Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?

Kas tas „mesijus“? Pačią sąvoką „mesijo atėjimas“ įvedė senovės žydų pranašai, kurių pranašystės ir privertė laukti mesijo atėjimo. Tad pasiskelbusį mesiju tereikia patikrinti, ar atitinka pranašystes.

Mesijus – tai valdovas1) ir dvasinis žydų lyderis. Karaliaus-mesijo valdymo metu vyksta „Geula“ (Atsikratymas) procesas, t.y. viso pasaulio išsivadavimas ir atgimimas, kuris akivaizdus ir neabejotinas visiems žmonėms. Visų pirma, turi liautis karai, vyrauti taika ir gerovė, ir visi žmonės galės pasišvęsti dvasiniam tobulėjimui bei dievo pažinimui.

Izaijas aprašo (Iz 60:16-22): „Tuomet tu žinosi, kad aš, Viešpats, esu tavasis išvaduotojas, tavasis Atpirkėjas, - Jokūbo Galingasis. Vietoje žalgirio teiksiu auksą, vietoj geležies – sidabrą, vietoj medžių – žalvarį, o vietoje akmenų – geležį. Taiką pastatysiu tavo prižiūrėtoju, o teisumą – tavo valdytoju. Nebebus girdėti apie smurtą tavo šalyje, niokojimą ar griovimą tavo valdose. Savuosius mūrus vadinsi tu ‚Išganymu‘, o savuosius vartus – ‚Šlove‘. Messianic Jews Symbol
Tau dienos šviesa nebebus saulė nei nakties metu nebešvies tau mėnulis, bet Viešpats bus tau amžina šviesa, tavo Dievas – tavasis spindesys. Tavoji saulė niekad nebenusileis nei tavasis mėnulis nesudils, nes Viešpats bus tau amžina šviesa, tavo gedulo dienos pasibaigs. Tavoji tauta bus vien iš teisiųjų, - jie amžiams paveldės žemę. Jie – mano daigyno pumpurai, mano rankų kūrinys, kad mane papuoštų. Mažiausias taps tūkstančiu, jauniausias – galinga tauta. Aš, Viešpats, padarysiu tą bemat, kai laikas tam ateis
“.

O pranašas Jeremija apie Dovydo palikuonį Mesijų kalba taip (Jer 23:5): „ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: ‚Viešpats mūsų teisumas‘2)“.

Izaijas (Iz 2:4) pabrėžia, kad mesijo laikais vyks tarptautinės ir socialinės permainos: „jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis 0 į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“. Taika, visuotinė žmonių brolybė ir prievartos pabaiga – svarbiausi požymiai.

Tose pranašystėse yra viena svarbi aplinkybė: pranašams dvasinis pasaulio atgimimas neatskiriamas nuo objektyvių socialinių permainų. Pirma: mesijas – ne dievybė, o realus žmogus, Dovydo palikuonis. Antra: centre ne pats mesijus, o jam iškelti uždaviniai, jo daromi pokyčiai. Tai būdinga judaizmui, kuriame dvasingumas visada realizuojasi materialiajame – tam ir sutvertas žmogus, kad sudvasintų, įšventintų aplinkinį pasaulį (ir save jame).

Dabar suprantama, kokiu baisiu smūgiu pirmiesiems krikščionims buvo jų „mesijo“ mirtis. Juk ir jie, ir pats Jėzus, ir visi to meto žydai pripažino pranašų autoritetą3). Jėzus žuvo nieko nepadaręs iš to, kas buvo jam skirta ir ko tikėjosi iš jo. Kaip buvo galima juo toliau tikėti? 4) Galim spėti, kad daugelis žydų, laukę Atsikratymo ir sužavėti Jėzaus asmenybės, laikė jį tikėtinu mesiju. Jo mirtis jiem iškėlė dilemą: iš vienos pusės, pranašystės apie mesijų; iš kitos – į Jėzų dėtos viltys. Dauguma žydų su liūdesiu prisipažino sau, kad jie suklydo ir kas Dievas dar neatsiuntė Išsilaisvinimo savo tautai. Ir vėl teks laukti – kiek tik reiks, koks stiprus bebūtų Išsivadavimo troškimas.

Tačiau buvo ir tokių, kurie negalėjo atsisakyti to, kuo karštai tikėjo. Pernelyg stipri buvo viltis, pernelyg stiprus netekties skausmas, kad pažvelgtų į karčią tiesą. Jie jau negalėjo pasitraukti. Pasirodė, kad tai nedidelei grupei buvo lengviau „priderinti“ pranašystes konkretiems Jėzaus gyvenimo faktams.

Krikščioniška „mesijaus“ interpretacija.
Kristaus pasekėjo pradėjo ieškoti Toroje prasmių, leidžiančių naujai išaiškinti pranašystes taip kad mesijo mirtis būtų įmanoma nepasiekus Išsivadavimo. Jie ėmė tvirtinti, kad mesijus turi ateiti dukart. „Pirmojo atėjimo“ veiklos sfera buvo perkelta į mistikos sritis, kurios neprieinamos parasto žmogaus suvokimui; jo tikslu buvo paskelbtas mistinis „pirmosios nuodėmės išpirkimas“., kuris ir aiškintas kaip Išsigelbėjimas – vidinis, nepasireiškiantis objektyviuose išorinio pasaulio reiškiniuose. Tai leido paaiškinti ir Jėzaus mirtį ir, išsaugojus tikėjimą „jau atėjusiu mesiju“, nutolinti į ateitį pranašų paskelbtus mesijo uždavinius.

Savaime suprantama, kad tokio naujo aiškinimo nepriėmė žydai, ir todėl judaizmo ir krikščionybės keliai išsiskyrė.

Istorinės: krikščionybė ir sabatėjai.
Sabbatai Zvi
Žydų istorijoje ne kartą sutinkame charizmatiškus liaudies vadus, su kurias vėl ir vėl iškildavo klausimas apie tikrąjį ir apsimetėlį mesijų bei požymius, pagal kuriuos jie atskiriami. Psichologiniai procesai, vykę liaudies sąmonėje tais laikais, dažnai buvo labai panašūs į krikščioniško mesijinio modelio formavimąsi.Ypač panašus sabatėjų judėjimas,su pretendentu į mesijus Šabtajumi (Sabatėju) Zevi.

Šabtajus Zevi iš Smyrno (Izmiras, vakarų Turkija) 17 a, antroje pusėje įkūrė platų mesijinį judėjimą Europos ir Artimųjų Rytų žydų tarpe. Charizmatiškas ir turintis įtikinėjimo sugebėjimų tarsi magnetus traukė šalininkus, kurį plūdo iš viso pasaulio. Apogėjų judėjimas pasiekė 1666 m., kai daug žydų iš tikro patikėjo jį esant mesiju. Tačiau tų metų rugsėį turkų sultonas jį suėmė ir leido rinktis: priimti islamą ar mirti. Zevi pasirinko islamą. Mirė po 10 m. musulmonu.

Tai sudavė tokį pat smūgį jo šalininkams, kaip ir Jėzaus mirtis. Ir vėl dauguma žydų prisipažino sau klydę ir susitaikė su eiliniu nusivylimu. Tačiau buvo ir tiek įtikėjusių, kad atsisakyti vilties negalėjo. Ie jiems vėl prireikė rasti paaiškinimą. Kai kurios Zevi mintys buvo išaiškintos taip, tarsi jis iš anksto numatė savo perėjimą į islamą. Jo „sugrįžimo“ irgi laukė – pradžioje iš islamo į judaizmą, o vėliau sugrįžimo iš mirusiųjų. Jo mirties faktą irgi neigė, beje, ir šiuo atveju randame istoriją su „tuščiu kapu“. Vėl naršė Bibliją, kad rastų tai, ko iki tol dar niekas nebuvo radęs, - šįkart užuominos į tai, kad mesijas priims kitą tikėjimą, neatnešdamas taikos ir išsivadavimo. Ir vėl paieškas „lydėjo sėkmė“.. Izaijo 53:4-5 rašoma: „Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, - Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes“. Pagal tradicinius žydų komentarus juos taria tautos, sužavėtos Izraelio tvirtumu. Krikščionys žodį „“ (ivr. meholal) priskiria Jėzui ir jį supranta kaip „perdurtas“, taip rasdama pranašystę apie Jėzaus kančią. O sabatėjai „meholal“ aiškino kaip „apšmeižtas“ ir laikė pranašyste apie mesijo perėjimą į kitą tikėjimą.

Ir vėl – Zevi išdavystė ir mirtis buvo aiškinama mesijo uždavinių perkėlimu „pirmojo atėjimo metu“ į mistinį ir neregimą lygmenį: Sabatėjas privalėno panirti į pasaulinio blogio gelmę, kad susilietų su ten esančiomis šventumo kibiirkštimis, o tada, „iš vidaus atvėręs blogio vartus“, išvesti jas į paviršių ir išlaisvinti tiek jas, tiek visą pasaulį. Ir galiausiai nedidelė Šabtajaus Zevi pasekėjų grupelė padarė paskutinį žingsnį paskelbdama jį „Dievu“. Tada galutinai kiti žydai atsiribojo nuo sabatėjų – ir maždaug po 100 m. šis judėjimas išsisklaidė.

O kadangi biblinė pranašystė neišsipildžiusi, - išsigelbėjimas dar neatėjo. Nuolat mesijo laukiantiems žydams, pastoviai kenčiantiems nuo kitų tautų pašaipų („Tai kur tas jūsų mesijus?“) tokia išvada buvo labiau nei skausminga. Tačiau ji neišvengiama, jei norima likti sąžiningais prieš sąžinę, istoriją, Šv. Raštą ir Dievą.

Ar Jėzaus atėjimas išpranašautas?

Dar ilgai iki pasirodant krikščionybei, judaizmas buvo populiarus tarp ne žydų, ypač tarp helenistinės epochos intelektualų. Nemažai Talmude paminėtų garsių mokytojų buvo prozelitais (t.y. ne žydais, priėmusiais judaizmą) arba kilusiais iš prozelitų (graikų, romėnų, persų) šeimų. Tai iš dalies paaiškinama graikiško Toros vertimo5) (3 a. pr.m.e. užsakyto Ptolomėjaus II Filadelfo) buvimu. Judaizmo populiarumas gerokai paskatino ir krikščionybės plitimą. Kadangi žydai neužsiėmė misionieriška veikla, judaizmas nebuvo konkurentu tam naujam judėjimui. Krikščionys pagonims galėjo prisistatyti kaip judaizmo „įpėdiniai“ po Šventyklos sugriovimo, teigdami, kad krikščionybės įkūrėjas yra naujasis Mozės raštų pranašas, „papildęs“ judaizmą. Tačiau jiems trukdė tai, kad žydai, kurių vardu jie kalbėjo, nenorėjo pripažinti naujosios interpretacijos. Žydai buvo „gyva rakštimi“ krikščionybės plitimai, todėl per visą savo istoriją bet kokiomis priemonėmis buvo bandoma žydus „atversti į Kristaus mokymą“.

Viena priemonių buvo žydiško Šv. Rašto teksto falsifikacija tendencingais vertimais. ST ir NT suderinamumo parodymui buvo sudarytas sąrašas frazių, atseit liudijančių, kad su Jėzumi susiję įvykiai buvo išpranašauti ST pranašų. O žydus, Tanache (žydų Biblijoje) nerandančių jokių krikščionybės įrodymų, kaltino „užsispyrimu, atkakliu akivaizdžių faktų neigimu“ 6).

Čia pažvelgsime tik į vieną, žinomiausią ir dažniausiai kartojamą „įrodymą“.

„Nekalto prasidėjimo“ pranašystė

Toji dogma remiasi Mato evangelija (1:22-23): „Visa tai įvyko, kad Išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą [Iz 7:14]: ‚Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis‘, o tai reiškia ‚Dievas su mumis‘“.

Tik štai problema – Izaijo naudotas hebrajų „alma‘ yra vienos šaknies su „elem“ – jaunuolis, palikuonis (žr. Sam I 17:56) bei „alumim“ – jaunystė. Ir visai nereiškia „nekalta mergina“, o tik „jauna moteris“, pvz.,Saliamono Patarlių knygoje (30:19): „Trys dalykai yra man perdėm nuostabūs, keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: kaip erelis skrenda padangėmis, kaip žaltys šliaužia statmena uola, kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią su mergina [alma]. Toks yra svetimautojos elgesys: ji pavalgo, nusišluosto burną ir sako: ‚Nieko pikto nepadariau!‘“.

Keturi dalykai todėl ir panašūs į svetimautoją, kad nepalieka įžiūrimų pėdsakų. Tačiau juk vaikino kelias į mergina nepalieka pėdsakų būtent tuo atveju, jei ji jau praradusi nekaltybę. Būtent todėl Izaijo „alma“ negalima versti „mergelė“ 7), o tada Izaijo tekstas neturi nieko bendra su „nekaltu prasidėjimu“, kas dar aiškiau, jei pažiūrėsime į tą kontekstą, iš kurio ta frazė apie Emanuelio gimimą paimta. Izaijus išeina prieš judėjų karalių Ahazą ir sako, kad jisai neturėtų baimintis prieš jį stojusių šiaurinio Izraelio (Efraimo) ir Aramo karaliaus Rezino jungtinės kariaunos, o tuo labiau prašyti Asirijos pagalbos. Jis netrukus galės juos nugalėti savo jėgomis ir štai ženklas, kurį karaliui duos Aukščiausiasis: jauna moteris [alma] pastos ir pagimdys Emanuelį iki kuriam užaugant ir priešiškų armijų pėdsako neliks. Beje, dieviškas ženklas („ot“) ne visada yra stebuklu, prieštaraujančiu gamtos dėsniams (kaip pvz., Iš 3:12). Toliau (Iz 8:18) Izaijas sako atsimetėliams: „Žiūrėkite į mane ir mano vaikus, kuriuos Viešpats man davė: mes esame ženklai [ot] ir įspėjimas Izraeliui iš Galybių Viešpaties, gyvenančio ant Ziono kalno“8).

Stabmeldystės problema

Tačiau ne mesijo klausimas, o „dievažmogio“ koncepcija radikaliausiai skiria judaizmą nuo krikščionybės. Žydai kategoriškai negali priimti Jėzaus Kristauskaip „Dievo žmogaus pavidalu“ garbinimo ir Jėzaus tapatinimo su Dievu.

Judaizmui būdingas žmogaus (kaip tobuliausio Dievo „pagal atvaizdą savo“ tvarinio) didingumo samprata. Juk tik žmogus teturi dieviškąją sielą, kurios centre žėruoja „dieviškoji kibirkštis“, tiesiogiai susijungus su Kūrėju. Tora kiekvieną žmogų vadiną „Dievo sūnumi“, o žmogus privalo siekti suartėti su Dievu, pamėgdžiodamas jo darbus. Dar daugiau, žmogui tarsi tuota pareiga būti pasaulio bendrakūrėju. Juk Aukščiausiasis pasaulį sutvėrė „netobulu“ (ypač tai akcentuojama Kabaloje, žr. Christ on Jewish Cross
>>>>> ), kad žmogus galėtų, vykdydamas savo dieviškąją paskirtį, jį „ištaisyti“ ir užbaigti Sutvėrimą, atpildu užsitarnaudamas Išsigelbėjimą.

Ir vis tik Kūrėją ir Jo tvarinė skiria neišmatuojama praraja. Aukščiausiojo ryšis su pasauliu ir poveikis jam vykdomas tiek transcendentaliai („anapus pasaulio“), tiek imanentiškai („viduje“).. Ir vis tik visos Jo apraiškos tėra vien ženklai, o ne jis pats. Negalime apibūdinti Dievo žodžiais, nes jis neapsakomas. Taigi bet koks Dievo „atvaizdavimas“ kokiu bebūtų pavidalu, judaizmo požiūriu, yra dieviškumo supaprastinimu ir susilietimu su stabmeldyste.

Dievas žmogų išaukštino, o iš didžio ir daugiau reikalaujama. Kad suvoktų savo atsakomybės mastą, žmogus turi su Dievu bendrauti betarpiškai, per maldas ir prašymus. Dievas geras, tačiau ne viską atleidžiantis. Jis žmogui davė daug ir iš jo reikalauja panaudoti tą potencialą, o už nerūpestingumą – baudžia. Tad prieš kreipiantis į Dievą reikia pačiam sau atsakyti, kaip naudojai Jo duotą potencialą. Toks yra psichologinis monoteistinio judaizmo pagrindas.

„Dievažmogio“ garbinimo psichologinis pagrindas visai kitoks. Čia Dievas yra „žmogiškesnis“, labiau prieinamas ir nuolaidesnis žmogiškosioms silpnybėms ir ribotumui. Jėzus yra žmogaus užtarėjas prieš Tėvą- Kūrėją, mūsų „netobulo pasaulio“ globėjas. Taip suminkštinama egzistencinė įtampa tarp Kūrėjo ir tvarinio, sumažinama asmeninė atsakomybė. Atsiranda tarpininkas, nuolankesnis ir kurį lengviau „įkalbėti“, o tai vėl padvelkia stabmeldyste.

Tora yra Apreiškimas visam pasauliui, nes visiems žmonėms yra privalomi kai kurie įsipareigojimai. Ir ji kuo griežčiausiai draudžia stabmeldystę, tiek žydams, tiek kitoms tautoms. Skiriasi tik reikalavimų griežtumas – žydams, kuriems jis apreiškė, privalomas absoliutus monoteizmas; kitoms tautoms draudžiamas tik akivaizdžiai išreikštas stabų garbinimas. Judaizme religijos, kuriose garbinami „Aukščiausiąjį įkūnijantys“ atvaizdai apibūdinamos kaip „šituf“ (bendražygiškumas). Tokio tipo religijai priklauso ir krikščionybė su savo Šv. Trejybės doktrina9).

Beje, jei žydas priėmė krikščionybę, jis ir toliau laikomas „žydu“. Aišku, jis laikomas nusikaltusiu (yra paprotys, kada apsikrikštijusio giminaičiai atlieka tam tikras laidotuvių apeigas, tarsi tasai žmogus būtų miręs). Tačiau kaip likęs žydu jis ir toliau atsakingas už įsipareigojimų Dievui, žydų priimtų Sinajaus kalne, vykdymą.


Pastabos

1) Patepimas specialiu aliejumi (elėju) buvo karūnavimo apeigų dalimi. Tad „mesijus“ (tariant „mašiah“, „pateptasis“) ivrite kita prasme reiškia „karalius“.

2) Beje, įdomu pažymėti, kad neteisingas teksto supratimas, kaip „Viešpats mūsų teisumas“ ir pan. leido krikščionių teologams laikyti „įrodymu“, kad, atseit, pranašai mesijų tarsi tapatino su Dievu, t.y., kaip užuominą į įsikūnijimą. Tuo tarpu tie posakiai labai dažni Biblijoje. O netgi patys Izajo ir Danielio vardai yra pasisakymai apie Dievą („Izaja“ – „Viešpats-mano išsigelbėjimas“; „Danielis“ – „Dievas- mano likimas“). Gana dažni ir ilgesni apibūdinimai. Pvz., Mozė (Iš 17:15) jo pastatytą aukų aukurą vadina „Viešpats – mano vėliava“.

3) Žr. pvz., Mat. 5:17, kur Jėzus sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“.

4) Įdomus epizodas: 20 a. pradžioje vienas rabinas keliavo po Rusiją ir išgirdo krikščionių misionieriaus pokalbį su keliais labai religingais, tačiau nelabai išsilavinusiais žydais, kurie dėstė įsitikinimą žydų išminčių požiūrio mesijo klausimu teisingumu. Krikščionis tarė: „Jei taip, tai kaip galite paaiškinti, kad rabi Akiva, vienas didžiausių Talmudo žinovų, pradžioje Bar-Kochbą [žydų sukilimo prieš romėnus vadą] palaikė mesiju?“ Žydai sumišo ir nežinojo, ką atsakyti. Rabinas, iki tol nesikišęs į pokalbį, paklausė: „O iš kur žinote, kad Bar-Kochba nebuvo mesiju?“ Krikščionis atsakė: „Tai akivaizdu, Bar-Kochba žuvo, neatnešęs išsilaisvinimo“. Tada rabinas pasiūlė: „Tada šį atsakymą pritaikykite savo įrodinėjimams dėl Jėzaus“.

5) Tas vertimas žinomas Septuagintos arba “70 vertėjų” pavadinimu. Jis minimas kai kuriuose senovės tekstuose, tame tarpe ir Talmude (Megila 9a ir kt.). Anot Talmudo, buvo išversta tik Penkiaknygė, o ne Pranašų knygos. Dabartinis stačiatikių graikiškas Septuagintos vertimas apima visą ST ir yra vėlesnis vertimas.

6) Ginčai su žydais laikyti tarsi misionieriška veikla siekiant juos atversti į krikščionybę. Liberalusis teologas (beje, draugiškai nusiteikęs žydų atžvilgiu) Karlas Liudvigas Šmidtas 1933 m. disputo su žydų filosofu Martinu Buberu metu atvirai pareiškė: „Evangeliškasis teologas su jumis privalo kalbėti kaip Jėzaus Kristaus bažnyčios narys ir taip, kad perduotų žydų tautai Bažnyčios žinią. Jis privalo tai daryti net tada, kai net neragintumėte jo tą daryti. Krikščioniškos misijos įtvirtinimas kalbant su jums gali jums būti kiek kartokas ir priimamas kaip puolimas. Tačiau būtent tai ir yra rūpestis jumis, žydais, - kad galėtumėte gyventi su mumis kaip broliai mūsų vokiečių tėvynėje ir visame pasaulyje...“
O tipiniu ginču buvo „Nachmanido disputas“, vykęs 13 a. Ispanijoje.

7) Hebrajiškai „nekalta mergelė“ yra „betula“ (žr. Kun 21:3, Įst 22:19, Joelio 1:5). Beje ir graikų vertime “alma” ištersta kaip “partenos”, t.y. nekalta mergelė – tačiau Izaijo knyga į seniausią Biblijos vertimą neįėjo.

8) Iš čia daugelis darė išvadą, kad tasai „dieviškas ženklas“ yra būtent paties Izaijo sūnus, o „alma“ – jo žmona.

9) Žydo požiūriu aiškia stabmeldyste yra ir „Mergelės Marijos“ (Gailestingosios Motinos), angelų ir šventųjų (relikvijų) garbinimas bei maldos jiems bei kt.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė