Kodėl žydai nevalgo kiaulienos?

Nėra žydui kito gyvio keliančio tokį pasibjaurėjimą kaip kiaulė. Yra daug nekošerinių gyvūnų, net nė vienas nėra toks pasibjaurėtinas kaip kiaulė. Jei sakoma, kad kažkas „elgėsi kaip čazir [kiaulė]“ tai reiškia, kad jis padarė kažką labai nepriimtina. Bet kodėl taip yra?

Tora nurodo du košerinių gyvūnų požymius: jie atrajoja ir turi skeltas kanopas. Tada ji išvardina gyvūnus, kurie turi tik vieną iš požymių ir todėl nėra košeriniai. Vienu jų yra kiaulė, turinti skeltus nagus, bet neatrajojanti.

Komentatoriai nurodo daug priežasčių, kodėl reikia laikytis nurodymo dėl košerinio maisto. Tačiau Talmudas laiko, kad jis patenka į „čok“ [daugiskaitoje čukim] kategoriją, - racionaliai nepagrįstus nurodymus ir pažymi dėl kiaulienos:
„Mūsų rabinai moko: ... ‚Laikykitės mano čukim‘ [Kun 18:4] – tai nuoroda į tuos mitzvot [Dievo įsakus], kuriuos naudoja Šėtonas ir pagonys [kaip nelogiškus ir vertus patyčių], tokius kaip kiaulienos [ne]valgymas“ [Yoma 67b].

Panašiai rabinas Elazar ben Azariah1) sakė [Sifra, Kedoshim 9], kad niekas neturėtų sakyti: „aš susilaikau nuo kiaulienos, nes jos nemėgstu“, o turėtų sakyti, kad tai mes taip darome, nes Dievas liepė.

Kiaulė nėra vienintelis nekošerinis gyvūnas, tačiau jis laikomas blogiausiu. Štai pavyzdžiai:

  • Vengiama tarti jos vardą: daugelis ją vadina davar acher (kitas dalykas) – tai siekia Talmudą [Shabbat 129a, Pesachim 3b ir kitur];
  • Draudžiama auginti kiaules: „Išminčiai draudžia auginti kiaules visur [Izraelyje ir kitur]... Išminčiai

    Kiaulės motyvas plačiai naudotas antisemitizmui Viduramžiais.
    Pvz., Vitenberge, mieste, kur M. Liuteris ant katedros durų prikalė savo garsiąsias tezes, yra Šv. Marijos bažnyčia, kurioje dirbo M. Liuteris. Jos fasade yra „Judensau” („Žydiška kiaulė“, 1305) skulptūra, vaizduojanti kiaulę ir ją žindančius žydus, o vienas žydas, pakėlęs kiaulės uodegą, žiūri į jos išangę. Virš skulptūros yra užrašas „Rabini Shem Hamphoras“: frazė yra beprasmė, tačiau tai užuomina į „Shem HaMephorash“, vieną slaptų Dievo vardų.
    Skaitykite apie antisemitizmą Viduramžiais...
    „Judensau”, Vitenbergas

    paskelbė prakeiksmą auginančiam šunis ir kiaules, nes jie sukelia dažnus ir rimtus pakenkimus“ [Mishneh Torah, Įstatymai dėl pakenkimo nuosavybei, 5:9].
  • Talmudas [Bava Kamma 82b] atseka ištakas iki civilinio karo tarp brolių Hazmonėjų, Hirkano2) ir Aristobulo3). Aristobulas užsibarikadavo Kalno Šventykloje. Kasdien jie nuleisdavo krepšį monetų, o gaudavo ėriukų aukojimui. Tačiau vieną dieną jiems davė kiaulę:
    „Kai ji buvo pusiaukelėje, ji atsitrenkė kojomis į sieną ir visa Izraelio žemė, 400 kvadratinių parsų4) (apie 1000 mylių) sudrebėjo. Tada išminčiai paskelbė: Prakeiktas tas, kuris augina kiaules“.
  • Geriau kankinystė nei kiaulės valgymas: sirų-graikų karalius Antiochas IV, siekdamas uždrausti judaizmą, pasiuntė kareivius į Izraelio kraštą, kad priverstų kiaules aukoti graikų dievams ir jas valgyti. 90 m. amžiaus žydas Elazaras atsisakė paklusti ir kentė žiaurų plakimą. Graikai sulaukė pasipriešinimo Modiin’e5), kur Hasmonėjus Matityahu6) pradėjo sukilimą, galiausiai išlaisvinusį kraštą.
  • Tai kodėl žydai taip bjaurisi kiaulėmis?

  • Jos nešioja ligas: „Dešimt marų krito pasauliui; kiaulės atnešė devynis iš jų“ [Kiddushin 49b]; ligos nuo kiaulių lengvai persiduoda žmonėms [Taanit 21b], - kaip ir dabar yra su gripu ir kitais virusais;
  • Jos nešioja bjaurastį: Maimonidas [Vadovas suglumusiam, 3:48] pažymi, kad kiaulės voliojasi purve ir ėda atstumiančius dalykus;
  • Jos yra veidmainystės simbolis: jos pretenduoja būti košeriniu gyvūnu. Midraša [Bereishit Rabbah 65:1] išveda Romos imperijos palyginimą su kiaule*): taip, kaip kiaulė perskelia savo kanopas tarsi sakydama “aš košerinė”, taip romėnai viešai rodo teisę, kad užmaskuotų savo godumą ir sugedimą.
  • Šis chasidistinis pasakojimas atskleidžia papildomą kiaulių gyvenimo aspektą:

    Gyveno du broliai, vienas labai turtingas, o kitas skurdžius, tačiau labai dievobaimingas. Kai vargšo duktė sulaukė vedybinio amžiaus, jis nuėjo pas turtingąjį brolį paprašyti padėti su vedybų išlaidom. Turčius buvo laimingas, kad vėl pamatė brolį, ir pakvietė jį apžiūrėti jo rūmus.

    Tačiau vargšas brolis pavargo apžiūrinėti ir paprašė brolį baigti apžiūrą. Tasai nesuprato:
    - Ar tu nesidžiaugi kiekvieno mano namų kampo grožiu?
    - Yra gyvūnas, - atsakė vargšas, - kuris voliojasi purve kiekvieną dieną. Jei paklausi jo, ko jis nori, visa, apie ką jis gali galvoti, yra „Dar daugiau purvo!“ Tu irgi paskendęs materialių malonumų „purve“ ir visa, ko nori, tėra dar daugiau „purvo“ ir daugiau turtų, vietoje to, kad dėmesį sutelktum į tikrai svarbius dalykus gyvenime.

    Tačiau ateityje bus leista valgyti kiaules**):
    „Kodėl kiaulė hebrajiškai yra časir Nes ateityje Dievas gražins [le-hačazir] ją Izraeiliui“.

    Mesijo laikais pasaulis bus išvalytas ir pasieks aukštą dvasinį lygį, tad kiaulės taps leistinos valgymui. Bet kaip tai dera su esmine judaizmo nuostata, kad Toros įsakai niekada nesikeičia? Rabinas Chaim ibn Attar7) siūlo tokį sprendimą [Ohr ha-Chaim, Kunigų 11:7]: Dievas pakeis kiaulių fiziologiją taip, kad jos pradės atrajoti, - ir taip tenkins abu košerinio maisto požymius.


    Pastabos

    *) Įdomu, kad vienas Romos legionas (X Fretensis) turėjo šerną kaip savo emblemą. Be to, viena žinomų Romos giminių buvo Porcii („kiaulės“), kurių vyrai ir moterys turėjo garbingus Porcius ir Porcia. vardus.

    **) Ši idėja pasirodo įvairiuose Viduramžių Biblijos ir Talmudo komentaruose, tačiau jos nėra nė viename Talmudo laikotarpio šaltinyje.

    Paaiškinimai

    1) Eleazar ben Azariah - 1 a. žydų kohenas ir tana (t.y. išminčius, kurio požiūris yra Mišnoje) iš jaunesnės mišnaistų kartos. Laikinai užėmė patriarcho postą – ir tuo metu buvo peržiūrėti neaiškūs įstatymo punktai. Jis stengėsi būti metodiškas. Buvo prieš dažną mirties nuosprendžio vykdymą. Savo pamoksluose stengėsi perteikti etinius ir praktinius pamokymus.

    2) Hirkanas II - 1 a. pr.m.e. Hazmonėjų dinastijos narys, ilgametis Vyriausiasis kunigas, trumpą laiką Judėjos karalius (67–66 m. pr.m.e.), o vėliau Judėjos etnarchas (valdytojas; tikriausiai 47–40 m. pr.m.e.). Karaliumi buvo vos 3 m., kai jo jaunesnis brolis Aristobulas sukilo. Mūšis tarp jų įvyko netoli Jericho, Hirkanas pralaimėjo ir pasitraukė į eruzalės citadelę. Tačiau Aristobulas užėmė kalno šventyklą, - ir buvo sudarytos taikos paliaubos. Tačiau jos ilgai nesitęsė – Hirkanas susitarė su nabatėjais ir šie su 50 tūkst. karių apsupo Kalno Šventyklą. Apsiausties metu jis supykdė kunigus, nes galvijus aukojimui parduodavo už nežmoniškai didelę kainą, o tada atsisakydavo pristatyti juos aukojimui.

    Civilinį karą užbaigė Pompėjaus kariai, įveikę Aristobulą Aleksandriono (Sartabos) tvirtovėje ir gražinę valdymą Hirkanui. Aristobulo sūnus Antigonas II sudarė sąjungą su partiečiais ir atkovojo valdžią. Hirkanas buvo įkalintas, jam sužalotos ausys, kad pagal žydų įstatymus negalėtų būti vyriausiuoju kunigu. Gyveno Babilone, o į Judėją grįžo ėmus valdyti Erodui. Tačiau rengė sąmokslą su nabatėjais, kuris buvo atskleistas – ir Hirkanas nubaustas mirties bausme.

    3) Aristobulas II - 1 a. pr.m.e. Hazmonėjų dinastijos narys, Vyriausiasis kunigas ir Judėjos karalius (66-63 m. pr.m.e.). Kai motina skyrė Hirkaną Judėjos karaliumi, Aristobulas sukilo prieš jį ir laimėjo Jericho mūšyje. Hirkanas pasitraukė į Jeruzalę, tačiau Aristobulas užėmė kalno šventyklą, Hirkanas susidėjo su nabatėjais ir laikė kelis mėnesius apsuptą miestą. Viską išsprendė romėnai, užpuolę Judėją ir pasirinkę Hirkano pusę. 63 m. pr.m.e. Aristobulas buvo suimtas ir įkalintas Romoje. Jis pabėgo 57 m. pr.m.e. ir Judėjoje sukėlė maištą prie romėnus. Vėl pralaimėjęs ir įkalintas, 49 m. pr.m.e. buvo išleistas Juliaus Cezario, kad pakeltų Judėją prieš Pompėjų. Pakeliui į Judėją buvo nunuodytas Pompėjaus šalininkų. Sukilimą sėkmingai tęsė jo sūnus Antigonas II su partiečių pagalba, tapęs Judėjos karaliumi, tačiau 37 m. pr.m.e. romėnų sumuštas ir nužudytas.

    4) Parsa - atstumas keliaujant; apytiksliai lygus, ką žmogus nueina per 72 min. t.y. apie 4 km.

    5) Modiin-Makabim-Reut - miestas Izraelio centre, apie 35 km į pietryčius nuo Tel-Avivo ir 30 km į vakarus nuo Jeruzalės (apie 90 tūkst. gyv). Jis įkurtas 1993 m. senovinės Modiin‘o gyvenvietės vietoje – joje prasidėjo Makabėjų sukilimas.

    6) Matafija (m. 165 m. pr.m.e.) – kohenas [kunigas] iš Hazmonėjų giminės, pradėjęs ir vadovavęs 167 m. pr.m.e. prasidėjusiam sukilimui. Jis jam vadovavo tik metus, bet įgavo tokį autoritetą, kad galėjo paskirti savo sūnus į aukščiausius postus: Simoną – patarėju, Judą – karo vadu, jauniausią Jonataną – Vyriausiuoju kunigu. Simono palikuonys tapo Hazmonėjų dinastijos karaliais. Apie sukilimą skaitykite Hanukos ištakos.

    7) Chaimas ben Ataras (Hayyim ben Moshe ibn Attar, 1696-1743) - iškilus Maroko rabinas, talmudistas ir kabalistas. 1733 m. paliko gimtąją šalį ir persikėlė į Izraelį, tuo metu užimtą Otomanų imperijos. Jam pakeliui Livorne [Toskanoje] turtingi žydų miestiečiai jam įsteigė ješivą [mokyklą], kurioje iškilo daugelis jo mokinių. 1739 m. aplankė Veneciją, kur išleido knygą, tapusią jo antru vardu („Or ha-Hayyim“ - Gyvenimo šviesa; tai Toros komentarai), labai vertinamą chasidų. 1742 m. atvyko į Jeruzalę, kur ir mirė bei palaidotas Alyvų kalne.

    Poezija ir skaitiniai
    Filosofijos sritis
    Vartiklio naujienos
    NSO svetainė