Skaitykite: K. Tacitas apie žydus
Kornelijus Tacitas. Istorija
Skaitykite: 1 dalis |
2 dalis
V 6:1 Jų šalis rytuose siekia Arabijos sienas53), pietuose nuo jos plyti
Egiptas, vakaruose Finikija ir jūra, o šiaurėje ji nusitęsia toli palei Siriją. Žmonės čia tvirto
kūno54) ir ištvermingi dirbdami. Lietūs reti, dirva derlinga; joje auga tai, kas ir pas
mus, o be to palmės ir balzamo medis. Palmės aukštos ir gražios, balzamo medis neišvaizdus. Kai jo
šakos pritvinksta sulčių, panaudojus geležį55), indai iš baimės susitraukia, o atsiveria
jie akmens ar kaukolės skeveldra56); sultis naudoja gydytojai57).
V 6:2 Iš kalnų aukščiausias Libanas; nuostabu, kad tie tenykščio karščio jame šešėlį
metantis medžiai ir netirpsta sniegas58). Libanas duoda pradžią Jordano upės pradžiai ir
ją maitina savo sniegynais. Jordanesas neįteka į jūrą, o prateka pro vieną ežerą, tada kitą ir tik trečiame
pasibaigia. Ežeras milžiniškas; jis panašus į jūrą59), jo vanduo šlykštaus skonio, sunkūs
garai nesveiki aplinkiniams gyventojams. Virš jo nepučia vėjas ir jame negyvena žuvys bei vandens
paukščiai. Nejudančios bangos neša paviršiumi viską, ką ten įmesi, tarytum jisai būtų tvirtas; kas moka
ar nemoka plaukti, vienodai išsilaiko jo paviršiuje.
V 6:3 Tam tikru laiku ežere išsiveržia smala60); kaip ją rinkti žmones,
kaip ir kitus dalykus, išmokė patirtis. Įprasta jos būsena yra tamsus skystis, tačiau pašlaksčius actu ji
tirštėja ir plaukioja paviršiuje; kam tai pavesta, ima smalą rankomis, įtempia ant denio ir ji pati savaime
be jokios pagalbos liejasi į laivą ir jį pakrauna tol, kol srovės neperkerta. Jos negalima perkirsti nei
variu, nei geležimi; ji atšlyja nuo kraujo ir drabužių, suteptų krauju, kurį kiekvieną mėnesį išskiria
moterys61).
V 6:4 Kaip pasakoja senovės rašytojai62), žmonės, pažįstantys šias vietas,
kalba, kad smalos kalnai, plaukiojantys paviršiumi, išmetami arba rankomis ištempiami į krantą, o tada,
kai ją išdžiovina žemės garavimai ir saulės kaitra, sukapoja kirviais ir laužtuvais, kaip rąstus ar
akmenis63).
V 7:1 Aplink ežerą plyti lyguma, kuri, kaip pasakoja, kadaise buvo derlinga ir joje buvo daug
miestų, o vėliau ištuštėjo išdeginta žaibų64); to pėdsakų likę iki dabar žemė čia atrodo
išdegusi ir netekusi derlingumo. Iš tikro, bet koks augalas, čia pasodintas žmogaus ranka arba išdygęs
savaime, spėjęs tik užaugti ar sužydėti, ar netgi subrendęs, juoduoja ir, nedavęs vaisių, tarytum subyra į
dulkes65).
V 7:2 Aš, iš vienos pusės, pasirengęs pripažinti, kad kadaise garsūs miestai buvo sudeginti
dangaus ugnies, o iš kitos, laikau, kad tai ežero garai nuodija žemę ir gadina ten esantį orą, ir iš to,
esant nepalankiai dirvai ir klimatui, pūva ir pasėliai, ir derlius. Dar yra upė Belas66),
įtekanti į Judėjos jūrą. Jos žiotyse išgauna smėlį, iš kurio, pridėję sodos, verda stiklą67);
pakrantės ruožas nedidelis, tačiau atsargos ten neišsemiamos.
V 8:1 Didžiojoje Judėjos dalyje šen bei ten išmėtyti kaimeliai; judėjai turi ir įtvirtintų
miestų68); genties sostinė Jeruzalė69). Čia buvo šventykla, kurioje buvo
sukaupti milžiniški turtai. Už pirmos įtvirtinimų linijos buvo miestas, už kitos rūmai, o šventykla
dar už vienos vidinės sienos70). Prieiti prie jos durų buvo leidžiama tik
judėjams71), o į vidų buvo įleidžiami tik kunigai.
V 8:2 Kai Rytus valdė asirai, midai ir persai, judėjai buvo labiausiai niekinami iš jiems
pavaldžių; vėliau, viešpataujant mekedonams, karalius Antiochas pabandė išnaikinti prietarus ir įvesti
graikų papročius72), tačiau Partos karas73) sutrukdė jam pagerinti
pačios bjauriausios genties papročius: juk kaip kartas tuo metu atsimetė Arsakas74).
V 8:3 Kai makedonų valdžia nusilpo, partiečiai dar neatsikėlė, o romėnai buvo toli,
judėjai pasiskyrė savus karalius. Padugnių neramumai privertė juos bėgti75), tačiau
ginklo galia jie susigražino sau valdžią ir darė viską, ką paprastai daro karaliai: gyventojų išvijimai,
miestų nuskurdinimas, brolių, žmonų, tėvų ir pan. žudynės, tačiau tuo pačiu jie skatino prietarus, nes
dvasininkijos autoritetas stiprino valdžią.
V 9:1 Iš romėnų Judėją pirmasis pavergė Pompėjos Gnėjus ir nugalėtojo teise įžengė į
šventyklą76). Tada visi sužinojo, kad viduje nėra jokių dievų atvaizdų, švenčiausioje
vietoje nieko nėra, o slaptosios šventenybės tuščios. Jeruzalės sienos buvo nugriautos, šventykla liko.
Netrukus pas mus prasidėjo pilietinis karas, ir kai rytų provincijos perėjo Markui Antonijui, Judėją
užgrobė Partos karalius Pakoras; Publijus Ventidijus jį užmušė ir nustūmė partiečius už Eufrato, o
Gajus Sozijus privertė judėjus paklusti.
V 9:2 Karalystę, kurią Erodui dovanojo Antonijus, šį nugalėjęs Augustas išplėtė. Kai
Erodas mirė, kažkoks Simonas, nelaukdamas Cezario sprendimo, pasiskelbė
karaliumi77). Jį nubaudė Sirijos valdytojas Kvintilijus Varas, judėjus privertė paklusti,
o karalystę padalijo į tris dalis78) tarp Erodo sūnų; prie Tiberijaus buvo
ramu79); tada Gajus Cezaris įsakė šventykloje įrengti jo atvaizdą80),
tuo tarpu judėjai nusprendė imtis ginklų, tačiau Cezario mirtis sustabdė neramumus81).
V 9:3 Karaliai mirė arba neteko galios; ir Klaudijus padarė Judėją
provincija82), atidavęs valdžią joje romėnų raiteliams arba laisviesiems; vienas šių,
Antonijus Feliksas83), valdė su visišku žiaurumu ir ištvirkimu, būdingu vergui, tapusiu
karaliumi. Jis vedė84) Antonijaus ir Kleopatros anūkę Drozą ir taip tapo Antonijaus,
kuriam Klaudijus buvo anūku, žentu palei anūkę.
V 10:1 Judėjų kantrybė trūko, kai prokuratoriumi tapo Hesijus Floras85); jam
valdant prasidėjo karas. Sirijos legatas Cestijus Galas bandė ją nutraukti86), tačiau
dažniau pralaimėdavo mūšius, nei laimėdavo. Kai jis, likimo valia arba nuo pasibjaurėjimo gyvenimu,
mirė, Neronas atsiuntė Vespasianą, kuris sėkmės, šlovės ir gerų pagalbininkų dėka87)
per du metus užvaldė visą šalį ir visus įtvirtintus miestus, išskyrus Jeruzalę88) .
V 10:2 Kiti metai buvo užimti pilietiniu karu, ir prieš judėjus niekas nedaryta. Kai
Italijoje įsivyravo taika, grįžo ir rūpesčiai kitose šalyse89). Judėjai buvo vieninteliai,
nenorėję paklusti, ir tai didino neapykantą jiems; o kartu pasitaikė proga palikti Titą su kariuomene dėl
visokių netikėtumų, galinčių ištikti naująją valdžią.
V 11:1 Titas, kaip sakėme, įrengė stovyklą prie Jeruzalės sienų ir išrikiavo pasiruošusius
mūšiui legionus90). Judėjai išsirikiavo prieš pat sienas, tikėdamiesi sėkmės atveju
pasislinkti į priekį, o nesėkmės atveju turėti prieglobstį. Prieš juos buvo mesta
kavalerija91) ir lengvai ginkluotos kohortos, tačiau mūšis niekam neatnešė sėkmės;
netrukus priešai atsitraukė, o kitomis dienomis prie vartų dažnai kildavo
susirėmimai92), kol, patirdami nuolatines netektis, judėjai neužsisklendė už sienų.
V 11:2 Romėnai nukreipė savo ketinimus [nuo apgulties] prie miesto paėmimo
šturmu93): jiems atrodė nepadoru laukti, kol apsiaustieji nusilps iš bado; jie pradėjo
reikalauti pasimatuoti jėgomis, vieni, vedami karinio šaunumo, dauguma gi aršumu ir tikėjimusi
apdovanojimų. Pats Titas jau regėjo prieš save Romą, valdžią ir malonumus; ir tai atsidėtų, jei Jeruzalė
nekristų iškart.
V 11:3 Vienok, miestas, neprieinamas dėl savo padėties, buvo taip apgalvotai ir stipriai
įtvirtintas, kad būtų apsigynęs ir lygumoje. Dvi aukštos kalvos94) buvo supamos sienų,
meistriškai išsikišančių ar įlinkusių vidun, kad puolančiųjų flangai buvo atviri smūgiui; uolos baigėsi
stačia siena ir bokštai95), pastatyti ant kalno, buvo 60 pėdų aukščio, o stovintys įduboje
120; vaizdas buvo nuostabus ir iš tolo jie atrodė esą vienodo aukščio. Viduje dar viena siena supo
rūmus; aukštai stovėjo Antonijaus bokštas96), taip Erodo pavadintas Marko Antonijaus
garbei.
V 12:1 Šventykla, pastatyta kaip tvirtovė97), turėjo savo sienas, sukurtas dar
didesniu darbu ir rūpestingumu; net portikai, supę šventyklą, buvo puikiais įtvirtinimais. Ten tekėjo
neišsenkantis šaltinis, o uoloje buvo iškirsti požeminiai baseinai ir cisternos lietaus vandeniui.
V 12:2 Miesto įkūrėjai, žinodami judėjų papročių skirtumus nuo kitų98),
numatė dažnus karus; todėl viskas buvo padaryta kaip ilgos apgulties atvejui; po Pompėjaus užėmimo,
pavojus ir patirtis išmokė dar daugiau. Valdant Klaudijui, pasinaudoję visuotiniu godumu, judėjai
nusipirko teisę statyti įtvirtinimus99) ir taikos metu atstatė sienas, tartum ruošdamiesi
karui; gyventojų pagausėjo, nes visi traukė čia sugriovus kitus miestus100); o kadangi
čia rado prieglobstį labiausiai užsispyrę, tai ir elgėsi jie visada ties maišto riba.
V 12:3 Buvo ten trys karvedžiai101) ir tiek pat pulkų. Išorinę, ilgiausią
sieną gynė Simonas, viduriniąją Joanas, kurį taip pat vadino Bargiora, šventyklą Eleazaras. Simonas
ir Joanas buvo stiprūs kiekiu ir apginklavimu, Eleazaras šventyklos neprieinama padėtimi; tačiau
buvo ir priešiškumas, apgaulės bei padegimai, tad sudegė didelės grūdų atsargos.
V 12:4 Tada Joanas pasiuntė į šventyklą žmones, atseit, kad atliktų auką, o jie nužudė
Eleazarą, išpjovė jo būrį ir užgrobė šventyklą102). Taip miestas pasidalijo į dvi puses ir
tik artinantis romėnams karo grėsmė privertė susitaikyti miestiečius.
V 13:1 Ėmė rodytis ženklai, tačiau genčiai, panirusiai į prietarus103), tačiau
priešiškai bendravimui su dievais, buvo liepta juos pamaloninti aukomis ir maldomis (obet). Matė, kaip
darguje susirėmė rikiuotė su rikiuote, blykčiojo ginklai ir iš debesų išsiveržusi liepsna nušvietė
šventyklą. Netikėtai šventovės durys atsivėrė, nežmoniškos jėgos balsas paskelbė, kad dievai
išeina104), ir iškart pasigirdo sunkūs nueinantys žingsniai.
V 13:2 Tačiau tik nedaugeliui tie ženklai įvarė baimę; dauguma tikėjo pranašyste,
surašyta senovinėse kunigų knygose, kad būtent tuo metu iškils Rytai, o iš Judėjos išeis tie, kuriems
skirta valdyti pasaulį105). Ši dviprasmė pranašystė buvo skirta Vespasianui ir Titui,
tačiau dauguma būdingu žmonėms šališkumu ją traktavo taip, kad būtent jiems skirta tokia aukšta
lemtis, ir net nelaimės neleido išvysti tiesos.
V 13:3 Viso apgultųjų, skaičiuojant abi lytis, buvo, kaip praneša, apie šešis šimtus
tūkstančių106). Ginklą paėmė visi galintis jį laikyti ir jų tapo daugiau, nei paprastai
tokiam gyventojų kiekiui. Vienodą atkaklumą turėjo vyrai ir moterys; baimė gyventi
tremtyje107) buvo stipresnė už mirties baimę.
V 13:4 Štai prieš tokį miestą ir tautą Cezaris Titas, įsitikinęs, kad vietovė nesuteikia
galimybės užimti šturmu, nusprendė veikti apgulties įrenginių ir pylimų pagalba. Kiekvienas legionas
gavo užduotį108); susirėmimai buvo nutraukti, kol buvo statoma viskas, ką tik miestų
užėmimui buvo išradę senovės ir šiuolaikiniai nagingieji.
Skaitykite: 1 dalis | 2 dalis
Paaiškinimai
53) siekia Arabijos sienas - t.y. iki nabatėjų karalystės, gyvavusios iki
Trajano laikmečio, arba Arabijos provincijos, kai toji buvo įtraukta į Romos imperiją.
54) žmonės čia tvirto kūno - palyg. Filonas. Apie pasiuntinybę pas Gajų,
215, kur judėjai minimi kaip labai tvirto kūno". Tuo tarpu apie germanus Tacitas rašo: jų galingi
kūnai tinka tik užpuolimui; darbe ir sunkumuose ne tokia jų ištvermė" (Apie germanų kilmę..., 4).
55) panaudojus geležį - palyg. Plinijus. Gamtos istorija, XII 115: jis
neatlaiko, aki jo gyvybiškai svarbias dalis pažeidžia geležimi; ir iškart žūsta".
56) akmens ar kaukolės skeveldra - palyg.: [balzamą] pjauna stiklu,
akmeniu arba kauliniais peiliukais".
57) sultis naudoja gydytojai - taip pat neapibrėžtai apibūdina ir
Diodoras, II
48:9: kai gydytojams jo labai reikia vaistų gamybai".
Plinijus tik pažymi: Net žievė vertinga ruošiant
vaistus" (XII 118).
Strabonas
mini, kad jis naudojamas nuo galvos skausmo ir silpno regėjimo (XVI 2).
58) Libanas; ... ir netirpsta sniegas (fidum nivibus) - šis apibūdinimas
labiau tinka Chermonui.
59) jis panašus į jūrą - Pompėjus Trogas pažymi, kad jisai vadinasi
Negyvąja jūra. Tacitas nepateikia tikslesnio jo dydžio apibūdinimo ir tuo skiriasi nuo
Diodoro,
Strabono,
Plinijaus ir
Jozefo Flavijaus.
60) tam tikru laiku ežere išsiveržia smala -
Strabonas rašo: Laikas nuo
laiko asfaltas išsilieja paviršiuje", o pas
Diodorą tik iš bendrų išsireiškimų galima spėti apie kasmetinį
naftos išsiliejimą. Bet nė vienas iš rašytojų nemini acto poveikio jai.
61) krauju, kurį ... išskiria moterys - palyg. Judėjų karas", IV 480: o kaip
pripildo, nukirstą ją nelengva... kol nepertrauks [jos srauto] moterų mėnesinių krauju ir šlapimu tik
tam ji pasiduoda".
62) senovės rašytojai - jiems, matyt, Tacitas priskiria
Plinijų. Abejotina, ar
tai užuomina apie Jozefą Flavijų.
63) sukapoja kirviais ir laužtuvais - Tacito informacijos šaltinis gali būti
žodinis, tačiau tiek pat tikėtina ir tai, kad jis naudojosi kokio nors autoriaus kūriniu. Palyg.
Diodoro
aprašymą: prisiartinę prie asfalto, jie sušoka ant jo su kirviais ir nuo jo, tarsi minkšto akmens, atkerta
gabalus, o tada pakrauna nešulius" (XIX 99:2).
64) aplink (haud procul) ežerą plyti lyguma, ... išdeginta žaibų - palyg. pas
Straboną: Todėl tenka tikėti ..., kad kadaise čia buvo 30 miestų". Šis priežastimi laiko ežerą, kuris
išsiveržė iš krantų dėl žemės drebėjimų ir ugnies bei karšto vandens, susimaišiusio su asfaltu,
išsiveržimų. Artimesnis Tacitui yra
Jozefo Flavijaus aiškinimas.
65) tarytum subyra į dulkes - palyg. Judėjos karas, IV 484: "tereikia
paliesti vaisius rankomis, kaip jie subyra į dulkes".
66) dar yra upė Belas - Belas yra gana toli, Palestinos šiaurės vakaruose, už
Judėjos provincijos ribų. Matyt taip staigiai nuo Negyvosios jūros prie Belo peršokama todėl, kad abi
vietovės pasižymi neįprastumais (mirabilia). Apie Belą taip pat žr. Plinijus. Gamtos istorija, V
75.
67) verda stiklą - palyg. Plinijus. Gamtos istorija, XXXVI 190.
68) judėjai turi ir įtvirtintų miestų (oppida) - kaip Judėja" ne visada reiškia
tik Judėją, taip ir į miestų skaičių oppida galėjo įeiti tokie miestai kaip Tiveriada ir Sepforis.
69) genties sostinė Jeruzalė - palyg. Tacitas. Istorija, II 78 (apie Kesarėją):
tai Judėjos sostinė". Tačiatas aiškiai atskiria nacionalinę žydų sostinę ir administracinį romėnų centrą.
70) už kitos rūmai (regiae), dar už vienos vidinės sienos - apie
Jeruzalės sienas žr. Judėjos karas", V 142. Erodo rūmai išsiskyrė savo įtvirtinimais, kuriuos vainikavo
trys pristatyti bokštai (apie juos žr. J. Simons. Jerusalem in the Old Testament, 1952).
71) leidžiama tik judėjams - pagonims buvo leidžiama įeiti tik į išorinį
kiemą, kurį supo puošnios kolonados. Žr. Judėjos karas", V 190: Įeiti į vidinį kiemą buvo
draudžiama; ir lentelės su užrašais apie tai įspėjo svetimšalius", o taip pat Filonas. Apie pasiuntinybę
pas Gajų, 212: Nė vienam svetimšaliui [neleista] įeiti anapus užtvaros ir kiemą aplink Šventyklą. Ką
pagaus, tas pats bus kaltas dėl savo mirties".
72) Antiochas pabandė išnaikinti prietarus - matyt, čia, kaip ir pas
Diodorą,
atsispindi antisemitiška Antiocho politikos traktuotė. Antiochas laikomas civilizacijos nešėju, o žydai
priskiriami prie atsilikusių barbarų. Racitas Antiocho politiką pateikia kaip priverstinę helenizaciją, o
toks požiūris gerai dera su oficialiaisiais persekiojimų epochos dokumentais. Palyg. 2 Mak 11:24: "".
73) Partos karas - kai kurie mano, kad Tacitas suplaka Antiocho Epifano ir
Antiocho VII Sideto valdymo laikotarpių įvykius, nes pirmojo valdymo metu aiškių liudijimų apie karą
su Parta nėra (nors galiausiai įvyko žygis į rytus, kurio metu jis ir mirė). Antrasis buvo įtrauktas į rimtą
karą su Parta, kuriame ir mirė, taip atverdamas žydams nepriklausomybės kelią.
74) atsimetė Arsakas - Aršakas, dinastijos pradininkas, tapo bendru šios
dinastijos Partos karalių įvardijimu ir naudotas kartu su asmeniniais jų vardais
(palyg. Straboną,
Justiną,
Diodorą).
Kai kurie ankstesni leidėjai buvo linkę išmesti iš teksto žodžius juk kaip kartas tuo
metu atsimetė Arsakas".
75) padugnių neramumai privertė juos bėgti - pateikiamas pavyzdinis
monarcho valdymo aprašymas, iš dalies derantis su tradiciniu romėnų požiūriu į reges
(karalius), tačiau daugiausia susiformavusio veikianr Rytų monarchijų pavyzdžiams. Didesnę dalį
Tacito aiškinimų galima pailiustruoti pavyzdžiais iš Aristobudo I ir Aleksandro Janajaus valdymo, apie
kuriuos daugiausia praneša Josefas. Aristobulas įkalino motiną ir daugumą brolių ir galiausiai motiną
numarino badu. Jis tapo, kad ir ne savo valia, savo mylimiausio brolio Antigono mirties priežastimi.
Janajus nužudė vieną savo brolių. Sukilimas atvedė jį prie žlugimo ribos. Gera iliustracija čia yra
Sincelo pasakojimas, kuris siejamas su senesniu šaltiniu, nepriklausomu nuo Jozefo: Janajus nužudė
likusius brolius ir giminaičius, nieko nepalikęs iš giminės. Todėl nuo jo ir atsiskyrė visi Judėjos
miestai... naikindamas atsiskyrusių judėjų miestus ir negailestingai išpjaunant artimuosius kartu su
žmonomis ir vaikais". Janajaus tironija atsispindi ir Negyvosios jūros rankraščiuose Pranašo Naumo
knygos komentaruose" kalarius pavadintas neapykantos liūtu".
76) nugalėtojo teise įžengė į šventyklą - palyg. Žydų senovė" XIV 71:
"Baisus nusikaltimas buvo įvykdytas Šventyklos atžvilgiu, į kurią anksčiau niekas neįžengdavo ir
kurios anksčiau niekas nematė; juk Pompėjai ir daugelis kartu su jais įėjo į vidų ir pamatė tai, kas
uždrausta matyti visiems, išskyrus aukščiausius kunigus".
77) Simonas ... pasiskelbė karaliumi - tasai Simonas buvo vienu iš trijų (kiti
du Atrongėjus ir Judas iš Galilėjos) perversmo, po Erodo mirties, Judėjoje iniciatorių (4 m. pr.m.e.).
Anot Jozefo, Simonas buvo gražus, gerai sudėtas ir pasižymėjo fizine jėga. Valdžios nebuvimas
Judėjoje sugundė jį ją užgrobti ir šalininkų buvo paskelbtas karaliumi. Jis padegė karaliaus rūmus
Jerichonėje ir savo žmonėms leido plėšti šalį.
78) karalystę padalijo į tris dalis - Archelajus gavo Judėją, Idumėją ir
Samariją, Antipai atiteko Galilėja ir Perėja, Filipui kliuvo šiaurinės ir šiaurės vakarų sritys.
79) prie Tiberijaus buvo ramu - ta ramybė" suprantama ta prasme, kad
nebuvo atvirų sukilimų. Žinoma apie įtemptą situaciją paskutiniais Tiberijaus valdymo metais, kai
prefektu buvo Pontijus Pilotas.
80) Cezaris įsakė šventykloje įrengti jo atvaizdą - pagal
Filoną, Gajus
[Kaligula] įsakė pastatyti milžinišką statulą, pavadintą Dzeuso vardu. Kitoje vietoje jis mini, kad buvo
liepta pastatyti gigantišką paauksuotą statulą, tačiau kokia ji, nemini. Tačiau Filonas užsimena, kad
imperatorius ketino Šventyklą paversti savo garbinimo vieta.
81) Cezario mirtis sustabdė neramumus - nors, akivaizdu, kad Kaligula,
Agripos prašymu, atšaukė įsakymą statyti statulą, tačiau iš
Filono žinome, kad tai nesustabdė altorių
statymo, aukojimų ir statulų statymo kitose vietose, palyg. Apie pasiuntinybę Gajui", 334. Beje,
Jozefas nemini nei Agripos prašymo, nei įsakymo atšaukimo, o krizės pabaigą sieja tik su Gajaus
mirtimi.
82) Klaudijus padarė Judėją provincija - čia įvardijamas provincinės
valdžios atstatymas. 44 m. mirus Agripai I, kuris paskutiniaisiais metais valdė visą šalį; palyg. Tacitas.
Analai, XII 23.
83) Antonijus Feliksas - vienintelis valdytojas, apie kurį žinoma, kad jis yra
laisvę gavęs vergas. Paplitusiu požiūriu, jis buvo priimtas į raitelių luomą; apie tai, kad tai nepatvirtina
šaltiniai, žr. F. Millar. Historia, XIII, 1964. 52 m. Feliksą pakeitė Kumanas, Judėją valdęs iki 60 m.
Iš šios vietos bei prielaidos, kad jo brolio Palanto gentilicijus (gentilicium, t.y. giminės
vardas) buvo Antonijus" (nors Tacitas to ir nesako), susiformavo beveik visuotinė nuomonė, kad
Felikso gentilicijus irgi buvo Antonijus, todėl turėtume atmesti Jozefo naudotą jo gentilicijų
Klaudijus", žr. Žydų senovė", XX, I 37: "[Klaudijus] pasiuntė ir Klaudijų Feliksą, Palanto brolį".
Vienok, tais teiginiais buvo suabejota, M.Avi-Yonah rekonstravus vieną užrašą: Tiberijui
Klaudijui Feliksui, Augusto skirtam Judėjos prokuratoriumi". Tačiau, atrodo, kad rekonstrukcija yra
netiksli, palyg. L'Anne epigraphique, 1967, no 525. Mat minimas kažkoks Markas Antonijus Palantas.
84) jis vedė - Feliksas, anot
Suetonijaus, buvo vedęs tris karalaites. Viena
jų buvo Antonijaus anūkė. Antonijos su Kleopatra turėjo tris vaikus: du sūnus ir dukrą, Kleopatrą
Seleną, tapusią karaliaus Jubos Mauritaniečio žmona. Jų dukra, matyt, ir buvo viena iš Felikso žmonų.
Kaip bebūtų, mažai tikėtina, kad ją vadino Druzila toks buvo kitos Felikso žmonos, Agripos I
dukters, vardas.
Matyt, Tacitas jas supainiojo. Druzila buvo jauniausioji iš trijš Agripos I dukrų ir gimė 38 m. jos
pirmuoju vyru buvo Azizas, Emesos valdytojas, sutikęs apsipjaustyti, kad galėtų ją vesti (žr. Žydų
senovė", XX 139). Ji buvo tokia graži, kad apimtas aistros Feliksas įtikino ją palikti vyrą ir ištekėti už
jo. Jiems gimė sūnus vardu Agripa.
85) judėjų kantrybė trūko, kai prokuratoriumi tapo Hesijus Floras -
užuomina, kad jo valdymas buvo tikra kančia žydams. Jozefas teigia, kad Floras buvo blogiausias iš
prokuratorių, žr. Žydų senovė", XX 253: "Gavęs valdžią, jis padarė tiek blogio ir prievartos...
siekdamas naudos jis buvo nepasotinamas.. tai Floras privertė mus pradėti karą su romėnais, nes geriau
buvo žūti visiems kartu nei pavieniui".
Floras buvo graikas iš Klazomeno ir savo paskyrimu į Judėją 64 m. jis turi būti dėkingas savo
žmonos Kleopatros draugystei su imperatoriene Popėja Sabina (žr. Žydų senovė", XX 252). Jis, kaip
ir Feliksas, simpatizavo graikų miestas ir jų varžymuisi su žydais. Jo ir Felikso skyrimas atitinka
graikų-rytų elementų rytinių provincijų administracijoje gausėjimo tendencijai.
86) Cestijus Galas bandė ją nutraukti - apie bandymą nuslopinti sukilimą žr.
Suetonijus. Dieviškasis Vespasianas, 4:5. Tačiau pagrindinis šaltinis Jozefas Flavijus. "Judėjos karas,
II, 499.
Karo veiksmų eiga buvo tokia: Cestijus surinko gausias pajėgas, susidedančias iš viso 12-ojo
legiono, vexillationes (specialiai suformuotų padalinių) iš kitų Sirijoje dislokuotų legionų ir
karių, atsiųstų sąjungininkų. Su šiomis pajėgomis Cestijus išžygiavo iš Antiochijos link Ptolemaidės ir
įžengė į Judėją. Jis užėmė Chabuloną vakarų Galilėjoje, nusiuntė būrį į Jafą ir pavergęs Galilėją per
Antipatridą ir Lidą patraukė prie Jeruzalės nesutikdamas rimto pasipriešinimo. Stovyklą įsirengė prie
Gibesno į šiaurės vakarus nuo Jeruzalės.
Agripa II pabandė būti tarpininku tarp Cestijaus ir sukilėlių, tačiau jam nepavyko. Cestijus
atnaujino puolimą. Jis įrengė stovyklą šalia Jeruzalės ir netgi praniko į jos priemiesčius. Jis padegė
Naująjį miestą (Betzetą), esantį priešais karaliaus rūmus. Tačiau, atrodo, romėnų Šventyklos įtvirtinimų
atakos patyrė nesėkmę. Cestijaus Galo atsitraukimą lėmė karinės reikmės. Jis baigėsi netvarkingu
bėgimu, nuolat užpuldinėjant juos persekiojančių žydų. Lemtingu tapo Ber Gorono perėja, tradicinė
žydų pergalių vieta. Jozefas mini dideles netektis. Vienas legionas (matyt, 12-asis) neteko savo
aquila ("erelio", t.y. karinio erelio foemos ženklo).
87) gerų pagalbininkų dėka - kai kurie Vespasiano adjutantai žinomi iš
nuodugnesnio Jozefo pasakojimo. Tai Placidas ir dekurionas Ebucijus, uždėjęs duoklę Jotapatą; 10-am
legionui vadovavęs Trajanas; 5-am legionui vadovavęs Cerialas, tribūnai Domicijus Sabinas, Sekstas
Kalvarijus, Paulinas ir Galikanas, Nikanoras; dekurionas Valerianas, lankininkų vadas Antonijus
Silonas ir Lucijus Anijus.
88) > per du metus užvaldė visą šalį, ... išskyrus Jeruzalę - Vespasianas
karinius veiksmus pradėjo 67 m. pavasarį. Kariniai veiksmai atnaujinti 68 m. pavasarį. Beveik visa
šalis, išskyrus Jeruzalę ir kelias citadeles, buvo pavergta tarp 67 m. pavasario ir 68 m. vasaros.
89) kai Italijoje įsivyravo taika, grįžo ir rūpesčiai kitose šalyse - Titas su
savo armija prie Jeruzalės sienų pasirodė 70 m., prieš Paschą.
90) išrikiavo pasiruošusius mūšiui legionus - čia matyt minima tai, ką
Jozefas aprašė Judėjų kare", V 349: "Kai atėjo mokėjimo diena, kai kariams reikėjo mokėti
atlyginimą, ir jei, kaip tai priimta, paėmę ginklus, iki tol saugotus lariach, išėjo šarvuoti ir raiti... ir
nieko nebuvo maloniau už tą vaizdą saviems, ir baisiau priešams". Tik Jozefas šios galios
demonstraciją skiria ne pradiniam apgulties etapui, o po oirmos ir antros Jeruzalės sienų šturmo.
91) buvo mesta kavalerija - Jozefas irgi pirmame susirėmime mini romėnų
kavaleriją. Rašoma apie žydų užpultą raitą žvalgybos būrį, kuriam vadovavo Titas, kurio gyvybei buvo
kilęs pavojus.
92) prie vartų dažnai kildavo susirėmimai - iš jų žinomas 10-ojo legiono,
įsikūrusio Alyvų kalne, užpuolimas, gudrybė, pražudžiusi daugelį romėnų; bandymai sutrukdyti žemės
darbus.
93) miesto paėmimo šturmu - susidaro įspūdis, kad Titas tikėjosi miesto
paėmimo po staigios atakos. Jam pavyko išorinės sienos šturmas, o po 5 d. buvo paimta ir antra siena.Ir
vis tik jam nepavyko įeiti į miestą, nes besiginantieji sutrukdė žemės darbus. Todėl buvo pakeistas
apgulties planas ir nuspręsta statyti sieną aplink miestą. Tad, matyt, romėnai norėjo badu priversti
pasiduoti žydus.
94) dvi aukštos kalvos - vakarinėje kalvoje buvo viršutinis, o rytinėje
žemutinis miestas. Jozefas pabrėžia, kad abi kalvas supo gilūs grioviai, sunkinę priėjimą.
95) bokštai - Jozefas nuodugniai aprašo bokštus (Judėjos karas, V 156).
Išorinė siena turėjo 90 bokštų, vidurinė 14 ir vidinė 60.
96) Antonijaus bokštas - šis įrenginys, buvęs Šventyklos šiaurės vakaruose,
buvo esminis Jeruzalės gynybos taškas. Bokšto šturmas, kuris jį sugriovė iki pamatų, nulėmė
Šventyklos ir kitų miesto dalių likimą.
97) Šventykla, pastatyta kaip tvirtovė - būdama kaip tvirtovė, Šventykla
vaidino didelį vaidmenį Judo Makabėjaus laikais ir jau atlaikė trijų mėnesių apgultį 63 m. pr.m.e. Jis
vėl parodė savo jėgą 70 m. ir jo gynėjai priešinosi iki pat Antonijaus bokšto, iškilusio virš jos, kritimo.
98) judėjų papročių skirtumus nuo kitų - panaši mintis apie egiptiečius
perteikta Afinėjus. Sofistų puota, VII 55:
Sąjungininku tapti niekaip negalėčiau,
Juk skiriasi įstatymai ir papročiai;
Jūsų ir mūsų jie visai kitokie:
Tu šlovini jautį, aš aukoju dievams;
Tu meldiesi žalčiui palaimingai;
Mes palaimingai juo vaišinamės.
99) judėjai nusipirko teisę statyti įtvirtinimus - tai gali būti pritaikoma tik
Agripos I planui; jis nutarė pastatyti trečią (išorinę) sieną, kad apgintų šiaurinius priemiesčius. Tacito
žodžiuose skamba antipatija Klaudijui ir gali susidaryti įspūdis, kad planas buvo užbaigtas valdant
Klaudijui; be to, galima pamanyti, kad miestas buvo be sienų nuo tada, kai jį užėmė Pompėjus. Jozefas
rašė, kad Agripa ėmė sustiprinti Naujojo miesto" sienas ir jas būtų padaręs tokias galingas, kad niekas
nebūtų pajėgęs jų paimti, jei nebūtų įsikišęs Sirijos valdytojas Marsas, įkalbėjęs Klaudijų, kad tasai
palieptų Agripai nutraukti savo užmačias (žr. Žydų senovė, XIX 326). Judėjos kare", V 152 dar
priduriama, kad žydai, matyt, sukilimo metu, paskubomis užbaigė sienos statybą.
Trečiosios sienos ir jos liekanų problema sukėlė gyvus archeologų debatus. Nuo E. Robinsono
(1838 m.) buvo priimta trečiąją sieną tapatinti su Senojo miesto šiaurėje esančia akmenų siena, tačiau
tose liekanose nėra nieko, kas patvirtintų apimtį ir masyvumą, turėjusius apibūdinti Agripos statytą
sieną.
100) gyventojų pagausėjo, nes visi traukė čia sugriovus kitus miestus - iš
formuluotės neaišku, ar tai dar prie Klaudijaus prasidėjęs procesas, ar sukilimo pasekmė. Istoriškai
įmanomi abu atvejai, nors antrasis tikėtinesnis. Tik maža sukilimo vadų ir šalininkų buvo iš Jeruzalės:
sikarijų vadas Menachemas buvo paskelbtas Galilėjoje, Pradžioje svarbų vaidmenį vaidinęs Nigeris
buvo iš Perėjos, pagrindiniai gynybos didvyriai Joanas ir Simonas bar Giora buvo, atitinkamai, iš
Hischalos ir Herasos. Pabėgėlių gausą liudija ir tai, kad iš Tiveriados pabėgėlių sudarytame būryje
buvo 2 tūkst. karių.
101) buvo ten trys karvedžiai - Simonas bar Giora, kilęs, matyt, iš Herasos
prozelitų šeimos; jį karštai palaikė jo šalininkai.
Jis nugalėtojų Flavijų buvo parinktas kaip žydų
vyriausias karo vadas mirties bausmei pergalės triumfo metu. Tacito netiksliai jo vardas bar Giora
priskirtas Joanui.
Joanas, Johananas ben Levi, buvo Jozefo priešininkas Galilėjoje. Pradžioje buvęs nuosaikių
pažiūrų ir glaudžiai susijęs su aukštesniąja klase, jis palaipsniui tapo kraštutinės politikos šalininku.
Tačiau niekada nebuvo savo šalininkų laikomas karaliumi ir mesiju.
Eleazaras, iš šventikų šeimos, gali būti laikomas zelotų grupės lyderiu. Jo karines pajėgas sudarė
2400 karių.
102) Joanas ... užgrobė šventyklą - Joanas pasinaudojo Pascha, kai
Eleazaras įsileido svetimus į šventyklą. Vis tik jis nebuvo nužudytas ir minimas vadovaujantis savo
kariams, nors, galbūt, ir pavaldus Joanui.
103) ėmė rodytis ženklai (prodigia), tačiau genčiai, panirusiai į prietarus
(superstitioni obnoxia) - apie ženklus žr. Judėjos karas", VI 288. Čia jau trečią kartą Tacitas
judaizmą pavadina prietarais. Priešstatą tarp religio ir superstitio išskiria Ciceronas.
Apie dievų prigimtį, II 17: "Mūsų protėviai atskyrė religiją nuo prietarų".
104) balsas paskelbė, kad dievai išeina - palyg. Judėjos karas", VI 299:
"pradžioje, kaip sakėme, pasigirdo judesiai ir beldimas, o tada garsus balsas mes iš čia išeinam'".
Yra daugybė istorijų apie tai, kaip prieš tautos žlugimą ją palieka dievai, pvz., Charetas Mitilenskis
pas Plutarchą Aleksandras", 24; Vergilijus Eneida"; Silijus Italikas Punų karas", II, 365 ir kt.
105) iškils Rytai, o iš Judėjos išeis tie, kuriems skirta valdyti pasaulį - beveik
taip pat pas Suetonijus. Dieviškasis Vespasianas, 4 5.
Tacitas naudoja tradicinius orakulų pasisakymus ir pranašystes, kurie nuo 2 a. pr.m.e. išreiškė Rytų
kraštų, priešiškų romėnams, viltis, pvz., Laktancijus. Dieviški nurodymai, VII 15:11: "ir valdžia grįš į
Aziją; ir vėl Rytai viešpataus".
Be abejo, tikruoju pranašysčių pagrindu buvo mesianistiniai žydų tautos lūkesčiai, kurie, matyt,
tapo visuotinai žinomi sukilimo pradžioje ir nepasirodė keisti pasauliui, jau pripratusiam prie
eschatologinės frazeologijos. Tie tikėjimai turėjo įtakos netgi puolančiųjų armijai,
žr. ,
LXVI 5:4.
106) apgultųjų ... buvo ... apie 600 tūkstančių - atrodo, šis skaičius yra
padidintas, nors Jozefas nurodo dar didesnį žydų nuostoliai buvo 1,1 mln. žmonių. Bet tai dera su jo
pateikiamais kitais skaičiais kad vien Galilėjoje buvo 204 miestai, kurių mažiausiame gyveno 15
tūkst. Tad Galilėjoje turėjo būti ne mažiau 3 mln. gyventojų.
Filonas irgi mini gausiai apgyvendintą
Judėją, žr. Apie pasiuntinybę Gajui", 215: ir gyventojų Judėjoje nesuskaičiuojama gausybė".
Tyrinėtojai pateikia labai skirtingus skaičius apie šalies gyventojų skaičių ir mažiausias
įvertinimas yra, kad Judėjoje ir Galilėjoje tegyveno tik 300 tūkst. gyventojų, o didžiausias per 6-7
mln.
Anot A. Byatt, Jeruzalės gyventojų buvo 220 tūkst. Wilkinsonui tas skaičius atrodo per didelis. M.
Broschi mano, kad tuo metu Jeruzalės gyventojų skaičius viršijo 80 tūkst. ir buvo didžiausias per visą
jos senąją istoriją.
Tad geriau paimti tuos skaičius, kuriuos turime pirmiausia, kokie kariai gynė Jeruzalę. Pagal
Jozefą, Simonas bar Gioras vadovavo 10 tūkst. karių, prie kurių prisijungė 5 tūkst. idumejaniečių,
Joanas turėjo 6 tūkst., o Eljazaras 2 tūkst. Taigi, gauname 23,4 tūkst. karių, kuriuos apgulė 60 tūkst.
romėnų su sąjungininkais.
107) baimė gyventi tremtyje - čia nekalbama apie kokį nors planą iškelti
Jeruzalės gynėjus ar jiems duotą tokį pasiūlymą. Netgi atvirkščiai, apgulties metu, po to, kai buvo
padegta Šventykla, žydų vadovai siūlė išeiti iš Jeruzalės į dykumą (palyg. Judėjos karas", VI 351).
108) kiekvienas legionas gavo užduotį - apie užduotis legionams žr. "Judėjos
karas", V 502.
|