Kaip buvo užrašyta Tora?

Įdomu, kad yra ne vienas, o du hebrajų kalbos rašmenys. Vienas - ketab ivri (hebrajiškas), dar vadinas finikietišku ar pro-hebrajišku, kuris tebebuvo plačiai naudojamas Mišnos laikais ir buvo žinomas žydų išminčiams. Kitas ketav ašurit (asirietiškas), kuris naudojamas šiandien. Ir Tora buvo surašyta ne naujaisiais rašmenimis!

Ir Talmudas aptaria šį klausimą, pateikdamas tris nuomones:

1) Mar Zutra1) (kai kurie sako, kad Mar Ukva2) ) pasakė: „Iš pradžių Tora buvo duota Izraeliui ivri raidėmis ir šventąja [hebrajų] kalba. Vėliau, Ezros laikais, Tora buvo duota ašurito rašmenimis ir aramėjų kalba. Pagaliau jie parinko Izraeliui ašurito rašmenis ir hebrajų kalbą, ivri ženklus ir aramėjų kalbą palikdami prastuomenei“. Las yra „prastuomenė“? Rav Chisda3) sakė: „Kutitai“ [samariečiai]. Kas yra ketav ivri? Rav Čisda sakė: „Libonų rašmenys“ [t.y. senovės hebrajų];
Pasak Raši4), tai reiškia „dideli ženklai kaip kad naudoti amuletuose“. Anot tosafoto5), tai tam tikros vietinės tautos pavadinimas.

2) Manoma, kad Rebbi6) sakė: „Tora pradžioje buvo duota Izraeliui ašurito rašmenimis, Kai jie nusidėjo, jis buvo pakeistas roetz [ivri]. Kai jie atliko atgailą, ašurito rašmenys buvo atstatyti...“

3) Šimonas ben Elazaras7) pasakė rabino Eliezer ben Parta vardu, kuris sakė rabino Elazar Hamoda’I vardu: „Raštas niekad nebuvo keistas“ [t.y. visad buvo ašoritu].

Tad nuomonės 2 ir 3 laiko, kad Tora buvo duota ašuritu, o 1-a – kad ivri. Tačiau tai pasirodo ne taip paprasta, kai panagrinėjame Mozei duotas plokštes. Ivri ir ašurit rašmenys

Talmudas apibūdina plokščių rašmenis:
Rav Chisda sakė: „Plokščių raidės mem ir samech laikėsi vietoje tik stebuklo dėka“.

Talmudas aiškina, kad raidės plokštėse buvo išraižytos kiaurai. Raidės mem ir samech yra uždaros, tad jų vidurys negalėjo „kaboti“ ore, nebent tik per stebuklą. O štai ivri rašmenimis mem ir samech nėra uždaros. Tačiau ivri rašmenų ayin raidė yra uždara – ir Jeruzalės Talmude, kad jinai plokštėse laikėsi stebuklingai.
Uždaros raidės

Kad išspręstų tą prieštaravimą, rabinas Yom Tov al-Išbili8), žinomas kaip Ritva (apie 1250–1330), aiškina, kad plokštės ir Toros ritinys, kuris buvo saugomas Arkoje, buvo parašyti ketav ašurit, laikytu šventuoju raštu. Tačiau nei Mozė, nei izraelitai nenorėjo jo naudoti. Ta masėms Tora buvo perrašyta ketav ivri.

Arba kaip kaip Rabbi Yehudah Loewe9), žinomas kaip Prahos Maharalas (m. 1609 m.), laikė, kad nors plokštės ir pirminis Toros ritinys buvo parašyti puikiaisiais ašurito rašmenimis (ašurit gali būti verčiamas „puikusis“), vienintelis logiškas sprendimas yra, kad Tora masėms gali būti pateikiama tik tuo raštu, kurį jie supranta*).

Samariečių ivri tekstas Samariečių tekstas, kurie tebenaudoja Ivri rašmenis
Rabinas Dovydas ibn Zimra10), žinomas kaip Radbazas (1479-1573) aiškino, kad kai mes sakome, kad plokštės buvo surašytos ašuritu, taip buvo tik pirmosioms plokštėms, apie kurias pasakyta: „Plokštės buvo Dievo darbas ir užrašą plokštėse darė Dievas“ (Iš 32:16). Kitas plokščių rinkinys, kurias Dievas sudiktavo Mozei (Iš 34:27), buvo surašytos rašmenimis masėms, t.y. ketav ivri. Todėl Babilono Talmudas kalba apie pirmąjį rinkinį, o Jeruzalės Talmudas – apie antrąjį rinkinį. Tačiau Talmudo Toros raidžių aptarimas liečia raides, kurias naudojo žydai.

Toliau Radbazas nurodo, kad iki Babilono tremties žydai buvo minimi kaip hebrajai [ivrim] ir jų raštas turėjo būti hebrajų [ivri]. Tačiau po tremties jie daugiau nevadinti hebrajais, matyt todėl, kad tuo metu pranašai išmoko puikųjį ketav Ašurit

Kai kurie komentatoriai tvirtina, kad tai paaiškina, kodėl užrašui pasirodžius Baltazaro puotos11) metu [Dan 5 sk.] nė ten buvęs vienas žydas negalėjo jo suprasti. Dauguma žydų žinojo tik ketav Ivri ir tik Danielis, išmintingiausias iš žydų, žinojo ketav Ašurit. Po šio nutikimo tas raštas tapo geriau žinomas.

Minėtas nutikimas paaiškina ir kitą istorinį įvykį. Taisant Šventyklą karaliaus Jošijos12) valdymo laikais vyriausiasis kunigas Hilkijas13) rado Toros ritinį ir žydai kreipėsi į raštininką, kad jį perskaitytų [2 Kar 22:8; 2 Kron 34:14]. Hilkiah apibūdina ritinį kaip ritinį, parašytą paties Mozės. Žydai tikriausiai buvo surašytas ketav Ašurit.

monetos su ivri rašmenimis
Tokios monetos su ivri rašmenimis buvo kalamos Mišnos laikotarpiu po Antrosios Šventyklos sugriovimo.

Kodėl hebrajų kalba šventa?

Iki Babelio bokšto statybos pasaulis kalbėjo viena kalba (Pr. 11) – jau įtariate, kad tai privalėjo būti hebrajų kalba, ar ne? (skaitykite >>>>>) Ir viskas, ką sutvėrė Dievas, buvo per kalbą (9-is kartus Pradžios knygoje nurodoma „Dievas tarė“).

Kabala aiškina. Kad skirtingai nei žmonių kalboje, Dievo žodis išlieka amžinai – kaip tai tvirtinama Ps 119:89: „Tavo žodis, Viešpatie, tveria amžinai, tvirtai jis laikos danguje“ (apie amžiną tvėrimą skelbė, pvz., Baal Šem Tov). Tad esybės pavadinimas suteikia tiek energijos, kad leidžia ją sukurti (štai kodėl kai kuriose tautose slepiami tikri žmonių vardai, o judaizme negalima tarti Dievo vardo). Ir todėl gyvūnai vedami pas Adomą, kad jis jiems suteiktų pavadinimus, taip jiems suteikiant ir jų prigimtį (savybes). Ir „Zoharas“ tvirtina, kad kai kalbama šventąja kalba, su mumis randasi šečina (dieviškasis buvimas).

Maimonidas „Vadove pasimetusiems“ (3:8) teigia, kad hebrajų kalba šventa todėl, kad joje nėra privačių kūnų dalių ir nepadorių veiksmų tiesioginių pavadinimų: „neturi vyrų ir moterų reprodukcinių organų nei su gimdymu susijusių veiksmų įvardijimų – nei sėklai, nei išmatoms... juos aprašo tik per perkeltines aliuzijas ir užuominas“.

Tačiau Nachmanidas13) nesutinka, kad kalba yra šventa vien todėl, kad joje nėra vulgarių žodžių, kurie net nėra vulgarūs, nes pats seksualumas yra šventas, jei ketinimai yra dori („būkite vaisingi ir dauginkitės“, Pr. 1:28). Anot jo, jos šventumas yra dėl to, kad per ją Dievas perdavė žmonėms Dešimt Dievo įsakymų ir joje yra Dievo ir angelų vardai (komentaruose Iš. 30:13).

Tačiau čia atsiduriame dviprasmybėje – visa yra per Dievo žodį, o dauginimosi organai neturi pavadinimų. Rebbe šią dilemą sprendžia apmąstydamas realybes iki žmogaus nuopuolio ir po nuopuolio. Iki jo lytiniai veiksmai ir organai buvo lygūs kitiems žmonių organams ir turėjo pavadinimus. Po nuopuolio jie pradėjo reikšti gašlumą ir imti sieti su geismu. Ir todėl netekta jų pavadinimų.

Yeshayah ha-Levi Horowitz’ius14) žinomas kaip Šeloh dar nurodė, kad kitose kalbose raides ir žodžius žmonės pasirinko laisvai, o hebrajų kalboje svarbu kiekvienos raidės pavadinimas, forma ir garsas.


Pastabos

*) Žr. Rabbi Yehudah Loewe, Tiferet Yisrael 64

1) Mar Zutra - 6-oas kartos žydų amona (t.y. iš 200-500 m. laikotarpio) išminčius Babilone. Buvo Pumbedita jušivos vadovu.

2)> Mar Ukva (taip pat Natan Tzutzita) – pirmos kartos žydų amona išminčius Babilone, Kafri mieste, kur turėjo rabino teismą (Beth din).

3) Rav Chisda (m. apie 320 m.) - žydų talmudistas iš Kafri miesto Babilone, 3-ios kartos amora išminčius. Apie 10 m. vadovavo Sura akademijai. Pasižymėjo kazuistiniais halakotais.

4) Raši (Shlomo Yitzchaki, 1040-1105) – rabinas Prancūzijoje, pasižymėjęs Talmudo ir Tanakos komentarais, dabar įtraukiamais į visus jų leidimus. Apie 1070 m. Trua įsteigė ješivą. Jo aiškinimai pasižymėjo glaustumu, dėmesys sutelkiamas į kiekvieną aiškinamo teksto žodį. Sutikęs sudėtingą ivrito žodį, jis bando jo prasmę paaiškinti lygindamas su kitomis vietomis, kur tasai žodis panaudotas. Taip pat buvo laikomas giliu medicinos žinomu, parašiusiu apie 100 darbų medicinos tema.
Taip pat žr >>>>>

5) Tosafotai („papildymai“) - Talmudo komentarai Viduramžiais, paprastai spausdinti paraštėse priešais Raši pastabas. Jų autoriai vadinti tosafotistais.

6) Rebbi (Judah ha-Nasi, 2 a.) – rabinas ir Mišna (žodinės tradicijos) sistemintojas Judėjoje, 6-os kartos tana.

7) Simonas ben Eleazaras (Simeon ben Eleazar) – 4-os kartos Tana (t.y. minimas Mišnoje) išminčius. Jis gyveno Adriano persekiojimo ir Bar Kokba sukilimo laikais, tad jis dažnai išreiškia gyvenimą tokiomis aplinkybėmis, pvz., „Kas sukuria dieną tas duoda palaikymą jai“ ir aiškina: „Kas gavo maisto dienai ir rūpinasi, ką valgys rytoj, tam reikia tikėjimo, tad Biblija priduria ‚kad išbandyčiau, ar jie laikosi mano mokymo, ar ne‘ [Iš 16:4]“. Jis mirė apsiaustam Betharo mieste.

8) Ritva (Yom Tov ben Avraham Asevilli, apie 1260-1320) – žydų rabinas ir halakistas (teisės žinovas) Ispanijoje, ješivos vadovas Sevilijoje. Žinomas Talmudo komentarais. „Asevilli” yra iš arabų „Isbili“ - „iš Sevilijos“. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Saragosoje. Jo komentarai Talmudui yra ypač glausti ir Talmudo aiškintojų iki šiol cituojami. Jis taip pat parašė komentarus Izaoko Alfasio ir Nachmano kūriniams.

9) Jehuda Liva ben Becalelis (Judah Loew ben Bezalel; Maharal, m. 1609 m.), žinomas kaip Prahos Maharalas - talmudistas, mistikas ir filosofas Čekijoje. Buvo įgudęs matematikoje, draugavo su astronomu Ticho Brage. Žinomas komentarais Raši komentarams Torai, taip pat komentarais apokalipsiniams agadotams, darbais etikos, filosofijos ir kabalos temomis. Jam pagal legendą priskiriamas Prahos Golemo (dirbtinio žmogaus) sukūrimas.

10) Radbazas (David ben Solomon ibn (Abi) Zimra, Radbaz) – ankstyvasis 15-16 a. acharona išminčius iš Ispanijos, kelių mokslinių veikalų ir apie 3000 responsa (halakos sprendimų) autorius. Paauglystėje su tėvais buvo išvarytas iš Ispanijos ir įsikūrė Safede (šiaurės Izraelyje). 1517 m. turkų spaudžiamas persikėlė į Kairą, kur tapo vyriausiu Egipto rabinu.

11) Baltazaras - 6 a. pr.m.e. Babilono karalaitis, valdęs šalį ir dalį armijos tėvo pasitraukimo į Teimą (Arabijos pusiasalyje) metu. Anot Biblijos, jis per puotą pasinaudojo tėvo iš Jeruzalės išvežtais šventaisiais indais. Puotos metu ant sienos pasirodė žodžiai, kuriuos Danielis išaiškino kaip Dievo žinią Baltazarui, pranaušančią greitą jo ir jo karalystės žūtį. Baltazaras mirė tą pačią naktį.

12) Jošija - Judėjos karalius, valdęs 31 m., pranašų Jeremijos ir Cefanijos amžininkas, religijos reformatories orientavęsis į monoteizmo idėjas, aršiai kovojęs su stabmeldyste.

13) Hilkija - žydų vyriausiasis kunigas (kohenas), žinomas dingusios šv. Knygos atradimu Jeruzalės šventykloje (spėjama, kad Pakartotino įstatymo knygą).

13) Nachmanidas (Moses ben Nahman, taip pat Ramban; 1194–1270) - žydų rabinas, kabalistas, poetas, filosofas ir gydytojas, iš Žironos; Tanachos ir Talmudo komentatorius. 1267 m. sustiprėjus priešiškumui su krikščionimis, persikėlė į Izraelį. Suvaidino svarbų vaidmenį atstatant Jeruzalės žydų bendruomenę po 1099 m. Kryžiaus žygio. Vertino proto rolę mistiniame pažinime.
Jam (nors ginčytinai) priskiriamame „Iggeret ha-Kodeš“ (Šventasis laiškas) aptaria vedybų ir seksualinių ryšių klausimus. Jame kritikuojamas Maimonidas dėl žmogaus seksualinės prigimties niekinimo. Anot autoriaus, žmogaus kūnas su visomis funkcijomis yra šventas, nes yra Dievo kūrinys.

14) Isaja Horovičius (Isaiah ben Abraham Horowitz, taip pat Shelah haqQaddosh; apie 1555-1630) - rabinas ir mistikas iš Prahos, talmudistas ir kabalistas, žinomas trumpu žydų religijos išdėstymu „Šela“ (1621) bei mišiolo su kabalistinių mokymų pateikimu (išleistas 1717 m.). Buvo rabinu daugelyje Europos žydų bendruomenių, o 1621 m. po žmonos mirties persikėlė į Palestiną. Jis pabrėžė, kad reikia džiaugtis kiekvienu veiksmu ir kaip reikia blogą ketinimą pakeisti į gerą – tos koncepcijos paveikė hasidizmo vystymąsi.

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis