Žydai Ukrainoje / Jews in Ukraine. Lithuanian

Ukrainos teritorija buvo pavaldi įvairioms valdžioms: iki 11 a. joje įtaką turėjo chazarai, 14 a. ją pasidalijo Lietuva su Lenkija, 17 a. dalis jos priklausė Rusijai, po Spalio revoliucijos ją pasidalijo Rusija su Lenkija, tačiau po Antrojo pas. karo abi dalys suvienytos ir priklausė TSRS, o nepriklausoma Ukraina tapo 1991 m.

Žydų istorijos ištakos Ukrainoje atsekamos iki 8 a. Chazarų karalystės laikais žydai gyveno palei Dnieprą, Ukrainos pietryčiuose ir Kryme. Čia jie kėlėsi bėgdami nuo persekiojimų Bizantijos, Persijos ir Mesopotamijos kraštuose, o taip pat iš Europos – mat chazarai leido jiems praktikuoti savo religines apeigas. 8 a. netgi chazarų valdžios šeimos atsivertė į judaizmą, kuo vėliau pasekė ir nemaža krašto gyventojų dalis. Hebrajų kalba tapo valstybine raštų kalba. Jews

Tačiau 965 m. rusai užėmė ir apiplėšė jų sostinę, o 13 a. viduryje įsiveržė mongolai, kurie labai išretino gyventojų skaičių visoje Lenkijoje. Šalies atstatymui ir gynybai lenkai, žadėdami daug lengvatų, kvietėsi Vakarų Europos, daugiausia Vokietijos, gyventojus. Vokietijos žydai, kurių daug išžudė kryžiuočiai 13 a. pradžioje (ir kurių daug mirė nuo maro 14 a. pradžioje), kėlėsi į Lenkiją. Lenkijos žydai su imigrantais turėjo bendrą paveldą, tačiau nebuvo bendros kalbos. Todėl buvo sukurta jidiš kalba, kuri apėmė vidurio vokiečių, lenkų, hebrajų ir vokiško hebrajų dialekto elementus – ir ji tapo aškenazių žydų pagrindine kalba.

Vėliau žydai kėlėsi į Ukrainą veikiami ekonominių sąlygų, kurias sudarė bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės įtakos plitimas. 15 a. pabaigoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje buvo apie 60 žydų bendruomenių, kuriose gyveno apie 20-30 tūkst. žydų. Ukraina buvo tapusi jų centru.

Tačiau čia jų gyvenimas nebuvo lengvas. Bažnyčia vertė diduomenę riboti žydų įtaką, kuri buvo labai juntama daugelyje prekybos, verslo ir nekilnojamo turto sričių. Jie sudarė ryšius su kitomis žydų bendruomenėmis Otomanų imperijoje, tapdami jungiamąja grandimi tarp dviejų pasaulių.

Klestint žydams, stiprėjo antisemitizmas. Žemesniosios klasės, tame tarpe ir Ukrainos kazokai, kaltino žydus grobiant vargšų turtą ir taip turtėjant. Be to, kazokai taip pat norėjo išlaisvinti šalį iš lenkų įtakos.

16 a. pabaigoje vyko ilgas teismo procesas, kurį pradėjo jėzuitai prieš Lvovo žydų bendruomenę. Jie nusprendė Lvove pastatyti savo vienuolyną pasiimdami sinagogos pastatą – ir teismas galiausiai sinagogą perdavė jėzuitams. Liudinikas rašė: „Žydai buvo neviltyje; žydės rovėsi plaukus; jų kvartalas atrodė tarsi Paskutinio teismo išvakarėse“.

Bendruomenės seniūnas Mordechėjus Nachmanovičius išdidžiai priėmė komisiją, įleido į sinagogą ir nedelsiant pareikalavo užprotokoluoti, kad viską perdavė jėzuitams. Jėzuitų metraštininkas rašė: „Tuo tarpu iš visų pusių plūdo žmonės, sveikindami jėzuitus su pergale. Jie uždegė vaško žvakes ir procesija įėjo į sinagogą. Minia priėjo vietą, kur buvo įventas lopys, ir giedodami bažnyčios himnus pašventino tą vietą...“

Tačiau paaiškėjo, kad jėzuitai džiaugėsi per anksti. Kitą dieną vienuoliai atėjo prie naujos bažnyčios, tačiau vartai buvo užrakinti. Į vidų patekti buvo galima tik per Nachmanovičius namo prieangį, tačiau jis nieko nenorėjo praleisti per privačias valdas. Jėzuitų ginčai su Lvovo žydais vėl įsiplieskė, ir viskas baigėsi tuo, kad sinagogą gražino žydams.

Su tuo teismu susijusi legenda apie Rožę, Nachmano Nachmanovičiaus, seniūno brolio, žmoną, nepaprasto grožio moterį, aukštos dvasios, buvusią labai populiaria bendruomenėje. Antkapis ant jos kapo dar buvo 19 a. pabaigoje – su užrašu: „Ji buvo tikra Dievo šviesuolė, visų Siono dukterų karalienė, grožiu ir protu neturinti lygių. Karaliai ir kunigaikščiai krito prieš ją ant kelių“. Prie „auksinės Rozos“ kapo ateidavo nelaimingos žmonos ir motinos, maldose ieškojo paguodos, rašė raštelius su prašymais, kuriuos palikdavo po plokšte. Vėliau ją pavadino tikėjimo kankine ir atsirado legenda:
Tai buvo lenkų karalių laikais. Senąją sinagogą sunaikino gaisras. Surinko pinigus naujai, akmeninei. Auksas tekėjo iš visų pasaulio šalių, nes Lvovas plačiai prekiavo ir garsėjo turtais ir religingumu. Norjo pastatyti aukštą, gražią sinagogą, matomą iš visų pusių, kad toli matytųsi Izraelio dievo didybė. Tačiau nutiko nelaimė. Krikščionys negalėjo pakęsti, kad netoli jų šventovės stovėtų Izraelio šventovė, ir nusprendė ją pasisavinti. Surado kažkokį seną dokumentą, pradėjo teismą ir uždarė sinagogą. Ašaros apėmė Izraelį. Bendruomenę apėmė neviltis.... Bet mieste gyveno viena moteris, dievobaiminga ir gera. Kaip rožė skleidžia aromatą aplink save, taip ji dalino savo turtus vargšams; jos namas buvo prieglauda luošiams, nelaimingiems ir engiamiems. Ją vadino – auksine Rože. Ji paaukojo visas savo santaupas, kad išpirktų šventovę. Ji panaudojo savo įtaką visur, tačiau niekas nepadėjo/
- Tegu ji pati ateina su pinigais, - toks buvo galutinis vyskupo sprendimas.
Rožė krūptelėjo. Ji buvo graži. Ji bijojo vyrų, ypač nevedusių. Ilgai svyravo. Žmonės verkė. Nuėjo.
- Lik su manimi, - jai pasakė vyskupas, - ir tavo broliams gražinsiu šventovę.
- Pradžioje gražink, - ir liksiu.
- Netikiu tavim.
- Jei manim netiki, nieko neprarandi, o aš prarandu garbę, tikėjimą, žmones.
Vyskupas sutiko. Pasirašė ir jai gražino dokumentą apie sinagogos gražinimą. Ji nusiuntė dokumentą vyresniesiems. Bendruomenėje džiaugsmas, linksmybės, pro langus sklinda šviesos. Tai mato Rožė pro vyskupo langą. Jos užduotis atlikta. Gyvenimas pražudytas. Kitą dieną vyskupas ją rado negyvą. Žydės ilgai apverkė šią kankinę...

Pastaba: Sinagoga buvo viduramžiško žydų kvartalo visuomeniu centru. Ją vokiečiai sunaikino 1941 m. liepą. Jos liiekanos paskelbts vietinės reikšmės architektūriniu paminklu. 2011 m. kilo skandalas, kai buvo paskelbta, kad sinagogos vietoje statomas viešbučių kompleksas.

17 a. viduryje jau išryškėjo aplinkybės, atvedę prie baisios nelaimės. Panai buvo katalikai, o valstiečiai – stačiatikiai. Stačiatikybė laikyta „chlopų tikėjimu“, į valstiečius panai žiūrėjo kaip į žemesnę rasę. Jie ne tik veltui apdirbdavo panų žemes, bet ir mokėjo daugybę duoklių – už ganyklas, malūnus, žvejybą, už kiekviena avilį ir jautį. Jėzuitas Skarga rašė: „Savininkas arba karaliaus seniūnas ne tik iš vargšo chlopo atima viską, ką tas uždirba, bet ir nužudo jį patį, kai tik panori ir kaip panori, - ir niekas dėl to jam nepasakys pikto žodžio“.

Antagonizmas buvo baisus, jokių bendrumų tarp engėjo ir engiamo: nei tikėjimo, nei kalbos, nei tautiškumo. Tačiau panas dažniausiai buvo toli, mieste, o valstiečiai betarpiškai susidurdavo su arendatoriumi-žydu. Formaliai jis yra pano vietoje, kaip vienas šlėkta rašė: „mes patys plėšiam krikščionis žydų nagais“. Tad valstiečių piktumas buvo nukreiptas ir prieš paną-liachą, ir žydą-svetimąjį.

Prisigalvodavo visokių neįtikėtinų dalykų – atseit, panai į arendą išdalino žydams ir cerkves, tad reikės mokėti ir už vaikų krikštynas, ir už tuoktuves bei laidotuves. Ukraina ėmė maištauti, žudydama vienodai žydus kartu su nekenčiamais panais. Bėgti žydams toliau jau nebuvo kur.

1648 m. įvyko Bogdano Chmelnickio vadovaujams kazokų sukilimas. Jo centru buvo kazokų respublika vadinama Seče – stepėse, už Dniepro slenksčių. Į ten dažnai bėgo valstiečiai, ten jungėsi į draugoves, kurioms vadovavo atamanai. Šie laisvų kazokų pulkai atremdavo Krymo chanato totorių antpuolius, o lenkų vyriausybė bandė iš jų organizuoti pasienio kariuomenę, kas ne visad pavykdavo. Jie nenorėjo prie nieko jungtis, - ir pakilo, kad išvaduotų Ukrainą nuo „liachų ir žydų“ priespaudos.

1648 m., vadovaujami Bogdano Chmielnickio¹⁾, kazokai ėmė rengti žydų pogromus. Buvo sakoma žmonėms, kad „lenkai pardavė juos kaip vergus žydams“. Buvo išžudyta dešimtys tūkstančių žydų (žydų kronikos kalba apie 100 tūkst. asmenų ir apie 300 bendruomenių). Žydai netgi ryžosi bėgti pas Krymo totorius, kad ten būtų parduoti vergais.

Dar 1637 m. kazokų atamanas Paviukas iš Zaporožės žygiavo į Poltavos kraštą ir sukėlė valstiečius prieš panus ir žydus. Lubnos ir Lochvico mietuose sukilėliai griovė bažnyčias ir sinagogas, nužudė ksendzus ir apie 200 žydų. Maištą lenkai numalšino, Pavliuką nubaudė mirtimi, visame kelyje nuo Dniepro iki Nežino sustatė ant kuolų pavertus lavonus. Kazokų teises apribojo ir daugelį privertė dirbti panams, o už mažiausią pasipriešinimą negailestingai baudė. Mažosios Rusios metraštyje rašoma: „Ir faraonų kankinimai nepalyginami su jų tironija. Liachai vaikus virė katiluose, moterims pagaliais išspausdavo krūtis ir kitaip kankino“.

Taigi tetrūko tik preteksto visuotiniam sukilimui. 1648 m. pavasarį buvęs Čigirinsko šimtininkas Bogdanas Chmelnickis užsitikrino Krymo totorių paramą, surinko Zaporožės kazokus, kurie jį paskelbė hetmanu, ir patraukė prieš lenkus. Juos įveikė prie Geltonųjų vandenų bei Korsunės, - ir sukilimas apėmė visą rytų Padnieprę.

Valstiečių, miestiečių ir kazokų būriai vadovaujami atamanų Krivonoso, Hanės, Morozenko, Timofėjaus Chmelnickio (vyresniojo Bogdano brolio) naikino lenkų dvarus, žudė katalikus ir žydus, išniekindavo bažnyčias ir sinagogas. Visa tai lydėjo žvėriški žiaurumai - žydų metraštininkas Natanas Hanoveris²⁾ rašė:
„Nuo vienų kazokai dyrė odą, o mėsą mėtė šunims; kitus sunkiai žalojo, bet nepribaigdavo, o išmesdavo į gatvę, kad lėtai mirtų; daugelį užkasė gyvus. Naujagimius pjovė ant moterų rankų, o daugelį perplėšė tarsi žuvis. Nėščioms moteris perpjaudavo pilvus, išimdavo kūdikius ir jais daužydavo moteris per veidą, o kitoms į pilvą įdėdavo gyvą katę, užsiūdavo pilvą ir nelaimingoms nukirsdavo rankas, kad negalėtų ištraukti katės. Kitų vaikus perdurdavo iešmu, kepdavo ant laužo ir atnešdavo motinoms, kad paragautų jų mėsos. Kartais suversdavo žydų vaikus ir iš jų padarydavo perkėlas per upelius.... O totoriai žydus ėmė į nelaisvę; jų žmonas išprievartaudavo vyrų akyse, o gražias pasiimdavo tarnauti arba sugulovėmis. Panašius žiaurumus kazokai darė visur; taip pat ir su lenkais, o ypač tų kunigais“.

19 a. rusų istorikas N. Kostomarovas³⁾ rašė:
„Baisiausią sužvėrėjimą liaudis nukreipė prieš judėjus: jie buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui, o bet koks gailestis jiems laikytas išdavyste. Įstatymo ritiniai buvo imami iš sinagogų: kazokai šoko ant jų ir gėrė degtinę, tada ant jų guldė judėjus ir skerdė be pasigailėjimo; tūkstančiai judėjų mažylių buvo sumesti į šulinius ir užpilti žemėmis... Vienoje vietoje kazokai skerdė judėjų mažylius ir jų tėvų akyse apžiūrinėjo nužudytųjų vidurius, juokdamiesi iš žydų papročio mėsos skirstymą į košerinę (kurią galima valgyti) ir trefą (kurios negalima); ir apie vienus sakė: šis košerinis – valgykite, o apie kitus – tai trefas, meskit šunims!“.

Išgelbėti galėjo tik stačiatikybės priėmimas, tačiau žydai dažniausiai sąmoningai rinkosi kankinių mirtį, tačiau nesutiko keisti tikėjimo. Dešimtys miestų tapo jų masinės žūties vietomis: Prejaslavlis, Piriatinas, Lochvica, Lubnai, Nemirovas, Tulčinas, Polonojė, Zaslavlis, Ostrogas, Starokonstantinovas, Baras, Kremenecas ir kt. Pasitaikydavo, kad miestą iš vienos pusės puolė kazokai, o iš kitos totoriai – ir šie belaisvius gabendavo į Stambulą. Stambulo, Salonikų, Venecijos ir Livorno žydai rinko dideles lėšų sumas jų išpirkimui.

Iš rytinio Dniepro kranto sukilimas persimetė į centrinę Ukrainą, Kijevą, o vėliau ir į vakarinę, Volynę ir Podolę. Bijodami likti kaimuose, žydai bėgo į miestus ir ten patekdavo į spąstus. Pvz., Bare (Podolėje) gyveno 600 žydų šeimų, o iš apylinkių subėgo dar daugiau. Nepaisant atkaklaus pasipriešinimo, kazokai paėmė miestą ir atamanas Krivonosas „nuo visų žydų gyvai skūrą nulupo“. Pietų Rusios metraštyje parašyta konkrečiau:
„Krivonosas, Chmelnickio patarėjas, Baturino (t.y. Bare) liachų ir žydų per 50 tūkstančių nudūrė“.

Polonės mieste (Volynėje) apie 12 tūkst. žydų pasislėpė už miesto sienų ir kartu su lenkais gynėsi dvi paras. Tačiau dėl panų tarnų, ukrainiečių haidukų išdavystės, kazokai įsiveržė į miestą ir nužudė ten apie 10 tūkst. žydų: kraujas tekėjo pro namų langus. Žinomas kabalistas rabinas Šimšonas⁵⁾ ir dar 300 žydų su juo suėjo į sinagogą, užsidėjo drobules⁴⁾ ir su malda sutiko mirtį. Išsigelbėjusius nuo žūties totoriai išsivedė į nelaisvę.

Ostroge (Volynėje) pirmuoju antpuoliu nužudė 600 žydų. Kitais metais, kai žydai sugrįžo į miestą ir pradėjo atstatyti savo buveines, kazokai užpuolė dar kartą ir išžudė likusius – 300 žmonių. Išsigelbėjo tik trys. Šuliniai buvo pilni nužudytų kūdikių. Didžiąją sinagogą pavertė arklide. Žydų namus sugriovė iki pamatų: kazokai ieškojo brangenybių, atseit, užkastų po namais. Dar ir 20 a. pradžioje miesto pakraštyje buvo 4 kalvos: pagal padavimą – masinių žydų palaidojimų vietos.

Zaslavlėje (Volynėje) liko apie 200 žydų, ligotų ir senių, negalėjusių pabėgti. Jie paprašė, kad juos nužudytų žydų kapinėse, ką kazokai ir padarė. Visus suvarė į namą kapinėse, nužudė, o namą tada sudegino, sinagogą išplėšė ir pavertė arklide. Pagrebiščėje (Kijevo vaivadijos gyvenvietėje) išpjovė „visus žydus, senus, jaunus, moteris ir vaikus, visus, buvusius senuosiuose Dievo namuose, tuo metu, kai vyko jaunos poros jungtuvės“.

Nemirove (Podolėje) 6000 žydų pasislėpė už tvirtovės sienų. 1648 m. birželio 24 d. atamano Hanės kazokai prijojo prie miesto su lenkų vėliava, kad apgautų gynėjus. Jiems atidarė vartus, kazokai įsiveržė į miestą ir jame pjautynės buvo siaubingiausios chmelničinos laikais. Moteris prievartavo, vaikus gyvus mėtė į šulinius, bandžiusius perplauktu upę žudė vandenyje, kuri ilgą tarpą buvo nusidažiusi raudonai. Rabiną Jechielį-Mechelę rado kapinėse ir užmušė vėzdu – pirma rabiną, o po to jo senutę motiną. Kazokai sau atsirinkdavo jaunas žydes, jas krikštijo prievarta ir ėmė į žmonas. Viena mergina paprašė jungtuves surengti cerkvėje už upės ir vestuvių procesijai einant per tiltą, šoko į upę ir nusiskandino. Kita įtikino „jaunikį“, kad moka užburti kulkas ir įkalbėjo jį šauti į ją, sakydama, kad kulka jai nieko nepadarys...

Tulčine (Vroclavo vaivadijoje) 600 lenkų karių ir apie pusantro tūkstančio žydų pasislėpė tvirtovėje. Lenkai ir žydai pasižadėjo kartu ginti miestą ir neiti į derybas su kazokais. Kai kazokai įsitikino, kad negali paimti miesto, pažadėjo lenkams jų pasigailėti, jei tie išduos žydų pinigus ir turtą. Žydai, sužinoję apie išdavystę, norėjo išžudyti lenkus, tačiau rabinas Aaronas juos sulaikė, kad žydai neužsitrauktų visos lenkų tautos neapykantos. Jis sakė: „Geriau žūkim, kaip žuvo mūsų broliai iš Nemirovo, tačiau nesukelkim pavojaus mūsų broliams visose jų gyvenamose vietose“.

Įžengę į miestą kazokai pirmiausia susirinko žydų turtą, o tada juos suvarė į sodą, iškėlė vėliavą ir pareiškė: „Kas nori priimti krikštą, tegu atsistoja po vėliava ir liks gyvas!“ Atsisakiusių tikėjimo nebuvo ir kazokai išpjovė pusantro tūkstančio žmonių, gyvais palikę tik dešimt rabinų – išpirkai. Tada pareiškė lenkams: „Kaip pasielgėte su žydais, taip mes su jumis pasielgsime“. Ir išpjovė visus. Nuo tada, rašo žydų kronikininkas, lenkai laikėsi sąjungos su žydais ir jų neišduodavo.

Tarp žydų kilo panika, pagalbos iš niekur nebuvo galima sulaukti, teliko bėgti ir slėptis. Iš lenkų tik kunigaikštis Jeremija Višneveckis sėkmingai kovėsi su kazokais ir ateidavo žydams į pagalbą. Bet to nepakako. Dešimtys klestėjusių žydų bendruomenių Ukrainoje buvo sunaikintos, o tūkstančiai bėglių skubėjo į lenkų ir lietuvių bendruomenes.

Sukilimas jau buvo apėmęs dalį Baltarusijos ir Lietuvos. Žydų bendruomenės sunaikintos Starodube ir Gomelyje. 1648 m. kazokai pradėjo reidus į vidinę Lenkiją. Priešas suvienijo lenkus ir žydus. Kai Chmelnickis apsiautė Lvovą ir pažadėjo pasigailėti miesto, jei bus išduoti žydai, magistratas atsakė, kad jie jam nepavaldūs, nes yra karaliaus pavaldiniai. Baigėsi tuo, kad Chmelnickis nutraukė apsiaustį už kontribuciją, dėl kurios žydams teko parduoti sidabrą ir auksą iš Lvovo sinagogų.

1649 m. ties Volynės ir Galičo siena viena prieš kitą stovėjo dvi armijos: lenkų ir kazokų. Kazokų buvo pranašumas ir jie vos nepaėmė į nelaisvę karaliaus Jano Kazimiero, tačiau totorių chanas netikėtai perėjo į lenkų pusę. Tad Bogdanas Chmelnickis buvo priverstas sutikti su Zborovo sutartimi, kuria iš Lenkijos karalystės iš skirta kazokų Ukraina su Kijevo,

Tad Bogdanas Chmelnickis buvo priverstas sutikti su Zborovo sutartimi, kuria iš Lenkijos karalystės iš skirta kazokų Ukraina su Kijevo, Černigovo ir Vroclavo vaivadijomis. Tą teritoriją saugojo kazokai, valdė stačiatikių valdininkai, o katalikams ir žydams ten buvo uždrausta gyventi.

Taikos sutartis laikinai davė ramybę, tačiau žydų gyvenimas netapo lengvu. Daugelis grįžusių žydų neturėjo lėšų pragyvenimui. O kazokai ėmė vėl nerimti. Netrukus tarp lenkų ir kazoko įvyko rimtas susirėmimas. Lenkų pusėje kovėsi tūkstančio karių žydų pulkas. Lenkai laimėjo ir nauja 1651 m. sutartimi žydams vėl leista gyventi kazokų Ukrainoje, kurios teritorija buvo sumažinta. Dalis kazokų pasitraukė už Dniepro, į Maskvos valstybę, kur susikūrė kazokų slobodos: Charkovas, Sumai ir kt., sudarę Slobodos Ukrainą. Bogdanas Chmelnickis bandė išsaugoti savo autonominę teritoriją, tačiau 1654 m. pasidavė caro Aleksejaus Michailovičiaus globai ir Maskvai atiteko visa kazokų Ukraina.

1651 m. Chmielnickis patyrė pralaimėjimą ir jo valdžia Ukrainoje buvo apribota. 1653 m. Ukrainą aneksavo Rusija; krašte stiprėjo antisemitizmas, nes valdžią gavo nacionalistai. 1881 m. Ukrainos provincijose pasikartojo žydų pogromai.

Tačiau net Chmielnickio pogromai nesustabdė žydų migracijos į Ukrainą. Jų vaidmuo ekonominiam atsigavimui 17-18 a. buvo gana ženklus. Šalyje susikūrė ir išplito chasidizmas. Po 19 a. pabaigos pogromų, čia gimė Hibbat Zion‘as, išsivystė Bilu ir Am Olam judėjimai bei „Dvasinė Biblijos brolija“, raginusi žydus grįžti prie religinio Biblijos tyrumo ir bandę judaizmą suartinti su krikščionybe.

Po 1917 m. Spalio revoliucijos per civilinį karą, Ukrainoje nužudyta apie 100 tūkst. žydų. Ją paliko per 300 tūkst. žydų, persikeldami į kitus Tarybų Sąjungos rajonus. Ukraina bandė atsiskirti nuo Rusijos, jos nacionalistai bandė susitarti su žydais, tačiau tos pastangos buvo bevaisės. Antrojo pas. karo metais dalis Ukrainos gyventojų bendradarbiavo su naciais naikindami žydus Ukrainos teritorijoje.

Po karo, valdant N. Chruščiovui, žydai pamažu grįžinėjo iš Azijos regionų, tačiau valdžia nesikišo į vietinių konfliktus su žydais. Tad antisemitizmo apraiškų buvo visur – literatūroje ir mene, politinėje propagandoje. Leista atidaryti vos kelias sinagogas. Tačiau 7-me dešimtm. intelektualai pabandė padėti žydams, užtarė šių siekius atgaivinti kultūrą ir išsilavinimą. At Jews School

Po Ukrainos nepriklausomybės 1991 m., kurią parėmė nemažai žydų, Kijeve buvo surengta tarptautinė konferencija, skirta aptarti ukrainiečių-žydų santykius. Prezidentas Kravčiukas palaikė nepritarimą JT rezoliucijai, prilyginančiai sionizmą rasizmui.

1989 m. Ukrainoje gyveno apie 490 tūkst. žydų. Žlugus Tarybų Sąjungai, apie 80% jų emigravo. Dabar jų čia yra apie 80 tūkst. (pagal Encycl. Judaica, vol. 20; „Vikipedija“ nurodo 142 tūkst.), veikia 40 religinių bendruomenių, 24 sinagogos, apie 250 įvairių organizacijų (Ukrainos žydų kongresas, Chabad Lubavičiaus judėjimas ir kt.). Leidžiami žydų laikraščiai, veikia mokyklos, 1993 m. Kijeve atidarytas Saliamono un-tas. Amerikiečių rabinas Yankel Blau 1993 m. paskirtas pagrindiniu Ukrainos rabinu. Kryme, Eupatorijoje, gražinta istorinė Egie Kapai sinagoga, kuri buvo dedikuota rabinui Aleksui Duchovny, reformistų lyderiui.

Tačiau išliko ir antisemitinės pažiūros. Tokios grupės, kaip Lvovo Ukrainos Idealistai, Ukrainos nepriklausomybės partija, Ukrainos nacionalinė asamblėja vis dar vysto aktyvią antisemitinę veiklą. Apklausos rodo, kad apie 7% ukrainiečių tebetiki, kad žydai aktyviai siekia valdžios politiniuose ir socialiniuose sluoksniuose, o 10% laiko, kad jie atsakingi už gyventojų skurdą ir ekonominį šalies nuosmukį.

¹⁾ Bogdanas Zinovijus Chmelnickis (1595-1657) - Ukrainos kazokų etmonas (1648-57), vadovavęs sukilimui prieš Žečpospolitą (1648-54). Dalyvavo Vl. Vazos kare su Rusija ir už narsumą iš karaliaus gavo auksinį kardą. Kol buvojo Krokuvoje, Čygyrino seniūnas Čaplinskis užpuolė jo dvarą Subotive, užmušė sūnų ir pagrobė antrąją žmoną. Chmelnickis bandė teisybės ieškoti teisme, bet ten iš jo pasijuokė. Kai jis kreipėsi užtarimo pas karalių, tas nusistebėjo, kad nuolat ginkluoti kazokai kažkur ieško užtarimo. Grįžęs Chmelnickis surinko kazokų rinktinę ir 1648 m. balandžio 22 d. pradėjo sukilimą. Keršydamas už skriaudą Chmelnickis pradėjo lenkų ir žydų pogromus - buvo sunaikinta apie 300 žydų bendruomenių, apie 60 tūkst. žydų išžudyta arba parduota į vergiją turkams. Po to sekusiame Švedų tvane (1655-60) ir per karą su Rusija buvo išžudyta dar apie 100 tūkst. žydų. Etmoną ištiko paralyžius ir jis mirė nuo apopleksijos 1657 m. liepos 27 d. Palaidotas buvo Subotivo cerkvėje, tačiau 1664 m. vaivada Danielius Čaplinskis sudegino jo dvarą, o jo ir sūnaus palaikus liepė išmesti šunims.

²⁾ Natanas ben Mozė Hanoveris (1610-1683) - žydų religinis veikėjas, istorikas, chachamas (rabinas). Kabalą studijavo pas Šimšoną bar Pesach. Plačiausiai žinoma jo nedidelės apimties „Bedugnė gelmė“ (1653, galima ir kita prasmė „Bedugnė Graikija“) – 1648 m. įvykių kronika. Pavadinimas – žodžių žaismas; pirmas žodis ivritu gali reikšti ir Graikiją, kas simbolizuotų stačiatikybę.

³⁾ Nikolajus Kostomarovas (1817-1885) – rusų istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas. Parašė daugiatomę „Rusų istoriją pagrindinių veikėjų aprašymuose“. Būdamas tremtyje Saratove 1847-55 m. rašė „Bogdaną Chmelnickį“.

⁴⁾ Calūnas - laidotuvių liturgijoje naudojamas patiesalas, apdangalas, juodos (pas slavussavanas – baltos spalvos), papuoštas religine simbolika. Šiaip, tai audeklas, kuris uždengia ar apsaugo kitą objektą. Žydų drobulė – iš baltos medvilnės, lino ar vilnos, nemaišant medžiagų (garsioji Turino drobulė).

⁵⁾ Šimšonas bar Pesach (m. 1648 m.) – Ukrainos kabalistas ir mistikas, buvęs magidu Ostropolės miestelyje prie Slučo upės, o vėliau rabinu Polonėje. Parašė kelis kabalos veikalus, tarp jų ir komentarus „Zoharui“. Susirašinėjo su iškiliausiais laikmečio kabalistais. Kabalistų rašiniuose teigiama, kad Šimšonas „Esteros ritinyje“ nustatė slaptą kodą, pagal kurį dangaus nuosprendis išnaikinti žydus ne visiškai atšauktas Purimo dieną, o perkeltas į 1648 m. Jis ragino amžininkus atgailai, tačiau jo miglotomis pranašystėmis niekas netikėjo.
Ostropolėje buvo paprotys (20 a. pradžia), kai po vestuvių puotos, jau auštant, visi svečiai su „mechutanais“ (svotais) patraukia prie vienos parduotuvytės miestelio aikštėje. Čia sustoja, ima groti, visi šoka. Tada geria „už gyvenimą“ (lehaim) ir išsivaikšto į namus. Anot padavimo, šios parduotuvėlės vietoje buvo namelis, kuriame žuvo Šimšonas (kas tikriausiai netiesa, nes jis žuvo Polonėje).