Aleksandras Stesinas. Murzi ir tuštuma. Lithuanian

Aleksandras Stesinas (g. 1978 m.) – rusų gydytojas onkologas, poetas, eseistas, prozininkas ir šiuolaikinės amerikiečių poezijos vertėjas. Nuo 1990 m. gyvena JAV. 2010 m. dirbo gydytoju Ganoje – tą patirtį aprašė apysakoje „Grįžk ir paimk“ (2013). Išleido „Lengvas topolių dūmas“ (1998), „Atskaitos taškas“ (2002), „Priėmimo valandos“ (2010).

Aš jau įpratau, kad bet kuri mano kelionė į Afriką pavyksta iš kelių bandymų. Kai baigęs medicinos institutą man pirmąkart atsirado galimybė savanoriauti į Ganą, įsiterpė šeimyninės aplinkybės, - ir jaunatviškos svajonės išsipildymą teko atidėti neapibrėžtam laikui. Tačiau po poros mėnesių aš netikėtai atsiradau Konektikuto valstijos Vakarų Afrikos diasporos centre ir, praleidęs ten metus rezidentūroje, išvykau į Ganą jau turėdamas kai kurį supratimą apie šalį ir jos atlapaširdžius gyventojus.

Štai ir pernykštė kelionė į Etiopiją nutrūko paskutinę akimirką dėl padidėjusio Somalio piratų it Al-Šababo teroristų aktyvumo. Per tuos metus 3/4 „ekspedicijos“ sudėties, t.y. visi, išskyrus mane, spėjo susiprotėti, kad į Etiopiją jiems nereikia. Užtat atsirado naujas pakeleivis indo Prašantos, porininko rezidentūroje, trokštančio aštrių afrikietiškų patirčių, asmenyje, o vėliau Feisbuke apsireiškė mano sena draugužė Demi, dabar kylanti etiopų literatūros žvaigždė, - ir pasiruošimai kelionei prasidėjo iš naujo.

Reisas Niujorkas-Kairas buvo perpildytas ir mes greitai nusiraminom, nusprendėm kad mūsų, drąsuolių, spjovusių į vyriausybės perspėjimus, vardas – legionas. Tačiau, apsidairius atidžiau, paaiškėjo, kad, tiesą sakant, turistų, be mūsų, čia nėra. Legioną sudarė į tėvynę skrendantys egiptiečiai, - ar tai pabūti su savo tauta sunkią valandą, ar tai tiesiog pasibaigus JAV vizai.

- Na ką gi bent jau galima nesibaiminti teroristinio akto lėktuve, modžahedai savų nesprogdins, - pasakė Prašantas.
- O mus pribaigs jau atskridus.
- Ne mus, o tave. Tu amerikietis, o dar ir žydas. O aš į amerikietį nepanašus. Aš, galbūt, išvis pakistanietis, musulmonas kaip jie! Iš kur jie žinos, kad aš ne iš Pakistano?
- Taip jau ir ims jie aiškintis, kuris indas, o kuris pakistanietis. Net nesitikėk – tu jiems svetimšalis. O štai aš su savo semitišku snukiu lengvai galiu būti palaikytas egiptiečiu.

Ir tikrai: maistą ir gėrimus nešiojusios stiuardesės, visos kaip viena, į mane kreipėsi arabiškai ir pastebimai įsižeisdavo, kai atsakydavau angliškai, matyt palaikydamos mane snobu-ekspatrijatu, besigėdinančiu gimtosios kalbos.

Kairo aerouoste tranzitinių keleivių, daugiausia afrikiečių, minia nunešė mus prie registracijos stalo, kur uniformuotas ūsuočius iškart pareikalavo mūsų pasų. Pavartęs lapus perdavė jį apsnūdusiam porininkui, o tada pasiūlė mums palaukti rūkomajame.

- Mes nerūkome.
- Nieko tokio.
- O ko mums laukti? - Jums priklauso nemokamas numeris „Le Passage“ viešbutyje. Mes apiforminsime užsakymą ir jus pakviesim.
- O pasai?
- Jų mums reikia registracijai.

Kokį dešimtį minučių mes trynėmės netoli registracinio stalo apsimesdami, kad kalbamės apie savo reikalus, iš akių neišleisdami pasų šūsnies, gulinčios priešais apsnūdusį registratorių. Afrikiečiai, ne taip susirūpinę savo dokumentų likimu, sėdinėjo pridūmintoje patalpoje už stiklinių durų. Jokios užuominos į veiklą, nors iš tolo primenančią užsakymo forminimą, nesimatė. „Tik laiką veltui leidžiam“, paniurnėjau, nors prieš pusvalandį ir minties neturėjau vykti į kokį nors viešbutį. O gal vis gi turėjau? Kaip besisuktum, viešbučio numeris, o dar ir nemokamas, skamba daug patraukliau nei laukiamoji salė ar rūkomasis su suolais be atramų. Ir jau toks didelis pavojus? Juk nesiruošiam važiuoti į miestą. Į viešbutį ir atgal. Gal pralėks? Tačiau kas per fokusai su pasų paėmimu ir kodėl mūsų amerikietiški pasai guli atskirai nuo likusios šūsnies? Paranoja visad gyva.

- Ar galima paimti pasus?
- Paimsit vakare, prieš išskrendant, Nesijaudinkite, nieko jiems nenutiks.
- Norėtumėm juo paimti tiesiog dabar.
- Tada jums teks gauti įvažiavimo vizas, o tai – 15 dolerių. - O ką, ar mums neprireiks pasų su vizom, kad išeitumėm iš aerouosto į „Le Passage”?
- Na, taip, - nenoriai atsiliepė ūsočius, - prireiks.

Gražinęs mums kažkodėl užlaikytus pasus, apsnūdęs registratorius išrašė užsakymą ir rodomuoju pirštu parodė reikiamą kryptį: „Štai ten gausite reikiamą vizą, tada pereisite pasienio kontrolę ir nusileisite į pirmą aukštą. Ten jums iškvies mikroautobusą iš viešbučio“. Vizas mums išdavė taupomojo banko langelyje; tada pasienietis su nuolatine mėlyne ant kaktos (meldimosi požymis) savo ruožtu paprašė asmenybės dokumentų ir, paslėpęs mūsų pasus kišenėje ant krūtinės ir sumurmėjęs „minutėlę“, pasišalino nežinoma kryptimi. Netrukus jis pasirodė, susirūpinusiu veidu pražingsniavo pro mus ir vėl dingo. Kitas 15 min. mes matėme jį siuvantį, nardantį , tarsi pelė, iš vienos tarnybinės patalpos į kitą. Galiausiai, susidūręs su mumis nosis ties nosimi vieno savo paslaptingų perbėgimų metu, jis staigiai sustojo vos neišsitempęs kaip po komandos „ramiai“ ir, išplėtęs akis, iškilmingai ištraukė iš kišenės du pasus. Konfūziškai besišypsodamas, tarsi pripažindamas save pralaimėjusiu, skėstelėjo rankomis: OK.

- Atrodo, aš supratau, - ištarė Prašantas, kai nuėjome toliau, - juk pas juos dabar ramadanas. Jie ištisas dienas badauja, todėl prastai gaudosi.
- O man atrodo, kad tai nuo sumušimų. „Zazibe“ ar kaip ten pas juos vadinasi. Matei, kokią mėlynę turėjo tas pasienietis Jei tu penkis kartus į dieną daužytum plike į parketą, tai matyt irgi ne iš karto suvoktumėte, ką daryti su pasais.
- Taip, tačiau nesu įsitikinęs, kad tos mėlynės tikros. Man atrodo, jos nupieštos. Kitaip visi šie žmonės iki subręstant būtų iš esmės lobotomizuoti¹⁾... Beje, vakar mūsų lėktuvo pilotas irgi turėjo mėlynę!

Nusileidome į pirmą aukštą. Visiškai tuščias aerouostas. Kur visi prapuolė? Dar prieš pora valandų buvo pilna žmonių, buvo aerobusas, prisikimšęs moterų hidžabuose ir vyrų su halabėjais, atsidavė ataro ir prakaito kvapu, žemės druska. Ir štai šis sūrus gumulas be pėdsakų ištirpo tuščios erdvės vandenyne, aplink nė gyvos dvasios – išskyrus vieną Egipto linijų darbuotoją, trečią kartą kažkur skambinančią ir kalbančią arabiškai ir mus tikinančią, kad mikroautobusas iš „Le Passage“ štai-štai atvyks, šįkart tikrai, po 10, daugiausia 15 minučių. Geriau palaukite lauke matote, štai ten autobusų stotelė, tuščia stotelė, tuštumos vandenynas.

Dideliame televizoriaus ekrane laukimo salėje šmėkščiojo Al-Džaziri²⁾ naujienos. Reportažai iš įvykių vietos. Pradėtas saugoti nuo valdžios nušalintas Mochamedas Murzi. Demonstrantai išstūmė policiją iš Tachriri aikštės. Šiai dienai – trys dešimtys žuvusių, virš šimto sužeistųjų. Kaip patikėsi, kad visa tai čia, keli kilometrai nuo išmirusio aerouosto, ranka pasiekiama? Ir kad mes – tame pačiame Egipte, kur iš Vakarų liūto nasrų tįsta begalinė asociacijų grandinė? Ozyrio teismas, Sinuchės sakmė³⁾, Cheopso piramidė, biblinis Išėjimas, Mirusiųjų knyga, paukštiški Ba⁴⁾, Hat⁵⁾ ir Hu⁶⁾, faraonų prakeiksmas – visa tai greta. Už kelių kilometrų ir už tūkstančių kilometrų metų. Kaip sąmonėje sutalpinti šios „čia” ir „niekur“, apčiuopiama ir begalybė? O svarbiausia, kaip tokioje kaimynystėje praleisti kitas 24 val. tranzitinėje zonoje, slankiojant po „duty-free“ parduotuves ar „La Passage“ numeryje, įkišus nosį į Al-Džaziros naujienas? „Gerai, - sutiko Prašantas, - nuvažiuosime į viešbutį, o ten pažiūrėsim“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, jokio mikroautobuso neatsiuntė. Galiausiai nusprendėme vykti visuomeniniu transportu. Išgirdęs apie „La passage“, vairuotojas energingai palingavo, tačiau, atrodo, taip ir nesuprato prašymo pranešti apie mums reikiamą stotelę. Kai pasiekėme galinę, jis pradėjo energingai gestikuliuoti, periodiškai kartodamas viešbučio pavadinimą (taip kvaiša kontrabandinininkas iš „Briliantinės rankos“ kartojo kodinį „šort poberi“). Sprendžiant iš visko, gestai reiškė, kad toliau mums teks eiti pėsčiomis, Įsižiūrėjęs į nuo karščio plaukiojančią horizonto liniją, pamačiau pakelės skydą lotyniškomis raidėmis „Le Passage“. Vadinasi, mes prie pat tikslo. Mes nužygiavome tuščio kelio pakraščiu, svajodami apie nemokamus pietus ir vėsų dušą. Nusiskalauti, perkasti, o tada pažiūrėsim. Tačiau kuo arčiau ėjome prie pažįstamų raidžių, tuo miglotesnės atrodė mūsų perspektyvos. Aišku, gelbėdamiesi nuo vietinių kataklizmų iš miesto dingo ne tik žmonės, bet ir namai: akiratyje nebuvo jokio statinio, vienos dykynės bei šiukšlynai. Keliautojus viliojęs stendas buvo iškilęs virš šiukšlių krūvos. Ne, tai „le passage“, o „le mirage“. Pasukam atgal.

Kai grįžom į autobusų depą, apgavikas-vairuotojas jau tiesė sadžadą pusiaudienio maldai. Išvydęs mus, jis pradėjo kvatoti ir pašaukė dispečerį, kažkiek besigraibantį angliškai. Kaip paaiškėjo, sudėtinga vairuotojo gestų kombinacija reiškė ne „toliau eiti pėsčiomis“, o „persėsti į kitą autobusą“, kuris, aišku, išvažiavo. kol mes tyrinėjom vietinius šiukšlynus, tačiau anglakalbis dispečeris, ką tik baigęs pamainą, yra pasirengęs mestelti mus iki viešbučio savo mašina, Jam vis tiek pakeliui, tačiau pinigų jis neims, - na, nebent 20-30 svarų, jei mes labai įkalbinėsime. Mes leidom suprasti, kad žinome, įkalbinėjame, ir jis užvedė mašiną.

„Le passage“ pasirodė visai pakenčiamu viešbučio kompleksu su baseinu, dviem restoranais ir vidiniu kiemeliu, kur augo palmės ir šilkmedžiai, o baltos akmeninės sienos buvo apsivytos gebenėmis ir henine lavsonija. Paskubomis nuriję pusiau valgomą patiekalą su katinišku pavadinimu (kotiarai? mursi?), mes aptarėme situaciją ir sutarėme, kad į miestą važiuoti vis tik neverta, geriau pasilikti čia ir pailsėti prieš Adis-Abebą. Besisaugantį Dievas saugo. Prašantas net prisiminė tam tinkamą indišką priežodį.

Po 5 min. jau stovėjome prieš konseržjė, besiaiškindami, kaip pasiekti miesto centrą, o tasai žiūrėjo į mus, nustebęs mirkčiodami, ir vietos atsakymo bubeno išmoktą kalbą – kažką apie egiptiečių taikingumą ir didelę pagarbą, kurią jaučia atvykusiems. Panašu, kad šiame viešbutyje jau seniai niekas neapsistoja. Staiga tarp mūsų ir konseržjė išdygo milžinas su nuskusta galva ir vahabiška kastuvo formos barzda.

Konseržjė sulinkčiojo iš po pažasties, patvirtindamas, kad tas – iš tikro direktorius. Ir be to, čiuplutis, tasai plepys visai susigūžė boso akivaizdoje, ir, žiūrėdami į jį, kažkodėl irgi susigūžė, tačiau sukaupę dvasią, sumurmėjom, kad mes – turistai, ne tie amerikiečių šaitanai, prieš kuriuos paskelbtas džihadas, o savi, taikūs turistai. Prašantas – pakistanietis, aš – arabas, nors ir nekalbu arabiškai, ir mes norim apžiūrėti miestą, ypač tuos rajonus, kur pralieta mažiau kraujo ir plėšimų, t.y. toliau nuo Tachrido ir Gizos piramidžių.

„Galite manimi pasikliauti, - kriuktelėjo direktorius, - ekskursijos kaina – 200 egiptietiškų svarų žmogui“. Ir, iššiepęs sugedusius dantis, pridūrė: „Dėl galimos rizikos gyvybei, kaina – su nuolaida“. Visai prieinama kaina, pigiau, nei tikėjomės. Va, jei būtų dar ir be rizikos gyvybei... Tačiau tada direktorius padarė valdingą gestą ranka, ir prieš mus atsirado dar vienas žmogiūkštis, toks pat čiuplutis, kaip ir konseržjė. „Tai Mustafa, jis bus jūsų vairuotojų ir gidu. Jumis gerai rūpinsis. Mustafa, parodyk viską, ką verta pažiūrėti. Pirmiausia, Gizos piramides!“

Ir mes išvažiavome. Aplinkiniais keliais, per seną ir naują miestą, per Fustatą, kur gyveno Rambamas⁷⁾, ir „charu“, kur gyvena Nagibo Machfuzo⁸⁾ veikėjai, pro daugybę įžymių vietų, apie kurias mūsų vedlys nieko vertingo negalėjo papasakoti, tačiau, norėdamas perteikti jų istorinę svarbą, su nesuvaidintu dramatizmu lingavo galva: „daug istorijos, daug-daug svarbus!“

Matyt gido darbą Mustafai skyrė pirmąkart ir jis ne visai gerai įsivaizdavo, kokia to darbo esmė, ir bandė, kiek sugebėjo, prablaškyti keleivius pokalbiu. Apžiūrinėdamas mus per veidrodėlį, jis nesustodamas gromuliavo angliškai.

- Du mėnesius turistai neatvažiuoti, jūs – pirmas! Kur jūs gyventi?
- Kur tik ne gyventi, - apsireiškė Prašantas.
- Kur gyventi, o dabar atvažiuoti, gerai! Draugai. Aš vanduo pirkti?
- Ką?
- Vanduo pirkti, vaišinti? Pats iki nakties gerti negalima, Ramadanas, o jus vaišinti – galima, ir pačiam malonu, - jis sustabdė ir anksčiau, nei mes spėjom atsisakyti, iššoko iš mašinos. Atidariau dureles, kad eičiau paskui jį, tačiau Mustafa sumosavo rankomis: - Pats, pats pirkti, jūs ilsėtis.

Grįžęs išdalino smulkius vargšams, apspitusiems mašiną jam nesant, o mums įdavė po butelį mineralinio vandens.

- Tas vargšas, kapinėse gyvena, - paaiškino, kai nuvažiavome.
- Jie gyvena kapinėse?
- Taip, daug vargšas gyvena – štai ten kapinės, rūsyje gyvena, Daug-daug vargšas. Jie mane žino: aš savo vyresnį sūnų siūsti, jis padėti, daug-daug broliai pamaitinti, - Mustafa vėl sustojo ir šįkart pasiūlė mums išlipti.

Citadelės kalno papėdėje prasidėjo Mirusiųjų miestas, milžiniškas rajonas, ištisai sudarytas iš Mameliukų⁹⁾ laikotarpio kapinių, mauzoliejų ir kapaviečių, apgyvendintas ne tik mirusiųjų, bet ir gyvųjų: nekropolyje dažnai įsikuria Kairo vargetos. Trys senės juodom sukniom nusilenkė Mustafai ir pasisveikindamos pamosavo man su Prašantu.

- Ramadanas, - tarškėjo vedlys, - pats iki nakties valgis negalima, o vargšas maitinti - gerai. Namie žmona rėkia, keikia, o aš neatsakyti. Ramadanas, barnis negalima. Reikia tylėti, vyras ir žmona mylėti, reikia Alachas dėkoti.

Kairo gatvės buvo tiksliai tokiomis, kokiomis jas visada įsivaizdavau. Degintos plytos, smailios arkos, gausybė parduotuvėlių, vežimų su vaisiais, pardavėjų šūksniai, muedzinų kvietimas melstis, obuolių dūmai iš kaljanų. Vinas iš didžiųjų pasaulio miestų, gyvenantis savo įprastą gyvenimą. Jokių maištų ir bausmių, jokių kraujų. Greičiau atvirkščiai: kasdieniškas gyvenimo verpetas atrodė pabrėžtinai ramiu, net kiek prilėtintu. Gal tai ir buvo pagrindiniu nelaimės ženklu - tariamas susitvardymas kaip šoko apraiška. O gal ta ramybė buvo viena iš Ramadano pasekmių. „Reikia tylėti, reikia Alachas dėkoti“. Bet kuriuo atveju, kažkas tokio tikrai jautėsi – ar mums tik taip atrodė? Kažkas buvo. Išdidi pasirengimo būsena. Palaimintas, kas aplankė šį pasaulį...

Po privalomo Ibn Tuluno mečetės aplankymo ir trumpo pasivaikščiojimo Nilo pakrante, Mustafa paskelbė, kad atėjo laikas važiuoti prie Gizos piramidžių. Štai dabar mes ir pamatysime neramumus, pagalvojau, kai kairėje, properšoje tarp plytinių daugiaaukščių, pasirodė nušlifuota Didžiosios piramidės viršūnė. Net taikiu metu visų šalių turistai, atvažiuojantys, kad Gizos piramidės

pamatytų paskutinį iš septynių pasaulio stebuklų, tą ir daro, kad atsimušinėja nuo atkaklių prekeivių niekučiais, sukčių, taip ir žiūrinčių, kaip įtraukti jus į kokią nors aferą, ar tiesiog kišenvagių. Paskutiniu metu prie šių „Egipto bausmių“ prisidėjo dar viena: islamo radikalai, apmėtantys svetimšalius akmenimis. Bendrai imant, nieko gero nereikia tikėtis. Tačiau... praleidęs rytą tuščiame aerouoste, o popiečio valandas – sufistinėje Mirusiųjų miesto ramybėje, aš pradėjau susivokti, kad tasai Egiptas, kuriame atsidūrėme, buvo lygiagrečia visata, vienu iš galimų Deivido Liuiso¹⁰⁾ pasaulių. Mūsų paralelinėje visatoje Gizos piramidės buvo tuštumos tęsiniu, o galbūt ir jos pradžia.

Iš šios tuštumos, iš jos šerdies, kiti pasauliai atrodė, ne, ne iliuzorinis, netgi atvirkščiai: visa buvo vienodai tikra, vienodai nutolę – ir miglota miesto su dangoraižiais ir minaretais panorama, atsiverianti už Chufu piramidės, ir įkaitę Sacharos kopos, vientisi smėlynai nuo čia iki Magribo, kur aš nakvojau tuaregų stovykloje prieš tris metus; ir „egiptietiškos naktys“ Niujorko šiaurės afrikiečių kvartale, kur beveik nekalba angliškai, visada tvyro prieskonių ir kepsnių kvapas, o kaljanų rūkytojai, panašūs į klarneto muzikantus, tęsia savo apmąstymus iki pat paryčių; ir hiksosų įsiveržimas į Žemutinį Egiptą 17 a. pr.m.e.; ir dabartinis karinis perversmas bei Murzi šalininkų protestai; ir visuomeninė murzi¹¹⁾, gyvenančių Omo slėnyje, buitis, tokia pat, kaip, tikėtina, gyveno šių vietų gyventojai 17 a. pr.m.e.; ir Anubis šakalo galva, lydintis mirusiuosius į pomirtinę karalystę.

Egipto „Mirusiųjų knygoje“ Viksvameldžių laukai (pagal kitą versiją, - Sapnų laukai) pateikiami kaip tikrovė lygiavertė mūsiškei. Yra du pasauliai ir, būk geras, išsiaiškink, kuris jų tikras; juk būna ir taip, kad žmogus iškart randasi abiejuose. Randasi įvykių pekloje, tačiau apie tai, kas vyksta, sužino iš naujienų suvestinės, o atsitraukęs nuo teleprogramos, girdi tūkstantmetinį tylos kvėpavimą, sutrikdomą tik žalių musių dūzgimo; užverčia galvą įsižiūrėdamas į Sfinkso veidą, skaičiuoja piramidės blokų eiles ir bando, tačiau niekaip negali įsivaizduoti žmonių – nei tų, kurie pastatė tas didybes, nei tų, kurių gyvenimai buvo atiduoti statybai, nei net tų, kurie buvo čia, vakar ar užvakar.

Juk per dvi su puse valandos, praleistas prie Gizos piramidžių, mes nesutikome nė vieno žmogaus.

¹⁾ Lobotomija - smegenų operacija, kurios metu yra pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys. Dėl pažeidimų sutrinka abstraktus mąstymas, susilpnėja ilgalaikė atmintis, žmogus neįstengia mąstyti apie galimas problemas.

²⁾ Al Džazira („pusiasalis“) - Kataro televizijos naujienų kanalas, išpopuliarėjęs per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristines atakas. Įsteigtas kaip nepriklausomas žinių kanalas. Jis populiarus tarp arabų, nes jame nėra įvairių valstybių propagandos, bet naudojama arabams priimtina terminologija ir pasaulėvaizdis.

³⁾ Sinuchė - 1945 m. išleistas suomių rašytojo Mikos Waltari pirmas ir sėkmingiausias istorinis romanas apie Egiptą Echnatono valdymo laikais.

⁴⁾ Ba - kieno nors individualumo žymuo. Tai gali būti taikoma ir negyvam daiktui, pvz, ir piramidės turi ba. Ba vaizduotas paukščio kūnu su žmogaus galva (apie Ba ir žmogaus sielos sandarą žr. >>>>>).

⁵⁾ Hat - žymi fizinį žmogaus kūną. Ji personifikuota kaip peslio patelė, esanti vienu iš Izidės įsikūnijimų.

⁶⁾ Hu - vienas iš penkių žmogaus esmę sudarančių dalių, su Ka ir Hat sudarantis triadą. Egiptiečių mitologijoje pirmojo žodžio dievifikacija; valdžia, sumanymą įgyvendinantis arba idėją išreiškiantis dievo Žodis. Hu vaizduotas žmogaus su sakalo (arba avies) galva pavidalu.

⁷⁾ Mošė ben Maimonas Rambamas (1138-1204) - iškilus filosofas, nuo 1166 m. gyvenęs Kaire. Jis ir jo palikuonys vaidino svarbų vaidmenį Egipto žydų bendruomenėje.

⁸⁾ Nagibas Machfuzas (1911-2006) - Egipto rašytojas, „Kairo trilogijos“ autorius, Nobelio premijos laureatas (1988).

⁹⁾ Mameliukai - tiurkų, taip pat gruzinų, čerkesų ir kitų kaukaziečių kilmės kariai, 12-19 a. pradžioje daugiausia veikę Artimuosiuose Rytuose. Jie iki 1517 m. valdė Egiptą.

¹⁰⁾ Deividas Liuisas (David Kellogg Lewis, 1941-2001) – amerikiečių filosofas, artimai susijęs su Australija. Nors jo indėlis svarus daugelyje sričių (kalbos, mąstymo, tikimybių filosofija; matafizika, epistemologija, estetika ir kt.). Labiausiai žinomas kontraversiška modalinio realizmo teorija, kad egzistuoja visi galimi pasauliai. Ji savo ištakomis siekia Leibnico galimų pasaulių teoriją.

¹¹⁾ Mursi (arba Mun, kaip jie save vadina) – Nilo slėnio gyventojų piemenų klajoklių etninė grupė Etiopijoje. Ji daugiausia gyvena Pietinėje Omo zonoje, esančioje arti Pietų Sudano. Jų yra apie 7500 asmenų - ir jie yra labiausiai izoliuoti šalies gyventojai.