Gynęs chasidizmą

Jakovas Mazė1) buvo vyriausybės skirtas rabinas Maskvai. Jis buvo puikus oratorius, ir skirtingai nuo kitų valdžios skirtų rabinų, buvo kompetentingu žydų istatymų ir tradicijų žinovu. Būtent jam teko ginti M. Beilį. Jis buvo apkaltintas 13-mečio nužudymu, kuris, atseit, buvo chasidų praktikuojamu ritualu, tačiau liko išteisintu. Teismas vyko Kijeve 1913 m. spalio 6 d. – lapkričio 10 d. Lapkričio 4 d. J. Mazė dalyvavo teisme kaip judaizmo specialistas. Jo Teismas kalba buvo paskelbta dienraštyje „Ha-Tzefirah“. Pradėjęs pastaba apie žydų požiūriu į nežydus, halakos priesaku laikytis savų įstatymų, jis smulkiai apibūdino chasidų judėjimo atsiradimą ir išplitimą Rytų Europoje, ypatingą dėmesį atkreipdamas į chabadą ir jo lyderius. Tiesa, jo pasisakymai ne visai atitinka chabado tradiciją ir šiuolaikinį mokslinį požiūrį. Žemiau pateikiame jo kalbos santrumpą.

Chasidų judėjimas kilo 17 a. viduryje kaip atsakas į žydų dvasinę tuštumą ir nusivylimą po kazokų žudynių. Atsirado atotrūkis tarp dvasinio elito ir paprastų žydų, kurie išsigelbėjimo siekė mesianizme, tačiau ir dėl jo viltys žlugo, nes vienas netikras mesijas atsivertė į islamą [Sabatėjas Zevi]. Ir tada iškilo Baal Šem Tov, nurodęs, kad antruoju judaizmo pagrindu, šalia Toros, yra malda, tačiau ji negali būti dirbtinė, tiesiog kartojant žodžius. Anot šio, chasidizmo esmė yra nusižeminimas, džiugesys ir troškimas tarnauti Dievui. Baal Šem Tov pridėjo panenteizmą, t.y., kad Dievo šlovė užpildo visą pasaulį (kas turi panašumų su Spinoza), ir tai reiškia, kad jisai nuolat atkuria pasaulį. Todėl tikėjimo šaltinis yra labiau emocinis nei racionalus – ir malda leidžia priartėti ir susilieti su Dievu.

Pradžioje judaizme neturėta liturgijos, kiekvienas žydas galėjo melstis taip, kaip jam atrodė tinkama. Liturgiją įvedė rabinas Amramas Gaonas2) (sefardų tradicijoje), o Raši mokiniai irgi sudarė maldyną (Machzor Vitry), kurį naudoja aškenaziai. Žydai iš Lenkijos Rusijoje priėmė aškenazių liturgiją, nors ji nuo sefardų skiriasi nežymiai.

Prieš chasidizmo principus pasisakė Vilniaus Gaonas, kaltindamas jį esant pernelyg demokratišku ir pernelyg nukreiptu į paprastus žmones, kas, atseit, pažeidžia Toros prestižą. Jis nepripažino susiliejimo su Dievo ir jo buvimo visuotinumo (ar Dievas yra ir ten, kur, pagal Torą, net negalima ištarti jo vardo?).

Po Baal Šem Tov mirties jo darbus tęsė magidas Dov Bear iš Mežiričo, o dar vėliau Šneuras Zalmanas, perėmęs Šneursono pavardę ir įtraukęs naujovių. Jis atkreipė dėmesį į Tanacho vietas, kalbančias apie Torą kaip Chochmą (Išmintį). Ps. 5:2 sakoma: „Išgirsk mano žodžius [binah – intuityvus supratimas]“, kas reiškia, kad ketinama pasakyti, tačiau neįmanoma viską išsakyti žodžiais. Toliau Dovydo priesake sūnui panaudojamas daat, reiškiantis pripažinti ir pažinti Dievą. Tie trys (chochmah, binah, daat) principai tapo jo mokymo pagrindu ir iš jų trumpinio gavosi ChaBaD mokymas, perteiktas jo veikale „Tania“ (kitaip „Likutei Amarim“). Jis taip pat parengė „Shulchan Aruch” (žydų įstatymų kodeksą), išdėstytą paprasčiau nei rašė Maimonidas. Ir tame veikale nėra nieko nukreipto prieš krikščionis. Be to Zalmanas parodė savo patriotizmą – 1812 m. Napoleono užpuolimo metu organizavo šnipų tinklą, ragino žydus neklausyti Napoleono pažadų.

Opozicija chasidizmui liovėsi, pamačius kad skirtumai tėra liturginiai. Tačiau skiriasi ir jo organizacija – turimi savi rabinai, įpročiai (tzaddik nerenkami, o pripažįstami bendruomenės, taigi titulas nepaveldimas). [ ... ]

Tarp žydų kilo judėjimas prieš hasidizmą, Haskala3) (Žydų apšvieta). 1819 m. jo centras buvo Galicijoje, o Yoseph Perl’as4) išleido pamfletą „Paslapčių atskleidėjas“ (Megalleh Temirim), apie chasidizmą aštriai pasisakė Eliyahu Oršanskis5). Zalmano anūkas Mendelė iš Liubavičo, atseit, trukdė „švietėjų“ mokyklų steigimui. [ .. ]

Dėl bylos, pagal judaizmą kraujas yra nešvarus, o negyvo kūno kraujas ypač nešvarus. Palietęs lavoną negali valgyti per žydų Velykas. Visur galioja Talmudo draudimas naudoti kraują maistui.


Pastabos

1) Jakovas Mazė (1859-1924) - Rusijos žydų visuomenininkas, publicistas, Maskvos rabinas (1893-1924), pagarsėjęs kalba Beilio byloje; sionizmo lyderis. Gimė Mogiliove, mokėsi Kerčėje (Kryme), studijavo teisė Maskvos un-te. Debiutavo straipsniuku 1879 m. „Ha-Melits“ laikraštyje. Po Revoliucijos, kai jidiš buvo paskirta oficialia žydų kalba, bandė nesėkmingai įtikinti, kad tikroji žydų kalba yra hebrajų. Vėliau susitiko su M. Gorkiu ir Leninu, siekdamas sustabdyti žydų pogromus Ukrainoje. Paskutiniais metais parašė memuarus „Zikhronot“ (išleistus po mirties, 1936 m.).

2) Amramas Gaonas (Amram bar Sheshna, m. 875 m.) – žydų talmudistinės akademijos vadovas (gaonas) Suroje. Buvo daugelio responsa (apie 120) autorius, tačiau pagrindinis jo darbas buvo liturginis („Maldų knyga“, kuri buvo ilgu responsum Ispanijos žydams). Deja, ankstyviausi rankraščiai neišliko, o vėlesnės kopijo sbuvo redaguotos pritaikant laikmečiui.

3) Haskala, dar vadinama žydų Apšvieta - Europos žydų tarpe 18 a. antroje pusėje kilęs judėjimas, kuriame išryškėjo ir Švietimo epochos vertybės, didesnės integracijos į Europos visuomenę siekis, išsilavinimo plėtra pasaulietinių mokslų, ivrito ir istorijos srityse. Jo iniciatoriumi laikomas M. Mendelsonas; jo pasisakymas „Kas tai yra apšvieta?“ (1784) sukėlė diskusiją Vokietijoje.
Siauresne prasme „haskala“ reiškia šventraščių, taip pat poezijos, mokslinės ir kritinės literatūros ivrito kalba tyrinėjimus. Kartais taip pavadinamas šiuolaikinių metodų taikymas religinės literatūros tyrimuose. Haskalos šalininakai vadnami maskilimais.

4) Jozefas Perlas (1773-1839) – aškenazių rašytojas Ukrainoje, Haskalos (Žydų apšvietos) atstovas. Rašė hebrajų, jidiš ir vokiečių kalbomis. Jaunystėje buvęs chasidizmo šalininkas, vėliau stojo prieš jį. Žinomas daugeliu rašinių apie chasidizmą – nuo kritikos iki parodijų. Pirmąjį satyrinį romaną „Paslapčių atskleidėjas“ paskelbė 1819 m. Jis parašytas neįprastu epistoliariniu stiliumi, kalba ir stiliumi pašiepiant ankstyvųjų chasidų rabinų rašinius. Vėlesnė chasidų rašinių parodija yra „Teisuolio žodžiai“ (1830, kartu su I.B. Levinsonu).

5) Ilja Oršanskis (1846-1875) – rusų juristas ir Rusijos žydų istorikas. Žydų klausimui skirtuose straipsniuose siekė klausimą spręsti nepriklausant nuo nacionalinės priklausomybės, atsižvelgiant į istorinius veiksnius.

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis