Skaitykite:

Heraklitas iš Efeso

Pasaulio pažinimo samprata

Apolonijus iš Tianos

Einšteino žydiškos tapatybė

Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė

Judaizmas kaip filosofija

K. Tacitas apie žydus

Graikų filosofijos istorija

Apie būsimąjį gyvenimą

Traktatas apie dvi Sarmatijas

Arianas. Stoicizmo pagrindai

KITA:

Kiti žydai

Dievas Molochas

Gnostikų koncepcijos

Nuslėptoji istorija

Magas Simonas Samarietis

Kapadokija su uolų miškais

Nyčė ir Vaildas: estetizmas

Moteris su dviem leopardais

Herodotas. Istorija

Krikščionybė Egipte

Judafobija

Judėjai

Judėjas Ivanas Naživinas   1 dalis     2 dalis   4 dalis     5 dalis     6 dalis     7 dalis     20 dalis    38 dalis       II. Pas audėją Akvilą Užbaigęs su savo paprastais pirkiniais pamokslininkas judėjas su savo bendražyge pasuko į uostą, kur gyveno pas audėją Akvilą1). Sutiktieji dažnai judėją palydėdavo neapykantos pilnais žvilgsniais Paulius su Tekla2) nusileido Priono kalno šlaitu, pro milžinišką teatrą, kur neseniai Pauliaus vos nesuplėšė minia: viename savo pamokslų jis sumanė pareikšti, kad žmogaus rankų pagaminti dievai nėra dievai. Efeso meistrai, vertęsi iš tokių dievų, šaukdami „Didžioji Efeso Artemidė“ triukšmaudami pasipylė į gatves. Prie jų labai noriai prisijungė daug pamaldžių žydų, neapkentusių naujoves nešančio Pauliaus. Ir viskas būtų baigęsis blogai, jei nebūtų įsikišę Romos valdžios atstovai, nepakentę tų beprasmių religinių sumaiščių... Paulius buvo nuliūdęs – jam buvo sunku ištverti tamsios minios Apolonijaus garbinimą. Jam buvo visiškai aišku, kad tasai veda tuos akluosius į duobę. Nemalonu buvo ir tai, kad Tekla visur sekė jį. Ji buvo vieno jaunuolio iš Ikarijos4) sužadėtinė. Kai ji pirmąkart Ikoniume5) išgirdo Pauliaus pamokslą, nepaprastai susižavėjo. Nesvarbu, kad tasai, jau pagyvenęs, pliktelėjęs judėjas suaugusiais antakiais kalbėjo prastai, užsikirsdamas vieną griozdišką frazę kraudamas ant kitos. Tekla už jo nerangios išvaizdos įžvelgė kažką, kas ją užbūrė: švenčiausiosios Eroto paslaptys nesuvokiamos mirtingajam. Tekla atsisakė sužadėtuvių ir, nepaisydama artimųjų pasipriešinimo, išėjo paskui Paulių. Paulius tuos laisvus santykius laikė visai priimtinais: argi Mokytojas, atšaukęs senąjį Įstatymą, nepadarė žmogaus visiškai laisvu? Argi ne per Įstatymą žmogus pažino nuodėmę? Nėra Įstatymo, jame kalbėjo senasis dialektikas-farizėjus, nėra ir nuodėmės... Tais laikais tie klausimai buvo dažnai keliami. Ne taip seniai Paulius klausėsi heleno sofisto6), kuris įrodinėjo, kad dievai vyrui suteikė tokį stiprų lytinį instinktą dėl žmonių giminės pratęsimo, kad bet kokie lytinių santykių ribojimai atrodo tiesiog juokingai. Ir dar juokingiau, sakė jis, paversti savo artimo žmoną kažkokia privačia nuosavybe. Visa tai tarsi sutapo su paties Pauliaus mintimi, tačiau vis tik kažkas jį glumino. Tačiau tikintieji priėmė jo draugę ir pasigėrėdami pasakojo vienas kitam įvairius stebuklus apie jos atsidavimą mokytojui: kaip ji praėjo pas jį į belangę, kaip už tą jų ryšį ją įmetė laukiniams žvėrims arenoje ir žvėrys jos nelietė, kokie dideli buvo jos jaunikio turtai ir kilmingumas, kurį ji nesusvyruodama paliko vardan mokytojo... - Na nesižvalgyk taip į šonus! - griežtai pratarė Paulius, kai ji vos nesuklupo ant gatvėje žaidžiusių šunelių. - Žiūrėk po kojomis, o ne į žvirblius ant stogų... Tekla sumišusi nusišypsojo ir paklausė: - O kada mes išvyksime į Achają7)? Kad tik judėjai vėl čia ko neiškrėstų. Kalba, kad vakar sinagogoje buvo didelis šurmulys… Paulius suraukė vešlius antakius, tačiau nieko neatsakė. Jam aplamai nepatiko, kai moterys ima samprotauti. Tačiau būtent jo naujatikių susirinkimuose moteris staiga ir pradėjo kelti galvą. Ir aplami buvo keista, kad visi tie susirinkimai kažkaip slysta iš jo rankų ir bando vykti kažkaip savaip. Šiandien visa Pauliui atrodė nemaloniai ir vos ne niūriai: baisios Efeso teatre išgyventos minutės, kai per plauką buvo nuo mirties, apnuodijo viską... Kukliame Akvilos ir Priskos namelyje girdėjosi ritmingi audimo staklių garsai: kaip ir jų svečias Paulius, jie ruošė pardavimui tą šiurkštų audinį, naudojamą palapinėms, burėms, užuolaidoms. Pro siaurus langelius švietė kovo saulė ir gaiviai kvepėjo netoli esanti jūra. Uoste tvyrojo įprastas darbinis triukšmas. Šeimininkai džiugiai sutiko vienoda nežymia šypsena. Jie viskuo buvo panašūs vienas į kitą, abu tylūs, paprasti ir kiek beskoniai tarsi patiekalas, kurį pamiršo pasūdyti. Jie įtikėjo į Nukryžiuotąjį dar Romoje ir kartu su kitais judėjais, jaudinusiais tautą kažkokio tai Krestaus pamokymais, imperatoriaus Klaudijaus8) buvo išvyti iš sostinės. Jie nežinojo jokių abejonių ir viskuo pakluso mokytojams. Tarp tų mokytojų dažnai kildavo smarkūs nesutarimai – tada Akvila ir Priska bailiai slėpėsi už visada pasitikinčio savimi Pauliaus, kuris buvo labai palankus jiems. - Maran ata9), - ištarė Paulius įprastą tarp naujatikių pasisveikinimą. - Maran ata, - nežymiai šypsodamiesi jam atkartojo šeimininkai. - Kaip sekasi? Kada išplaukia tavo laivas? - Poryt, - atsakė Paulius, pavargęs prisėsdamas ant trumpo audimo suoliuko, ant kurio jis jau praleido nemažai valandų: jis labai didžiavosi, kad pagal seną judėjų paprotį jis nieko už mokymą iš savo globojamųjų neima, skirtingai nei jeruzaliečiai, gyvenantys savo mokinių sąskaita. - Štai šiandien pasikalbėsime ir pasimelsime paskutinį kartą, o ir į kelią… - Padėk, Dieve, tam kartui… - pratarė Priska, jau pavytusi moteris geru blyškiu veidu. - Aš dabar vandens atnešiu: tik pažiūrėkite, kiek dulkių ant jūsų! O tu, Tekla, rankšluosčius paduok... Netrukus pradėjo rinktis naujatikiai, visi neturtingi, paprasti, judėjai ir pagonys. Komunizmo, kurį jie pabandė įvesti Jeruzalėje ir kuris ten gėdingai žlugo, čia jie ir nebandė. Tarp bendruomenės narių buvo ir turtingų, – tik nedaug - ir vargšų; ir vargšai iš turtingųjų visad tikėjosi liturgijos, t. y. dovanų bendroms reikmėms, tačiau ne visada ją gaudavo. Ir kadangi bendruomenėje buvo daug pagonių, tai judėjai turėjo saugotis savo nepakantumo apraiškų. Vienus, kurių senasis raugas buvo dar stiprus, tai vargino, o kitus, kuriems buvo malonu išsiveržti į valią, džiugino. Ir nesunku buvo pastebėti, kad ne visada tie laisvės šalininkai buvo iš geriausių. Patikimieji atnešė svarbią naujieną: iš Jeruzalės, nuo Jakovo, atėjo pasiuntiniai ir vakar sinagogoje pasisakė prieš Paulių ir aplamai naujatikius. Triukšmas kilo baisus. Paulius dar labiau nusiminė: jei jeruzaliečiai neatėjo pas jį, vadinasi – atviras karas… Tuo momentu durys atsidarė ir įėjo naujas svečias, aukštas ir gražus, su tuo įspaudu veide, kurį žmogui įspaudžia nuolatinis protinis darbas. Tai buvo Apolosas10), judėjas iš Aleksandrijos. Jis buvo dideliu žinovu ne tik Rašto, bet pagonių literatūros. Raštą jis aiškino laisvai, neseniai mirusio didžiojo mokytojo, senojo Filono dvasia. Jam buvo trošku tarp šių naujatikių; ir jis jau pradėjo abejoti senojo judaizmo pertvarkymu – kaip jis suprato nukryžiuotojo rabino darbą – ir kartais jau pagalvodavo nuo viso to pasitraukti. - Maran ata, - tarstelėjo jis nuo slenksčio. - Maran ata... - nedarniu choru atsakė jam susirinkusieji. Paulius priėmė, kaip ir kitus savo varžovus, kiek šaltai. Jie pirmąkart susitiko Korinte, kur Apolosas be jokių pastangų atkovojo nemažą dalį tikinčiųjų. - Iš kur? - paklausė Paulius, stengdamasis būti svetingu. - Klausiausi Kerinto11)... - atsakė Apolosas sėsdamasis. - Jis labai jau kažko painiojasi… - O kas čia gudraus? - nusišaipė Paulius. - Jei kiekvienas taip nuo savęs ims prisigalvoti, tai kitko laukti ir netenka. Kerintas skatino, kaip ištikimas judėjas, laikytis šabo, apipjaustymo ir visų apeigų. Jis teigė, kad Dievas buvoja labai aukštai virš pasaulio, kad užsiimtų kitaip nei per tarpininkus. Jo nuomone, pasaulį sutvėrė vienas angelas, o kitas jam davė Įstatymą. Abu šie angelai tiek žemiau Aukščiausiosios būtybės, kad apie jį neturėjo jokio supratimo. Jėzus, jo nuomone, buvo Marijos ir Juozapo sūnus... - O tu nežinai, su kuo atėjo Jakovo žmonės? - paklausė Paulius. - Tai vis su tuo pačiu, - atsakė tas. Jeruzalės vyresnieji laiko, kad mes pernelyg jau laisvai elgiamės su Įstatymu. Jie kaip anksčiau šalinasi neapipjaustytųjų, atsisako sėdėti su jais ir reikalauja visų apipjaustymo... - Taip mes nuo savęs atstumsim visus kitatikius! - šūktelėjo Paulius. - Pagonių visur, išskyrus Jeruzalę, mūsų bendruomenėse gerokai daugiau nei judėjų. Jei jie išeis, kas gi liks? Jei Barnabas12) Antiochijoje būtų klausęs jeruzaliečių, niekada būtų padaręs tai, ką padarė. Tik todėl, kad mes su juo netempėm pagonių prie senojo Įstatymo, mums pavyko ten suburti bendruomenę, nuo kurios ir išsivystė tolimesnis judėjimas... O ką padarė jeruzaliečiai? Apolosas, nuleidęs galvą, tylėjo. Iš tikro jiems, naujatikiams, teko kovoti iš visų pusių: su senatikiais, aklai besilaikančiais Įstatymo raidės, su Mitros,  Izidės, Didžiosios motinos kultų skelbėjais ir pan., bei visokiausiais filosofais, kurie į naujatikius žvelgė iš aukšto su panieka ir visaip išjuokė nukryžiuoto sofisto mokymą, o ypač netikusią legendą apie jo tariamą prisikėlimą. Būtent todėl Pauliaus sėkmė triukšmingame Efese buvo toks menka: visa naujatikių bendruomenė tilpo Akvilos palėpėje. - Taip... - atsiduso Paulius. - Triūsėme mes, broliai, daug ir atkakliai, tačiau Dievo žodžio kviečius visur užgožia priešo pasėtos piktžolės, - tarsi tų, kurie atvyko iš Jeruzalės ir eina mūsų pėdomis, norėdami statyti ant svetimų pamatų. Jei mes laikysimės apipjaustymo, šabo, visokių draudimų maistui, tai už ką tada mirė Mokytojas? Į naujus vynmaišius nepila seno vyno. O ir maža to. Štai jūsų Efesas užmiršo savo senąją meilę, tačiau jūs ir be manęs stenkitės gražinti jį prie ankstesnių reikalų. Smirne broliai gyvena tarsi ir gerai, bet vis tik ir juos reikia palaikyti tolimesnei ištikimybei ir tvirtybei: ir ten brolius persekioja ir pagonys, ir judėjai, kurie nenori ir negali išgirsti tiesos balso, nes jie iš žemesniosios žemės, nors ir laiko save išrinktąja tauta. Pergame dalis brolių atsimetė į klaidingą mokymą, o Fatiroje13) ir dar blogiau: ten paskui vilkus avių kailiais išėjo dauguma. O blogiausi reikalai Sarduose14) ir Laodikėjoje15): pirmoji bendruomenė negyva, apsnūdusi, neveikli, o antroji bendrai imant nei šalta, nei šilta, įsivaizduoja, kad ji turtinga, ir neįtaria, kad ji nelaiminga, vargana, akla ir nuoga… Ir visur ištikimieji vietoje to, kad savo išklotų sielą už savo draugus, skiria tik nedaug iš savo turtų vargšų brolių reikmėms. O ir tai kiek jėgų ir laiko reikia, kad juos paskatintumėm tam!.. Daug betvarkės visur įneša moterys-pranašautojos!.. - jis pažvairavo į liesą, ilga nosimi ir paniurusios išvaizdos pagyvenusią moterį, kukliai sėdėjusią prie durų: tai buvo viena iš bendruomenės „našlių“, kurios, vienok, didesne dalimi buvo netekėjusios. - Jei Dievo dvasia ką nors apšvies, reikia dėkoti Viešpačiui už malonę, tačiau negalima paversti tikinčiųjų susirinkimo turgumi: visi pranašauja, visi aiškina, visi ginčijasi... Našlelė atsiduso; jos akys priblėso. - Atminkite, pamiltieji, kad pirmoji ir paskutinė mūsų prievolė – tai meilė! Priska, kur pas tave mano laiškas korintiečiams? - Čia, mokytojau, - atsakė Priska, paskubomis iš už audimo staklių ištraukdama nedidelę dėžutę ir atsargiai išimdama į švarų audeklą susuktą ritinėlį. - Štai jis… - Nagi, Akvila, paskaityk jiems apie meilę… Štai nuo čia… Ir Akvila, be įkvėpimo, kaip išmoktą pamoką, pradėjo skaityti [1 Kor. 13]: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“. - Štai... - sustabdė jį Paulius. - Štai kaip reikia suprasti meilę!.. - O apačioje tu savo ranka prirašei: „kas nemyli Viešpaties, tebūna prakeiktas…“ - pasakė Akvila, manydamas tuo priminimu sustiprinti meilės svarbą. Apolosas nevalingai šyptelėjo: pas juos visada meilė susivesdavo į tai – „kas nemyli, tebūnie prakeiktas!“ Ir jį traukė į gryną orą, prie jūros kranto, kur taip lengva kvėpuoti ir mąstyti prie bangų mūšos… Susimąstęs jis žvelgė savo gražiomis, protingomis akimis į Paulių, visada neramų, kalbantį apie meilę ir ramybę, tačiau niekad nepatyrusį nei meilės, nei ramybės. Jis negalėjo nepastebėti, kad Pauliaus tonas su laiku tampa vis užtikrintesnis, kad jis sau prisiskiria vis daugiau reikšmingumo ir valdžios. Paulius jau Korinte jam pasakojo apie savo atsivertimą kelyje į Damaską; ir nuo tos akimirkos Apoloso sieloje apsigyveno nepasitikėjimas juo. Jis suprato, kad labiausiai pavojingas garbėtroška. Jis matė, kaip kenčia Pauliaus savimeilė, kai jam pagarbiai pasakojo apie Jeruzalės vyresniuosius, kaip atsargiai, tačiau atkakliai jis audė mintį, kad jis toks pat apaštalas, kad kalba paties Kristaus pavedimu, kad ir jis matė stebuklus. Ir kuo valdingiau pasisakė Paulius, tuo noriau paskui jį ėjo žmonės, tačiau tuo labiau, iš kitos pusės, neapkentė jo. Sėkmės užtikrinimui Paulius ryžosi viskam. Likaonijoje jis įtraukė jaunutį Timotiejų ir kai ėmė triukšmauti, kad Timotiejus neapipjaustytas, jis pats atliko apipjaustymą: „dėl niekų“ nereikia kurti kliūčių jaunam reikalui. Jis nepasikuklino iš savimeilės išsiskirti su Barnabu, kuris padarė, bent jau, nemažiau jo ir kuris, svarbiausia, ir pritraukė jį patį prie šio reikalo… Apolosas negalėjo nustatyti, kur Pauliuje baigiasi dangus ir prasideda paprasčiausia žemė... - Na ką gi, mieli šeimininkai, - kreipėsi Paulius į Akvilą ir Priską, - galbūt mes visi kartu pavakarieniausim paskutinį kartą? Visi ištikimieji, pagal nusistovėjusį paprotį, atėjo su nedideliais ryšulėliais: broliškam pavalgymui kiekvienas atnešė savo maisto, nors prasigyvenusių žmonių dalis dažnai buvo gerokai gausesnė, o vargšų dalis – vargana. Ir tai sukeldavo murmėjimus. - Viskas paruošta, mokytojau – pagarbiai pasakė Akvila. - Pakylam į palėpę... Palėpėje jau stovėjo žemas stalas, aplink kurį buvo patiestos seni dembliai ir padėtos pagalvėlės. Visi, apsikeitę broliškais pabučiavimais, prisėdo. Tie vakariniai valgymai iškart įėjo į naujatikių praktiką kaip priminimas tos paskutinės, baisios Jėzaus vakarienės su mokiniais, kurios prisiminimas vis labiau buvo nuspalvinamas mistinėmis spalvomis. Paulius, užimdamas vietą stalo viduryje, netyčia išmetė nosinę ir ilganosė našlelė slapta ją nugriebė ir dievobaimingai paslėpė ant krūtinės. Jo nosinės ir marškiniai buvo labai populiarūs tarp tikinčiųjų kaip tikra priemonė prieš visokias ligas. Jie taip pat tikėjo, kad Paulius turi galią išvaryti nelabuosius. Visokie šarlatanai ateidavo pas jį, kad už pinigus išmonytų iš jo burtų paslaptis. Tačiau nespėjo Paulius palaiminti valgio, kaip staiga ilganosė našlelė pašoko iš savo vietos stalo gale ir, pakėlusi akis į dangų, susijaudinusi sumurmėjo: - Labadumchrašidavelsitimak… sarikoipsichamri… daripakumalam... Tai buvo garsioji „kalbų dovana“. Paulius susiraukė. O ir visi klausėsi su nemaloniomis pastangomis: tai buvo beprasmis skiemenųkratinys. - Adaburaksimipantikažirasami… - iš savęs ėjo ilganosė našlelė. - Nesvachimimi sitijurgimžiltome… Maram ata... Ir ji, visa išblyškusi iš susijaudinimo, apsižvalgė aplink bepročio akimis ir, susigėdusi dėl nepritariančio Pauliaus žvilgsnio, atsisėdo. - Na štai, ir gana, ir gerai – ištarė tasai. - Niekada nereikia piktnaudžiauti Šventosios dvasios dovana. Viskas savo laiku, savo vietoje… Našlelė jautėsi kiek sugėdinta. Daug kartų ji bandė savyje nuslopinti tuos ją apėmusius „dvasios“ proveržius, tačiau jie vis prasiverždavo ir ji vėl pradėdavo šūkčioti nesuprantamus ir jai pačiai nemalonius žodžius, po kurių visad būdavo gėda. - Tu ką, tiesiai į Korintą iš čia ir vyksi? - paklausė Pauliaus Ignacijus, tvirtas seniokas su kukliais, tačiau gerais drabužiais. - Apie juos sklinda gera šlovė... Ant Ignacijaus smiliaus buvo išsirietusios žuvies pavidalo žiedas, skiriamasis naujos sektos simbolis. Pirmosios penkių žodžių raidės – „Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išgelbėtojas“ – graikiškai reiškusios „žuvis“16). - Taip, taip, - gyvai atsiliepė Paulius. - tai Dievo ir bet kokių pagyrų verta bendruomenė, geranoriška, protinga, tikrasis meilės įsikūnijimas, einanti Kristuje, Tėvo vardo nešiotoja… Tai bendruomenėse virto papročiu: kuo toliau buvo ištikimieji, tuo labiau juos gyrė. Apolosas, jau buvęs Korinte ir matęs naujatikių gyvenimą ten, tik akis nuleido. Ir dar labiau panoro būti ant jūros kranto, po žvaigždėmis, ten, kur nieko nėra. Vyno veikiami liežuviai pamažu ėmė atsirišinėti. Ignacijaus akys vis dažniau stabtelėdavo ties įraudusia ir pagražėjusia Tekla. Jam atrodė, kad dangiškojo Kristaus pasekėjai vis labiau užmiršta žemiškąjį Jėzų, tokį, kokiu jis buvo. Ir labiausiai iš visų, matyt, jį užmiršta Paulius. Jam Jėzus buvo tarsi eskizas, pagal kurį jis išsiuvinėja kažką sava... Ir kai danguje ėmė blėsti žvaigždės, Paulius atsistojo, o paskui jį ir visi kiti. Prasidėjo atsisveikinimas. Ir paskutinis dalykas, ką išeidamas išgirdo Apolosas, buvo Pauliaus žodžiai: - Mano mokymas geras, net jei pats apsireiškęs Dievo angelas sakytų kitaip. Pamėgdžiokite mane, kaip aš Kristų. Žiūrėkite, broliai, kad kas nenuviliotų jūsų filosofija ir tuščiu sugundymu pasakojimu apie žmogų, apie pasaulio stichijas, o ne apie Kristų, kad neapgautų jūsų įtaigiais žodžiais... Ir palikęs už savęs triukšmingą uostą, kur girdėjosi jūreivių, besilinksminusių su Efeso gražuolėmis, girti šūksniai, Apolosas nuėjo tamsiu krantu, pats nežinodamas į kur. Jis su malonumu kvėpavo tyru oru, klausėsi ritmingų jūros atodūsių, mėgavosi žvaigždžių mirksėjimu ir jam buvo aišku: reikia išeiti...

Komentarai:

1) Akvila ir Priska - 1 a. krikščionys, audėjai, Pauliaus draugai, minimi Apd. 18 ir kitur. Su Pauliumi susipažino 50 m. rudenį Korinte. Vėliau jie kartu buvo Efese; jų namuose vykdavo bendruomenės susirinkimai. 2) Tekla iš Ikonijos - ankstyvosios krikščionybės šventoji, aprašyta apokrifiniuose „Pauliaus ir Teklos darbuose“. Gimė turtingoje ir kilmingoje šeimoje, buvo sužadėta su kilmingu Famiridu, tačiau į miestą atvykus Pauliui, jį paliko ir pasišventė tarnauti Dievui ir kurį laiką keliavo su Pauliumi. Tada grįžo į gimtąją Ikoniją, į krikščionybę atvertė savo motiną ir pasitraukė Seleukiją Sirijoje, kur gyveno skleisdama krikščionybę ir sulaukė 90 m. amžiaus. Jos relikvijos randasi Kilikijos Armėnijos mieste Sise (dabart. Kozanas Turkijoje). Jos garbei pavadintas asteroidas 586. 3) Priono arba Piono kalnas (Panayir Dag) - pagrindinė kalva Efese su trims viršūnėmis nuo 105 iki 155 m aukščio. Jose buvo skirtingų amžių įtvirtinimai. 4) Ikarija - Graikijai priklausanti sala rytų Egėjo jūroje, Rytų Sporadų salyne. Plotas 255 km2; paviršius kalnuotas, iškyla iki 1042 m (Atero kalnas). Apie 8,5 tūkst. gyv. Pasak legendos, Ikarijos pavadinimas kilęs nuo legendinio Ikaro, kuris čia nukrito į jūrą. Saloje stovėjo Artemidės šventykla. Per Graikijos pilietinį karą (1946-49 m.) į salą buvo ištremta daug komunistų. 5) Konija – miestas Turkijoje, Anatolijos plokščiakalnio pietuose, į pietus nuo Ankaros. Per 2 mln. gyv. Įkurtas apie 7500 m. pr.m.e. Senovėje pradžioje vadintas Ikoniumu ir Ikonija. Kai kas pavadinimą sieja su graikų kalbos žodžiu „ikona“, siedami su legenda, kad Persėjas vietinius gyventojus nugalėjo su „Medūzos Gorgonės galvos atvaizdu“. Miestas dažnai minėtas Kryžiaus žygių metu.  1927 m. jame buvęs Rumi mauzoliejus pertvarkytas į muziejų, o gruodžio viduryje jame vyksta dervišų festivalis. Yra universitetas. Apie 50 km į pietus nuo jo yra Čatal-Hujuk’as, ankstyvoji neolito laikų gyvenvietė. 6) Tai gali būti užuomina į hedonistinės filosofijos epikūriečių mokymą, prasidėjusį nuo Epikūro (341–270 m. pr.m.e.), Pauliaus laikais dar gana paplitusį ir išblėsusį tik 3 a. gale. 7) Achėja arba Achaja - istorinė sritis vakarų Graikijoje, gavusi pavadinimą nuo achėjų, čia apsigyvenusių 12 a. pr.m.e. Jos centras – Patras. 8) Klaudijus (Tiberius Claudius Caesar Augustus Germanicus, 10 m. pr.m.e. - 54) - Romos imperatorius (nuo 41 m.). Dar prie Augusto parašė „Pilietinių karų istoriją“, kurioje gana kritiškai atsiliepė apie Augusto veiksmus. Bandė lotynų abėcėlę papildyti trimis naujomis raidėmis. Imperatoriumi jį paskelbė kariai pretorionai. Klaudijus siaurino senato įtaką, plėtė imperijos biurokratinį aparatą, į tarnybas skyrė raitelius ir libertinus. Suteikinėjo Romos pilietybę provincialams, ypač galams. Vykdė dideles statybas (pvz., 72 km ilgio Klaudijaus vandentiekis). 43 m. užėmė didesnę dalį Britanijos, 44 ar 45 m. prijungė prie Romos Mauritaniją. Mirė žmonos Agripinos, Nerono motinos, nunuodytas grybais. Taip pat žr. >>>>> 9) Maran ata (sirų kalba) – „Viešpats ateis!“ 10) Apolosas - 1 a. Aleksandrijos žydas, krikščionis, Pauliaus amžininkas, ne kartą minimas Naujajame testamente, turėjęs autoritetą Korinto ir Efeso bendruomenėse. Efese jis susipažino su Akvila ir Priska, jam „tiksliau išaiškinusius Viešpaties kelią“ (Apd. 18:26). Paulius į Efesą atvyko jau išvykus Apolosui į Achają, tad jie vargu ar galėjo čia susitikti. Taip pat yra nuomonių, kad Apolosas buvo susipažinęs Filono Aleksandriečio mokymu ir į krikščionybę įvedė mokymą apie Logosą. 11) Greičiausiai čia nuoroda į gnostiką Kerintą, tik kad jis gyveno tiek vėliau (apie 50-100 m.) nei Paulius (apie 5-64 m.), tad Apolosas negalėjo jo klausyti iki susitinkant su Pauliumi... 12) Barnabas („paguodos sūnus“) - krikščionių šventasis, apaštalas iš 70-ies, bažnyčios Kipre steigėjas. Tikrasis jo vardas buvo Josija arba Juozapas. Kartu su Pauliumi užsiėmė misionieriška veikla, dalyvavo Pirmajame apaštališkame susirinkime Jeruzalėje (51 m.), tačiau vėliau atsiskyrė nuo Pauliaus. Jo gyvenimas žinomas ir iš apokrifinių „Barnabo darbų“ (5 a.). Yra legendų apie jo, kaip kankinio, mirtį. Jam priskiriamas vadinamasis Barnabo laiškas, parodantis jo labai kritišką požiūrį į Senąjį testamentą, Viduramžiais pasirodė „Barnabo evangelija“, įvykius pateikianti iš musulmonų pozicijų. 13) Al Fatira – miestelis Sirijoje. 14) Sardis - senovėje Lidijos sostinė, 75 km ryčiau Turkijos miesto Izmiro. 17 m. žemės drebėjimo sugriautas atsistatė. Jo ankstyva bažnyčia „Apreiškime Jonui“ pristatoma kaip viena iš 7 apokalipsės bažnyčių. 15) Latakija - uostamiestis šiaurės vakarų Sirijoje, per 650 tūkst. gyv. Ji yra kultūrinis Sirijos alavitų centras. Pradžioje vadinosi Ramita. 327 m. pr.m.e. pavadintas Laodikėja Seleuko I Nikaloro motinos garbei. Nuo 64 m. pr.m.e. priklausė Romai; nuo 2 a. tapo Sirijos provincijos administraciniu centru. Netoliese yra senovinio Ugarito miesto liekanos. Nuo 2015 m. prie jos yra didžiausia Rusijos karinė bazė. 16) ICQUS santrumpa (Iesous Christos, Theou Yios, Soter) reiškia „žuvis“. Pirmieji žuvies ženklai krikščionių mene ir tekstuose pasirodė nuo 2 a., o išpopuliarėjo nuo 2 a. pabaigos. Tad abejotina (nors įmanoma), kad šis simbolis buvo ant Ignacijaus žiedo.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis