Žydai Ukrainoje

Ukrainos teritorija buvo pavaldi įvairioms valdžioms: iki 11 a. joje įtaką turėjo chazarai, 14 a. ją pasidalijo Lietuva su Lenkija, 17 a. dalis jos priklausė Rusijai, po Spalio revoliucijos ją pasidalijo Rusija su Lenkija, tačiau po Antrojo pas. karo abi dalys suvienytos ir priklausė TSRS, o nepriklausoma Ukraina tapo 1991 m.

Žydų istorijos ištakos Ukrainoje atsekamos iki 8 a. Chazarų karalystės laikais žydai gyveno palei Dnieprą, Ukrainos pietryčiuose ir Kryme. Čia jie kėlėsi bėgdami nuo persekiojimų Bizantijos, Persijos ir Mesopotamijos kraštuose, o taip pat iš Europos – mat chazarai leido jiems praktikuoti savo religines apeigas. 8 a. netgi chazarų valdžios šeimos atsivertė į judaizmą, kuo vėliau pasekė ir nemaža krašto gyventojų dalis. Hebrajų kalba tapo valstybine raštų kalba.

Tačiau 965 m. rusai užėmė ir apiplėšė jų sostinę, o 13 a. viduryje įsiveržė mongolai. Mongolai labai išretino gyventojų skaičių visoje Lenkijoje. Šalies atstatymui ir gynybai, lenkai, žadėdami daug lengvatų, kvietėsi Vakarų Europos, daugiausia Vokietijos, gyventojus. Vokietijos žydai, kurių daug išžudė kryžiuočiai 13 a. pradžioje (ir daug mirė nuo maro 14 a. pradžioje), kėlėsi į Lenkiją. Lenkijos Jews žydai su imigrantais turėjo bendrą paveldą, tačiau nebuvo bendros kalbos. Todėl buvo sukurta jidiš kalba, kuri apėmė vidurio vokiečių, lenkų, hebrajų ir vokiško hebrajų dialekto elementus – ir ji tapo aškenazių žydų pagrindine kalba.

Vėliau žydai kėlėsi į Ukrainą veikiami ekonominių sąlygų, kurias sudarė bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės įtakos plitimas. 15 a. pabaigoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje buvo apie 60 žydų bendruomenių, kuriose gyveno apie 20-30 tūkst. žydų. Ukraina buvo tapusi jų centru.

Tačiau čia jų gyvenimas nebuvo lengvas. Bažnyčia vertė diduomenę riboti žydų įtaką, kuri buvo labai juntama daugelyje prekybos, verslo ir nekilnojamo turto sričių. Jie sudarė ryšius su kitomis žydų bendruomenėmis Otomanų imperijoje, tapdami jungiamąja grandimi tarp dviejų pasaulių.

Klestint žydams, stiprėjo antisemitizmas. Žemesniosios klasės, tame tarpe ir Ukrainos kazokai, kaltino žydus grobiant vargšų turtą ir taip turtėjant. Be to, kazokai taip pat norėjo išlaisvinti šalį iš lenkų įtakos. 1648 m., vadovaujami Bogdano Chmielnickio, kazokai ėmė rengti žydų pogromus. Buvo sakoma žmonėms, kad „lenkai pardavė juos kaip vergus žydams“. Buvo išžudyta dešimtys tūkstančių žydų (žydų kronikos kalba apie 100 tūkst. asmenų ir apie 300 bendruomenių). Žydai netgi ryžosi bėgti pas Krymo totorius, kad ten būtų parduoti vergais.

1651 m. Chmielnickis patyrė pralaimėjimą ir jo valdžia Ukrainoje buvo apribota. 1653 m. Ukrainą aneksavo Rusija; krašte stiprėjo antisemitizmas, nes valdžią gavo nacionalistai. 1881 m. Ukrainos provincijose pasikartojo žydų pogromai.

Tačiau net Chmielnickio pogromai nesustabdė žydų migracijos į Ukrainą. Jų vaidmuo ekonominiam atsigavimui 17-18 a. buvo gana ženklus. Šalyje susikūrė ir išplito chasidizmas. Po 19 a. pabaigos pogromų, čia gimė Hibbat Zion‘as, išsivystė Bilu ir Am Olam judėjimai bei „Dvasinė Biblijos brolija“, raginusi žydus grįžti prie religinio Biblijos tyrumo ir bandę judaizmą suartinti su krikščionybe.

Po 1917 m. Spalio revoliucijos per civilinį karą, Ukrainoje nužudyta apie 100 tūkst. žydų. Ją paliko per 300 tūkst. žydų, persikeldami į kitus Tarybų Sąjungos rajonus. Ukraina bandė atsiskirti nuo Rusijos, jos nacionalistai bandė susitarti su žydais, tačiau tos pastangos buvo bevaisės. Antrojo pas. karo metais dalis Ukrainos gyventojų bendradarbiavo su naciais naikindami žydus Ukrainos teritorijoje.

Po karo, valdant N. Chruščiovui, žydai pamažu grįžinėjo iš Azijos regionų, tačiau valdžia nesikišo į vietinių konfliktus su žydais. Tad antisemitizmo apraiškų buvo visur – literatūroje ir mene, politinėje propagandoje. Leista atidaryti vos kelias sinagogas. Tačiau 7-me dešimtm. intelektualai pabandė padėti žydams, užtarė šių siekius atgaivinti kultūrą ir išsilavinimą. At Jews School

Po Ukrainos nepriklausomybės 1991 m., kurią parėmė nemažai žydų, Kijeve buvo surengta tarptautinė konferencija, skirta aptarti ukrainiečių-žydų santykius. Prezidentas Kravčiukas palaikė nepritarimą JT rezoliucijai, prilyginančiai sionizmą rasizmui.

1989 m. Ukrainoje gyveno apie 490 tūkst. žydų. Žlugus Tarybų Sąjungai, apie 80% jų emigravo. Dabar jų čia yra apie 80 tūkst. (pagal Encycl. Judaica, vol. 20; „Vikipedija“ nurodo 142 tūkst.), veikia 40 religinių bendruomenių, 24 sinagogos, apie 250 įvairių organizacijų (Ukrainos žydų kongresas, Čabad Lubavičiaus judėjimas ir kt.). Leidžiami žydų laikraščiai, veikia mokyklos, 1993 m. Kijeve atidarytas Saliamono un-tas. Amerikiečių rabinas Yankel Blau 1993 m. paskirtas pagrindiniu Ukrainos rabinu. Kryme, Eupatorijoje, gražinta istorinė Egie Kapai sinagoga, kuri buvo dedikuota rabinui Aleksui Duchovny, reformistų lyderiui.

Tačiau išliko ir antisemitinės pažiūros. Tokios grupės, kaip Lvovo Ukrainos Idealistai, Ukrainos nepriklausomybės partija, Ukrainos nacionalinė asamblėja vis dar vysto aktyvią antisemitinę veiklą. Apklausos rodo, kad apie 7% ukrainiečių tebetiki, kad žydai aktyviai siekia valdžios politiniuose ir socialiniuose sluoksniuose, o 10% laiko, kad jie atsakingi už gyventojų skurdą ir ekonominį šalies nuosmukį.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė