Kiti žydai
(10 dingusių genčių klausimu)

„Kada Aukščiausiasis [ne ‚Viešpats‘ ir ne ‚Jahvė‘] tautoms skyrė žemes ir jose apgyvendino Adomo sūnus [žemiškuosius], tada nustatė tautų ribas ... pagal Izraelio sūnų skaičių... Nes Viešpaties [Jahvės] dalis - tauta jo; Jokūbas paveldėjo jo lemtį [žydų tautą]“ (Įst 32:8-9)

Paliesime tokius žydus, apie kurių buvimą niekaip nenuspėtumėte. Jie, tiesą sakant, netgi ne žydai, o tiesiog tautelės ir gentys, save laikančios žydų palikuonimis. Ir visai įtikėtina, kad daugelis jų gerokai arčiau žydų kamieno nei geroka dalis į Izraelį emigravusių mūsų (beje, ir Rusijos) „litvakų“.

12 Izraelio genčių Tačiau pirmiausia, iš kur aplamai kilo idėja apie „slaptus“ arba, kaip mes pavadinome, „kitus“ žydus? Rechavamo, karaliaus Šlomo įpėdinio, laikais 10-mt judėjų genčių atsiskyrė nuo Sauliaus ir Dovydo įkurtos karalystės ir įkūrė Izraelį, kurio karaliumi paskyrė Jarovamą ben-Nevatą. 720 m. pr.m.e. Izraelio karalystė žlugo ir Asirijos valdovai dešimt genčių išvaikė po įvairias Midijos sritis. Nuo tų laikų žydų tarpe ir gyvuoja legenda apie 10 genčų, klestinčių krašte, kurį iš visų pusių supa kalnai, ir laukiančių Mašiacho atėjimo, kuris gražins jas į žydų tautos glėbį. Jeruzalės Talmude (Sangedrinas, 536) rabinas Nachmanas sako: „Į tris tremtis juos išvijo: viena į kitą Sambationo upės pusę, antrą – į Dafni, kuri Antiochijoje (šiaurės Sirijoje), o trečią uždengė sunkus debesis. O kai jie grįš, grįš iš trijų tremčių“.

Kitaip manė rabinas Akiva: „Dešimčiai genčių nėra vietos būsimam pasaulyje; ir jos negrįš... Kaip negrįžtamai praeina diena, taip negrįžtamai jos išėjo“.

9-o amžiaus pabaigoje atsirado keliautojas, save vadinęs Eldadas ha-Dani*), Europos bendruomenėms padaręs gilų įspūdį pasakojimais apie žydus, gyvenančius tolimuose kraštuose. Jo tvirtinimu, Afrikos centre gyvena 4-ios iš 10-ies Izraelio genčių, kurių pėdsakai pasimetė Asirijos išginimo metu: danų, naftalių, gadų ir ašerų: „Ir gyvena jie palapinėse, ir keliauja iš vietos į vietą; ir turi jie karalių; ir kariauja jie su Kušo (Abisinijos) karaliumi. Jie turi Bibliją, jų Talmudas parašytas gryniausia šventąja kalba; ir nemini Mišnos ir Talmudo išminčių, tačiau kiekvienoje galahoje pasakyta: ‚Taip mokėmės iš Jegošua lūpų, iš Mozės lūpų, iš Aukščiausiojo lūpų‘; ir jei neturi kitokios kalbos, o tik ivritą“. Eldadas ga-Dani, jo žodžiais, matė ir kitas šešias gentis, kai keliavo per Persiją, Midiją, Armėniją, Chazariją ir Arabiją. Jo teigimu reuvenų, efraimų ir pusė menašių genties gyvena iš užpuolimų, o isaharų, evalunų, šimonų ir kita menašių genties pusė užsiima žemdirbyste.

Daugelį metų Eldadas ga-Dani keliavo iš šalies į šalį, visur stebindamas klausytojus savo pasakojimais, ypač apie stebuklingą Sambationo upę bei bnei-Mozę, gyvenantį už upės. Apie jo kelionių tikslą nieko tikra nežinoma. Kartą jis ištarė, kad Aukščiausiasis jį pasiuntė pas visus žydus, išbarstytus po pasaulio šalis, kad jiems perduotų tas paguodžiančias žinias. Tų mesianistinių nuotaikų skatinimas, matyt, ir buvo slaptas jo kelionių bei pasakojimų tikslas.

Tų genčių ieškoma ir mūsų laikais. Viena populiariausių dabartinių atradimų – puštunai. Taip, tie patys, su kuriais Afganistane dešimtį metų kariavo Rusija, o dabar kariauja Amerika. Tačiau rimto pagrindo tam nėra. Sklinda gandai apie šeštadienio žvakes ir netgi kidušą (kas visai neįtikėtina musulmonams), apie ypatingą puštunų religiją, tačiau iš tikro jie išpažįsta normalų islamą, tačiau jį papildo (kaip yra beveik kiekvienoje musulmonų bendruomenėje) Dingusi žydų gentis senovinėmis pagoniškomis apeigomis, kuriose įžvelgti judaizmą tegali tik visiškas svajoklis.

O štai kiti „giminaičiai“:
Uganda: ubajudajų gentį atrado reformistų rabinas iš Virdžinijos ir išmokė juos giedoti „Leha dodi“.
Belearų salos ir San-Tome: džudesmo, matyt, yra ispanų „anusimų“ (priverstinai pakrikštytų) palikuonys.
Brazilija: katakombų žydai – irgi iš anusimų, išlaikę paprorį prisirišti dėžutes (tiesa, tuščias) prie galvos ir rankos, laikosi kažko panašaus į kašrutą.
Kape-Verde: tremtinių iš Portugalijos palikuonys, išlaikę kažkokius prisiminimus apie šeštadienio laikymąsi ir jų santuokos su aplinkiniais retos.
Kinija: prof. Cgu Chinas daugelį metų tiria įvairių genčių žydiškas šaknis ir jau priskaičiavo 50 mln. „žydų“ – kas Kinijai visai smulki bendruomenė.
Kosta-Rika: bnei-izraelis – nedirba šeštadieniais.
Gana: sefvi viavso sunkiai pastebimi kašruto ir šeštadienio laikymosi elementai.
Indija: be gerai žinomų bnei-menašių, kuriuos į Izraelį atvežė rabinas Avichailis, žydiškas šaknis priskiria ir tokioms tautoms, kaip telugu ir mizorai.
Airija: bajek airiš – ispanų jūreivių palikuonys, tarp kurių, tikėtina, buvo maranų. Save laiko „beveik žydais“.
Japonija: aišku, samurajai, kuriuos kažkaip bandė susieti su 10-čia genčių.
Zimbabvės pasienis su PAR: lembai – matyt misionierių „iki galo nepakrikštyta“ gentis, taip ir nepriėmusi krikščionybės, tačiau Biblijos istorijas pasakoja tarsi genties legendas.
Meksika: čia visai linksma – visos vietinės gentys save laiko žydais.
Ir t.t. – Peru, Rumunija, Ispanija, Surinamas, Timbuktu, Venesueloje, ...

Palestinos žydai

„Esame tos pačios rasės ir kraujo, o bendradarbiavimas kraštui atneš klestėjimą“, 1917-ais Emiras Faisalis parašė Feliksui Frankfurteriui. E. Faisalis žinomas savo artimumu pradėjusiems plisti sionistams, o 1919-ais jis su Chaim Weizmann‘u pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, kuriame rašė, kad prisimena „rasinę giminystę ir ryšius senovėje, kurie siejo arabus ir žydus“. Ir tai buvo daugiau, nei vien tušti žodžiai.

Faisalio geneologinė linija buvo hašemitų, kas reiškė jo tiesioginę giminystę su pranašu Mahometu. Tačiau jo senelės motina buvo kilusi iš žydų atsivertėlių į islamą giminės, imigravusios į rytinį Jordano krantą, o vėliau grįžusios į kaimą vakariniame Jordano krante. Ir tikriausiai yra ir su kitais palestiniečiais, kurių iki 90% gali būti kilusių iš žydų (beje, apie pusė jų tai žino). Ir netgi daugelis palestiniečių laikosi daugelio žydų papročių (tame tarpe ir ankstyvo apipjaustymo 8-ą dieną po gimimo, kai musulmonai apipjausto berniukus, sulaukusius 13 m. amžiaus). Palestiniečiai gerbia žydų pranašus, prižiūri žydų patriarchų kapus (pvz., beduinai ateidavo šokti prie rabino Šimono Bar Johajaus kapo).

Tik dalykas tame, kad jie negalėjo išvengti priverstinio atsivertimo į islamą – bijodami, kad bus deportuoti, arba grįžę iš tremties. Šis kraštas kentėjo tiek nuo romėnų, tiek per Kryžiaus žygius. Beje, ir daugelio gyvenviečių pavadiniami hebrajiški, o ne arabiški – dar 1932 m. Ben-Zvi knygoje „Mūsų krašto žmonės“ rašė, kad į vakarus nuo Jordano 277 (beveik dviejų trečdalių) kaimų ir miestų pavadinimai panašūs į žydų gyvenviečių pavadinimus Antrosios Šventyklos laikais.

Taip pat arabų kalbos palestiniečių dialektas turi daug žodžių, kurių nėra klasikinėje arabų kalboje. O genetiniai tyrimai, tame tarpe ir 2002-ais atlikti Tel-Avivo mokslininkų, kurie nustatė, kad tik dvi grupės pasaulyje, t,y. aškenazi žydai ir palestiniečiai, genetiškai paveldi kurtumo sindromą, rodo, kad palestiniečiai gerokai artimesni aškenazi žydams nei arabams. O tai leidžia suabejoti teiginiams, kad aškenazi žydai yra chazarų palikuonys.

Šia tema knygų yra parašęs pirmasis Izraelio prezidentas Yitzhak Ben-Zvi ir pimasis premjeras David Ben-Gurion. Antrasis taip tvirtai tikėjo ta idėja, kad 1956-ais nurodė Moshe Dayan ir Haim Levkov vadovaujamai grupei surasti būdus, kaip būtų galima „judaizuoti“ beduinus, integruojant juos į Izraelio gyvenimą ir tradicijas. Beduinai buvo pakankamai nusiteikę, tik pas juos pasiųsti mokytojai užmetė programas dėl atšiaurių gyvenimo sąlygų. Galiausiai M. Dayan‘ui pavyko įtikinti Gurion‘ą, kad idėja gali suerzinti islamiškąjį pasaulį ir programa buvo nutraukta.

Iš kitos pusės, nemažai izraeliečių būtų nepatenkinti, nes tada palestiniečiai privalėtų gaudi identifikacijos korteles ir pretenduoti į draudimo pinigus.

Šios mintys vystomos ir Tsvi Misinai knygoje „Brolis neturėtų kelti kardo prieš brolį“ (2009)    


*) Eldadas ha-Dani (arba Eldad ben Mahli ha-Dani) - 9 a. žydų pirklys ir keliautojas, teigęs esąs „nepriklausomos žydų valstybės“ rytų Afrikloje pilietis. Tai greičiausia Gihono regionas, kurio gyventojai teigė esą Dano (iš čia ir pravardė ha-Dani - danitas), Ašero, Gado per Naftalio genčių palikuonys. Jis aplankė Babiloniją, Kairouaną ir Iberiją, visur sukeldamas sąmyšį tarp žydų savo vaizdingu pasakojimu apie dešimt dingusių genčių ir halakha, atseit atsinešta iš jo gimtosios šalies. Jo kelionių aprašymai skelbti iš skirtingų versijų.

Žydai skirstomi į dvi pagrindines grupes: sefardimus ir aškenazius. Sefardimai yra kadaise Ispanijoje gyvenusių žydų, iš ten išvarytų 15 a. pabaigoje, palikuonys, apsistoję Viduržemio jūros, Balkanų kraštuose, kiek mažiau vakarų Europoje. Jie kalba ispanų-hebrajų dialektu, Ladino, yra išlaikę tradicijas ir religines apeigas. Šiuo metu jų yra apie 0,5 mln.

Tuo tarpu aškenazių yra apie 11 mln. Jie buvo plačiai pasklidę, nuo Šveicarijos iki pat Rusijos sienos su Mongolija ir Kinija. 1934 m. Tarybų valdžia netgi įsteigė Birobidžano žydų autonominę sritį (okrug), kurioje oficialia, greta rusų, buvo ir hebrajų kalba.

Arthur Koestler. Tryliktoji gentis, 1976

A. Koestler‘is, aškenazių žydas, kuris didžiuojasi savo chazariška kilme, buvo produktyvus rašytojas, išleidęs per 25 romanus bei esė rinkinius. Didžiausios sėkmės susilaukė knyga “Vidurnakčio tamsa”. “Tryliktoji gentis” triuškino sionistų rasinius teiginius. 1983 m. jis ir jo žmona rasti negyvi jų namuose Londone. Nepaisant aiškių faktų neatitikimų, paskelbta, kad jie nusižudė. Ar tik nebus tai dar viena Mosado „savižudybė“.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė