![]() |
| |||
![]() | ||||
|
Kiti žydai Kada Aukščiausiasis [ne Viešpats ir ne Jahvė] tautoms skyrė žemes ir jose apgyvendino Adomo sūnus [žemiškuosius], tada nustatė tautų ribas ... pagal Izraelio sūnų skaičių... Nes Viešpaties [Jahvės] dalis - tauta jo; Jokūbas paveldėjo jo lemtį [žydų tautą] (Įst 32:8-9) Paliesime tokius žydus, apie kurių buvimą niekaip nenuspėtumėte. Jie, tiesą sakant, netgi ne žydai, o tiesiog tautelės ir gentys, save laikančios žydų palikuonimis. Ir visai įtikėtina, kad daugelis jų gerokai arčiau žydų kamieno nei geroka dalis į Izraelį emigravusių mūsų (beje, ir Rusijos) litvakų.
Kitaip manė rabinas Akiva: Dešimčiai genčių nėra vietos būsimam pasaulyje; ir jos negrįš... Kaip negrįžtamai praeina diena, taip negrįžtamai jos išėjo. 9-o amžiaus pabaigoje atsirado keliautojas, save vadinęs Eldadas ha-Dani1), Europos bendruomenėms padaręs gilų įspūdį pasakojimais apie žydus, gyvenančius tolimuose kraštuose. Jo tvirtinimu, Afrikos centre gyvena 4-ios iš 10-ies Izraelio genčių, kurių pėdsakai pasimetė Asirijos išginimo metu: danų, naftalių, gadų ir ašerų: Ir gyvena jie palapinėse, ir keliauja iš vietos į vietą; ir turi jie karalių; ir kariauja jie su Kušo (Abisinijos) karaliumi. Jie turi Bibliją, jų Talmudas parašytas gryniausia šventąja kalba; ir nemini Mišnos ir Talmudo išminčių, tačiau kiekvienoje galahoje pasakyta: Taip mokėmės iš Jegošua lūpų, iš Mozės lūpų, iš Aukščiausiojo lūpų; ir jei neturi kitokios kalbos, o tik ivritą. Eldadas ga-Dani, jo žodžiais, matė ir kitas šešias gentis, kai keliavo per Persiją, Midiją, Armėniją, Chazariją ir Arabiją. Jo teigimu reuvenų, efraimų ir pusė menašių genties gyvena iš užpuolimų, o isaharų, evalunų, šimonų ir kita menašių genties pusė užsiima žemdirbyste. Daugelį metų Eldadas ga-Dani keliavo iš šalies į šalį, visur stebindamas klausytojus savo pasakojimais, ypač apie stebuklingą Sambationo upę bei bnei-Mozę, gyvenantį už upės. Apie jo kelionių tikslą nieko tikra nežinoma. Kartą jis ištarė, kad Aukščiausiasis jį pasiuntė pas visus žydus, išbarstytus po pasaulio šalis, kad jiems perduotų tas paguodžiančias žinias. Tų mesianistinių nuotaikų skatinimas, matyt, ir buvo slaptas jo kelionių bei pasakojimų tikslas. Tų genčių ieškoma ir mūsų laikais. Viena populiariausių dabartinių atradimų puštunai. Taip, tie patys, su kuriais Afganistane dešimtį metų kariavo Rusija, o dabar kariauja Amerika. Tačiau rimto pagrindo tam nėra. Sklinda gandai apie šeštadienio žvakes ir netgi kidušą (kas visai neįtikėtina musulmonams), apie ypatingą puštunų religiją, tačiau iš tikro jie išpažįsta normalų islamą, tačiau jį papildo (kaip yra beveik kiekvienoje musulmonų bendruomenėje) senovinėmis pagoniškomis apeigomis, kuriose įžvelgti judaizmą tegali tik visiškas svajoklis. O štai kiti giminaičiai: Dingusioji Bendžamino gentis Prieš tapdama Dovydo ir Saliamono sostine, Jeruzalė buvp Bendžamino genties centras: "Zela, Elefas, Jebus, t.y. Jeruzalė, - Gibea ir Kirjat-Jearimai 14 miestų ir jiems pavaldžios gyvenvietės. Tai Bendžamino giminės paveldas pagal klanus". Gentis sukonfliktavo su kitomis 11 genčių, nes bendravo su Belialo sūnumis (t.y. Tyro ir Sidono finikiečiais). Ji pralaimėjo ir pasitraukė iš Palestinos. Egzistuoja legenda apie laivu į Graikiją atvykusį karaliaus Beluso sūnų, Danaus, su dukromis, kurios Arkadijoje įkūrė Deivės Motinos kultą. Spėjama, kad Belusas buvo iš tikro Baalas arba Belas (ir galbūt Belialas, nes Deivės motinos kultas dažnai siejamas su jaučio ar veršelio kultu). Reikia pastebėti, kad vienas Bendžamino klanų buvo Bela. Tada jie plėtėsi pagal pagrindines upes link vakarų palei Danubę, o vėliau Reiną. Merovingai buvo Sikambrijos frankai, susimaišę su keltų-teutonų gentimi į rytus nuo Reino. Merovingai sakėsi esą kilę iš Dievo. Manoma, jie turėjo kažkokią ypatingą žymę. Spėjama, tai buvus raudoną kryžiaus formos apgamą, - ant krūtinės ar nugaros. Tai tapo ir templierių ženklu. Palestinos žydai Esame tos pačios rasės ir kraujo, o bendradarbiavimas kraštui atneš klestėjimą, 1917-ais Emiras Faisalis parašė Feliksui Frankfurteriui. E. Faisalis žinomas savo artimumu pradėjusiems plisti sionistams, o 1919-ais jis su Chaim Weizmannu pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, kuriame rašė, kad prisimena rasinę giminystę ir ryšius senovėje, kurie siejo arabus ir žydus. Ir tai buvo daugiau, nei vien tušti žodžiai. Faisalio geneologinė linija buvo hašemitų, kas reiškė jo tiesioginę giminystę su pranašu Mahometu. Tačiau jo senelės motina buvo kilusi iš žydų atsivertėlių į islamą giminės, imigravusios į rytinį Jordano krantą, o vėliau grįžusios į kaimą vakariniame Jordano krante. Ir tikriausiai yra ir su kitais palestiniečiais, kurių iki 90% gali būti kilusių iš žydų (beje, apie pusė jų tai žino). Ir netgi daugelis palestiniečių laikosi daugelio žydų papročių (tame tarpe ir ankstyvo apipjaustymo 8-ą dieną po gimimo, kai musulmonai apipjausto berniukus, sulaukusius 13 m. amžiaus). Palestiniečiai gerbia žydų pranašus, prižiūri žydų patriarchų kapus (pvz., beduinai ateidavo šokti prie rabino Šimono Bar Johajaus kapo). Tik dalykas tame, kad jie negalėjo išvengti priverstinio atsivertimo į islamą bijodami, kad bus deportuoti, arba grįžę iš tremties. Šis kraštas kentėjo tiek nuo romėnų, tiek per Kryžiaus žygius. Beje, ir daugelio gyvenviečių pavadiniami hebrajiški, o ne arabiški dar 1932 m. Ben-Zvi3) knygoje Mūsų krašto žmonės rašė, kad į vakarus nuo Jordano 277 (beveik dviejų trečdalių) kaimų ir miestų pavadinimai panašūs į žydų gyvenviečių pavadinimus Antrosios Šventyklos laikais. Taip pat arabų kalbos palestiniečių dialektas turi daug žodžių, kurių nėra klasikinėje arabų kalboje. O genetiniai tyrimai, tame tarpe ir 2002-ais atlikti Tel-Avivo mokslininkų, kurie nustatė, kad tik dvi grupės pasaulyje, t.y. aškenazi žydai ir palestiniečiai, genetiškai paveldi kurtumo sindromą, rodo, kad palestiniečiai gerokai artimesni aškenazi žydams nei arabams. O tai leidžia suabejoti teiginiams, kad aškenazi žydai yra chazarų palikuonys. Šia tema knygų yra parašęs antrasis Izraelio prezidentas Yitzhak Ben-Zvi ir pimasis premjeras David Ben-Gurion. Antrasis taip tvirtai tikėjo ta idėja, kad 1956-ais nurodė Moshe Dayan ir Haim Levkov vadovaujamai grupei surasti būdus, kaip būtų galima judaizuoti beduinus, integruojant juos į Izraelio gyvenimą ir tradicijas. Beduinai buvo pakankamai nusiteikę, tik pas juos pasiųsti mokytojai užmetė programas dėl atšiaurių gyvenimo sąlygų. Galiausiai M. Dayanui pavyko įtikinti Gurioną, kad idėja gali suerzinti islamiškąjį pasaulį ir programa buvo nutraukta. Iš kitos pusės, nemažai izraeliečių būtų nepatenkinti, nes tada palestiniečiai privalėtų gaudi identifikacijos korteles ir pretenduoti į draudimo pinigus. Šios mintys vystomos ir Tsvi Misinai knygoje Brolis neturėtų kelti kardo prieš brolį (2009) 1) Eldadas ha-Dani (arba Eldad ben Mahli ha-Dani) - 9 a. žydų pirklys ir keliautojas, teigęs esąs nepriklausomos žydų valstybės rytų Afrikloje pilietis. Tai greičiausia Gihono regionas, kurio gyventojai teigė esą Dano (iš čia ir pravardė ha-Dani - danitas), Ašero, Gado per Naftalio genčių palikuonys. Jis aplankė Babiloniją, Kairouaną ir Iberiją, visur sukeldamas sąmyšį tarp žydų savo vaizdingu pasakojimu apie dešimt dingusių genčių ir halakha, atseit atsinešta iš jo gimtosios šalies. Jo kelionių aprašymai skelbti iš skirtingų versijų. 2) Nachmanas bar Jakobas (Nachman bar Yaakov, m. 320 d.) žydų talmudistas Babilone, žydų vyr. teisėjas ir Nechardėjos mokyklos vadovas. Vedęs turingo žydų bendruomenės vadovo dukterį galėjo gyventi prabangiai, remti mokslininkus ir priimti svečius. Jis buvo sukaupęs didelį kiekį aramėjiškų aforozmų, kuriuos panaudodavo savo kalbose ir net Talmude. 3) Icchakas Ben-Cvi (Yitzhak Ben-Zvi, 1884-1963) Izraelio valstybės ir visuomeninis veikėjas, istorikas, antrasis Izraelio prezidentas (1952-1963). Gimęs Poltavoje (Ukraina), 1907 m. persikėlė į Jafą (Palestina). 1948 m. gegužės 14 d. pasirašė Izraelio nepriklausomybės deklaraciją. 1948 m. pradėjo vadovauti Vidurio rytų žydų bendruomenių tyrinėjimų institutui (dabar jo vardo), tyrinėjusio ir karaimus bei samariečius. Jis pavaizduotas ant 100 šekelių kupiūros. Išleido knygą Grįžimas namo (1963, su žmona Rachele). Žydai skirstomi į dvi pagrindines grupes: sefardus ir aškenazius. Sefardai (hebr. sepharad - biblinės šalies, tapatinamos su Ispanija, pavadinimas) yra kadaise Ispanijoje gyvenusių žydų, iš ten išvarytų 1492-97 m., palikuonys, apsistoję Viduržemio jūros, Balkanų kraštuose, kiek mažiau vakarų Europoje (Italijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Nyderlanduose bei Amerikoje). Jie kalba ispanų-hebrajų dialektu, ladino, yra išlaikę tradicijas ir religines apeigas. Šiuo metu jų yra apie 0,5 mln. Sefardų tradicijos siekia Babilono laikus. Šiuolaikiniame ivrite naudojamas supaprastintas sefardų tarimo variantas. Tuo tarpu aškenazių yra apie 11 mln. Jie buvo plačiai pasklidę, nuo Šveicarijos iki pat Rusijos sienos su Mongolija ir Kinija. 1934 m. Tarybų valdžia netgi įsteigė Birobidžano žydų autonominę sritį (okrug), kurioje oficialia, greta rusų, buvo ir hebrajų kalba. Arthur Koestler. Tryliktoji gentis, 1976 A. Koestleris, aškenazių žydas, kuris didžiuojasi savo chazariška kilme, buvo produktyvus rašytojas, išleidęs per 25 romanus bei esė rinkinius. Didžiausios sėkmės susilaukė knyga Vidurnakčio tamsa. Tryliktoji gentis triuškino sionistų rasinius teiginius. 1983 m. jis ir jo žmona rasti negyvi jų namuose Londone. Nepaisant aiškių faktų neatitikimų, paskelbta, kad jie nusižudė. Ar tik nebus tai dar viena Mosado savižudybė. |
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis