Judėjas
Ivanas Naživinas

 
1 dalis     4 dalis     5 dalis     6 dalis     7 dalis     20 dalis     
 

Judėjas XX. Tarp sienų

Berniukas augo...

Pirmo ginkluoto susirėmimo miško kelyje metu jis aiškiai pajuto, kad gyvenimas – ne visai tai, ką laikė gyvenimu būdamas plačiose Tauromeniumo rūmų terasose. Jis suprato, kad koks bėra platus pasaulis, vis tik žmonėms jame ankšta, kad ir kaip dosniai gyvenimas apibertas įvairiais džiaugsmai, tų džiaugsmų visiems nepakanka, o net jei ir pakaktų, tai žmogus toks nepasotinamas, kad nenumaldomai panors atimti džiaugsmą tiek iš savo artimo, tiek iš tolimo. Visa tai jis žinojo ir anksčiau iš žmonijos istorijos studijų, tačiau vienas dalykas istorijos pamoka papiruse, o kitas – istorijos pamoka savo kailiu...

Tačiau toji pamoka buvo bent jau suprantama. O štai greta jo, jame pačiame buvo kažkokia kita, paslaptinga pamoka, kurios prasmės suvokimui Jazonas neturėjo jėgų. Štai staiga jis nelauktai netikėtai, visas dar žaviosios Berenikės apkerėtas – jis tyliai ilgėjosi ir jos – tolimo miesto belaisvių turguje sutinka merginą, kuri akimirksniu jį įkalina ir – pradingsta pasaulio pursluose. Po daugelio mėnesių jie vėl nelauktai netikėtai susitinka svetimoje šalyje, ji nevaldingai siekia jo, tačiau vėl kažkas žiaurus, neaišku kodėl, perskiria juos, ir iš džiaugsmo, pasirengusio tuoj, tarsi saulė, įeiti į jų gyvenimus, virsta šita juodu skauduliu ir ašaromis. Taip, taip, jis dažnai dabar verkė naktimis, jaunasis efebas!.. 1) Tai kas gi toks taip žiauriai juokiasi iš žmonių? Kas taip juos kankina? Kodėl? Kas visa tai?..

Ir jis – pats tikriausias vystymosi ženklas – pajuto sieną...

Naktų tyloje, tamsiuose miškuose, virš kurių smilko ryškios žvaigždės, jis atėjo prie šios paslapties su tuo auksiniu rakteliu, kuris – kaip atrodo žmonėms – tas paslaptis atrakina, ir su tam tikra abejone ištarė sau: dievai. Tačiau ištaręs iškart pajuto, kad auksinis raktelis paslapties neatrakina. Kokie dievai? Kam dievams reikia draskyti dvi jaunas širdis? Argi ne maloniau būtų jiems, jei visa žemė, tarsi kokia nepaprasta smilkyklė, rūktų jiems žmonių džiaugsmu? Ir kodėl reikėjo dievams taip staigiai sutraiškyti linksmąjį Ksebanturulą? Ir nebuvo atsakymo.

Nepaprastai gabus, jis buvo savo laikmečio sūnumi iki kaulų smegenų. Jis matė daug puošnių šventyklų, prieš kurias rūko aukojimo vietos; ir tūkstantinės minios lenkėsi žaviems dievams, tačiau tuo pat metu jis vos ne kiekviename žingsnyje girdėjo ne tik pakankamai protingas abejones apie tuos dievus, tačiau ir šmaikščius juokelius apie juos. Tuo metu visur buvo kalbama tomis temomis. Apie tai kalbėjo filosofai, žvejai, gladiatoriai, valdovai, efebai1) per žaidimų pertraukas, turgaus prekiautojos; ir kuo daugiau dievų – kartu su tautomis – rinkosi Romoje iš visų pusių, tuo daugiau kalbėta apie tai. Abejonės stiebėsi tarsi žolė po lietaus; ir nebuvo jėgos, galinčios sustabdyti tą griaunančios minties vešėjimą.

Ir jis pamažu sugrįžo pas savo mielą auklėtoją ir draugą. Vėl tęsėsi ilgi pašnekesiai prie laužo, žeminėje, užpustytuose ir bauginančiuose savo beribiais plotais miškuose, - apie viską. O kartais, apsitūloję kailiais, išeidavo balta upe lygiu, pabarstytu sniegu ledu kur akys veda.

- Taip, taip, pripainiota daug, - kalbėjo Filetas. – Pripainiota tiek, kad ir neišpainiosi. Stoikai moko, kad dievų nereikia suprasti paraidžiui. Dzeusas – ne gražuolių viliotojas, o pasaulio protas, įvedantis tvarką visame kame, Logosas, Žodis, visatos dvasia; Arijas ne kas kita, kaip karys; Hefaistas – ugnis, Hera – oras, Apolonas – saulė, Artemidė – mėnulis, - jis nevalingai mostelėjo didelio sidabriško disko link, kybojusio rausvoje migloje virš miško. – Kai dievai Olimpe grumiasi su Dzeusu, tai reiškia elementų kovą, o kai Dzeusas nusviedžia Hefaistą iš Olimpo, tame reikia įžvelgti iš dangaus žemę pasiekusią ugnį... O kas tai? – pertraukė save, žvelgdamas į pilką statinį, kuris tarp tankių eglių matėsi prie kranto. – Matyt, gyvena barbarai. Eime, pasižiūrėsim.

Tačiau eglyne nebuvo jokių barbarų. Ten stovėjo tik medinis, jau pusiau sutrūnijęs dievas – ilgas rąstgalys su vos pastebimais žmogaus figūros kontūrais, grubiu ir baisiu veidu. Aplinkui baltame sniege paliktos įvairių žvėriukų pėdos. Dievas mirinėjo vienas savo dykynėse. Ir ilgai į jį žvelgė svetimšaliai.

- Na, vis tik, einam atgal, - gūždamasis iš šalčio tarė Filetas. – Jau netrukus naktis ir galima nukentėti nuo vilkų, kaip Ksebanturula nuo lokio... Ir stoikai prie mūsų liekanų įrodinės, kai tai Nušvitimo reikalas ir kas viskas pasaulyje sutvarkyta nuostabiai. O aplink stovi epikūriečiai ir kikena: o kur tvariniuose tikslas? Kaip pateisinamas blakių, utėlių, blusų ir Ksebanturulos lokio egzistavimas? Ir kur buvo tasai dievas iki sutveriant pasaulį ir ką jis veikė? Ir vėl mes žodžių pinklėse, iš kurių neišsipainiosi. Platonas savo tobulos valstybės plane sako, kad jis tokie bedievį kaip senasis Homeras, išvytų iš savo valstybės. Skirtumas tarp Platono ir manęs tas, kad aš, iš paskos Homerui, išvyčiau ir Platoną, o jei iš tų dviejų tektų rinktis, tai greičiau pasirinkčiau Homerą, nes jo pasakos bent jau patrauklios ir linksmos. Dešimtojoje „Valstybės“ knygoje pagarsėjęs išminčius pasakoja apie Pamfilijų2), spartietį, kritusį mūšyje. Kai dvyliktą dieną jį norėjo sudeginti, jis staiga atgijo ir papasakojo, kad jo siela, išėjusi iš kūno, stojo prieš kažkokius teisėjus: teisieji buvo siunčiami į dešinę, dangų, o nusidėjėliai į kairę, žemės gelmes, kur privalėjo išpirkti savo nuodėmes. Kažkokie laukiniai, alsuojantys ugnimi, čiupdavo juos, sukaustydavo ir baisiausiai kankindavo. Na ir visokie ten tokie...

- Tačiau... – paprieštaravo Jazonas, - juk štai dabar, šioje dykrų tyloje, šių pirmųjų žvaigždžių spindėjime, argi nejauti, kad yra kažkas virš žemės, amžinas, nuostabus, toks, prieš kurį norisi kristi ant kelių?

- Labai jaučiu, - nuolankiai sutiko Filetas. – Ir manau, kad Jisai tikrai yra. Ir manau, kad tai tokia paslaptis, kuri šnabžda žmogui į sielą spindint žvaigždėms, ir pastūmėja jį visoms toms žmogiškai netobuloms, pavojingoms ir piktoms išmonėms. Štai mudu ten, tamsiame eglyne, palikome sutrūnijusį, mirštantį dievą. Jis niekuo nesiskiria nuo Atėnės Promachos, iškaltos paties Fidijaus, ar nuo Kapitolijaus Jupiterio. Kada, kaip atsiranda dievas? Jį aptašo, nulieja, pastato – jis dar ne dievas. Jį stato ant pjedestalo, nuvalo iš visų pusių, visaip puošia – jis vis dar ne dievas. Tačiau štai jį apšviečia, jam atneša aukas, prieš jį krenta ant žemės, ir jis, akmuo ar medis, pagaliau virsta dievu ir jau ima tverti savo valia ir kartais, ir žiaurokai, juoktis iš žmogaus. Prisimink Kartaginą, kur į iki baltumo įkaitintų Molocho3) rankas dėjo kilmingiausių šeimų pirmagimius ir sudegindavo gyvus. Ten privalėjo dalyvauti tėvai šventiniais drabužiais neparodydami jokio skausmo. Beje, skardūs dūdų garsai slopino žūstančių vaikų riksmus... Prisimink vargšę Ifigeniją4)... Štai ką gali kartais pridaryti dievas! Ir neveltui Sibilė5), kalbėdama apie Homerą, apie dievus taria karčius žodžius:

Žmonėms padėti jis verčia dievus – tarsi
Dievai protingesni už žmones nemąstančius...

Jei dievui reikia šventyklos, tai toji šventykla - žmogaus širdis. Čia stoikai teisūs. Didžiausia nesąmonė – klūpėti prieš negyvus stabus, kuriuos sukūrė menininkai, dažnai neturintys jokios pagarbos...

Ilgai tylėjo. Po kojomis sausai girgždėjo sniegas. Už miško nyko purvinai rausva pašvaistė ir vis ryškiau žiebėsi žvaigždės šaltame danguje. Mėnulis darėsi vis skaistesnis ir melsvoka jo šviesa šaltai užliejo baltą, negyvą žemę...

- Bet kas gi taip ir anaip varto žmonių likimus? – tyliai ir liūdnai paklausė Jazonas.

Jis vėl išvydo, kaip nepažįstama mergina, barbaro nešama į mišką, gailiu balsu šaukė ir tiesė į jį rankas, ir jo širdį vėl užliejo karštas skausmas.

- Galvoju, kad žmogaus likimą varto, visų pirmiausia, pats žmogus, - taip pat tyliai atsiliepė Filetas. – O kadangi žmogus dažniausiai yra kvailas, tai ir varto jis savo gyvenimą kvailai. O tada, aišku, ir Likimas – čia helenai teisūs...

- Koks Likimas? Kas tas Likimas? – karčiai šūktelėjo Jazonas. – Juk tai žodis, kuris tik apytiksliai įvardija, o ne paaiškina tamsiąsias jėgas, vartančias mane tarsi skiedrelę vandens sūkuryje. Ir ko gi žiūri Jis, Tasai, kurį jaučiu virš žvaigždžių? Kodėl turiu kentėti?! – karštai šūktelėjo jis į žvaigždžių gelmę. – Kodėl? Na, puiku: jei jau būtina kentėti, aš pasiruošęs, tačiau noriu suprasti, kodėl! Ir esu pasirengęs priimti savo kančias, tačiau negaliu taikstytis su kitų, niekuo nekaltų būtybių, kančiomis...

- Tai siena, - tyliai tarstelėjo Filetas. – Čia vėl prieiname tai, prie ko ne kartą buvome: kai žmogus ko nors nežino, jis neprivalo, tarsi kvailys barškinti savo barškučiu, dangstyti savo nežinojimo skambiais žodžiais, o privalo pasakyti: nežinau...

- Tačiau taip negalima gyventi!...

- Tai didelis perdėjimas. Vis tik visi gyvena. Akivaizdu, kad kažkas tokio yra gyvenime, kas stipriau ir už žinojimą, ir už nežinojimo kančias, mielasis...

Kairėje, pakrantės griovoje, staiga pasigirdo beviltiškas kančios klyksmas – matyt, koks nors plėšrūnas pagavo kiškį. Iškart kitame krante, iš tamsios daubos, nusirito filono kvatojimas, toks baisus, kad abiejų oda nubėgo skruzdėlytės. Tačiau dešinėje, netoliese, jau matėsi jų stovyklos laužai: karavanas ruošė vakarienę.

 

Komentarai

1) Efebas - jaunuolis senovės Graikijoje, gavęs visas piliečio teises (16 m.; Atėnuose – 18 m.). Jis tapdavo karo šauktiniu ir turėdavo atlikti karinę tarnybą, trukusią iki 20 m.

2) Pamfilija - sritis Mažojoje Azijoje, į rytus nuo Likijos priešais Kilikiją. Ji tęsėsi nuo Viduržemio jūros iki Tauro kalno (dab. Turkija, Antalijos prov.). Romos valdymo laikais Pamfilijos ribos buvo išplėstos. Graikiškai Pamfilija reiškia „įvairiausių genčių“ ir buvo Ero (vyriausio Judo sūnaus, kurį Dievas nužudė už nusidėjimus, žr. Pr 38 6-11) gimtinė. Pamfiliją įkūnijo legendinis veikėjas Pamfilijus, Aigimioso sūnus.
Plačiau skaitykite >>>>> Sacrifice to Moloch

3) Molochas - Vidurio rytų tautų (finikiečių, amonitų, žydų, kanaaniečių ir kt.) bei su jomis susijusių šiaurės Afrikos kultūrų dievas, kuriam buvo aukojami vaikai. Semitų kalbų šaknis „m-l-k“ reiškia „karalius“. Jis minimas ir Biblijoje, nors dažnai ir kaip amonitų dievas Milkomas („jų karalius“). Daugiau >>>>

12 a. rabinas Raši, komentaruose Jeremijo kn. 7:31 (“Ben-Hinomo slėnyje jie [Judo žmonės] pasistatė Tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai”) rašė:
„Tofetas yra iš žalvario nulietas Molochas; ir jie įkaitindavo jį iš apačios; ir įkaitus ištiestoms rankoms, dėdavo vaiką jam į rankas ir jis degdavo; jam garsiai rėkiant kunigai mušdavo būgnus ir tėvas negirdėdavo sūnaus balso, todėl jo širdis nesuvirpėdavo“.

Vėlesni komentatoriai šiuos liudijimus lygino su panašiais graikų ir romėnų šaltiniuose, mininčius valkų deginimą punų Kartaginoje (finikiečių kolonijoje). Kleitarchas, Diodoras Sicilietis ir Plutarchas minėjo vaikų deginimą aukojant Kronui arba Saturnui, t.y. Baalui Hamonui, pagrindiniam Kartaginos dievui.

4) Ifigenija - graikų mitologijoje Agamemnono ir Klitemnestros dukra (senesnis jos variantas yra Ifianasija, žr. „Iliadę“). Jos vardas reiškia „gimusi stipri“ arba „gimdanti stiprius palikuonis“. Trojos karo metu, pranašas Kalchantas pareiškė, kad graikų laivai negali išplaukti Aulidės, nes užrūstinta Artemidė, kurią galima permaldauti tik paaukojus Ifigeniją. Ją aukojimo metu pagrobė Artemidė (pakeitusi stirna, meška ar telyčia) ir nugabeno į Tauridę, kur skyrė savo šventyklos žyne. Ten ji ant Artemidės aukuro aukojo visus užklydusius svetimšalius. Atvykus broliui Orestui, jiedu grįžo į Graikiją, kur ji buvo žyne Braurone. Mitą savo kūryboje panaudojo daugelis Antikos autorių (Aischilas,  Sofoklis,  Euripidas, Enijus, Nevijus, Lukrecijus, Ovidijus ir kt.), yra nemažai ją vaizduojančiųfreskų ir bareljefų.

5) Sibilės - graikų ir romėnų mitologijoje moterys, Apolono apdovanotos pranašavimo galiomis. Jos gyvendavo olose ir niekieno neprašomos, transo būsenoje, pranašaudavo dievų valią. Pradžioje tebuvo tik viena Sibilė, vėliau jų skaičius išaugo iki 10. Sibilių pranašystės buvo surašytos 9-iose knygose, kurios neišliko. Daugiau > Sibilės

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis