Skaitykite: K. Tacitas apie žydus

Kornelijus Tacitas. Istorija

Skaitykite: 1 dalis | 3 dalis

V 1:1 Tų pačių metų pradžioje cezariui Titui tėvas pavedė nuraminti Judėją¹⁾. Titas parodė esąs geras karvedys dar tada, kai jie abu nebuvo valdžioje²⁾; dabar gi, kai kariai ir provincijos besivaržydami rodė jam ištikimybę, jis veikė dar plačiau ir didesne šlove. O pats, kad parodytų esąs aukščiau savo sėkmės, žygyje elgėsi valdingai, tačiau veikliai: maloniu ir draugišku kreipimusi jis palaikė eilinių karių dvasią, dalinosi su jais sunkumais ir ėjo greta žygyje, tačiau kartu neprarasdamas karvedžio garbės³⁾.

V 1:2 Trys legionai, 5, 10 ir 15⁴⁾, senieji Vespasiano kariai, jo laukė Judėjoje. Titas prie jų prijungė iki tol Sirijoje buvusį 12-ą⁵⁾ ir iš Aleksandrijos atkeltą 22 ir 23; be to jį sekė 12 sąjungininkų kohortų, 8-i raitelių būriai, karalių Agripos ir Sochemo armijos, pagalbiniai karaliaus Antiocho kariai⁷⁾, stipri arabų kariauna, pasižymėjusi įprasta kaimynams neapykanta judėjams⁸⁾, o taip pat daugybė žmonių, atvykusių iš Romos ir Italijos, kiekvienas kurių norėjo užsitarnauti princepso, dar nespėjusio su niekuo suartėti, palankumą. Su tokiomis pajėgomis įžengęs į svetimą žemę, vesdamas karius griežta tvarka. Siųsdamas į priekį žvalgus, ir visiškai pasirengęs pradėti mūšį, jis įrengė stovyklą netoli Jeruzalės.

V 2:1 Kadangi mums reiks aprašyti garsiojo miesto⁹⁾ žlugimą, verta papasakoti apie jo įkūrimą. Kalba, kad judėjai pabėgo iš Kretos salos¹⁰⁾ ir įsikūrė tolimuose Libijos pakraščiuose¹¹⁾ dar tais laikais, kai Jupiterio nugalėtas Saturnas anam perleido savo karalystę. To įrodymą regi pačiame judėjų pavadinime: Kretoje yra pagarsėjęs Idos kalnas ir šalia jo gyvenusių „idėjų" vardas barbarų lūpose virto „judėjais"¹²⁾.

V 2:2 Kai kurie mano, kad tai dalis pernelyg gausių Egipto gyventojų¹³⁾, kurie, karaliaujant Izidei kartu su Jeruzale ir Juda¹⁴⁾, išsikėlė į gretimas žemes¹⁵⁾; daugelis judėjus laiko palikuonimis etiopų, kuriuos, karaliaujant Kefui¹⁶⁾, baimė ir neapykanta privertė palikti savo žemes.

V 2:3 Kartais laiko, kad išeiviai iš Asirijos dėl žemės stokos užgrobė dalį Egipto¹⁷⁾, o vėliau pasistatė savo miestus ir ėmė apdirbinėti žydų¹⁸⁾ ir artimiausias Sirijos žemes. Galiausiai, kartais judėjams priskiria garbingą kiltį, laikydami, kad Homero poemose minimi solimai¹⁹⁾ jų įkurtą miestą pavadinę „Jeruzale" pagal savo pavadinimą.

V 3:1 Dauguma rašiusiųjų sutaria, kad į Egiptą atėjus maro užkratui²⁰⁾, nuo kurio kūną nusėja žaizdos, karalius Bokhoris²¹⁾ paprašė Hamono [Amono] orakulo²²⁾ išgelbėjimo nuo jo ir gavo atsakymą, kad reikia apvalyti karalystę, o tokius žmones, kurių nemėgsta dievai, iškeldinti į svečias šalis. Ir kai visus juos surado, surinko į vieną vietą, o tada paliko dykumoje²³⁾, žmonių minia iš nevilties sustingo, tačiau Mozė, vienas išgintųjų²⁴⁾, jiems įteigė, kad nereikia laukti nei dievų, nei žmonių pagalbos, nes ir tie, ir anie pasitraukė, o remtis tik savimi pačiais ir parinkti vadu tą, su kurio pagalba įveiks nelaimes. Jie sutiko ir, nežinodami kelio, patraukė kur akys veda sėkmės tikėdamiesi.

V 3:2 Vienok niekas taip nekankino žmonių, kaip vandens trūkumas, ir kai, pajutę greitą galą, jie jau sukrito ant plikos žemės, laukinių asilų banda²⁵⁾ iš savo ganyklų patraukė į miško pavėsiu padengtą kalvelę. Mozė nusekė iš paskos ir pagal vešlią žolę rado gausius vandens šaltinius. Rai suteikė jiems jėgų – ir, po šešių nenutrūkstamo ėjimo dienų, jie septintąją²⁶⁾, išviję vietinius, užgrobę žemę ir pastatė ten miestą bei šventyklą.

V 4:1 Kad tauta visiems laikams būtų jam ištikima, Mozė įvedė naujas apeigas²⁷⁾, skirtingas nuo kitų mirtingųjų. Jiems viskas nepriimtina, kas mums šventa, ir atvirkščiai, viskas, kuo mes bjaurimės, jiems leista.

V 4:2 Švenčiausią vietą jie skyrė atvaizdui gyvulio²⁸⁾, sulig kurio pasirodymui liovėsi klaidžioti ir kentėti troškulį, tuo paaukoję, tarsi pasišaipydami iš Hamono²⁹⁾ (Amono), aviną³⁰⁾; ir jaučius jie aukoja, nes egiptiečiai garbina Alisą. Jie nevalgo kiaulių mėsos³¹⁾ dėl juos užklupusios nelaimės atminimo, mat šie gyvūnai kenčia nuo tų pačių niežulių, kurie kadaise užpuolė juos pačius.

V 4:3 Jų dažni pasninkai³²⁾ iki šiol liudija apie senąjį ilgą alkį, o judėjų duoną be mielių³³⁾ jie tebevartoja prisimindami tai, kaip skubėjo pasisotinti. Kalba, kad septinta diena jiems skirta poilsiui, nes atnešė išsilaisvinimą iš kančių; su laiku veltėdžiavimas jiems ėmė atrodyti vis patrauklesnis, tad dabar jie ir kas septintus metus praleidžia švęsdami³⁴⁾.

V 4:4 Kiti laiko, kad tai įtraukta Saturno garbei, ar tai dėl to, kad jų tikėjimas kilęs iš idėjų³⁵⁾, išgintų, kaip žinome, kartu su Saturnu ir tapusių genties pradininkais, ar dėl to, kad iš 7-ių šviesulių, valdančių mirtingųjų likimus, Saturnas sukasi aukščiausioje sferoje³⁶⁾ ir turi ypatingą valdžią, o daugelių dangaus kūnų kelias ir judėjimas matuojamas skaičiais, kartotiniais septyniems³⁷⁾.

V 5:1 Kokia bebūtų tų papročių kilmė, jis stiprūs savo senumu; kiti gi nustatymai, atstumiantis bjaurumas, savo jėgą įgavo dėl nepriimtinumo. Ir juk tikrai, patys paskutiniai niekingieji [iš kitų genčių], paniekinę tėvų tikėjimą, vežė ir veža dovanas ir aukas ten, dėl ko ir išaugo judėjų galia; o dar ir todėl ji sustiprėjo, kad tarp savųjų jų ištikimybė nepaklibinama³⁸⁾ ir pasirengimas užuojautai nekintantis, o visų likusiųjų jie nekenčia tarsi priešų³⁹⁾.

V 5:2 Jie su niekuo nesidalija nei maistu⁴⁰⁾, nei gultu; būdama aukščiausiu laipsniu lipšnia gentimi⁴¹⁾, jie susilaiko nuo santykių su svetimomis moterimis⁴²⁾; saviškių tarpe leistina viskas; kad atskirtų savus, jie įvedė apipjaustymą⁴²⁾. Priėmę jų papročius⁴⁴⁾ elgiasi taip pat, ir nieko jie neįsisavina taip sparčiai, kaip paniekos dievams, tėvynės atsisakymo, abejingumo tėvams, vaikams ir broliams⁴⁵⁾.

V 5:3 Tuo pačiu judėjai rūpinasi savo tautos gausėjimu; vaikų, gimusių po tėvo mirties, nužudymą⁴⁶⁾ jie laiko negarbingu, o sielas žuvusiųjų mūšyje ar [priešų] nubaustų mirties bausme laiko nemirtingomis⁴⁷⁾; iš čia jų meilė vaikų gimdymui⁴⁸⁾ ir panieka mirčiai. Mirusiuosius, egiptiečių papročiu, dažniau laidoja nei sudegina⁴⁹⁾; mirusiųjų garbinimas ir mirusiųjų karalystės įsivaizdavimas kaip Egipte, o apie dangaus dievus – priešingas.

V 5:4 Egiptiečiai garbina daugybę gyvūnų ir atvaizdus, sudarytus [iš žmogaus ir gyvūno]; pas judėjus tik vienas dievas, kurį jie suvokia tik protu: netikėliais jie laiko tuos, kurie iš irios medžiagos kuria dievų atvaizdus žmonių pavidalu, nes jų dievybė – aukščiausioji⁵⁰⁾, amžina, neatvaizduojama ir neišnykstanti. Todėl nei savo miestuose, o tuo labiau šventyklose jie nestato jokių skulptūrų; taip neįsiteikia savo valdovams ir tos garbės neparodo cezariams.

V 5:5 Vienok iš to, kad kunigai giedojo palei fleitų ir timpanų garsus, nešiojo gebenės vainikus⁵¹⁾, o šventykloje buvo auksinė [vynuogės] šakelė, kai kurie nusprendė, kad, atseit, judėjai garbino Tėvą Liberą⁵²⁾, Rytų nugalėtoją, nors tie dalykai niekaip nepalyginami: iš tikro, tai Liberas įvedė iškilmingas ir džiugias apeigas, tuo tarpu judėjų apeigos kvailos ir niūrios.

Skaitykite: 1 dalis | 3 dalis

Paaiškinimai

¹⁾ tėvas pavedė nuraminti Judėją - palyg. Tacitas „Istorija" IV 51

²⁾ geras karvedys dar tada, kai jie abu nebuvo valdžioje - ankstesni kariniai Tito pasiekimai buvo susiję su jo tarnyba Vokietijoje ir Britanijoje (žr. Suetonijus. Dieviškasis Titas, 4) bei Galilėjos užkariavimu.

³⁾ žygyje elgėsi valdingai, ... tačiau kartu neprarasdamas karvedžio garbės - Apie Penktojo (Makedonijos) legiono vaidmenį apsiausties metu žr. „Judėjos karas" V 68, VI 68. Jam vadovavo Sekstas Cerialas. Dešimtajam vadovavo Larcijus Lepidas.

⁴⁾ penkioliktas - palyg. „Judėjos karas" V 468; jam vadovavo Titijus Frugi (pas Jozefą – Titas Frigijus), palyg. „Judėjos karas" VI 237.

⁵⁾ dvyliktasis - 12 („žaibiškasis") legionas atlaikė visą kovų sunkumą Cestijaus Galo žygio metu ir patyrė gėdingą pralaimėjimą (žr. komentarus prie V 10:1).

⁶⁾ Aleksandrijos 22 ir 23 - šiedu legionai apsiausties metu buvo išstatyti tik vexillationes, nuo kiekvieno legiono būriu po tūkstantį (Vexillatio, iš vexillum - „vėliava", t.y. „būrys po vėliava" arba suformuotas iš pagrindinių pajėgų specialiai užduočiai). Palyg. „Judėjos karas", V 44 [„Jį taipogi sekė du tūkstančiai, atrinkti iš karių, buvusių Aleksandrijoje, ir trys tūkstančiai it garnizonų prie Eufrato"], o taip pat t.p. 287 [„atrinktų iš karių, buvusių Aleksandrijoje"]. Jiems vadovavo Frontonas Liternijus (ar Eternijus – rankraščiai skirtingai rašo šį vardą. Lotyniškoje versijoje - Aeternius), palyg. „Judėjos karas" VI 238 ["Frontonas … Heterijus, vadovavęs dviem būriams iš Aleksandrijos"]. Žr. Tacitas „Istorija" II 81.

⁷⁾ Antiocho kariai - apie jų vaidmenį apsiausties metu žr. „Judėjos karas" V 460.

⁸⁾ stipri arabų kariauna - Jozefas Flavijus Malh Arab mini kartu su Antiochu, Agripa ir Sochemu, žr. „Judėjos karas", III 68 ["Su juo buvo ir gausi sąjungininkų kariauna, pateikta karalių Antiocho, Agripos ir Soemo, kurie pasiuntė po du tūkstančius lankininkų ir po tūkstantį raitelių; gi Malh Arabas pasiuntė tūkstantį raitelių su penkiais tūkstančiais pėstininkų"]. Apie arabų neapykantą žydams Varo žygio (4 m. pr.m.e.) metu žr. „Judėjos karas" II 68, „Žydų senovė" XVII 290.

⁹⁾ garsiojo miesto (famosae) – pas Tacitą „famosa" gali turėti reikšmę, t.y. „ką tik paminėtas". Tad čia epiteto buvimas ne toks akivaizdus, kaip pas Plinijų [Jeruzalė, visų Rytų ... šlovingiausias miestas", „Gamtos istorija" V 70]

¹⁰⁾ judėjai pabėgo iš Kretos salos (Iudaeos profiigos) – Reinachas siūlo šią versiją derinti su filistinų Kretos kilme, tačiau vargu ar verta ieškoti mokslinio pagrindimo remiantis mitologine judėjų sąsaja su Saturnu. Neverta remtis ir žydų bendruomenių buvimu Kretoje Romos laikais. Buvo išsakyta prielaida, kad šią etimologiją sukūrė helenizuoti žydai, norėję savo tautą susieti su graikų civilizacija. Apie Saturno išvijimą iš Kretos žr. Minucijus Feliksas „Oktavijus", 23:10 ["Saturnas, pabėgęs iš Kretos dėl savo sūnaus įniršio, atvyko į Italiją"].

¹¹⁾ tolimuose Libijos pakraščiuose - palyg. Herodotas III 115 [„[tos] tolimiausi Libijos pakraščiai" (t.y. etiopų gyvenamos vietos]. Taip Tacito pirmoji versija susisieja su trečiąja, žydus laikančia etiopų palikuonimis.

¹²⁾ „idėjai" virto „judėjais" - klasikinį genties pavadinimo iškraipymą turime Strabonas „Geografija" VII 2:2 [„elinai kimbrus ėmė vadinti kimeriečiais"]. Hospers-Jansenas mano, kad Idaei ir Iudaei tapatinimas rodo naudojus lotynišką šaltinį.

¹³⁾ pernelyg gausių Egipto gyventojų - apie Egipto gyventojų perteklių rašė Diodoras, Aristotelis, Strabonas, Filonas, Plinijus.

¹⁴⁾ su Jeruzale ir Juda - ši versija atspindėta pas Plutarchą „Izidė ir Ozyris" 31, kur Jeruzalė ir Juda pristatomi kaip Tifono sūnūs.

¹⁵⁾ išsikėlė į gretimas žemes - palyg. Seneka. „Palinkėjimas Gelvijai" 7:4 [„Ir ne viena buvo priežastis visiems palikti namus... Vienus lauk vijo vidiniai nesutarimai; treti dėl gyventojų pertekliaus privalėjo leistis į kelią, kad palengvintų naštą"].

¹⁶⁾ karaliaujant Kefui - Apie Andromedos tėvo ir Etiopijos ryšį žr. Euripidas „Andromeda", Agartarchidas „Apie Raudonąją jūrą" 1:4, Ovidijus „Metamorfozės" IV 669, Lukianas "Jūros pašnekesiai" XIV. Neaišku, ar mitas apie Andromedą susijęs su Jafa savaime atr tai susiję su regionų lokalizacija. Pirmoji prielaida atrodo įtikimesnė, nes jau 5 a. pr.m.e. Kratino komedijoje Persija siejama su Sirija. Kaip bebūtų, ryšį tarp Jafos ir Kefo aiškiai matome pas Kononą, Plinijų [„padavimų apie Andromedą, kad jai (t.y. Etiopijai) karaliaus Kefo laikais buvo pavaldžios ir Sirija, ir mūsų pakrantė"] ir kt. Tai siejama su Kasiopėjos (Kasiopos) ir Etiopijos pavadinimų panašumu.

¹⁷⁾ išeiviai iš Asirijos užgrobė dalį Egipto (Assyrii convenae) - čia įžvelgiami Biblijos pėdsakai. Tacitas vienintelis perteikia tris etapus: kilmę, buvimą Egiptą ir grįžimą į „savas žemes". Apie su Mesopotamija susijusią žydų kilmę kalba ir Nikolajus Damaskietis [„taip vadinamosios Chaldėjos, šalies, esančios aukščiau Babilono"]. O Pompėjus Trogas žydų protėvius kildina iš Damasko. Tai, kad Tacitas kalba apie Asiriją, o ne Babiloną, teišreiškia platesnę prasmę. Pastebėsime, kad Trajano įkurta Asirijos provincija galėjo sutapti su senovės Babilonu. Vėlesniais imperijos laikais pats Babilonas buvo laikomas Asirijos miestu.

¹⁸⁾ žydų žemes - tai vienintelė vieta, kur panaudojamas žodis „žydas". 2 a. rašytojo pavartotas žodis nestebina, nes jį naudojo ir Stacijus, Apianas, Antonijus Diogenas, Pausanijus ir Chiraksas iš Pergamo.

¹⁹⁾ Homero minimi solimai - palyg. „Iliada" VI 184, "Odisėja" V 283 (pirmasis Solym (solimai arba solimiečiai) panaudojimas taikomas Jeruzalės gyventojams, palyg. „Prieš Apioną" I 248). Žodis buvo helenizuotų žydų apyvartoje (palyg. „Sivilinos orakulai").

²⁰⁾ atėjus maro užkratui - Sekdamas savo įpročiu nevadinti dalykų tikraisiais pavadinimais, Tacitas tiksliau neapibūdina tabes prigimties, skirtingai nuo Pompėjaus Trogo, tą ligą vadinusio scabies (niežai, niežulys) ir vitiligo (LIŠAI). Maro, kaip žydų išvarymo priežasties, ištakos siekia helenistinio laikotarpio pradžią. Anot Hekatėjaus Egiptą užklupo visuotinė liga, kurią egiptiečiai sieju su šalyje esančiais svetimšaliais. Manefonas sako, kad faraono noras buvo pamatyti dievus, o jo noro išsipildymas priklausė nuo raupsuotojų ir aplamai „purvinų" žmonių išvarymo (žr. Manetonas pas Jozefą „Prieš Apioną" I:232). Pagal Diodorą, žydų protėviai ant kūno turėjo dedervines arba raupus, todėl buvo išvaryti. Heremonas praneša, kad Egiptą išvalė nuo netikusių žmonių, kad numaldytų Izidę („Prieš Apioną", I 289), o Lisimachas – kad žydai, sergantys raupsais, CINGA ir kitomis ligomis, ieškojo prieglobsčio šventyklose, ir dėl to Egiptą ištiko nederlius – šalis nuo tų žmonių buvo išvalyta Amono paliepimu („Prieš Apioną", I 305). (parša, čekotka)

²¹⁾ karalius Bokhoris - šio faraono valdymas datuoja žydų išvarymą ir pas Lisimachą. Atrodo, kad ir pats Apionas žydų išvarymą datavo panašiu laikotarpiu. Ir tai vienintelis, be Sesostrio, Tacito paminėtas faraonas.

²²⁾ paprašė Hamono orakulo - palyg. Lisimachas pas Jozefą „Prieš Apioną" I 306 [„Bokhoris, egiptiečių valdovas, pasiuntė pas Amono orakulą"].

²³⁾ paliko dykumoje - Tacitas praleidžia detales, kurių yra pas Lisimachą.

²⁴⁾ Mozė, vienas išgintųjų (Moyses) - palyg. Lisimachas pas Jozefą „Prieš Apioną" I 310 ["bendru sutarimu"].

²⁵⁾ laukinių asilų banda - etimologinio padavimo pradžia, kurio pabaigą Tacitas pateikia vėliau (V 4). Čia verta prisiminti nuomonę, kad iki Kanaano užkariavimo senovės žydai buvo gentis, klajojanti ant asilų.

²⁶⁾ septintąją - kad kelionė iš Egipto į Judėją truko savaitę, pateikiama ir pas Pompėjų Trogą ir kt. Taigi, 7 dienos buvo etimologinis šabo paaiškinimas. 7 d. – trumpiausias laikas, per kurį iš Egipto galima pasiekti Palestiną, - paprastai kelionė trukdavo ilgiau.

²⁷⁾ įvedė naujas apeigas - palyg. Herodotas „Istorija" II 35:2 [„Egiptiečių ir elgesys, papročiai daugeliu aspektų visiškai priešingi likusių žmonių elgesiui ir papročiams"], tačiau Herodotui tie skirtumai susiję su šalies ir klimato skirtumais. Tuo tarpu Tacitas vėlia pabrėžia žydų diversitas morum (elgesio nepanašumą), panašiai kaip ir Diodoras [„ir papročių keisčiausių"]. Hekatėjas taip tai aiškina: „juk būdamas tremtiniu, jis (t.y., Mozė) įteisino atskalūnišką ir uždarą gyvenimo būdą".

²⁸⁾ skyrė atvaizdui gyvulio - nuo Tertuliano laikų priekaištaujama Tacitui už šitą akibrokštą, juk kitur (V 5:4, V 9:1) jis pats mini, kad žydai neturi atvaizdų. Tačiau tai pateisinama, nes Tacitas čia tarytum dėsto kitų rašytojų nuomonę. Kita vertus, galima spėti, kad tas atvaizdas tėra kaip dovana, o ne garbinimo objektas.

²⁹⁾ pasišaipydami iš Amono - palyg. Manetonas pas Jozefą „Prieš Apioną" I 249.

³⁰⁾ paaukoję ... aviną - palyg. Kun. 16:3.

³¹⁾ nevalgo kiaulienos - Petras, Plutarchas, Sikstas Empirikas žydus apjungia su Egipto žyniais, taipogi susilaikiusiais nuo kiaulienos. Taip pat žr. Makrobijus „Saturnalijos" 11 4:11. Petronijus aiškina tokį atsisakymą tuo, kad žydai garbina kiaules. Plutarchas irgi aptaria to priežastį: garbinimas ar pasibjaurėjimas.

³²⁾ dažni pasninkai - šeštadienį pasninko diena laikė Suetonijus,  Strabonas,  Jozefas,  Pompėjus Trogas.

³³⁾ duona be mielių - tik Tacitas pamini šį faktą. Matyt tai (kaip ir skaičius 600 000, žr. V 13) yra Biblijos atspindys (Iš 12:37-39).

³⁴⁾ kas septintus metus praleidžia švęsdami - palyg. Apioną pas Jozefą „Prieš Apioną" II 11 ["jie veltui praleidžia beveik septintadalį gyvenimo"]. Tacitas vėlgi beveik vienintelis, paminantis kas septintus žydų metus (Shemitta), kartu su Suetonijumi. Tačiau Tacitas pateikia netikslų įspūdį, tarsi tie metai būtų skirti tik poilsiui nuo visų darbų, o ne tik žemės ūkio. Panašiai formuluojama ir „Žydų senovėje". Pagonių pasišaipymas iš žydų septintųjų metų atsispindėjo Eicho Rabbati Midrašoje („Petichta", 17).

³⁵⁾ kilęs iš idėjų - žr. Tacitas „Istorija" V 2¹⁰⁾.

³⁶⁾ Saturnas sukasi aukščiausioje sferoje - Saturnas atitinka Kroną, kuris, savo ruožtu, tapatinamas su Babilono Ninibu, kaip galingiausia planeta. Žr. Chrisipas [„Krono, aukščiausio iš planetų, [sfera] ura už nejudančių žvaigždžių [sferos]"] bei Diodoras iš Tarso [„Kronas, kaip kalba, svarbesnis už kitas planetas, nes sukasi aukštesnėje sferoje"].

³⁷⁾ skaičiais, kartotiniais septyniems - Markas Varonas kūrinyje „Hebdomados arba apie atvaizdavimus" mini daug skaičiaus 7 privalumų ir savybių: „Tas skaičius danguje sudaro Didžiuosius ir Mažuosius Grįžulo ratus [lot. Septentriones - pažodžiui „Septyni mulai"], o taip pat Vergilijas, kurias graikai vadina Plejadėmis, ir dar žvaigždes, kurias kiti vadina erraticas [t.y. „klaidžiojančias"], o Publijus Nigidijus - errones [t.y. „klajojančias"]". Taip pat jis pamini, kad Mėnulis savo kelią praeina per keturiskart po 7 dienas (t.y. 28 dienas).

³⁸⁾ jų ištikimybė nepaklibinama - palyg. Tertulianas „Apologetikas" 27:7 [„už atkaklią ištikimybę"], nors Tacitas kalba daugiau ne apie religinį tikinčiųjų atkaklumą, o apie žydų pasitikėjimą vieni kitais.

³⁹⁾ likusiųjų nekenčia tarsi priešų - panašų apibūdinimą pateikia Juvenalas. Žr. Jozefas Flavijus „Prieš Apioną" II 283 [„Jie bando mėgdžioti mūsų tarpusavio sutarimą ir turto pasidalijimą"].

⁴⁰⁾ nesidalija maistu - žydų šalinimasis įvairių autorių pabrėžiamas nuo Hekatėjaus laikų, netgi Pauliaus 1-me laiške tesaloniečiams „Jie ... yra visų žmonių priešai" (1 Tes 2:15). 1 a. žydų skyrimasis nuo kitų, kas susiję su maistu, tapo dar labiau pastebimas (žr. Palestinos Talmudas. Šabatas 1:3c bei vėlesnius rabinų šaltinius).

⁴¹⁾ lipšnia gentimi (proiectissima ad libididem) – šis teiginys susijęs su žydams priskiriamu vaisingumu, tačiau remiasi bendru visiems barbarams (ypač rytinių) priskiriamu didesniu seksualumu, žr. Tacitas. Analai XI 16 "malonus barbaras prisirišimas prie vyno ir paleistuvavimo". Analogiškai Justinas kalba apie partiečius, kurie, be to, „turi daug žmonų" (XLI 3:1).

⁴²⁾ susilaiko nuo santykių su svetimomis moterimis - vengimas vedybų ir gyvenimo su svetimais įsigalėjo nuo Esdros ir Nehemijos laikų ir neblogai perteiktas Antrosios Šventyklos laikotarpio literatūroje. Neblogą žydų seksualinio nesimaišymo pavyzdį pateikia Avotas de- Rabi Natanas: „Kai [Rabi Akiva] išvyko į Romą, jis buvo apšmeižtas kažkuriam valdytojui. Tasai pas jį pasiuntė dvi gražias moteris, nuplautas, iškvėpintas ir aprėdytas tarsi nuotakos... Tačiau jisai sėdėjo ten, jautė pasibjaurėjimą ir neatsigręžė į jų pusę... Valdytojas liepė jį atvesti ir paklausė: ‚Kodėl su tomis moterimis nedarai to, ką paprastai vyrai daro su moterimis? Argi jos negražios? Argi jos ne tokie pat žmonės kaip tu pats? Argi ne sutvėręs tave, sutvėrė ir jas?'"

Tačiau buvo ir išimčių, iš kurių pasišaipo poetai, pvz., Meleagras ar Marcialas.

⁴³⁾ įvedė apipjaustymą - Tacitas (beje, kaip ir Strabonas) praleidžia egiptietišką apipjaustymo kilmę (žr. Herodotą >>>>).

⁴⁴⁾ priėmę jų papročius - 1 a. ir 2 a. pradžioje labai išplito perėjimą į judaizmą – netgi Senate.

⁴⁵⁾ paniekos dievams, tėvynės atsisakymo, abejingumo tėvams, vaikams ir broliams - taip pat žr. Filonas. Apie ypatingus įstatymus, IV 178: "artimuosius, kuriuos vienintelius jam derėjo turėti bendražygiais, jis padarė nesutaikomais priešais, pereidamas į tiesios pusė bei nuo pasakų ir išsigalvojimų prie gerbimo to, kas vienintelis vertas pagerbti".

O dėl „paniekos dievams" (contemnere deos) palyg. su Plinijumi, kuris žydus vadina „tauta, žinoma dievų niekinimu" (Gamtos istorija, XIII 46).

⁴⁶⁾ vaikų, gimusių po tėvo mirties, nužudymą - šį žydų gyvenimo skirtumą nuo graikų ir romėnų pastebėjo dar Hekatėjus, žr. taip pat Tertulianas. Apologetikas, 9:6. Seneka mini tik nesveikų vaikų palikimą. Apie germanų pasibjaurėjimą vaikų žudymu žr. Tacitas. Apie germanų kilmę..., 19.

⁴⁷⁾ sielas ... laiko nemirtingomis - sielos nemirtingumo idėja buvo visuotinai paplitusi pas žydus Antrosios Šventyklos laikotarpiu. Apie kankinystę kaip kelią į nemirtingumą žr. 2 Mak 7:9 „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui".

Verta dėmesio ir citata iš Midraš Tanchuma, Ki-Tavo, 2: "[Pagonys], buvę [kankinių mirties] liudininkais, kalba: ‚[Kankiniai] pilni nedorybių, jų rankos suteptos nusikaltimais, ir už tai baudžiami, ir miršta dėl savo nuodėmingumo'; tačiau nežino pagonys, kad kankiniai gaus atgaivą amžiname gyvenime".

⁴⁸⁾ meilė vaikų gimdymui - palyg. Jeronimas. Pranašo Izaijo knygos aiškinimas, 48:17: "ir iki šios dienos jie tarsi kirminai paleidžia [daugybę] vaikų ir anūkų".

⁴⁹⁾ dažniau laidoja nei sudegina - Nors laidojimo paprotys Romoje, matyt, buvo senesnis už kremaciją, paskutinį respublikos šimtmetį praktikuojami buvo abu būdai, o ankstyvosios imperijos laikotarpiu įprastesne tapo kremacija. Pokytis įvyko 2 a. Apie žydų laidojimus papročius žr. E. M. Myers. Jewish Ossuaries, 1971.

⁵⁰⁾ jų dievybė – aukščiausioji - filosofinį abstrakčios Dievo prigimties pagrindimą pateikia Jozefas. Prieš Apioną, II 190.

⁵¹⁾ nešiojo gebenės vainikus - palyg. su Jubiliejų knyga , 16, kur, sąryšyje su Kuščėjaus švente, minimi vainikai, tačiau nebūtinai iš gebenės.

⁵²⁾ judėjai garbino Tėvą Liberą - pr. ir Plutarchas, Užstalės pašnekesiai, IV 6.