Kodėl reikia mylėti svetimus? Lithuanian

Kai kurie įsakai turi didelį moralinį užtaisą. „Mišpatimas¹⁾“ įtraukia daug įsakų, tačiau ypač išsiskiria vienas, pakartotas netgi dukart: „nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipte“ (Iš. 22:20 ) ir „Neskriausi ateivio. Juk jūs gerai žinote, kaip jaučiasi ateivis [pažodžiui, žinote svetimojo sielą], nes jūs patys buvote ateiviai Egipte“ (Iš 23:9). Pasikartojimai Mozės knygose pasižymi dideliu socialiniu teisingumu – pvz., prieš našlės ar našlaičio išnaudojimo ir pan. Tad požiūryje į svetimą irgi turėtų būti kažkas fundamentalaus, ypač, kai Biblijoje tai pakartojama dar per 30 kartų.

Jei žmogus yra prozelitų (atsivertėlių) sūnumi, iš jo negalima šaipytis sakant „Atmink savo protėvių darbus“, nes pasakyta „Neskriausi ateivio“ bei „Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų“. Ir net maža to, kad ateivis neskriaudžiamas, jis turi būti ir mylimas: „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi; ... mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipte“ (Kun. 19:33-34). Juk ir pats Viešpats myli ateivį (žr. Įst. 10:18). Egipto princas

Kokia tokio priesako logika? Išsamiausią išaiškinimą pateikė rabinas Mošė ben Nachmanas (1194-1270) komentare Iš. 22:22 eilutei:
„Man atrodo, kad teisingu aiškinimu yra tai, kad Jis sako: neskriausk svetimo ir nekamuok, manydamas, kad niekas jo neišgelbės nuo tavo rankos; nes žinote, kad buvote ateiviais Egipte ir aš mačiau jus engiančių egiptiečių priespaudą bei atkeršijau jiems už jus, nes matau nuskriaustųjų, neturinčių užtarėjų, ašaras ... našlių ir našlaičių neenk, nes girdžiu jų šauksmus, nes visi jie ne patys viliasi, o į mane kreipiasi“.
Ir toliau papildo apie priežastį:
„... nes jūs žinote, ką reiškia būti ateiviu, nes patys buvote ateiviais Egipte. T.y., jūs žinote, kad kiekvienas svetimas jaučiasi prislėgtas, visad dūsauja ir rauda, o jo akys visad nukreiptos į Dievą, nes jis pasigailės jo taip pat, kaip pasigailėjo jūsų“.

Pasak Nachmano, priesakas turi du lygmenis. Pirmuoju yra santykinis ateivio bejėgiškumas – jis yra be šeimos, draugų, kaimynų, bendruomenės, pasiryžusios ateiti į pagalbą, Tad Tora įspėja dėl jo engimo, nes pats Dievas yra gynėjas tų, kurie neturi kas juos apgina. Tai politinis priesako lygmuo. Kita priežastimi yra jo psichologinis pažeidžiamumas: jis gyvena netekęs įprastinio namų saugumo, jis jaučiasi vienišas ir Dievas yra ypač jautrus bet kokiems priespaudos pasireiškimams. Tai emocinis priesako lygmuo.

Chaimas ibn Ataras (1696-1743) savo komentare Iš. 22:20 tai papildo sava įžvalga. Anot jo, gali būti, kad švenčiausias dalykas, kurį izraeliečiai jaučia kaip Dievo sandoros vaikai, gali privesti iki to, kad jie ims iš aukšto žvelgti į kitus. Tad jiems liepta nesijausti esant aukščiau kitų, o prisiminti Egipte patirtą pažeminimą.

Vis tik visa tai atrodo neprastai. Ir matyt neatsitiktinai, pvz., Sodomos ir Gomoros likimas sprendžiamas, kai Loto gyventojai ryžtasi užpulti du miesto svečius. O ir Juozapo istorijoje ne kartą jaučiama, kad egiptiečiai žydus laikė atstumtaisiais („žydas“ kaip ir žodis hapiru²⁾ sutinkami to laikmečio nežydiškuose tekstuose atrodo aiškiai turį neigiamą atspalvį), pvz. (Per. 43:32): „Ir jam buvo paduodama atskirai, ir jiems buvo paduodama atskirai, nes egiptiečiai nevalgydavo kartu su hebrajais, kadangi egiptiečiams tai yra pasibjaurėtina“.

Bet taip buvo visame senovės pasaulyje: graikai svetimus vadino „barbarais“, romėnai nepalankiai žvelgė į neheleniškas rases. Tai tęsėsi ir Naujaisiais amžiais. Žydai tai žinojo iš savo patirties. Tora – tai pasipriešinimas socialinei neteisybei.
Būti žydu – tai reiškia būti svetimu. Ir galbūt todėl Abraomui buvo liepta palikti savo kraštą ir namus, dar senai iki Juozapo gimimo Abraomui buvo pasakyta, kad jo palikuonys bus ateiviais svetimoje žemėje ir t.t. Tora tvirtina, tik atmintis pajėgi stoti prieš neapykantą. Ir į klausimą – kodėl turiu mylėti ateivį? – tėra vienas atsakymas: nes aš esu ateivis.

¹⁾ Mišpatimas („Įstatymai...“) – 18-as Toros skyrius ir 6-as „Išėjimo knygos“ skyrius (Iš. 21:1-24:18); tai vienas iš 54-ių savaitinių skirsnių. Žydi dažniausiai skaito „Mišpatimą“ vasario mėnesį. Po apsireiškimo Sinajaus kalne (kas buvo Išėjimo iš Egipto kulminacija) Dievas Izraelio tautai paskelbia įstatymus. „Mišpatimą“ sudaro 23 nurodymai ir 30 draudimų. Jie nusako elgesį su vergais, skolinimo reikalus, sugadinimų kompensaciją, šabo laikymąsi, šventes, stabų naikinimą, ...

²⁾ Apiru (akad. „dulkinas, purvinas“) – 2 tūkstatm. pr.m.e. Mesopotamijoje naudotas terminas, kuriuo buvo įvardijami klajokliai, maištininkai, nusikaltėliai, plėšikai, pirkliai, darbininkai, tarnai, vergai... 14-12 a. pr.m.e. apirai masiškai persikėlė į dykumingą kraštą Oronto upės aukštupyje (šiuolaikinės Sirijos teritorijoje). Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad apirai turėjo sąryšį su žydų tautos (hebrajų) etnogeneze.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis