai išminčiai ją vadino tiesiog Čag - švente. Žydų liturgijoje ji vadinama Zeman Simčatenu, “linksmybių metu”. Lietuvoje sukos dar vadinamos kūčkomis.

Sukkah (daugisk. sukkot) reiškia „pritemusią lūšnelę“ (čia žodis pritemusi esminis). Ir miglotame sakinyje Tora nurodo mums 7 d. gyventi sukkah, „idant jūsų kartos patirtų, kada aš vesdamas izraeliečius iš Egipto apgyvendinau juos sukkot“ (Kun 23: 43). Suka balkone

Šiuo laikotarpiu žydas turi išeiti iš namų ir gyventi sukoje, laikinai suręstame, palapinę primenančiame namelyje. Jis uždengiamas naudojant natūralias (ne dirbtines) medžiagas ir vadinamas sečač - jis turi išaugti iš žemės. Paprastai tai visažalių šakos, kukurūzų stiebai, bambukai, palmių lapai ir pan. Skatinama per šią šventę prie bendro stalo pakviesti varguolių. Kita šios šventės apeiga vyksta sinagogoje nešiojant Toros ritinį. Šios procesijos metu raginama linksmintis, šokti: skamba dainos, pinamos ir mojuojamos keturių rūšių puokštės (minim). Jos surišamos iš keturių vaisinių augalų rūšių šakelių (etrog, lulav, hadass, aravah).

Tačiau niekur kitur pasakojime apie išėjimą iš Egipto bei 40 m. klajones neminima, kad Izraelio sūnūs būtų gyvenę lūšnelėse – netgi atvirkščiai, daugelyje vietų nurodoma, kad jie gyveno palapinėse (Iš 18:7, Sk. 16:26-27; 24:5-6). Kai iš kur radosi lūšnelė?

Talmude rabinas Eliezaras*) duoda tokį paaiškinimą: tos ‚lūšnelės‘ yra stebuklingi Šlovės debesys, saugoję izraeliečius per jų 40 m. klajones po dykumą. Jie ne tik dengė juos iš viršaus, bet ir supo iš visų pusių. Jie saugojo juos nuo nemalonių dalykų, sulygindavo kalnus prieš juos, žudė gyvates ir skorpionus, neleido susitepti drabužiams ir rodė kelią per dykumą.

Tačiau rabinas Akiva Talmude aiškina, kad sukkot reiškia tikras trobeles, kurias žmonės panaudojo traukdami per dykumą. Bet kodėl šiais laikais žydai turėtų vėl pagyventi lūšnelėse? Ogi, prisiminti tautos kiltį ir padėkoti Visagaliui už viską, ką jis duoda.

Kai atliekamas mitzvah, tampam pakylėti, pagerbiam objektą ir aplinką. Gyvenimas sukkah pakylėja visus gyvenimo aspektus. Tai taip pat suteikia ramybę ir suvienija – Talmude sakoma, kad „visas Izraelis telpa į vieną sukkah“.

Pasaulis pasižymi skirtingumais. Faktiškai, net lulav ir etrog išreiškia skirtumų ir lygių vienybę. Tačiau kai esame sukkah, ji mus supa vienodai, jos vienijantis veiksnys yra anapus visų skirtumų. Talmudas sako, kas kai ateis mesijus, visa žydų tauta susirinks šventinei puotai vienoje sukkah. Ir kaskart, kai sėdama valgyti per suką, ištariamas palaiminimas, kuriame yra žodžiai layšav basukkah. Tai taip pat metas, kai Tora nurodo žydams aplankyti Šventyklą (kiti du kartai – žydų Velykos ir Šavuot).
Per suką Dievas nusprendžia, kiek lietaus iškris šią žiemą, tad, nors Šventykloje kiekvieną auką lydėjo vyno nupylimas ant altoriaus, per Suką taip pat per specialias apeigas liejamas vanduo. Tai sukeldavo tokį džiaugsmą, kad buvo švenčiama su muzika, šokiais ir dainomis per visa naktį. Tai vadinosi Simčat Beit Hašo’evah. Ir net šiandien, kai nėra Šventyklos, išliko paprotys švesti naktį su dainomis ir šokiais.

Vayikra Rabbah 30:12: Etrog (citronas), kurio malonus skonis ir malonus kvapas, perteikia tobulą individą – žinantį Torą ir darantį gerus darbus. Lulav (datulė), kurio vaisius turi skonį, tačiau yra be kvapo, įkūnija išsilavinusį, tačiau nepasižymintį gerais darbais asmenį. Hadass (mirtų pundelis) puikus kvapas, tačiau neturėjimas skonio nusako aktyvų, tačiau neišsilavinusį žmogų. Ir pagaliau beskonis ir bekvapis aravah (žilvičio šakelė) yra žydas, neturintis žydiškumo.

Anot mistinės tradicijos, minimos „Zohare“, „septyni piemenys“ (ušpizin) mūsų sukas aplanko kiekvieną dieną (Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas, Dovydas). Kai kurie žydai kalba specialų tekstą, kuriuo formaliai „pasikviečia“ ušpizin į sukas.


*) Rabinas Eliezaras (Rabbi Eliezer ben Horkonus) – vienas iš iškilesnių 1-2 a. tana (3-ios kartos), 6-asis pagal paminėjimo dažnumą Mišnoje (Talmude dažniausiai paprasčiausiai minimas kaip Rabinas Eliezaras, nors kartais pridedant epitetą Didysis). Vienu metu laikytas „Rabino Eliezaro baraita“ autoriumi. Jaunystėje dirbo savo turtingo tėvo dvare Galilėjoje, o 22-ių (arba 28-ių) nusprendė studijuoti Torą ir nuvyko į Jeruzalę pas Johaneną ben Zakajų. Judėjos karo metu jo pažiūros buvo artimos zelotams, skirtingai nuo mokytojo. Jis taip neapkentė pagonių, kad siekė kuo labiau apriboti žydus nuo kontaktų su jais. Su mokiniais taip pat buvo griežtas ir vertė griežtai laikytis tradicijos. Galiausiai jo konservatyvizmas privedė prie konflikto su amžininkais; jis buvo nušalintas nuo Sanhedrino ir romėnų apkaltintas erezija. Paskutinius metus praleido santykinėje vienatvėje.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis