Skaitykite: K. Tacitas apie žydus

Kornelijus Tacitas. Istorija

Skaitykite: 1 dalis | 2 dalis

V 6:1 Jų šalis rytuose siekia Arabijos sienas53), pietuose nuo jos plyti Egiptas, vakaruose Finikija ir jūra, o šiaurėje ji nusitęsia toli palei Siriją. Žmonės čia tvirto kūno54) ir ištvermingi dirbdami. Lietūs reti, dirva derlinga; joje auga tai, kas ir pas mus, o be to palmės ir balzamo medis. Palmės aukštos ir gražios, balzamo medis neišvaizdus. Kai jo šakos pritvinksta sulčių, panaudojus geležį55), indai iš baimės susitraukia, o atsiveria jie akmens ar kaukolės skeveldra56); sultis naudoja gydytojai57).

Ancient Judea Map V 6:2 Iš kalnų aukščiausias – Libanas; nuostabu, kad tie tenykščio karščio jame šešėlį metantis medžiai ir netirpsta sniegas58). Libanas duoda pradžią Jordano upės pradžiai ir ją maitina savo sniegynais. Jordanesas neįteka į jūrą, o prateka pro vieną ežerą, tada kitą ir tik trečiame pasibaigia. Ežeras milžiniškas; jis panašus į jūrą59), jo vanduo šlykštaus skonio, sunkūs garai nesveiki aplinkiniams gyventojams. Virš jo nepučia vėjas ir jame negyvena žuvys bei vandens paukščiai. Nejudančios bangos neša paviršiumi viską, ką ten įmesi, tarytum jisai būtų tvirtas; kas moka ar nemoka plaukti, vienodai išsilaiko jo paviršiuje.

V 6:3 Tam tikru laiku ežere išsiveržia smala60); kaip ją rinkti žmones, kaip ir kitus dalykus, išmokė patirtis. Įprasta jos būsena yra tamsus skystis, tačiau pašlaksčius actu ji tirštėja ir plaukioja paviršiuje; kam tai pavesta, ima smalą rankomis, įtempia ant denio ir ji pati savaime be jokios pagalbos liejasi į laivą ir jį pakrauna tol, kol srovės neperkerta. Jos negalima perkirsti nei variu, nei geležimi; ji atšlyja nuo kraujo ir drabužių, suteptų krauju, kurį kiekvieną mėnesį išskiria moterys61).

V 6:4 Kaip pasakoja senovės rašytojai62), žmonės, pažįstantys šias vietas, kalba, kad smalos kalnai, plaukiojantys paviršiumi, išmetami arba rankomis ištempiami į krantą, o tada, kai ją išdžiovina žemės garavimai ir saulės kaitra, sukapoja kirviais ir laužtuvais, kaip rąstus ar akmenis63).

V 7:1 Aplink ežerą plyti lyguma, kuri, kaip pasakoja, kadaise buvo derlinga ir joje buvo daug miestų, o vėliau ištuštėjo išdeginta žaibų64); to pėdsakų likę iki dabar – žemė čia atrodo išdegusi ir netekusi derlingumo. Iš tikro, bet koks augalas, čia pasodintas žmogaus ranka arba išdygęs savaime, spėjęs tik užaugti ar sužydėti, ar netgi subrendęs, juoduoja ir, nedavęs vaisių, tarytum subyra į dulkes65).

V 7:2 Aš, iš vienos pusės, pasirengęs pripažinti, kad kadaise garsūs miestai buvo sudeginti dangaus ugnies, o iš kitos, laikau, kad tai ežero garai nuodija žemę ir gadina ten esantį orą, ir iš to, esant nepalankiai dirvai ir klimatui, pūva ir pasėliai, ir derlius. Dar yra upė Belas66), įtekanti į Judėjos jūrą. Jos žiotyse išgauna smėlį, iš kurio, pridėję sodos, verda stiklą67); pakrantės ruožas nedidelis, tačiau atsargos ten neišsemiamos.

V 8:1 Didžiojoje Judėjos dalyje šen bei ten išmėtyti kaimeliai; judėjai turi ir įtvirtintų miestų68); genties sostinė Jeruzalė69). Čia buvo šventykla, kurioje buvo sukaupti milžiniški turtai. Už pirmos įtvirtinimų linijos buvo miestas, už kitos – rūmai, o šventykla – dar už vienos vidinės sienos70). Prieiti prie jos durų buvo leidžiama tik judėjams71), o į vidų buvo įleidžiami tik kunigai.

V 8:2 Kai Rytus valdė asirai, midai ir persai, judėjai buvo labiausiai niekinami iš jiems pavaldžių; vėliau, viešpataujant mekedonams, karalius Antiochas pabandė išnaikinti prietarus ir įvesti graikų papročius72), tačiau Partos karas73) sutrukdė jam pagerinti pačios bjauriausios genties papročius: juk kaip kartas tuo metu atsimetė Arsakas74). Ancient Jerusalem Map

V 8:3 Kai makedonų valdžia nusilpo, partiečiai dar neatsikėlė, o romėnai buvo toli, judėjai pasiskyrė savus karalius. Padugnių neramumai privertė juos bėgti75), tačiau ginklo galia jie susigražino sau valdžią ir darė viską, ką paprastai daro karaliai: gyventojų išvijimai, miestų nuskurdinimas, brolių, žmonų, tėvų ir pan. žudynės, tačiau tuo pačiu jie skatino prietarus, nes dvasininkijos autoritetas stiprino valdžią.

V 9:1 Iš romėnų Judėją pirmasis pavergė Pompėjus Gnėjus ir nugalėtojo teise įžengė į šventyklą76). Tada visi sužinojo, kad viduje nėra jokių dievų atvaizdų, švenčiausioje vietoje nieko nėra, o slaptosios šventenybės tuščios. Jeruzalės sienos buvo nugriautos, šventykla liko. Netrukus pas mus prasidėjo pilietinis karas, ir kai rytų provincijos perėjo Markui Antonijui, Judėją užgrobė Partos karalius Pakoras; Publijus Ventidijus jį užmušė ir nustūmė partiečius už Eufrato, o Gajus Sozijus privertė judėjus paklusti.

V 9:2 Karalystę, kurią Erodui dovanojo Antonijus, šį nugalėjęs Augustas išplėtė. Kai Erodas mirė, kažkoks Simonas, nelaukdamas Cezario sprendimo, pasiskelbė karaliumi77). Jį nubaudė Sirijos valdytojas Kvintilijus Varas, judėjus privertė paklusti, o karalystę padalijo į tris dalis78) tarp Erodo sūnų; prie Tiberijaus buvo ramu79); tada Gajus Cezaris įsakė šventykloje įrengti jo atvaizdą80), tuo tarpu judėjai nusprendė imtis ginklų, tačiau Cezario mirtis sustabdė neramumus81).

V 9:3 Karaliai mirė arba neteko galios; ir Klaudijus padarė Judėją provincija82), atidavęs valdžią joje romėnų raiteliams arba laisviesiems; vienas šių, Antonijus Feliksas83), valdė su visišku žiaurumu ir ištvirkimu, būdingu vergui, tapusiu karaliumi. Jis vedė84) Antonijaus ir Kleopatros anūkę Drozą ir taip tapo Antonijaus, kuriam Klaudijus buvo anūku, žentu palei anūkę.

V 10:1 Judėjų kantrybė trūko, kai prokuratoriumi tapo Hesijus Floras85); jam valdant prasidėjo karas. Sirijos legatas Cestijus Galas bandė ją nutraukti86), tačiau dažniau pralaimėdavo mūšius, nei laimėdavo. Kai jis, likimo valia arba nuo pasibjaurėjimo gyvenimu, mirė, Neronas atsiuntė Vespasianą, kuris sėkmės, šlovės ir gerų pagalbininkų dėka87) per du metus užvaldė visą šalį ir visus įtvirtintus miestus, išskyrus Jeruzalę88) .

V 10:2 Kiti metai buvo užimti pilietiniu karu, ir prieš judėjus niekas nedaryta. Kai Italijoje įsivyravo taika, grįžo ir rūpesčiai kitose šalyse89). Judėjai buvo vieninteliai, nenorėję paklusti, ir tai didino neapykantą jiems; o kartu pasitaikė proga palikti Titą su kariuomene dėl visokių netikėtumų, galinčių ištikti naująją valdžią.

V 11:1 Titas, kaip sakėme, įrengė stovyklą prie Jeruzalės sienų ir išrikiavo pasiruošusius mūšiui legionus90). Judėjai išsirikiavo prieš pat sienas, tikėdamiesi sėkmės atveju pasislinkti į priekį, o nesėkmės atveju turėti prieglobstį. Prieš juos buvo mesta kavalerija91) ir lengvai ginkluotos kohortos, tačiau mūšis niekam neatnešė sėkmės; netrukus priešai atsitraukė, o kitomis dienomis prie vartų dažnai kildavo susirėmimai92), kol, patirdami nuolatines netektis, judėjai neužsisklendė už sienų.

V 11:2 Romėnai nukreipė savo ketinimus [nuo apgulties] prie miesto paėmimo šturmu93): jiems atrodė nepadoru laukti, kol apsiaustieji nusilps iš bado; jie pradėjo reikalauti pasimatuoti jėgomis, vieni, vedami karinio šaunumo, dauguma gi – aršumu ir tikėjimusi apdovanojimų. Pats Titas jau regėjo prieš save Romą, valdžią ir malonumus; ir tai atsidėtų, jei Jeruzalė nekristų iškart.

V 11:3 Vienok, miestas, neprieinamas dėl savo padėties, buvo taip apgalvotai ir stipriai įtvirtintas, kad būtų apsigynęs ir lygumoje. Dvi aukštos kalvos94) buvo supamos sienų, meistriškai išsikišančių ar įlinkusių vidun, kad puolančiųjų flangai buvo atviri smūgiui; uolos baigėsi stačia siena ir bokštai95), pastatyti ant kalno, buvo 60 pėdų aukščio, o stovintys įduboje – 120; vaizdas buvo nuostabus ir iš tolo jie atrodė esą vienodo aukščio. Viduje dar viena siena supo rūmus; aukštai stovėjo Antonijaus bokštas96), taip Erodo pavadintas Marko Antonijaus garbei.

V 12:1 Šventykla, pastatyta kaip tvirtovė97), turėjo savo sienas, sukurtas dar didesniu darbu ir rūpestingumu; net portikai, supę šventyklą, buvo puikiais įtvirtinimais. Ten tekėjo neišsenkantis šaltinis, o uoloje buvo iškirsti požeminiai baseinai ir cisternos lietaus vandeniui.

V 12:2 Miesto įkūrėjai, žinodami judėjų papročių skirtumus nuo kitų98), numatė dažnus karus; todėl viskas buvo padaryta kaip ilgos apgulties atvejui; po Pompėjaus užėmimo, pavojus ir patirtis išmokė dar daugiau. Valdant Klaudijui, pasinaudoję visuotiniu godumu, judėjai nusipirko teisę statyti įtvirtinimus99) ir taikos metu atstatė sienas, tartum ruošdamiesi karui; gyventojų pagausėjo, nes visi traukė čia sugriovus kitus miestus100); o kadangi čia rado prieglobstį labiausiai užsispyrę, tai ir elgėsi jie visada ties maišto riba.

V 12:3 Buvo ten trys karvedžiai101) ir tiek pat pulkų. Išorinę, ilgiausią sieną gynė Simonas, viduriniąją Joanas, kurį taip pat vadino Bargiora, šventyklą – Eleazaras. Simonas ir Joanas buvo stiprūs kiekiu ir apginklavimu, Eleazaras – šventyklos neprieinama padėtimi; tačiau buvo ir priešiškumas, apgaulės bei padegimai, tad sudegė didelės grūdų atsargos.

V 12:4 Tada Joanas pasiuntė į šventyklą žmones, atseit, kad atliktų auką, o jie nužudė Eleazarą, išpjovė jo būrį ir užgrobė šventyklą102). Taip miestas pasidalijo į dvi puses ir tik artinantis romėnams karo grėsmė privertė susitaikyti miestiečius.

Ancient Jerusalem V 13:1 Ėmė rodytis ženklai, tačiau genčiai, panirusiai į prietarus103), tačiau priešiškai bendravimui su dievais, buvo liepta juos pamaloninti aukomis ir maldomis (obet). Matė, kaip darguje susirėmė rikiuotė su rikiuote, blykčiojo ginklai ir iš debesų išsiveržusi liepsna nušvietė šventyklą. Netikėtai šventovės durys atsivėrė, nežmoniškos jėgos balsas paskelbė, kad dievai išeina104), ir iškart pasigirdo sunkūs nueinantys žingsniai.

V 13:2 Tačiau tik nedaugeliui tie ženklai įvarė baimę; dauguma tikėjo pranašyste, surašyta senovinėse kunigų knygose, kad būtent tuo metu iškils Rytai, o iš Judėjos išeis tie, kuriems skirta valdyti pasaulį105). Ši dviprasmė pranašystė buvo skirta Vespasianui ir Titui, tačiau dauguma būdingu žmonėms šališkumu ją traktavo taip, kad būtent jiems skirta tokia aukšta lemtis, ir net nelaimės neleido išvysti tiesos.

V 13:3 Viso apgultųjų, skaičiuojant abi lytis, buvo, kaip praneša, apie šešis šimtus tūkstančių106). Ginklą paėmė visi galintis jį laikyti ir jų tapo daugiau, nei paprastai tokiam gyventojų kiekiui. Vienodą atkaklumą turėjo vyrai ir moterys; baimė gyventi tremtyje107) buvo stipresnė už mirties baimę.

V 13:4 Štai prieš tokį miestą ir tautą Cezaris Titas, įsitikinęs, kad vietovė nesuteikia galimybės užimti šturmu, nusprendė veikti apgulties įrenginių ir pylimų pagalba. Kiekvienas legionas gavo užduotį108); susirėmimai buvo nutraukti, kol buvo statoma viskas, ką tik miestų užėmimui buvo išradę senovės ir šiuolaikiniai nagingieji.

Skaitykite: 1 dalis | 2 dalis


Paaiškinimai

53) siekia Arabijos sienas - t.y. iki nabatėjų karalystės, gyvavusios iki Trajano laikmečio, arba Arabijos provincijos, kai toji buvo įtraukta į Romos imperiją.

54) žmonės čia tvirto kūno - palyg. Filonas. Apie pasiuntinybę pas Gajų, 215, kur judėjai minimi kaip „labai tvirto kūno". Tuo tarpu apie germanus Tacitas rašo: „jų galingi kūnai tinka tik užpuolimui; darbe ir sunkumuose ne tokia jų ištvermė" (Apie germanų kilmę..., 4).

55) panaudojus geležį - palyg. Plinijus. Gamtos istorija, XII 115: „jis neatlaiko, aki jo gyvybiškai svarbias dalis pažeidžia geležimi; ir iškart žūsta".

56) akmens ar kaukolės skeveldra - palyg.: „[balzamą] pjauna stiklu, akmeniu arba kauliniais peiliukais".

57) sultis naudoja gydytojai - taip pat neapibrėžtai apibūdina ir Diodoras, II 48:9: „kai gydytojams jo labai reikia vaistų gamybai". Plinijus tik pažymi: „Net žievė vertinga ruošiant vaistus" (XII 118). Strabonas mini, kad jis naudojamas nuo galvos skausmo ir silpno regėjimo (XVI 2).

58) Libanas; ... ir netirpsta sniegas (fidum nivibus) - šis apibūdinimas labiau tinka Chermonui.

59) jis panašus į jūrą - Pompėjus Trogas pažymi, kad jisai vadinasi Negyvąja jūra. Tacitas nepateikia tikslesnio jo dydžio apibūdinimo ir tuo skiriasi nuo Diodoro,  Strabono,  Plinijaus ir Jozefo Flavijaus.

60) tam tikru laiku ežere išsiveržia smala - Strabonas rašo: „Laikas nuo laiko asfaltas išsilieja paviršiuje", o pas Diodorą tik iš bendrų išsireiškimų galima spėti apie kasmetinį naftos išsiliejimą. Bet nė vienas iš rašytojų nemini acto poveikio jai.

61) krauju, kurį ... išskiria moterys - palyg. „Judėjų karas", IV 480: „o kaip pripildo, nukirstą ją nelengva... kol nepertrauks [jos srauto] moterų mėnesinių krauju ir šlapimu – tik tam ji pasiduoda".

62) senovės rašytojai - jiems, matyt, Tacitas priskiria Plinijų. Abejotina, ar tai užuomina apie Jozefą Flavijų.

63) sukapoja kirviais ir laužtuvais - Tacito informacijos šaltinis gali būti žodinis, tačiau tiek pat tikėtina ir tai, kad jis naudojosi kokio nors autoriaus kūriniu. Palyg. Diodoro aprašymą: „prisiartinę prie asfalto, jie sušoka ant jo su kirviais ir nuo jo, tarsi minkšto akmens, atkerta gabalus, o tada pakrauna nešulius" (XIX 99:2).

64) aplink (haud procul) ežerą plyti lyguma, ... išdeginta žaibų - palyg. pas Straboną: „Todėl tenka tikėti ..., kad kadaise čia buvo 30 miestų". Šis priežastimi laiko ežerą, kuris išsiveržė iš krantų dėl žemės drebėjimų ir ugnies bei karšto vandens, susimaišiusio su asfaltu, išsiveržimų. Artimesnis Tacitui yra Jozefo Flavijaus aiškinimas.

65) tarytum subyra į dulkes - palyg. „Judėjos karas, IV 484: "tereikia paliesti vaisius rankomis, kaip jie subyra į dulkes".

66) dar yra upė Belas - Belas yra gana toli, Palestinos šiaurės vakaruose, už Judėjos provincijos ribų. Matyt taip staigiai nuo Negyvosios jūros prie Belo peršokama todėl, kad abi vietovės pasižymi neįprastumais (mirabilia). Apie Belą taip pat žr. Plinijus. Gamtos istorija, V 75.

67) verda stiklą - palyg. Plinijus. Gamtos istorija, XXXVI 190.

68) judėjai turi ir įtvirtintų miestų (oppida) - kaip „Judėja" ne visada reiškia tik Judėją, taip ir į miestų skaičių oppida galėjo įeiti tokie miestai kaip Tiveriada ir Sepforis.

69) genties sostinė Jeruzalė - palyg. Tacitas. Istorija, II 78 (apie Kesarėją): „tai Judėjos sostinė". Tačiatas aiškiai atskiria nacionalinę žydų sostinę ir administracinį romėnų centrą.

70) – už kitos – rūmai (regiae), dar už vienos vidinės sienos - apie Jeruzalės sienas žr. „Judėjos karas", V 142. Erodo rūmai išsiskyrė savo įtvirtinimais, kuriuos vainikavo trys pristatyti bokštai (apie juos žr. J. Simons. Jerusalem in the Old Testament, 1952).

71) leidžiama tik judėjams - pagonims buvo leidžiama įeiti tik į išorinį kiemą, kurį supo puošnios kolonados. Žr. „Judėjos karas", V 190: „Įeiti į vidinį kiemą buvo draudžiama; ir lentelės su užrašais apie tai įspėjo svetimšalius", o taip pat Filonas. Apie pasiuntinybę pas Gajų, 212: „Nė vienam svetimšaliui [neleista] įeiti anapus užtvaros ir kiemą aplink Šventyklą. Ką pagaus, tas pats bus kaltas dėl savo mirties".

72) Antiochas pabandė išnaikinti prietarus - matyt, čia, kaip ir pas Diodorą, atsispindi antisemitiška Antiocho politikos traktuotė. Antiochas laikomas civilizacijos nešėju, o žydai priskiriami prie atsilikusių barbarų. Racitas Antiocho politiką pateikia kaip priverstinę helenizaciją, o toks požiūris gerai dera su oficialiaisiais persekiojimų epochos dokumentais. Palyg. 2 Mak 11:24: "".

73) Partos karas - kai kurie mano, kad Tacitas suplaka Antiocho Epifano ir Antiocho VII Sideto valdymo laikotarpių įvykius, nes pirmojo valdymo metu aiškių liudijimų apie karą su Parta nėra (nors galiausiai įvyko žygis į rytus, kurio metu jis ir mirė). Antrasis buvo įtrauktas į rimtą karą su Parta, kuriame ir mirė, taip atverdamas žydams nepriklausomybės kelią.

74) atsimetė Arsakas - Aršakas, dinastijos pradininkas, tapo bendru šios dinastijos Partos karalių įvardijimu ir naudotas kartu su asmeniniais jų vardais (palyg. Straboną, Justiną, Diodorą). Kai kurie ankstesni leidėjai buvo linkę išmesti iš teksto žodžius „juk kaip kartas tuo metu atsimetė Arsakas".

75) padugnių neramumai privertė juos bėgti - pateikiamas pavyzdinis monarcho valdymo aprašymas, iš dalies derantis su tradiciniu romėnų požiūriu į reges (karalius), tačiau daugiausia susiformavusio veikianr Rytų monarchijų pavyzdžiams. Didesnę dalį Tacito aiškinimų galima pailiustruoti pavyzdžiais iš Aristobudo I ir Aleksandro Janajaus valdymo, apie kuriuos daugiausia praneša Josefas. Aristobulas įkalino motiną ir daugumą brolių ir galiausiai motiną numarino badu. Jis tapo, kad ir ne savo valia, savo mylimiausio brolio Antigono mirties priežastimi. Janajus nužudė vieną savo brolių. Sukilimas atvedė jį prie žlugimo ribos. Gera iliustracija čia yra Sincelo pasakojimas, kuris siejamas su senesniu šaltiniu, nepriklausomu nuo Jozefo: „Janajus nužudė likusius brolius ir giminaičius, nieko nepalikęs iš giminės. Todėl nuo jo ir atsiskyrė visi Judėjos miestai... naikindamas atsiskyrusių judėjų miestus ir negailestingai išpjaunant artimuosius kartu su žmonomis ir vaikais". Janajaus tironija atsispindi ir Negyvosios jūros rankraščiuose – „Pranašo Naumo knygos komentaruose" kalarius pavadintas „neapykantos liūtu".

76) nugalėtojo teise įžengė į šventyklą - palyg. „Žydų senovė" XIV 71: "Baisus nusikaltimas buvo įvykdytas Šventyklos atžvilgiu, į kurią anksčiau niekas neįžengdavo ir kurios anksčiau niekas nematė; juk Pompėjai ir daugelis kartu su jais įėjo į vidų ir pamatė tai, kas uždrausta matyti visiems, išskyrus aukščiausius kunigus".

77) Simonas ... pasiskelbė karaliumi - tasai Simonas buvo vienu iš trijų (kiti du – Atrongėjus ir Judas iš Galilėjos) perversmo, po Erodo mirties, Judėjoje iniciatorių (4 m. pr.m.e.). Anot Jozefo, Simonas buvo gražus, gerai sudėtas ir pasižymėjo fizine jėga. Valdžios nebuvimas Judėjoje sugundė jį ją užgrobti ir šalininkų buvo paskelbtas karaliumi. Jis padegė karaliaus rūmus Jerichonėje ir savo žmonėms leido plėšti šalį.

78) karalystę padalijo į tris dalis - Archelajus gavo Judėją, Idumėją ir Samariją, Antipai atiteko Galilėja ir Perėja, Filipui kliuvo šiaurinės ir šiaurės vakarų sritys.

79) prie Tiberijaus buvo ramu - ta „ramybė" suprantama ta prasme, kad nebuvo atvirų sukilimų. Žinoma apie įtemptą situaciją paskutiniais Tiberijaus valdymo metais, kai prefektu buvo Pontijus Pilotas.

80) Cezaris įsakė šventykloje įrengti jo atvaizdą - pagal Filoną, Gajus [Kaligula] įsakė pastatyti milžinišką statulą, pavadintą Dzeuso vardu. Kitoje vietoje jis mini, kad buvo liepta pastatyti gigantišką paauksuotą statulą, tačiau kokia ji, nemini. Tačiau Filonas užsimena, kad imperatorius ketino Šventyklą paversti savo garbinimo vieta.

81) Cezario mirtis sustabdė neramumus - nors, akivaizdu, kad Kaligula, Agripos prašymu, atšaukė įsakymą statyti statulą, tačiau iš Filono žinome, kad tai nesustabdė altorių statymo, aukojimų ir statulų statymo kitose vietose, palyg. „Apie pasiuntinybę Gajui", 334. Beje, Jozefas nemini nei Agripos prašymo, nei įsakymo atšaukimo, o krizės pabaigą sieja tik su Gajaus mirtimi. Ancient Jerusalem

82) Klaudijus padarė Judėją provincija - čia įvardijamas provincinės valdžios atstatymas. 44 m. mirus Agripai I, kuris paskutiniaisiais metais valdė visą šalį; palyg. Tacitas. Analai, XII 23.

83) Antonijus Feliksas - vienintelis valdytojas, apie kurį žinoma, kad jis yra laisvę gavęs vergas. Paplitusiu požiūriu, jis buvo priimtas į raitelių luomą; apie tai, kad tai nepatvirtina šaltiniai, žr. F. Millar. Historia, XIII, 1964. 52 m. Feliksą pakeitė Kumanas, Judėją valdęs iki 60 m.

Iš šios vietos bei prielaidos, kad jo brolio Palanto gentilicijus (gentilicium, t.y. giminės vardas) buvo „Antonijus" (nors Tacitas to ir nesako), susiformavo beveik visuotinė nuomonė, kad Felikso gentilicijus irgi buvo Antonijus, todėl turėtume atmesti Jozefo naudotą jo gentilicijų „Klaudijus", žr. „Žydų senovė", XX, I 37: "[Klaudijus] pasiuntė ir Klaudijų Feliksą, Palanto brolį".

Vienok, tais teiginiais buvo suabejota, M.Avi-Yonah rekonstravus vieną užrašą: „Tiberijui Klaudijui Feliksui, Augusto skirtam Judėjos prokuratoriumi". Tačiau, atrodo, kad rekonstrukcija yra netiksli, palyg. L'Anne epigraphique, 1967, no 525. Mat minimas kažkoks Markas Antonijus Palantas.

84) jis vedė - Feliksas, anot Suetonijaus, buvo vedęs tris karalaites. Viena jų buvo Antonijaus anūkė. Antonijos su Kleopatra turėjo tris vaikus: du sūnus ir dukrą, Kleopatrą Seleną, tapusią karaliaus Jubos Mauritaniečio žmona. Jų dukra, matyt, ir buvo viena iš Felikso žmonų. Kaip bebūtų, mažai tikėtina, kad ją vadino Druzila – toks buvo kitos Felikso žmonos, Agripos I dukters, vardas.

Matyt, Tacitas jas supainiojo. Druzila buvo jauniausioji iš trijš Agripos I dukrų ir gimė 38 m. jos pirmuoju vyru buvo Azizas, Emesos valdytojas, sutikęs apsipjaustyti, kad galėtų ją vesti (žr. „Žydų senovė", XX 139). Ji buvo tokia graži, kad apimtas aistros Feliksas įtikino ją palikti vyrą ir ištekėti už jo. Jiems gimė sūnus vardu Agripa.

85) judėjų kantrybė trūko, kai prokuratoriumi tapo Hesijus Floras - užuomina, kad jo valdymas buvo tikra kančia žydams. Jozefas teigia, kad Floras buvo blogiausias iš prokuratorių, žr. „Žydų senovė", XX 253: "Gavęs valdžią, jis padarė tiek blogio ir prievartos... siekdamas naudos jis buvo nepasotinamas.. tai Floras privertė mus pradėti karą su romėnais, nes geriau buvo žūti visiems kartu nei pavieniui".

Floras buvo graikas iš Klazomeno ir savo paskyrimu į Judėją 64 m. jis turi būti dėkingas savo žmonos Kleopatros draugystei su imperatoriene Popėja Sabina (žr. „Žydų senovė", XX 252). Jis, kaip ir Feliksas, simpatizavo graikų miestas ir jų varžymuisi su žydais. Jo ir Felikso skyrimas atitinka graikų-rytų elementų rytinių provincijų administracijoje gausėjimo tendencijai.

86) Cestijus Galas bandė ją nutraukti - apie bandymą nuslopinti sukilimą žr. Suetonijus. Dieviškasis Vespasianas, 4:5. Tačiau pagrindinis šaltinis – Jozefas Flavijus. "Judėjos karas, II, 499.

Karo veiksmų eiga buvo tokia: Cestijus surinko gausias pajėgas, susidedančias iš viso 12-ojo legiono, vexillationes (specialiai suformuotų padalinių) iš kitų Sirijoje dislokuotų legionų ir karių, atsiųstų sąjungininkų. Su šiomis pajėgomis Cestijus išžygiavo iš Antiochijos link Ptolemaidės ir įžengė į Judėją. Jis užėmė Chabuloną vakarų Galilėjoje, nusiuntė būrį į Jafą ir pavergęs Galilėją per Antipatridą ir Lidą patraukė prie Jeruzalės nesutikdamas rimto pasipriešinimo. Stovyklą įsirengė prie Gibesno į šiaurės vakarus nuo Jeruzalės.

Agripa II pabandė būti tarpininku tarp Cestijaus ir sukilėlių, tačiau jam nepavyko. Cestijus atnaujino puolimą. Jis įrengė stovyklą šalia Jeruzalės ir netgi praniko į jos priemiesčius. Jis padegė Naująjį miestą (Betzetą), esantį priešais karaliaus rūmus. Tačiau, atrodo, romėnų Šventyklos įtvirtinimų atakos patyrė nesėkmę. Cestijaus Galo atsitraukimą lėmė karinės reikmės. Jis baigėsi netvarkingu bėgimu, nuolat užpuldinėjant juos persekiojančių žydų. Lemtingu tapo Ber Gorono perėja, tradicinė žydų pergalių vieta. Jozefas mini dideles netektis. Vienas legionas (matyt, 12-asis) neteko savo aquila ("erelio", t.y. karinio erelio foemos ženklo).

87) gerų pagalbininkų dėka - kai kurie Vespasiano adjutantai žinomi iš nuodugnesnio Jozefo pasakojimo. Tai Placidas ir dekurionas Ebucijus, uždėjęs duoklę Jotapatą; 10-am legionui vadovavęs Trajanas; 5-am legionui vadovavęs Cerialas, tribūnai Domicijus Sabinas, Sekstas Kalvarijus, Paulinas ir Galikanas, Nikanoras; dekurionas Valerianas, lankininkų vadas Antonijus Silonas ir Lucijus Anijus.

88) > per du metus užvaldė visą šalį, ... išskyrus Jeruzalę - Vespasianas karinius veiksmus pradėjo 67 m. pavasarį. Kariniai veiksmai atnaujinti 68 m. pavasarį. Beveik visa šalis, išskyrus Jeruzalę ir kelias citadeles, buvo pavergta tarp 67 m. pavasario ir 68 m. vasaros.

89) kai Italijoje įsivyravo taika, grįžo ir rūpesčiai kitose šalyse - Titas su savo armija prie Jeruzalės sienų pasirodė 70 m., prieš Paschą.

90) išrikiavo pasiruošusius mūšiui legionus - čia matyt minima tai, ką Jozefas aprašė „Judėjų kare", V 349: "Kai atėjo mokėjimo diena, kai kariams reikėjo mokėti atlyginimą, ir jei, kaip tai priimta, paėmę ginklus, iki tol saugotus lariach, išėjo šarvuoti ir raiti... ir nieko nebuvo maloniau už tą vaizdą saviems, ir baisiau priešams". Tik Jozefas šios galios demonstraciją skiria ne pradiniam apgulties etapui, o po oirmos ir antros Jeruzalės sienų šturmo.

91) buvo mesta kavalerija - Jozefas irgi pirmame susirėmime mini romėnų kavaleriją. Rašoma apie žydų užpultą raitą žvalgybos būrį, kuriam vadovavo Titas, kurio gyvybei buvo kilęs pavojus.

92) prie vartų dažnai kildavo susirėmimai - iš jų žinomas 10-ojo legiono, įsikūrusio Alyvų kalne, užpuolimas, gudrybė, pražudžiusi daugelį romėnų; bandymai sutrukdyti žemės darbus.

93) miesto paėmimo šturmu - susidaro įspūdis, kad Titas tikėjosi miesto paėmimo po staigios atakos. Jam pavyko išorinės sienos šturmas, o po 5 d. buvo paimta ir antra siena.Ir vis tik jam nepavyko įeiti į miestą, nes besiginantieji sutrukdė žemės darbus. Todėl buvo pakeistas apgulties planas ir nuspręsta statyti sieną aplink miestą. Tad, matyt, romėnai norėjo badu priversti pasiduoti žydus.

94) dvi aukštos kalvos - vakarinėje kalvoje buvo viršutinis, o rytinėje – žemutinis miestas. Jozefas pabrėžia, kad abi kalvas supo gilūs grioviai, sunkinę priėjimą.

95) bokštai - Jozefas nuodugniai aprašo bokštus (Judėjos karas, V 156). Išorinė siena turėjo 90 bokštų, vidurinė – 14 ir vidinė – 60.

96) Antonijaus bokštas - šis įrenginys, buvęs Šventyklos šiaurės vakaruose, buvo esminis Jeruzalės gynybos taškas. Bokšto šturmas, kuris jį sugriovė iki pamatų, nulėmė Šventyklos ir kitų miesto dalių likimą.

97) Šventykla, pastatyta kaip tvirtovė - būdama kaip tvirtovė, Šventykla vaidino didelį vaidmenį Judo Makabėjaus laikais ir jau atlaikė trijų mėnesių apgultį 63 m. pr.m.e. Jis vėl parodė savo jėgą 70 m. ir jo gynėjai priešinosi iki pat Antonijaus bokšto, iškilusio virš jos, kritimo.

98) judėjų papročių skirtumus nuo kitų - panaši mintis apie egiptiečius perteikta Afinėjus. Sofistų puota, VII 55:

Sąjungininku tapti niekaip negalėčiau,
Juk skiriasi įstatymai ir papročiai;
Jūsų ir mūsų jie visai kitokie:
Tu šlovini jautį, aš aukoju dievams;
Tu meldiesi žalčiui palaimingai;
Mes palaimingai juo vaišinamės.

99) judėjai nusipirko teisę statyti įtvirtinimus - tai gali būti pritaikoma tik Agripos I planui; jis nutarė pastatyti trečią (išorinę) sieną, kad apgintų šiaurinius priemiesčius. Tacito žodžiuose skamba antipatija Klaudijui ir gali susidaryti įspūdis, kad planas buvo užbaigtas valdant Klaudijui; be to, galima pamanyti, kad miestas buvo be sienų nuo tada, kai jį užėmė Pompėjus. Jozefas rašė, kad Agripa ėmė sustiprinti „Naujojo miesto" sienas ir jas būtų padaręs tokias galingas, kad niekas nebūtų pajėgęs jų paimti, jei nebūtų įsikišęs Sirijos valdytojas Marsas, įkalbėjęs Klaudijų, kad tasai palieptų Agripai nutraukti savo užmačias (žr. Žydų senovė, XIX 326). „Judėjos kare", V 152 dar priduriama, kad žydai, matyt, sukilimo metu, paskubomis užbaigė sienos statybą.

Trečiosios sienos ir jos liekanų problema sukėlė gyvus archeologų debatus. Nuo E. Robinsono (1838 m.) buvo priimta trečiąją sieną tapatinti su Senojo miesto šiaurėje esančia akmenų siena, tačiau tose liekanose nėra nieko, kas patvirtintų apimtį ir masyvumą, turėjusius apibūdinti Agripos statytą sieną.

100) gyventojų pagausėjo, nes visi traukė čia sugriovus kitus miestus - iš formuluotės neaišku, ar tai dar prie Klaudijaus prasidėjęs procesas, ar sukilimo pasekmė. Istoriškai įmanomi abu atvejai, nors antrasis tikėtinesnis. Tik maža sukilimo vadų ir šalininkų buvo iš Jeruzalės: sikarijų vadas Menachemas buvo paskelbtas Galilėjoje, Pradžioje svarbų vaidmenį vaidinęs Nigeris buvo iš Perėjos, pagrindiniai gynybos didvyriai Joanas ir Simonas bar Giora buvo, atitinkamai, iš Hischalos ir Herasos. Pabėgėlių gausą liudija ir tai, kad iš Tiveriados pabėgėlių sudarytame būryje buvo 2 tūkst. karių.

101) buvo ten trys karvedžiai - Simonas bar Giora, kilęs, matyt, iš Herasos prozelitų šeimos; jį karštai palaikė jo šalininkai. Jis nugalėtojų Flavijų buvo parinktas kaip žydų vyriausias karo vadas mirties bausmei pergalės triumfo metu. Tacito netiksliai jo vardas bar Giora priskirtas Joanui.

Joanas, Johananas ben Levi, buvo Jozefo priešininkas Galilėjoje. Pradžioje buvęs nuosaikių pažiūrų ir glaudžiai susijęs su aukštesniąja klase, jis palaipsniui tapo kraštutinės politikos šalininku. Tačiau niekada nebuvo savo šalininkų laikomas karaliumi ir mesiju.

Eleazaras, iš šventikų šeimos, gali būti laikomas zelotų grupės lyderiu. Jo karines pajėgas sudarė 2400 karių.

102) Joanas ... užgrobė šventyklą - Joanas pasinaudojo Pascha, kai Eleazaras įsileido svetimus į šventyklą. Vis tik jis nebuvo nužudytas ir minimas vadovaujantis savo kariams, nors, galbūt, ir pavaldus Joanui.

103) ėmė rodytis ženklai (prodigia), tačiau genčiai, panirusiai į prietarus (superstitioni obnoxia) - apie ženklus žr. „Judėjos karas", VI 288. Čia jau trečią kartą Tacitas judaizmą pavadina prietarais. Priešstatą tarp religio ir superstitio išskiria Ciceronas. Apie dievų prigimtį, II 17: "Mūsų protėviai atskyrė religiją nuo prietarų".

104) balsas paskelbė, kad dievai išeina - palyg. „Judėjos karas", VI 299: "pradžioje, kaip sakėme, pasigirdo judesiai ir beldimas, o tada garsus balsas ‚mes iš čia išeinam'".

Yra daugybė istorijų apie tai, kaip prieš tautos žlugimą ją palieka dievai, pvz., Charetas Mitilenskis pas Plutarchą „Aleksandras", 24; Vergilijus „Eneida"; Silijus Italikas „Punų karas", II, 365 ir kt.

105) iškils Rytai, o iš Judėjos išeis tie, kuriems skirta valdyti pasaulį - beveik taip pat pas Suetonijus. Dieviškasis Vespasianas, 4 5.

Tacitas naudoja tradicinius orakulų pasisakymus ir pranašystes, kurie nuo 2 a. pr.m.e. išreiškė Rytų kraštų, priešiškų romėnams, viltis, pvz., Laktancijus. Dieviški nurodymai, VII 15:11: "ir valdžia grįš į Aziją; ir vėl Rytai viešpataus".

Be abejo, tikruoju pranašysčių pagrindu buvo mesianistiniai žydų tautos lūkesčiai, kurie, matyt, tapo visuotinai žinomi sukilimo pradžioje ir nepasirodė keisti pasauliui, jau pripratusiam prie eschatologinės frazeologijos. Tie tikėjimai turėjo įtakos netgi puolančiųjų armijai, žr. Kasijus Dionas, LXVI 5:4.

106) apgultųjų ... buvo ... apie 600 tūkstančių - atrodo, šis skaičius yra padidintas, nors Jozefas nurodo dar didesnį – žydų nuostoliai buvo 1,1 mln. žmonių. Bet tai dera su jo pateikiamais kitais skaičiais – kad vien Galilėjoje buvo 204 miestai, kurių mažiausiame gyveno 15 tūkst. Tad Galilėjoje turėjo būti ne mažiau 3 mln. gyventojų. Filonas irgi mini gausiai apgyvendintą Judėją, žr. „Apie pasiuntinybę Gajui", 215: „ir gyventojų Judėjoje nesuskaičiuojama gausybė".

Tyrinėtojai pateikia labai skirtingus skaičius apie šalies gyventojų skaičių – ir mažiausias įvertinimas yra, kad Judėjoje ir Galilėjoje tegyveno tik 300 tūkst. gyventojų, o didžiausias – per 6-7 mln.

Anot A. Byatt, Jeruzalės gyventojų buvo 220 tūkst. Wilkinsonui tas skaičius atrodo per didelis. M. Broschi mano, kad tuo metu Jeruzalės gyventojų skaičius viršijo 80 tūkst. ir buvo didžiausias per visą jos senąją istoriją.

Tad geriau paimti tuos skaičius, kuriuos turime – pirmiausia, kokie kariai gynė Jeruzalę. Pagal Jozefą, Simonas bar Gioras vadovavo 10 tūkst. karių, prie kurių prisijungė 5 tūkst. idumejaniečių, Joanas turėjo 6 tūkst., o Eljazaras – 2 tūkst. Taigi, gauname 23,4 tūkst. karių, kuriuos apgulė 60 tūkst. romėnų su sąjungininkais.

107) baimė gyventi tremtyje - čia nekalbama apie kokį nors planą iškelti Jeruzalės gynėjus ar jiems duotą tokį pasiūlymą. Netgi atvirkščiai, apgulties metu, po to, kai buvo padegta Šventykla, žydų vadovai siūlė išeiti iš Jeruzalės į dykumą (palyg. „Judėjos karas", VI 351).

108) kiekvienas legionas gavo užduotį - apie užduotis legionams žr. "Judėjos karas", V 502.

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė