Šįkart dialogas ne apie gaidžio ir vištų (skaitykite apie Vištų matematinius pokalbius), o apie bandymą išsiaiškinti, kam reikalinga matematika?
Ir žinote - ji niekam nereikalinga!!!

Dialogas: kam reikalinga matematika

- Labas, ką veiki?
- Tai va, uždavinukus iš žurnalo sprendžiu…
- Na ir duodi!.. Nesitikėjau iš tavęs…
- Ir ko čia nesitikėjai?!
- Kad krisi iki uždavinukų! Lyg ir protingas, o darai visokius niekus…
- Atleisk, nesuprantu… Ką vadini niekais?
- Na visą tą jūsų matematiką! Juk visiems aišku, kad tai visiška nesąmonė… - Na, … tik nereikia be to patoso, ką? Matematika aplamai ne mokslas, o vientisas kvailų formulių ir taisyklių krūva!
- Ką?!
- Oi, tik nereikia taip išversti akių – pats žinai, kad tai tiesa! Na, nesiginčysiu, daugybos lentelė – naudingas dalykas, ji prisidėjo prie žmonijos kultūros vystymosi… Tačiau dabar ji jau visai nebeaktuali! Paimi kalkuliatorių, - ir baigtas kriukis! Ir bė to, kam viską taip apsunkinti?! Gamtoje nėra jokių ten integralų ir logaritmų, - visa tai vien matematikų išsigalvojimai...
- Palauk! Matematikai nieko neišsigalvojo! Jie nustatydavo skaičių sąveikos dėsnius, naudodamiesi patikrintais instrumentais…
- Na, žinoma!.. Ir tu nematai, kokį briedą jie nuolat skiedžia?…

… dar ilgai jie taip ginčijosi apie įvairius dalykus, tame tarpe ir Pitagorą bei jo teoremą…

- Jei visa ta jūsų geometrija remiasi Pitagoro mokymu, tai ji, atsiprašau, visiškas šlamštas…
- Pitagoro mokymas ne šlamštas!
- O kaip gi ne! Atseit aš negirdėjau apie pitagoriečių mokyklą!? Visi jie buvo trenkti! Vienas statinėje gyveno, kitas nuogas po miestą lakstė…
- Statinėje gyveno Diogenas – jis buvo filosofas, o ne matematikas!
- O tai ne! Jei jau kažkas į statinę įlindo, tai jau ir ne matematikas!? O štai tu man paaiškink, kodėl visokie pedikai prieš tris tūkstančius metų lakstę po miestą be kelnių man turėtų būti autoritetu?!
- Gerai jau, baik!
- O tu paklausyk! Štai tie jūsų skaičiavimai, paskaičiavimai… Skaičiuoti vis tik jūs mokate! O tik paklausk ką nors iš esmė, jūs iškart: „Tai kintamasis, lygtis dalinėmis išvestinėmis su dviem nežinomaisiais…“ O normaliai pasakyti negalima?! Be jokių ten kintančių nežinomųjų, išvestinių, transcendentinių eksponenčių… Nuo viso to mane vimdo, supranti!?
- Na šitai suprantu…
- Tai štai ir paaiškink man, kodėl dukart du visad keturi! Kas tai sugalvojo? Ir kodėl tai privalau priimti kaip duotybę ir neturiu teisės suabejoti?
- Na ir abejok, kiek tik širdis geidžia!
- Ne! Tu man paaiškink! Tik be visų tų savo gudrybių, o normaliai, žmogiškai, kad suprantama būtų…
- Dukart du keturi, nes dukart du bus keturi.
- Sviestas sviestuotas! Ką nauja tu man pasakei?!
- Dukart du – tai du, padauginti iš dviejų. Paimk du ir du ir sudėk…
- Tai sudėti ar sudauginti?!
- Tai vienas ir tas pats.
- Oba-na! Taigi išeina, kad jei sudėsiu ir sudauginsiu 7 ir 8, irgi gausiu tą patį?!
- Ne.
- O kodėl?
- Nes 7 plius 8 nelygu…
- O jei 9 padauginsiu iš 2, gausiu 4? - Ne.
- O kodėl? Du sudauginau – gavosi, o su devynetu staiga kažkodėl niekaip?
- Dukart devyni – 18.
- O dukart septyni?
- 14.
- O dukart penki?
- 10.
- Taigi, 4-is gauname tik vienu atskiru atveju?
- Būtent taip!
- O dabar pats pagalvok! Sakai, kad yra kažkokios griežtos daugybos taisyklės ir dėsningumai. Bet apie kokius dėsningumus gali būti kalbama, jei kiekvienu atskiru atveju yra kitoks rezultatas?
- Ne visada, Kartais rezultatas gali sutapti. Pvz., dukart šeši yra 12. O ir keturiskart trys – irgi…
- Dar blogiau! 2, 6, 3, 4 – visiškai nieko bendra tarp jų! Tu pats matai, kad rezultatas niekaip nepriklauso nuo pradinių duomenų. Vienas ir tas pats rezultatas dviem visiškai skirtingais atvejais. Ir tai tada, kai tas pats dvejetas, kurį kaskart imam ir nieku kitu nekeičiam, su visais skaičiais duoda skirtingą atsakymą. Kur, klausiu, logika?
- Tai kaip tik ir logiška!
- Tau – galbūt. Jūs, matematikai, visada tikite savo užribiniu mėšlu. O manęs jūsų sapalionės neįtikina. Ir žinai, kodėl?
- Kodėl?
- Nes žinau, kam iš tikro reikalinga ta jūsų matematika! Juk ji visa į ką susiveda? „Onutė turi vieną obuolį, o Jonukas – penkis. Kiek obuolių Jonukas turi duoti Onutei, kad jie turėtų po lygiai obuolių?“ Ir žinai, ką tau pasakysiu? Jonukas niekam nieko atiduoti neprivalo! Onutė turi vieną obuolį – jai jo iš užteks! Negi maža? Tegu eina kaulyti iš mamos ar pati sąžiningai užsidirba kad ir obuoliams ar kriaušėms, ananasams ar kokai. O jei kas nenori dirbti, o tik sprendžia uždavinukus – tegu sėdi su vienu obuoliu ir neišsidirbinėja!

Taip pat skaitykite:
Fraktalai
Grandi paradoksas
Kvadratinė lygtis
Aritmetikos pagrindai
Matematika ir muzika
Begalybė: pristatymas
Pi keliai ir klystkeliai
Vištų matematiniai pokalbiai
Mokslininkui nereikia matematikos!
Nepaprasti Visatos skaičiai: 8
Kombinatorika, polinomai, tikimybės
Paradoksai sulig dirbtiniu intelektu
B. Raselas. Matematiko košmariškas sapnas
Lietaus uždavinys ir matematinis mąstymas
Pitagoro skaičiai per Fibonačio seką
Kai kurie pasiekimai 2020 m. matematikoje: išmazgymas
Klasikinės neišsprendžiamos geometrinės konstrukcijos
G. Perelmanas - keistuolio nesuprasi?
Ar nepabandysite išpręsti uždavinį?
Matematikos atgimimas Lietuvoje
Ar įrodytas abc teiginys?
Santykis ir proporcija
Prometėjo pėdsakas
Zenono paradoksai
Pirminiai skaičiai
Topologija