![]() |
|
Skaitiniai |
Čigorino variantas Šachmatų debiutuose yra daug įspūdingų ėjimų. Tarp jų ir kuklusis 2. Ve2 Prancūziškoje gynyboje ( ![]() Vis tik, kaip paprastai ir būna, ne viskas taip paprasta. Baltųjų rikis gali įsikurti g2, tad jis nėra visiškai užblokuotas. Ir tada žaidimas gali atrodyti kaip atvirkštinė Senoji indiškoji gynyba. Jei juodųjų žirgas stengsis pavaikyti baltųjų valdovę Žb8-c6-d4, tai jis nesunkiai galės būti išvejamas su c3 valdovei suteikiant puikų laukelį c2. 1982 m. monografijoje apie Prancūziškąją gynybą Aleksejus Suetinas rašė:
Tai gali atrodyti kaip modernios debiutų strategijos pradininkas, kurioje pusiau atvirame išsidėstyme siekiama Senosios
indiškos sistemos kita spalva, pvz., kaip variante Panašiai pastebi ir Gligoričius, Uhlmanas ir Botvinikas (Prancūziškoji gynyba, 1975): Čigorino ėjimas 2. Ve2 gali virsti Senąja indiškąja ataka (kurioje paprastai valdovė eina į e2), tačiau darydami ėjimus kita tvarką juodieji gali jos išvengti ir įgauti agresyvesnę padėtį. Ir didysis Kasparovas, Mano pirmtakų pirmojoje dalyje komentuodamas Čigorino-Teichmano partiją (1895), rašo:Čigorinas pademonstravo visas pagrindines išsidėstymo su rikiu ant g2 ir simetriniais e4 ir e5 pėstininkais idėjas: žirgo c6 suvaržymą su c2-c3, žirgo manevrą į c4 [ ... ] Tai buvo ateities stilius! Po daugelio dešimtmečių madinga tapo Senoji indiškoji ataka. Taigi, 1893 m. neoficialų 22 partijų mačą St. Peterburge žaidė du stipriausi to meto šachmatininkai rusas Michailas
Čigorinas ir vokietis Zygbertas Tarašas. Tai buvo ne tik šachmatų milžinų, bet ir šachmatų mokyklų dvikova. Mačas
baigėsi lygiosiomis (+9 -9 =4). Ir visoje, išskyrus vieną, baltaisiais Čigorinas sužaidė bjaurųjį 2.Ve2. Mačo partijas vėliau savo
Dreihundert Schachpartien (300 partijų) analizavo Tarašas. Anot jo, Čigorinas nebuvo pirmasis, žaidęs taip. Pirmosios partijos komentaruose jis rašė: Savo ruožtu, Čigorinas pats turėjo kažką pasakyti apie šį ėjimą žurnale Šachmaty (1894):
Turiu pasakyti, kad šio ėjimo kilmė nemaža dalimi yra atsitiktinė. Aš jį pusiau juokais nurodžiau privačiame poklabyje su
grupele žaidėjų. Tačiau vėliau analizuodamas ėjimą pamačiau, kad jis visai nevertas pašaipos. Aš buvau nustebintas
trupučio panašumo su pozicija iš vienos mano su Tarašu partijų: Albert Heyde mačo analizėje (1893) padarė svarbią pastabą: Pažymėtina, kad pats Čigorinas padarė ne iškart, kadangi gynyboje su 2. ... Re7 valdovės ėjimas įgauna jėgą tik su 3. b3 ir 4. Rb2. Čia ir yra kampas! Logiškas 2. Re7 paruošia d5. Ir vis tik Tarašas nežaidė 2. Re7 iki pat 10-os mačo partijos. 4-iose partijose jis rinkosi 2. c5. Ir Čigorinas antrą kartą pasitaikius progai nesirinko g3, Rg2, d3 plano, o pirmą kartą (2-je mačo partijoje, 1893) žaidė (komentarai Tarašo, jei nepaminėta kitaip):
Šituo ėjimu juodieji pakeičia į Siciliškąją gynybą, kurioje valdovė laukelyje e2 jokiu atveju negali padėti atakuoti.
Šis ėjimas, atsižvelgiant į nereikšmingą grėsmę Žb8-c6-d4 nėra geras ir tampa vėlesnių problem pagrindu. Baltieji turėtų žaisti g2-g3 kaip 4 ir 6 mačo partijose ir netenki galimybės pravyti priešininko žirgą su c2-c3.
Rikio fianketo, be abejo, buvo numatytas žaidžiant Ve2
Redakt. Čia gauname puikų Tarašo garsiojo sarkazmo pavyzdį: Kaip matome, Čigorinas daug išmoko iš
Steinico, galbūt,
perdaug. Bet kuriuo atveju, buvo natūraliau pasitraukti valdove į d1 ir tęsti d3, Re3, Rg2 ir t.t. Vis tik, nors Tarašas nebuvo 2. Ve2 gerbėjas, tačiau, atrodo jis vertino šį ėjimą ne kaip būdą pasiekti tam tikrą poziciją, o siekį žaisti įdomiai. To Tarašas siekė ir kaitaliodamas savo atsakymus, pvz., net pasiekęs puikią padėtį 6-je partijoje po 2. ... c5 3.g3 Žc6 4. Rg2 Žd4 5. Vd3 Re7, jis 8-je sužaidė kitaip: 4. Re7 Pažvelkime į 12-ą mačo partiją (kabutėse Tarašo komentarai):
Nuomonės, kaip reikia žaisti šį variantą, kito. Deutsches Wochenschach 1893 m. gruodžio numeryje teigiama, kad tai paprasčiausias ir saugiausias atsakymas į baltųjų koncepciją, tačiau, kita vertus, Deutsche Schachzeitung, irgi 1893 m. gruodžio numeryje, teigiama, kad 2. c5 yra aiškiai geriausias į tą nestandartinį ėjimą ir istorija rodo, kad, atrodo, Schachzeitung buvo teisus. Pvz., P.R. von Bilguer Handbuch des Schachspiels (1922) mini, kad Steinicas geriausiu laikė išsidėstymą c5, Nc6, d6, Žf6, Re7 ir 0-0, vėliau žaidžiant d6-d5. Tam pritarė Eivė (Theorie der Schaakopeningen, 1953), Suetinas (1982), Psachis (1992), Uhlmann (2004) pirmenybę irgi atidavė 2. c5, kurį taip pat rinkosi Morozevičius, Barejevas, Jusupovas, Korčnojus ir kt. Nors 2. ... Re7 estetiškai atrodo geriau
Kūrybiškas atsakas nukreiptas prieš d7-d5
3. Normaliu išvystymu būtų 4...Žf6, po kurio juodieji sugriautų savo karaliaus flangą per 5 .ed ed (5. ... V:d5 blogai juodiesiems) 6. R:f6 gf. Todėl aš visose šio debiuto partijose pasirinkau ėjimą rikiu. Jis provokuoja e pėstininko ėjimą pirmyn, nes jis e4 laukelyje juodiesiems mažiau malonus nei e5. Bendrai imant, centriniai pėstininkai yra geriausi kai yra paėję per du laukelius, todėl čia 4. ... d4 nėra geras; baltieji galėtų keliskart atakuoti pėstininką su c2-c3, Žf3 ir t.t. ir taip priversti išsikeisti. Įdomūs pastebėjimai, bet dar įdomiau, kad atrodo, kad Čigorinas iš vis neketino žaisti 5. ed! Trijose paskutin4se partijose jis rinkosi 5. Žc3 arba 5. e5 (kuris, beje 1998 m. buvo sužaistas prieš didmeistrį R. Vaganianą).
Vėliau mače Čigorinas pakeitė į 5. R:f6, tačiau anot G. Kasparovo (Mano pirmtakai, t.1), rikio kirtimas silpnesnis už e5.
Ši pozicija susidarė ir 14-je partijoje. Juodieji užbaigė rikio manevrą Rf8-e7-f6-e7-f8! Anot Tarašo, tai geriau nei silpninti karaliaus flange su g7-g6: Niekas negali kaltinti rikio padarius 4 ėjimus; žinoma, kartu tai laiko praradimas. Tačiau kadangi po ėjimo e4-e5 juodieji gauna galimybę žaisti valdovės sparne ir ten pradėti ataką, kai nedaug kas gali jiems nutikti karaliaus sparne. Tačiau tai nebuvo pabaiga. Idėja atakuoti g7 su Vg4 įkvėpė Čigoriną 1899 m. prieš Showalterį sužaisti dar radikaliau -
3. Vg4!? (po 2. ... Re7). Partija vyko 'Winawer stiliumi: Ir netgi jei juodieji atsako geriausiu 2. c5, baltiesiems nebūtinas g3, Rg2, Žf3 išsidėstymas. Maroczy dar 1904 m. prieš Sviderskį sužaidė 3. f4 ir dabar tai trečiasis pagal populiarumą baltųjų ėjimas. 1904 m. pats Čigorinas, pasigavęs Maroczi idėją, dukart bandė 3. f4 (prieš Showalter ir Marco), tačiau abu kartus pralošė (tąkart, Cambridge Spring, buvo prasta jo forma). Tačiau 3. f4 4-me dešimtm. naudojo P. Keresas, o vėliau ir kiti stiprūs šachmatininkai. Kaip kūrybiškai galima žaisti šį varianto, puikiai demonstruoja šios partijos pradžia: L. Day - R. Stonkus, 1995
Čia N. Minevo knygoje Prancūziškoji gynyba 2: naujos ir užmirštos idėjos apie ėjimą 4.
Žge7 pakomentuojama
kaip apie labai abejotiną ir pateikiama Hofmano-Edelmano partija (1984), kurioje baltieji greitai laimėjo:
ir vėliau baltieji laimėjo:
Neseniai |