 |
|
|
Šaškės: Giliai įvarytas kuolas |
V. Mikėnas pažinojo visus pasaulio čempionus išskyrus pirmąjį, V. Steinicą, ir su daugelių jų yra žaidęs turnyrines partijas. Kartais prieš juos ir laimėdavo. Jis tvirtai teigė, kad tai buvo ypatingos asmenybės, pasižymėjusios ne tik specifiniu šachmatiniu talentu bet ir kitais gabumais. E. Laskeris, M. Eivė ir M. Botvinikas buvo mokslininkai. V. Smyslovas galėjo tapti garsiu operos dainininku. A. Aliochinas ir M. Talis pasižymėjo fenomenalia atmintimi. Ch.R. Kapablanka tapo Kubos pasididžiavimu jis buvo tikras talentas. Kalbėjo, kad jo namuose visai nebuvo šachmatų, o treniruotėms skyrė mažiausią dėmesį. V. Mikėnas prisimena, kad prieš žaidžiant su juo, buvo parengęs debiutinį siurprizą, kurio dėka įveiks didįjį Kapą. Tačiau, kiek pagalvojęs, jis rado tokį tęsinį, koks net nebuvo atėjęs į galvą ir teko pralaimėti... Mikėnas labiausiai mėgo Aliochiną, vienintelį mirusį nepraradus čempiono vardo. Jis buvo nepralenkiamas kombinaciniame žaidime; tuo jis sulyginamas tik su M. Taliu. O kuris čempionas buvo stipriausias? Matyt, kiekvienas buvo stipriausias savo laikmetyje. O šachmatų pasaulį labiausiai nuvylė R. Fišeris, kuris savo titulą kitam atidavė be kovos. O juk vienu metu (1970-72) jis visa galva lenkė visus kitus. Net nepaprastas gynybos meistras T. Petrosianas mačo pabaigoje jam pralaimėjo 4 partijas iš eilės. V. Mikėnas labai draugavo su estų šachmatininku P. Keresu, kurį laikė labai aukštos kultūros žmogumi. Tiesa, jam nepavyko tapti pasaulio čempionu, tačiau daugelį metų jis buvo pagrindiniu pretendentu į šį vardą. Todėl jį net praminė Pauliumi II. Estijoje labai gerbtas jo atminimas: buvo įsteigti jo vardo šachmatų namai, rengiamijo vardo tarptautinaii šachmatų turnyrai. Pateiksime vieną trumpą V. Mikėno partiją su pasaulio čempionu V. Smyslovu. Komentarai V. Mikėno. Tai partija iš 1949 m. XVII TSRS čempionato finalo 3 turo. Čempionatas vyko Maskvoje, centriniuose Geležinkeliečių kultūros rūmuose. Prasidėjo spalio 16 d. Turnyre dalyvavo 9 didmeistriai (Boleslavskis, Bronšteinas*), Keresas, Kotovas, Lilientalis, Levenfišas, Smyslovas, Tagozinas ir Floras) bei 11 stipriausių šalies meistrų (tarp jų ir Gerelis, Taimanovas ir Petrosianas, taip pat netrukus tapę didmeistriais). Pakiliai pradėjęs pimąją čempionato pusę, antrojoje atsileido ir čempionatą baigė vidutiniškai (su 8 taško iš 19 galimų). Prieš 3 turo kovą su būsimu pasaulio čempionu V. Smyslovą V. Mikėnas buvo pakilio nuotaikos turėjo 1,5 taško. V. Mikėnas apsidžiaugė, kai varžovas sužaidė 1. e4 mat galėjo nedvejodamas žaisti savo pamėgtą Aliochino gynybą 1... dŽf6! Mikėnas pastebėjo, kad didmeistris susiraukė matyt jam toks debiutas nepatiko... Ir tikrai, Smyslovas žaidė neryžtingai ir juodiesiems netgi pavyko pasiekti nežymią persvarą. Galiausiai Smyslovas atidavė figūrą. Mikėnas iš karto net nesuprato, ar tai auka, ar varžovas ko nepastebėjo. Esant tokiai įtemptai padėčiai, Smyslovas galvojo .... 1 val. 15 min. O Vladas tuo metu patenkintas ir pasitikėdamas savimi vaikštinėjo po salę jis manė, kad didmeistris nemato išsigelbėjimo. Tačiau tada paaiškėjo, koks jis buvo naivus. Smyslovas ieškojo ne kelio išsigelbėjimui, o tęsinio partijai laimėti. Ir tokio neradęs, pasirinko efektingas lygiąsias amžinuoju šachu. Po partijos Mikėnas priėjo prie simpatiškojo didmeistrio ir paklausė, kodėl tasai sužaidė 1. e4? Ir gavo lakonišką atsakymą: Nejaugi manote, kad norėjau patikrinti jūsų sugebėjimus Aliochino gynyboje? Ne, drauguži, netyčia paliečiau tą nelemtąjį karaliaus pėstininką! Nutinka ir taip...
V. Smyslovas V. Mikėnas, 1949,
Aliochino gynyba (B03, simetrinio pasikeitimo variantas), 1/2 1/2
[ Nemaža mūsų elgesio dalis priklauso nuo atavistinės baimės: nežinomoje aplinkoje geriau pulti
nei gintis. Aliochino gynyba remiasi ta iš amžių glūdumos ateinančia baime. Ji suardo simetriją pačiu
pirmuoju ėjimu. Patyręs gnėjas jaučia puolančiojo pulsą, stebi jo akis, kad pajaustų ketinimų kryptį ir iš
anksto griauna jo planus. Svarbiausia žaidžiant Aliochino gynybą išlikti ramiam šėlstant ugniai ir sugebėti kontratakuoti.
Gali būti, kad Aliochino gynyba pirmąkart sužaista 1860 m. mače susirašinėjant tarp Edingurgo ir
Berwicko šachmatų klubų. Vėliau ją aktyviai naudojo Aliochinas. Iš jo šį ginklą perėmė austrų didmeistris
E. Grunfeldas. 8-me dešimtm. ji staiga išpopuliarėjo, nes ją naudojo R. Fišeris. Iš naujosiso kartos ją
žaidžia Ivančiukas, Nakamura ir Kamskis, o didžiausiu jos šalininku yra A. Baburinas.
V. Mikėnas ją vertina taip: Esu pripažintas Aliochino gynybos žinovu. Savo turnyrinėje praktikoje ją
žaisdamas esu pralaimėjęs tiek daug partijų, kad ir nenorom teko ją išmokti atmintinai. Bet man šis
žaidimo būdas patinka jau nuo pat pradžių susidaro aštrus žaidimas. Žaisdamas tokią partiją daugiau
nieko ir nenoriu. ]
Tokiu būdu [pasikeitimo variantu] baltieji negali iškovoti persvaros. Reikėjo žaist 5. f4 Rf5 6. Žc3 e6 7.
Re3 de 8. fe Re7. Šiame [keturių pėstininkų atakos] variante stipriam pėstininkų centrui juodieji
priešpastato gyvą figūrinį žaidimą.
Reikėjo pirma paeiti 6. Žc3. Dabar juodieji netrukdomai vykdo pagrindinį strateginį planą įtvirtina centrinį pįstininką laukelyje d5.
Po šio ėjimo pėstininkas d4 vėliau tampa geru puolimo objektu. Žaidžiant baltaisiais reikia visaip trukdyti, kad juodieji neįgyvendintų šio sumanymo.
Juodųjų planas ėjimais 9. .... Že6, Rf6 ir Žc6 užpulti pėstininką d4. Tačiau tam sumanymui buvo galima ir kitaip pergrupuoti figūras pirmiau sužaidus 9. ... 0-0
Ėjimas 10. ... f6 tik silpnintų juodųjų karaliaus sparną.
Žirgas e6 užima dominuojančią poziciją; be to, juodieji, turėdami persvarą karaliaus sparne, galėtų pradėti puolimą. Todėl baltiesiems reikia atverti poziciją ir mėginti aktyvinti fogūras.
Tik šitaip! Bet dabar pėstininkas d4 lieka silpnas ir reikalauja nuolatinės priežiūros.
Geriau buvo iškart žaisti 16. ... c6 ir 17. ... Vc7
Juodųjų padėtis gera, nes d4 silpnas. Todėl didmeistris mėgina paaštrinti padėtį.
Iš karto nesupratau, kodėl Smyslovas aukoja pėstininką. Tik vėliau, kai susidarė finalinė padėtis, viskas paaiškėjo.
Valdovės padėtis centre puiki ir nematyti, kaip baltieji galėtų tęsti puolimą. Smyslovas pasirinko įdomų tęsinį.
Kaip minėjau, tokiai padėčiai esant, Smyslovas ilgai galvojo: valandą ir 15 minučių man teko jaudintis. Pagaliau sulaukiau atsakymo...
Galimas variantas 27. ... V:e3 28. Vh5+ Kg8 29. Vf7+ ir lygiosios dėl amžinojo šacho. Smyslovas
negalėjo žaisti kitaip. Po 27. Rg5 sektų 27. ... Vg7!, o į 27. Rf8 juodieji atsakytų 27. ... Re8. Biografinė informacija
Vladas Mikėnas (19101992) pirmasis profesionalus iškilus Lietuvos šachmatininkas, tarptautinės kategorijos teisėjas, žurnalistas, knygų apie šachmatus autorius. Gimė Taline, Estijoje. 1929 ir 1930 m. Estijos čempionas. 1931 m. apsigyveno Lietuvoje. Karo metais gyveno Kazanėje, mobilizuotas į armiją, tačiau netrukus paleistas ir dirbo Lietuvos atstovybėje Maskvoje buhalteriu. Nuo 1944 m. gyveno Lietuvoje. Už Lietuvą pirmoje lentoje dalyvavo 5-iose šachmatų olimpiadose 10 kartų žaidė TSRS čempionatų finaluose (paskutinį kartą 1970 m. Rygoje). Yra laimėjęs prieš pasaulio čempionus A. Aliochiną, M. Botviniką, V. Smyslovą, M. Talį. Pasaulio šachmatų pirmenybių vyr. teisėjas teisėjavo partijoms: G. Kasparovas A. Beliavskis; G. Kasparovas V. Smyslovas; G. Kasparovas A. Karpovas. Buvo vienas retų šachmatininkų, turėjusį lygų rezultatą su Aliochinu (1:1 ir trys lygiosios).
Mikėno vardu pavadinta Mikėno sistema, kitaip dar Floro-Mikėno sistema ar Mikėno-Karlso
sistema Angliškojoje pradžioje (A18: 1.c4 Žf6 2.Žc3 e6 3.e4). Valdovės žirgo gynyba dar
vadinama Bogoliubovo-Mikėno gynyba (A40: 1.d4 Žc6). Žinomas ir Mikėno variantas
Nimcovičiaus gynyboje (1. d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žc3 Rb4 4.Vd3). Ištrauka iš knygos 35 metai prie šachmatų lentos (1961): Prieš 40 metų... Estijos sostinėje, Talino miesto centre, toje vietoje, kur dabar yra Stalino aikštė [pastaba: dabar, nuo 1970 m., Viru], prieš 40 m. buvo Kalevo sporto draugijos stadionas. Nedideliame dviejų aukštų mediniame name burdavosi sportininkai. Čia susirinkdavo sunkumų kilnotojai, boksininkai, imtynininkai, krepšininkai, stalo tenisininkai, lengvaatlečiai ir šachmatų mėgėjai, kuriems pirmajame aukšte buvo išskirtas erdvus kambarys. Vieną šaltą, lietingą rudenio dieną kokių 10 m. amžiaus berniukas smalsiai žvilgčiojo pro langą, mėgindamas įsižiūrėti į besikeičiančias padėtis šachmatų lentose. Išalkęs ir permirkęs vaikinukas prastoviniuodavo už grotų iki vėlyvo vakaro jam stigo drąsos užeiti į vidų. Tai kartojosi daug dienų; pagaliau klubo vedėjas, pastebėjęs berniuko susidomėjimą, leido jam užeidinėti į patalpą. Vargu ar tuo metu šis berniukas galėjo nuvokti, kad vėliau visas jo gyvenimas bus glaudžiai susijęs su šachmatais... Pirmieji žingsniai Mano gyvenimas vaikystėje buvo sunkus: būdamas 10-ies netekau tėvo, todėl besimokydamas turėjau pats užsidirbti sau pragyvenimui. Tačiau nežiūrint to, šachmatams sugebėdavau surasti laiko: naktimis, pasislėpęs nuo motinos ir seserų, įdėmiai studijuodavau prie žibalinės lempos meistrų sužaistas partijas. Daug energijos ir atkaklumo reikalavo šachmatai, o to mano nenuilstamo darbo vaisiai reiškėsi laba iš lėto. Pradžioje man nesisekė, buvau net netekęs vilčių iškopti aukščiau, bet pradėtojo darbo nemečiau. Netrukus viskas pasikeitė pradėjau greit kilti. 1925 m. man teko pirmą kartą dalyvauti Talino šachmatų klubo surengtame jubiliejiniame šachmatų turnyre. Tarp senesni amžiaus šachmatų mėgėjų buvau vienintelis jaunosios kartos atstovas, kuriam buvo leista dalyvauti. Jaučiausi be galo laimimgas. Deja, varžybų pradžia man buvo labai nesėkminga pralošiau 3 partijas iš eilės. Jau buvo kalbama, kad per anksti man leido dalyvauti tokiame rimtame turnyre. Bet toliau reikalai pasitaisė: laimėdamas partiją po partijos, aš puse taško aplenkiau savo rimčiausią varžovą F. Amelungą ir iškovojau pirmąją vietą. Buvau apdovanotas diplomu ir vertinga dovana brangiomis dramblio kaulo šachmatų figūromis. Pirmasis apdovanojimas garbingas ir atmintinas įvykis. *) Deividas Jonovičius Bronšteinas (1924-2006) žydų kilmės šachmatų didmeistris iš Ukrainos, 1951 m. žaidęs mačą dėl pasaulio čempiono vardo su M. Botviniku, pasibaigiusį lygiosiomis (12:12). Du kartus laimėjo SSRS čempionatą (1948 ir 1949 m.). Yra parašęs knygų apie šachmatus. 20 m. laikra6tyje Izvestija vedė šachmatų skyrelį. Į šachmatus žiūrėjo, kaip į meną, jautė varžovo psichologinę būklę ir numatydavo su ja susijusius galimus ėjimus. Pasižymėjo kaip atakos meistras, pasižymintis šachmatine fantazija. Daug prisidėjo keičiant požiūrį į Karaliaus indiškąją gynybą, šį debiutą paverčiant populiaria sistema (apie ją 1999 m. išleido knygą). Prisidėjo ir prie kitų debiutų vystymo, pvz., yra jo vardu pavadintų variantų Karo-Kano ir Skandinaviškoje gynybose... |
