Chess assassin

Istorijos endšpiliuose              

Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Mikėnas ir čempionai
Magiškieji šachmatai
Žaidimas su atsisakymu
Olandiškoji gynyba
Pirmasis čempionų mačas
Laskeris – matematikas ir filosofas
Pramuštas uždarasis Karo Kanas
Fišeris: išprotėjęs genijus
Šachmatai: karas ir likimai
B. Fišerio „šimtmečio“ partija
Čempionai: Anatolijus Karpovas
Prancūziškoji gynyba: Čigorino variantas
Gruzijos šachmatininkių proveržis          
Korespondenciniai šachmatai literatūroje
Unix, C kalbos kiltis ir ... šachmatai
Tos nepaprastos figūrėlės
Forumas apie šachmatus
Tik žaidžiam sąžiningai...
Dailė fiziko akimis

Klaidžiojantis kvadratas

Vienišas pėstininkas veržiasi į valdoves; jo karalius toli – nepadės. Ar jis suspės, nusprendžia „kvadrato taisyklė“, t.y. ar varžovo karalius patenka į tą kvadratą. O jei pėstininkų ne vienas, o dvi? Štai tokiam atvejui ir išvesta „klaidžiojančio kvadrato“ taisyklė, o kartu su ja ne mažiau sėkmingai gali būti taikoma ir „septynių taisyklė“...

Pėstininkai būna įvairūs: sudvejinti, sujungti, atskirti viena ar keliomis vertikalėmis... Pradėkime sujungtais pėstininkais, kurie šioje partijoje yra pas abu varžovus:

Šioje padėtyje karalių galimybės ribotos: baltieji tegali vaikščioti po h1-g2 laukelius, kaip ir juodieji po a7-b6 (tiesa, juodieji dar gali eiti 1. ... c7, ta2iau tada tiesiog baltųjų pėstininkų konfigūracija po 2. a7 Kb7 3.b6 tik pasislenka aukštyn). Lygiosios! – ir išvada: du sujungti pėstininkai gali užlaikyti priešininko karalių, tačiau be savo karaliaus paramos praeiti negali.

O štai sudvejinti pėstininkai tradiciškai laikomi silpnais, tačiau, kaip ir visur, yra išimčių:

Po baltųjų „išlaukiamųjų“ ėjimų 1. Kb5 a5 2. Ka4 juodieji jau gali ir pasiduoti – jų karalius privalo palikti pėstininko h6 kvadratą, o jų pėstininkas f7 yra „kenksmingas“ – be jo jie netgi laimėtų!

O ar tokių padėčių būna etiuduose? Be abejo! – štai A. Votavos etiudas (1937):

Baltieji pradeda ir laimi: 1. c5 Kb4 2. c6 dc 3. e5 Kc5 4. e4 – ir dėl savo lauką c6 blokuojančio pėstininko karalius privalo atsitraukti (cugcvangas!) ir po 3 ėjimų lentoje pasirodo baltųjų valdovė:

O ar buvo panašių padėčių praktikoje? Žinoma. Štai padėtis, iš kurios galima spręsti, kad varžovai žaidė labai sentimentaliai ir daug dėmesio skyrė smulkmenoms – ir čia nėra kuo stebėtis, nes žaidė moterys Borisenko-Zvorykina (Ryga, 1962):

O toliau įvykiai vystėsi taip: 38. ... V:f4+ 39. K:f4 a4! 40. Ke4 b4 41. K:d4 ba 42 Kc3 Kg5 43. d4 K:g4

Baltųjų karalius prikaustytas prie laukelio c3, tad judėti gali tik pėstininkas d, tačiau juodųjų karalius netrunka jį „suėsti“. Baltieji pasidavė!

O dabar pažiūrėsime padėtis, kai pėstininkus skiria viena vertikalė, pvz.,

Po 1. Kc4 a4 2. Kc3 Kh5 3. f5 Kh6 lentoje nusistovi dinaminė pusiausvyra: pėstininkai negali judėti, o karaliai manevruoja tais pačiais laukeliais (c4,c3 ir h5,h6) – lygiosios!

O jei vis tik kuri nors pusė (tarkim baltieji) nuspręstų pažeisti pusiausvyrą ir pasuktų „į kairę“, štai kas nutiktų: 4. Kb2?! c4! 5. Ka3 c3 6 Ka2 – pozicija valdovės sparne „veidrodiškai“ pasislinko žemyn:

Ir čia jau baltiesiems ne juokai galvoje – po 6. ... Kh5 7. Kb1?? a3 – jie patenka į cugcvangą! (tiesa, baltuosius dar gelbsti 7. Ka3)

O dabar pažvelkime į senų laikų P. Kareros poziciją (1617), kurią reiktų žinoti kiekvienam šachmatininkui-praktikui.

Joje po bet kurio juodųjų karaliaus ėjimo vienas iš baltųjų pėstininkų prasiveržia į valdoves, o tuo tarpu baltųjų karalius susitvarko su juodųjų pėstininkų falanga – tačiau rezultatas priklauso nuo pirmojo baltųjų ėjimo! 1. Kg1! – vienintelis ėjimas, nes po 1. Kg2 g3! Baltiesiems cugcvangas. 1. ... h3 2. Kh2! f3 3. Kg3 h2 4. K:h2 f2 5. Kg2 g3 6. Kf1

Iš čia matome, kad nors atskirti pėstininkai savarankiškai į valdoves praeiti negali, jie turi gynybinių priemonių ir gali užlaikyti varžovo karalių prie savęs – kaip ir esant sujungtiems pėstininkams.

O dabar tegu pėstininkus skiria dvi arba daugiau vertikalių. Jiems sugalvota „klaidžiojančio kvadrato“ taisyklė (A. Studeneckis, 1939 m.). Tai kvadratas su kraštine, lygia atstumui tarp pėstininkų – ir jis juda kartu su pėstininkais. Jei tasai kvadratas pasiekė lentos kraštą ar išėjo už jos ribų, tai kažkuris pėstininkas praeina į valdoves. Jei ne – tada karalius sulaiko pėstininkus.

Šioje pozicijoje „klaidžiojantis kvadratas“ pasiekė kraštą:

Taigi, nepriklausomai, kurios pusės ėjimas, vienas iš baltųjų pėstininkų praeis į valdoves. Baltųjų ėjimo atveju: 1. d6! Kc6 2. a6! K:d6 3. a7. Juodųjų ėjimo atveju 1. ... Kc8 2. a6 Kc7 3. a7 Kb7 4. d6! K:a7 5. d7

Jei poziciją valdovės sparne stumtelėsime viena eilute žemiau, tai rezultatas bus kitoks!

Pėstininkai žūva neparodę jokių gynybinių požymių – dviejų langelių atstumas tarp pėstininkų yra mažiausiai naudingas. Jei baltieji pradeda 1. d5, tai seka 1. ... Kc5 laimint d pėstininką ir juodieji spėja įšokti į a pėstininko kvadratą. O jei ėjimas juodųjų, tai jie žaidžia 1. ... Ka5 2. d5 Kb6! 3. Kh2 Kc5 (tik ne 3. ... K:a4, nes 4. d6 ir pėstininkas nepavejamas).

O tokia pozicija susidarė Štolco-Nimcovičiaus partijoje (1928):

Sekė 1. ... f4! 2. gf+ Kd6!! (grubi klaida būtų 2. ... K:f4, po kurio baltųjų pėstininkas praeina su šachu ir baltieji laimi). Dabar juodųjų pėstininkai nesulaikomi, o bet kuris baltųjų pėstininkas sustabdomas. Tad juodieji sparčiai nuskuba su pėstininkais ir laimi: 3. a5 (arba 3. f5 g3 4. Ke1 d3 5. f6 g2 6. Kf2 d2 7. f7 g1V+ 8. K:g1 d1V+) 3. ... g3 4. a6 Kc7! 5. Ke2 d3+ 6. K:d3 g2 su lengvu laimėjimu.

„Klaidžiojančio kvadrato“ taisyklė turi alternatyvą – „septynių taisyklę“, įvestą prancūzo Šerono: pėstininkai praeina į valdoves, jei jas skiriančių laukų kiekis ir eilutės numerio suma ne mažesnė nei 7. Pažiūrim į Štolco-Nimcovičiaus poziciją: pėstininkus (po antro ėjimo) skiria du laukai, o jie pasiekė 5-ąją horizontalę, ką sudėjus kaip tik gauname 7. O jų kvadratas iš tiesų pasiekęs lentos kraštą.