Indipascha gydo ir išpildo troškimus

Pasislėpusi žaliose Strandžos kalnų miškų gelmėse, Indipascha yra ne tik paslaptingiausia vieta šiame kalnyne, bet ko gera ir ir visoje Bulgarijoje. Jos neįmanoma rasti sekant kelio nuorodas. Tiesą sakant, visa Bulgarija kelionės metu pareikalauja intuicijos, nuorodų kartais pritrūksta ir link didmiesčių, tuo labiau jų nėra į šią magišką ir unikalią vietą. Vienintelis būdas ten patekti – prašyti, kad nuvestų kas nors iš vietinių.

Indipaschą galima pasiekti dviem takais. Vienas jų prasideda Gramatikovo kaime, o kitas eina per Malko Turnovo miestą ir Slivarovo kaimą. Kad patektumėte į Indipaschą, reikia gido, džipo ir atkaklumo. Kelias per Strandžos kalnus yra siauras ir vingiuotas, tačiau duobių čia neypatingai daug. Miškinguose Strandžos kalnuose nuo seno buvo uždari medžioklės plotai, skirti tautos elitui. Išvystyto socializmo metais čia ne sykį į savaitgalio keliones atvykdavo medžioklės mėgėjai iš Bulgarijos komunistų partijos politinio biuro ar svečiai iš Sovietų sąjungos. Stone circle: Indipascha Žlugus komunistiniam režimui vietovės statusas pasikeitė, teritorija atsivėrė ir eiliniam žmogui. Tačiau jokiais sprendimais nepakeisi geografijos – prigludusi prie Turkijos sienos, sunkiai prieinama vietovė tebėra viena iš labiausiai izoliuotų visoje Bulgarijoje.

Už eilinio kelio vingio tenka pasukti į beveik nepastebimą taką, apaugusį žole, vietomis užtvertą nukritusiomis sausomis medžio šakomis. Saulėta vasaros diena staiga virsta paslaptinga prieblanda. Aplinkiniai medžiai yra nepaprastai aukšti ir auga labai tankiai. Nepaisant tankmės ir nuolatinio šviesos stygiaus, yra ir pomiškis, atkakliai vešintis didžiųjų medžių pavėsyje. Šis miškas yra išskirtinės vertės: čia galima rasti daugiau nei 60 floros ir faunos rūšių, kurios augo Europoje prieš 1,8 milijonus metų Terco periode. Vidutinis šiame regione augančių medžių amžius ir aukštis yra kur kas didesnis nei šalies vidurkis. Kai kurių ąžuolų kamienų apimtis yra 1,5-2 metrai, o jų amžius - daugiau nei 500 metų. Tačiau nepaisant ąžuolų didybės, Strandžos simbolis – kuklios žiemės, visžaliai augalai su gulsčiu ar kylančiu stiebu, birželio mėnesį žydintys melsvais žiedeliais.

Šalia kelio pasimato Jazmenskio griova. Toliau važiuoti nebegalima, reikia eiti pėsčiomis stačiu taku aukštyn palei nedidelį upeliuką. Medžių kamienus apsiviję lianos, ant kurių lyg didžiuli egzotiški žiedai kabo... rūbai: naktiniai marškiniai, marškinėliai, kojinės, nėriniuoti apatinukai ir kelnaitės.

Po akmens uola – nedidelis ežerėlis, kurį vandeniu užpildo šaltinis. Jo vanduo nepaprastas.

Istorikai sako, kad pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Strandžos kalnuose gyveno trakų gentys, o šioje vietoje buvo šventykla, kur žynės atlikdavo aukojimo ritualus, kur joms atsiskleisdavo ateities paslaptys. Labai mažai kas žinojo takelius į šventą žemę, tik pašvęstieji turėjo teisę čia įžengti. Geležies amžiaus pradžioje (VII-VI a. per. Kr.) trakai čia atlikdavo šventus ritualus, šlovindami Dievą - Saulę. Jie tikėjo dieviška uolų prigimtimi, laikydami jas vyrišku pradu, tuo tarpu kai urvai ir olos simbolizavo moterišką pradą. Jų susijungimas - tai pasaulio pradžia. Strandžos kalnuose yra net keletas uolų šventyklų, dolmenų, aukojimo altorių, o archajiškame vietiniame folklore - daugybė užuominų apie juos. Vėliau, įsigalėjus krikščionybei, daugelis trakų šventovių tapo koplyčiomis. Kitos, kaip ir Indipascha, šimtmečiams bėgant buvo užmirštos, takus link jų paslėpė miškas.

Pasakojama, kad Indipaschoje po dviejų tūkstančių metų gyvybės vandeniu trykštantį šaltinį atrado... buivolas! Legenda byloja, kad vienas ūkininkas turėjo darbštų ir klusnų buivolą, kuris tarnavo jam daug metų, kol paseno ir apako. Ūkininkas jo gailėjo, nebekinkė į jungą ir leisdavo laisvai vaikščioti. Netrukus pastebėjo, kad buivolo sveikata pradėjo pastebimai gerėti ir net grįžo jo regėjimas. Kasdien buivolas kažkur išeidavo, ir ūkininkas nusprendė jį pasekti, kad sužinotų, iš kur gyvulys semiasi jėgas. Taip vėl buvo atrastas takas iki gyvojo vandens šaltinio. Dolmen: Indipascha

Vietiniai gyventojai gali papasakoti daugybę istorijų apie stebuklingus praregėjimus ir pasveikimus bei apie tai, kaip gyvybės šaltinis ne vienai moteriai išgydė nevaisingumą. Pavadinimas Indipascha, pasak vietos gyventojų, iš tiesų reiškia Anti- Pascha: sekantis sekmadienis po Velykų. Dėl nepaaiškinamų priežasčių būtent tada šaltinio gydomosios galios pačios stipriausios.

Prie pat šaltinio yra nedidelė koplytėlė. Apšlakstę vandeniu veidą, akis, atsigėrę jo, lankytojai uždega žvakelę ir pasimeldžia Dievo Motinai, prašydami sveikatos. Medinis stogelis, papuoštas kryžiumi, nuo lietaus saugo dovanas, kurias paliko čia atėjusieji: muilas, tušinukas, plaukų segtukas, veidrodėlis... Kad įgautum sveikatos, būtinai turi ką nors palikti mainais. Jaudinanti pagonybės ir krikščionybės simbiozė.

Visur ant lianų išdžiaustyti skalbiniai yra ne šiaip sau. Tai dalis magiško ritualo: link stebuklingo vandens žmonės eina išsinėrę iš rūbų, kurie paliekami už nugaros ir pamirštami, taip kaip norėtųsi palikti ir pamiršti savo negalias, kurių išsigydyti ateinama. Jei pats ligonis nebepajėgia ateiti iki šaltinio, artimieji atneša ir palieka ant lianų pakabintus jo rūbus, kuriuose jų tikėjimu, glaudžiasi liga. Kaip tik todėl rūbų negalima dėti ant žemės ar palikti vandenyje – jie turi kabėti erdvėje, nepriklausiančioje niekam.

Persipynę pagoniški tikėjimai ir krikščionybė, gūdaus miško paslaptingumas, nepaaiškinamos šią vietovę gaubiančios jėgos pojūtis... Galbūt kaip tik čia yra vartai tarp materialaus ir dvasinio pasaulio. Kelionės į Bulgariją kupinos sielą virpinančių patyrimų, o apsilankymas Indipaschoje išlieka atmintyje visą gyvenimą.

Parengė Dalia Motik,
Pristatė Keliautojo Dainiaus Kinderio tinklapis

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis