Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Mikėnas ir čempionai
Magiškieji šachmatai
Forumas apie šachmatus
Pirmasis čempionų mačas
Olandiškoji gynyba
Čempionai: Borisas Spaskis
B. Fišerio „šimtmečio“ partija
Laskeris – matematikas ir filosofas
Gruzijos šachmatininkių proveržis
Bilbao meistrų turnyras: kepurė uždėta
Šachmatų olimpiada, 2010
Anandas-Topalovas: Ant skustuvo ašmenų
Olandiškas pretendentų pėdsakas
Fišeris: išprotėjęs genijus
Unix, C kalbos kiltis ir ... šachmatai
Tos nepaprastos figūrėlės
Cirko direktoriaus duktė
Tik žaidžiam sąžiningai... Parabolės lenktas likimas

Čigorino variantas  

Šachmatų debiutuose yra daug įspūdingų ėjimų. Tarp jų ir kuklusis 2. Ve2 Prancūziškoje gynyboje (1. e4 e6 2. Ve2). Jis pasirodė 1893 m. Čigorino-Tarašo partijose ir todėl stebino – kaip tokio lygio šachmatininkas gali daryti tokį absurdišką ėjimą?! Vadinasi, baltieji privalo turėti kažkokią idėją dėl jo – ir ji yra: trukdyti juodiesiems sužaisti 2. … d5. Tačiau vis tik sužaidus 2. … d5 3. e:d5 V:d5 turime Skandinavišką partiją su keista valdovės padėtimi laukelyje e2. O juodiesiems žaidžiant kitaip, vis tik atrodo, kad valdovė ne savo vežėčiose.

Vis tik, kaip paprastai ir būna, ne viskas taip paprasta. Baltųjų rikis gali įsikurti g2, tad jis nėra visiškai užblokuotas. Ir tada žaidimas gali atrodyti kaip atvirkštinė Senoji indiškoji gynyba. Jei juodųjų žirgas stengsis pavaikyti baltųjų valdovę Žb8-c6-d4, tai jis nesunkiai galės būti išvejamas su c3 valdovei suteikiant puikų laukelį c2.

1982 m. monografijoje apie Prancūziškąją gynybą Aleksejus Suetinas rašė: „Tai gali atrodyti kaip modernios debiutų strategijos pradininkas, kurioje pusiau atvirame išsidėstyme siekiama Senosios indiškos sistemos kita spalva, pvz., kaip variante 2. d3 d5 3. Žd2 ir t.t.“.

Panašiai pastebi ir Gligoričius, Uhlmanas ir Botvinikas (Prancūziškoji gynyba, 1975): „Čigorino ėjimas 2. Ve2 gali virsti Senąja indiškąja ataka (kurioje paprastai valdovė eina į e2), tačiau darydami ėjimus kita tvarką juodieji gali jos išvengti ir įgauti agresyvesnę padėtį“.

Ir didysis Kasparovas, „Mano pirmtakų“ pirmojoje dalyje komentuodamas Čigorino-Teichmano partiją (1895), rašo: „Čigorinas¹⁾ pademonstravo visas pagrindines išsidėstymo su rikiu ant g2 ir simetriniais e4 ir e5 pėstininkais idėjas: žirgo c6 suvaržymą su c2-c3, žirgo manevrą į c4 [ ... ] Tai buvo ateities stilius! Po daugelio dešimtmečių madinga tapo Senoji indiškoji ataka“.

Taigi, 1893 m. neoficialų 22 partijų mačą St. Peterburge žaidė du stipriausi to meto šachmatininkai – rusas Michailas Čigorinas ir vokietis Zygbertas Tarašas²⁾. Tai buvo ne tik šachmatų milžinų, bet ir šachmatų mokyklų dvikova. Mačas baigėsi lygiosiomis (+9 -9 =4). Ir visoje, išskyrus vieną, baltaisiais Čigorinas sužaidė „bjaurųjį“ 2.Ve2. Mačo partijas vėliau savo „Dreihundert Schachpartien“ (300 partijų) analizavo Tarašas. Anot jo, Čigorinas nebuvo pirmasis, žaidęs taip. Pirmosios partijos komentaruose jis rašė:
„Šis ėjimas nebuvo man siurprizu, aš jį jau mačiau partiloje su Pollock‘u, tačiau neatkreipiau dėmesio. Jis neturi jokios kitos vertės išskyrus trukdymą žaisti įprastai ir veda į sunkų, uždarą žaidimą abiem pusėms. Tokie eksperimentai paprastai baltiesiems leidžiami be didelės rizikos“.

Savo ruožtu, Čigorinas pats turėjo kažką pasakyti apie šį ėjimą žurnale „Šachmaty“ (1894): „Turiu pasakyti, kad šio ėjimo kilmė nemaža dalimi yra atsitiktinė. Aš jį pusiau juokais nurodžiau privačiame poklabyje su grupele žaidėjų. Tačiau vėliau analizuodamas ėjimą pamačiau, kad jis visai nevertas pašaipos. Aš buvau nustebintas trupučio panašumo su pozicija iš vienos mano su Tarašu partijų: 1.e4 e5 2.Žf3 Žc6 3.Rb5 Žf6 4.d3 d6 5.c3 g6 6.Žbd2 Rg7 7.Žf1 0-0 8.Ra4 d5 9.Ve2 Karalienės ėjimu Tarašas neleido kirsti juodųjų pėstininko su e pėstininku, kuris gynė d pėstininką. Tai man davė idėją vystyti planą g3, Rg2, d3. [ … ]
Ėjimo 2. Ve2 įvertinimas gali būti padarytas tik jungtyje su visu iš jo kylančiu planu, o ne atskirai, kaip darė kritikai. Tų kritikų požiūrio siaurumas yra stebinantis. Vienas jų, pvz., pateikė variantą 3. d4 po 1.e4 e6 2.Ve2 Re7, kuris palieka baltuosius silpnoje padėtyje – savo paskaičiavimuose, kaip minėjau prieš tai, aš niekad neturėjau intencijos eiti d4. Kitas kritikas komentavo, kad 2. Ve2 veda prie ypatingo žaidimo, kuris yra Siciliškosios, Fianketo ir Prancūziškosios gynybos derinys – ir kuriame gynyba yra lengvesnė nei po kokio kito įprasto ėjimo. Mačo rezultatas pakankamai parodo, kad gynyba nėra tokia paprasta, kaip atrodo kritikui. Trečias, ketvirtas, penktas... tvirtino, kad stipresnis 2. d4. Tačiau sunku pajusti jo stiprumą. Buvo laikas, kai girdėjau, kad šis ar tas yra stipresnis, bet kaip suprantu susižavėjimo laikas praeina ir to stiprumo svarba man tampa labiau neaiški“.

Albert Heyde mačo analizėje (1893) padarė svarbią pastabą: „Pažymėtina, kad pats Čigorinas padarė ne iškart, kadangi gynyboje su 2. ... Re7 valdovės ėjimas įgauna jėgą tik su 3. b3 ir 4. Rb2“.

Čia ir yra kampas! Logiškas 2. … Re7 paruošia d5. Ir vis tik Tarašas nežaidė 2. … Re7 iki pat 10-os mačo partijos. 4-iose partijose jis rinkosi 2. … c5. Ir Čigorinas antrą kartą pasitaikius progai nesirinko g3, Rg2, d3 plano, o pirmą kartą (2-je mačo partijoje, 1893) žaidė (komentarai Tarašo, jei nepaminėta kitaip):

1. e4 e6 2. Ve2 c5

Šituo ėjimu juodieji pakeičia į Siciliškąją gynybą, kurioje valdovė laukelyje e2 jokiu atveju negali padėti atakuoti.

3. Žc3

Šis ėjimas, atsižvelgiant į nereikšmingą grėsmę Žb8-c6-d4 nėra geras ir tampa vėlesnių problem pagrindu. Baltieji turėtų žaisti g2-g3 – kaip 4 ir 6 mačo partijose – ir netenki galimybės pravyti priešininko žirgą su c2-c3.

3. ... Žc6 4. Žf3 a6 5. g3

Rikio fianketo, be abejo, buvo numatytas žaidžiant Ve2

5. ... Žd4 6. Vd3

Redakt. Čia gauname puikų Tarašo garsiojo sarkazmo pavyzdį: „Kaip matome, Čigorinas daug išmoko iš Steinico, galbūt, perdaug. Bet kuriuo atveju, buvo natūraliau pasitraukti valdove į d1 ir tęsti d3, Re3, Rg2 ir t.t.“
Galiausiai Tarašas gavo iš tikro puikią padėtį, tačiau, deja, buvo užmatuotas.

Vis tik, nors Tarašas nebuvo 2. Ve2 gerbėjas, tačiau, atrodo jis vertino šį ėjimą – ne kaip būdą pasiekti tam tikrą poziciją, o siekį žaisti įdomiai. To Tarašas siekė ir kaitaliodamas savo atsakymus, pvz., net pasiekęs puikią padėtį 6-je partijoje po 2. ... c5 3.g3 Žc6 4. Rg2 Žd4 5. Vd3 Re7, jis 8-oje sužaidė kitaip: 4. ... Re7

Pažvelkime į 12-ą mačo partiją (kabutėse Tarašo komentarai):

1. e4 e6 2. Ve2 Re7

Nuomonės, kaip reikia žaisti šį variantą, kito. „Deutsches Wochenschach“ 1893 m. gruodžio numeryje teigiama, kad tai „paprasčiausias ir saugiausias atsakymas į baltųjų koncepciją“, tačiau, kita vertus, „Deutsche Schachzeitung“, irgi 1893 m. gruodžio numeryje, teigiama, kad 2. ... c5 yra „aiškiai geriausias į tą nestandartinį ėjimą“ – ir istorija rodo, kad, atrodo, Schachzeitung buvo teisus. Pvz., P.R. von Bilguer „Handbuch des Schachspiels“ (1922) mini, kad Steinicas geriausiu laikė išsidėstymą c5, Nc6, d6, Žf6, Re7 ir 0-0, vėliau žaidžiant d6-d5. Tam pritarė Eivė (Theorie der Schaakopeningen, 1953), Suetinas (1982), Psachis (1992), Uhlmann (2004) pirmenybę irgi atidavė 2. ... c5, kurį taip pat rinkos Morozevičius, Barejevas, Jusupovas, Korčnojus ir kt. Nors 2. ... Re7 estetiškai atrodo geriau…

3. b3

„Kūrybiškas atsakas nukreiptas prieš d7-d5” 3. ... d5 4. Rb2 Rf6

„Normaliu išvystymu būtų 4...Žf6, po kurio juodieji sugriautų savo karaliaus flangą per 5 .ed ed (5. ... V:d5 blogai juodiesiems [pvz., 6. Žc3 Vd8 7. Žf3 c5 8. g4 h6 9. Bg1 Žc6 10. h4 Kf8, 1-0 po 33 ėj., R. Lendway-L. Somlai, 1991] ) 6. R:f6 gf. Todėl aš visose šio debiuto partijose pasirinkau ėjimą rikiu. Jis provokuoja e pėstininko ėjimą pirmyn, nes jis e4 laukelyje juodiesiems mažiau malonus nei e5. Bendrai imant, centriniai pėstininkai yra geriausi kai yra paėję per du laukelius, todėl čia 4. ... d4 nėra geras; baltieji galėtų keliskart atakuoti pėstininką su c2-c3, Žf3 ir t.t. ir taip priversti išsikeisti“.

Įdomūs pastebėjimai, bet dar įdomiau, kad atrodo, kad Čigorinas iš vis neketino žaisti 5. ed! Trijose paskutinėse partijose jis rinkosi 5. Žc3 arba 5. e5 (kuris, beje 1998 m. buvo B. Šovunovo sužaistas prieš didmeistrį R. Vaganianą).

5. e5

Vėliau mače Čigorinas pakeitė į 5. R:f6, tačiau anot G. Kasparovo („Mano pirmtakai“, t.1), rikio kirtimas silpnesnis už e5.

5. ... Re7 6. Vg4 Rf8

Ši pozicija susidarė ir 14-je partijoje. Juodieji „užbaigė“ rikio manevrą Rf8-e7-f6-e7-f8! Anot Tarašo, tai geriau nei silpninti karaliaus flange su g7-g6: „Niekas negali kaltinti rikio padarius 4 ėjimus; žinoma, kartu tai laiko praradimas. Tačiau kadangi po ėjimo e4-e5 juodieji gauna galimybę žaisti valdovės sparne ir ten pradėti ataką, kai nedaug kas gali jiems nutikti karaliaus sparne“.

Tačiau tai nebuvo pabaiga. Idėja atakuoti g7 su Vg4 įkvėpė Čigoriną 1899 m. prieš Showalter’į sužaisti dar radikaliau - 3. Vg4!? (po 2. ... Re7). Partija vyko „Winawer” stiliumi: 3. ... Žf6!? 4. Vxg7 Bg8 5. Vh6 ir baltieji laimėjo – kas dar kartą parodo Ve2 potencialą.

Ir netgi jei juodieji atsako geriausiu 2. … c5, baltiesiems nebūtinas g3, Rg2, Žf3 išsidėstymas. Maroczy dar 1904 m. prieš Sviderskį sužaidė 3. f4 – ir dabar tai trečiasis pagal populiarumą baltųjų ėjimas. 1904 m. pats Čigorinas, pasigavęs Maroczi idėją, dukart bandė 3. f4 (prieš Showalter ir Marco), tačiau abu kartus pralošė (tąkart, Cambridge Spring, buvo prasta jo forma). Tačiau 3. f4 4-me dešimtm. naudojo P. Keresas, o vėliau ir kiti stiprūs šachmatininkai.

Kaip kūrybiškai galima žaisti šį varianto, puikiai demonstruoja šios partijos pradžia:

L. Day - R. Stonkus, 1995

1. e4 e6 2. Ve2 c5 3. f4 Žc6 4. Žf3 Žf6

Čia N. Minevo knygoje „Prancūziškoji gynyba 2: naujos ir užmirštos idėjos“ apie ėjimą 4. … Žge7 pakomentuojama kaip apie „labai abejotiną“ ir pateikiama Hofmano-Edelmano partija (1984), kurioje baltieji greitai laimėjo:
5. c3 d5 6. d3 b6 7. g3 de 8. de a5 9. Ža3 Rb7 10. Re3 Žc8 11. Bd1 Vc7 12. Žb5 Ve7 13. e5 Ra6 14. Rg2 Vb7 15. a4 Ž8a7 16. Žg5 Rc7 17. Vf3 Bc8 18. Žd6+ R:d6 19. Bxd6 Vc7 20. Vh5 g6 21. Vh6 (grėsmės 22. Vg7 ir 22. Ž:h7)
Įdomu, kad vietoje 5. c3 ECO rekomenduoja 5. g3 d5 6. d3 g6 7. Rg2 Rg7 8. 0-0 b6 9. Žc3 0-0 10. Rd2 Žd4 su lygia padėtimi pagal P. Keresą.

5. c3 b5 6. g4!? Ž:g4 7. V:b5 Re7 8. Bg1 Rh4+ 9. Ke2

ir vėliau baltieji laimėjo:

10. d3 Re7 11. B:g4 a4 12. Kf2 Ra6 13. V:a4 R:d3 14. Vd1 R:e4 15. Rd3 h5 16. B:g7 Rh4+ 17. Kg1 Vf6 18. Bg2 Rd5 19. Žbd2 Ke7 20. Že4 R:e4 21. R:e4 d5 22. Rd3 Bag8 23. Re3 d4 24. cd cd 25. Rd2 B:g2+ 26. K:g2 Bg8+ 27. Kh1 e5 28. Bc1 Rf2 29. Re4
1-0

Neseniai 3. f4 patraukė ir kūrybiškų britų N. Šorto ir L. McShane dėmesį. Šortas jį dukart panaudojo 1997 m. prieš V. Korčnojų, prieš kurį taip sužaidė ir L. McShane. Stiprus baltarusių didmeistris A. Fiodorovas taip pat žaidė 3. f4, po dviejų ėjimų sužaisdamas b2-b3. Tai dar kartą parodo, kad 2. Ve2 nėra vien noras sužaisti senąją indiškąją ataką, bet turi ir savarankišką vertę.

Dar įdomus, nors, galbūt, ne stipriausias atsakas į 2. Ve2 yra 2. ... b6 (galbūt net turint galvoje Ra6). Baltieji gali tęsti keliais būdais (3. d4; 3. Žf3; 3. Žc3; 3. f4), nors neblogas ir paties M. Čigorino tęsinys prieš Dž. Blekburną (1895, Hastings, 8 turas, 1-0 56 ėjime):
1. e4 e6 2. Ve2 b6 3. g3 Rb7 4. Rg2 Re7 5. d3

Kaip dar galima žaisti (už ir prieš) Čigorino variantą?

Kai kurios šachmatų programos išvis pasiūlo 2. ... e5!?

Ir tada baltiesiems nebūtina žaisti „ramiai“ 3. Žf3 ar 3. g3, nes jie gali tęsti karaliaus gambito stiliumi 3. f4!? (reikia tik įsivaizduoti, kaip Prancūziškos gynybos žaidėjas jaučiasi susidūręs su karaliaus gambitu!). Galimas netgi 3. Ve3!? ėjimas, kurį pasiūlė IM Stefan Buecker'is. Trumpai ap=velgsime šį keistoką ėjimą:

Po natūralaus atsakymo 4. ... Žf6, baltieji gali žaisti arba Itališkos partijos (5. Rc4) arba Ispaniškosios partijos stiliumi, pvz., 5. Žf3 Žc6 6. Rb5 Žg4 7. Ve2 a6 8. Rc4 ir baltieji turi padėtį analogišką Ispaniškajai partijai ir gali jaustis komfortabiliai.

Net jei baltieji atsitraukia į Ra4, jie išlaiko jiems įprastą įtampą (8. Ra4 b5 9. Rb3 Rc5 10. 0-0):

Pvz.,
9...Ža5?! 10. h3 Žf6 11. Ž:e5
9...0-0 10. c3
9...Ve7 10. Žc3
9...Rb7 10. a4
9...d6 10. Rd5

Jei juodieji nusprendžia parengti Rc5 su b6 (taip partija gali vystytis itališkame stiliuje po 5. Rc4), baltieji tam planui pasipriešina su c3 paruošdami d4, pvz., 5. Žf3 b6 6. c3 Rc5 7. d4 ed 8. cd Rb4+ su baltųjų pranašumu:

Tačiau blogai yra Škotiškos partijos stilius: 4. Žf3 Žc6 5. d4?! ed 6. Ž:d4 Rc5 7. c3 0-0

Su šiuo 2. ... e5 ėjimu susidūrė ir pats M. Čigorinas partijoje prieš Georg Marco (1895 m., 11 ture):
1. e4 e6 2.Ve2 e5 (tai nėra visiškas laiko švaistymas, nes baltieji su valdove e2 neturi pranašumo.
3. g3 Žc6 4. Rg2 Rc5 5. c3 Žf6 (šioje partijoje baltieji laimėjo 37-u ėjimu, 1-0)

¹⁾ Michailas Čigorinas (1850-1908) – rusų šachmatininkas, dukart dalyvavęs mače dėl pasaulio čempiono su V. Steinicu (1889 ir 1892 m., tačiau abu (ir abu Havanoje) kartus pralaimėjęs (+6-10=1 bei +8-10=5) – nors bendras jo rezultarų su V. Steinicu santykis apylygis (+24-27=8). O garsiausiomis tapo jo dvi pergalės prieš Steinicą, žaistos per telegrafą (1890), sprendžiant teorinį ginčą Evanso gambite bei Dviejų žirgų gynyboje. Tarptautiniuose turnyruose dalyvavo nuo 1881 m., o labiausiai pasižymėjo 1895 m. turnyre Hastingse. Pasižymėjo romantiniu žaidimo stiliumi ir buvo labai patyręs gambituose. Pažymėtinas jo indėlis į šachmatų debiutus – jo vardu pavadinti variantai Valdovės gambite, Slaviškoje gynyboje, Ispaniškoje partijoje. Tačiau įdomiausias variantas Prancūziškoje gynyboje (1. e4 e6 2. Ve2), kurį sėkmingai naudojo savo partijose – laikomas Karaliaus indiškųjų išsidėstymų pradininku, nors jo naudotas ir kitiems tikslams. Leido šachmatų žurnalus. Mirė Liubline nuo cukrinio diabeto; mėnesis iki Pirmojo pasaulinio karo jo palaikai pervežti į St. Peterburgą. Dažnai buvo laikomas įkvėpėju „tarybinei šachmatų mokyklai“. Jo garbei pavadintas asteroidas 7268.

²⁾ Zigbertas Tarašas (Siegbert Tarrasch, 1862-1934) – žydų kilmės prūsų gydytojas, šachmatininkas ir šachmatų teoretikas, knygų apie šachmatus autorius. Knygoje „Šachmatų žaidimas“ (1931) pažymėjo: „Šachmatai, kaip meilė ir muzika, gali paversti žmones laimingais“. Sėkmingai turnyruose pasirodė prieš tuometinį čempioną V. Steinicą (+3-0=1), tačiau 1892 m. nesivaržė dėl čempiono vardo, nes nenorėjo atsisakyti medicinos praktikos. Vėliau lygiosiomis sužaidė mačus su M. Čigorinu (+9-9=4), laimėdavo svarbius turnyrus. Tačiau pralaimėjo i 1908 m. mačą dėl pasaulio čempiono titulo prieš E. Laskerį (+8-3=5). Buvo tarp pirmųjų 5-ių, kuriems suteiktas didmeistrio titulas. Buvo V. Steinico idėjų pasekėjas ir jų vystytojas, labiau vertinęs figūrų judrumą (nemėgo suvaržytų pozicijų, kurios yra „gemalas pralaimėjimui“). Įvedė „Tarašo taisyklę“: „bokštai turi laikyti savo praeinamuosius pėstininkus iš užnugario, o gintis nuo jų pastačius savo bokštą prieš jį“. Konfrontavo su hipermodernistais, kurie jį laikė „dogmatiku“. Keli debiutų variantai pavadinti jo vardu (Valdovės gambite, Ispaniškoje partijoje, Prancūziškoje gynyboje).