Šachmatai kaip Anglijos kultūros dalis    

Šaškės: Giliai įvarytas kuolas  
Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Lužino gynyba
Magiškieji šachmatai
Karališkasis žaidimas
Mikėnas ir čempionai
Tos nepaprastos figūrėlės
Cirko direktoriaus duktė
Pirmasis čempionų mačas
Žaidimas su atsisakymu
Lygiosios prieš Europos čempionę!
Magnus Karlsenas žais prieš kompiuterį?
A.Abramovas. Baltieji pradeda ir laimi...
Bėjus Dao.„Šachmatų karalius“
Korespondenciniai šachmatai literatūroje
Laskeris: matematikas ir filosofas
Fišeris: išprotėjęs genijus
Šachmatai: karas ir likimai
Unix ir C kalbos kiltis ir ... šachmatai
Bėjus Dao. „Šachmatų karalius“
HAL900: pramanytas kompiuteris
Dėl „Elementariųjų dalelių"

Šachmatai Anglijos intelektualiniame gyvenime turėjo subtilų, bet pastovų vaidmenį – jie buvo ne tiek laisvalaikio praleidimo būdas, kiek lupa, per kurią rašytojai ir mąstytojai tyrinėjo protą, kalbą, valdžią ir neapibrėžtumą. Anglai šachmatams suteikė dviprasmiškesnį, bet ne mažiau vaisingą vaidmenį: psichinių procesų veidrodžio, loginių eksperimentų lauko ir tapatybės, moralės bei neapibrėžtumo metaforos. Nuo empirinės filosofijos iki literatūrinės fantazijos, šachmatai buvo priimami ne tiek kaip doktrina, kiek kaip patirtis – intymi, paradoksali ir atskleidžianti.

19-ame amžiuje Anglija patyrė gilias transformacijas: pramonės revoliucija, imperinė ekspansija ir naujų socialinių klasių atsiradimas pakeitė kasdienį gyvenimą ir anglų supratimą apie pačią kultūrą.

Viktorijos laikų Anglijoje kultūra buvo glaudžiai siejama su rafinuotumu, išsilavinimu ir geru skoniu. Būti „kultūringam“ reiškė pažintį su literatūra, menu, muzika ir socialinėmis manieromis – ir tai ypač vertino kylanti vidurinioji klasė. Formalus išsilavinimas ir kanoninių kūrinių skaitymas buvo laikomi asmeninio tobulėjimo ir socialinio mobilumo keliais. Taigi kultūra buvo susieta su civilizacijos misijos idėja: įsitikinimu, kad švietimas ir pažanga turėtų peržengti Britanijos sienas. Bet kartu vystėsi ir populiarioji kultūra. Kartu su elitinių formų, tokių kaip opera ir vaizduojamasis menas, klestėjo serijiniai romanai, teatras, muzikos salės, sportas ir vieši spektakliai. Tokie rašytojai kaip Č. Dikensas ir T. Hardis pateikė literatūrą darbininkų klasei, parodydami, kad kultūra nėra išskirtinė aristokratijos privilegija. Tokie mąstytojai kaip Matthew Arnold’as¹⁾ kritiškai apmąstė kultūrą kaip priemonę pasiekti „žmogaus tobulumą“ ir kaip socialinės netvarkos korekciją. Jis „Kultūroje ir anarchijoje“ (1869) kultūrą apibrėžė kaip „geriausio, kas buvo apgalvota ir pasakyta“, siekį ir pristatė ją kaip priešnuodį materializmui ir intelektualiniam savipasitenkinimui.

Ir tokioje intelektualioje aplinkoje šachmatai rado natūralią vietą. Tokios asmenybės kaip Thomas Hobbes ir Johnas Locke gyveno tuo metu, kai šachmatai buvo populiarūs tarp išsilavinusių sluoksnių. Ir nors nė vienas iš jų tiesiogiai nerašė apie šį žaidimą, jų empirinė žinių samprata, kylanti iš tvarkingos patirties, stipriai rezonuoja su šachmatais. Žaidimas siūlo struktūrizuotą simbolinę aplinką, kurioje nuolat lavinami suvokimas, atmintis, palyginimas ir numatymas – pagrindiniai empirinės minties elementai.

Šachmatai užima ypač svarbią vietą L. Kerolio, darbuose. Šis logikas, matematikas ir pasakotojas šachmatus pavertė organizaciniu principu „Alisoje veidrodžio karalystėje“ (1871). Kiekvienas skyrius atitinka ėjimą kruopščiai sukonstruotame žaidime. Alisa pradeda kaip pėstininkas ir žengia į priekį, kol yra karūnuojama karaliene. Tačiau ši progresija nėra vien alegorinė: šachmatų lenta tampa paradokso ir žaismingos logikos erdve, kuri destabilizuoja tapatybę, kalbą ir laiką.

L. Kerolio šachmatai persmelkti loginio humoro. Figūros kalba ir laikosi taisyklių, kurios atrodo formaliai nuoseklios, tačiau, pritaikytos gyvenimiškai patirčiai, virsta absurdu. Šis racionalios struktūros ir nesąmonių susiliejimas numato vėlesnius filosofinius apmąstymus, ypač siejamus su L. Vitgenšteinu.

Vitgenšteinas tiesiogiai nerašė apie šachmatus, tačiau šis žaidimas yra numanomas jo apmąstymuose apie taisykles, prasmę ir „kalbos žaidimus“. Veikale „Filosofiniai tyrimai“ (1953) jis žaidimus pristato kaip sistemas, kurias valdo baigtinės taisyklės, tačiau kurios gali būti be galo pritaikytos. Taigi šachmatai iliustruoja, kaip prasmė atsiranda iš naudojimo struktūrizuotame kontekste: šachmatų „karalius“ reiškia tik žaidimą palaikančias praktikas.

Anglų literatūra taip pat puoselėjo šachmatų tradiciją, nors kartais ir vėlesniais permąstymais. Šekspyras dažnai minimas dėl tariamos šachmatų scenos poemoje „Audra“, kurioje dalyvauja Miranda ir Ferdinandas. Tačiau ši scena yra apokrifinė. Ji kilusi iš William Davenant’o²⁾ 1674 m. „Audros“ adaptacijos, o ne iš originalaus (pradinio) Šekspyro teksto.

20 amžiuje šachmatai įgijo politinį ir egzistencinį aspektą George Orwell’o kūryboje. „1984“ (1949) pateikta trumpa nuoroda į šachmatus turi didelį simbolinį svorį: Winston’as³⁾ pripažįsta, kad tiesą pakeitė galios logika. Teiginys, kad „baltieji visada laimi“, paverčia šachmatus manipuliuojamos realybės metafora, kur rezultatus iš anksto lemia autoritetas.
Šachmatai taip pat pasirodo modernistinėje poezijoje. Poemoje „Dykumoje“ (1922) T.S. Eliotas⁴⁾ vieną iš labiausiai nerimą keliančių jos dalių pavadina „Šachmatų partija“, žaidimą panaudodamas kaip emocinio išsekimo ir nesėkmingo bendravimo šiuolaikiniame pasaulyje simbolį.

Be literatūros, Britanija išugdė tokius pajėgius šachmatininkus kaip Hovardas Stauntonas⁵⁾, redaktorius ir 1851 m. Londono turnyro organizatorius. Stauntonas šachmatus laikė kultūrine praktika ir proto disciplina, o šis požiūris atsispindi ir jo vardu pavadintame šachmatų dizaine. Kitu stipriu šachmatininku buvo Henris Biordas<⁶⁾, nors dirbęs sąskaitininku, tačiau gyvenęs „šachmatų dvasia“ ir galėjęs žaisti su kiekvienu, bet kuriuo metu, bet kokiomis sąlygomis; rašęs apie šachmatus, tame tarpe ir apie šachmatų istoriją (1893). Tarp šiuolaikinių ypatingai paminėtinas Nigelis Šortas, šachmatų žurnalistas, komentatorius, treneris, triskart žaidęs kandidatų į pasaulio čempionus mačuose, tiesa, 2015 m. prieštaringai pareiškęs, kad vyrai biologiškai geriau rinką žaisti šachmatais.

Šiuolaikinėje filosofijoje Roger Scruton’as šachmatus laikė moralinės estetikos pavyzdžiu. Jam šachmatai parodo, kaip tvarka, ribotumas ir pagarba formai leidžia atsirasti grožiui; tobulumas slypi ne tik pergalėje, bet ir stiliuje, santūrume bei nuovokoje. Viename fragmente minima „žaidimas, kuriame idiotas nepaiso taisyklių ir skelbia pergalę“, o tai atitinka jo konservatyvią filosofiją, pabrėžiančią struktūrą ir tradicijas. Romane „Užrašai iš požemio“ (2014) jis mini „šachmatus, kuriuos ant grindų nubraukė kažkoks pro šalį einantis sadistas“.

Anglų tradicija į šachmatus žiūrėjo su loginio griežtumo ir literatūrinio jautrumo pusiausvyra. Užuot idealizavę šachmatus, anglų mąstytojai ir rašytojai juos tyrinėjo kaip filosofinį įrankį, kultūrinį simbolį ir naratyvinę struktūrą.

¹⁾ Metju Arnoldas (Matthew Arnold, 1822-1888) – anglų poetas, eseistas ir kultūrologas. 35 m. dirbo mokyklų inspektoriumi; buvo Oksfordo un-to poezijos profesoriumi (nuo 1857 m.). Pagrindinis kūrinys – apybraižų rinkinys „Kultūra ir anarchija“ (1869), kuriame pesimistiškai žvelgia į chaotišką pramoninės revoliucijos epochą iš intelektualaus aristokrato „dramblio kaulo bokšto“. Šlovina poezija, žmogui pakeičiančią religiją. 1865 m. paskelbia „Esė apie kritiką“ (antras rinkinys 1888 m.). Buvo anglikonų bažnyčios atnaujinimo ištakose.

²⁾ Viljamas Davenantas (William Davenant, 1606-1668) – anglų rašytojas, poetas, dramaturgas. Jo krikštatėviu buvo Šekspyras ir sklando (mažai įtikėtina) legenda, kad jis yra Šekspyro nesantuokinis sūnus. Tarnavo pas lordą Bruką, o rašyti pradėjo, kai mirius lordui neturėjo lėšų gyvenimui. Laikoma, kad geriausioms jo pjesėmis yra „Meilė ir garbė“ (1635), „Platoniški meilužiai“ (1635), „Šmaikštuoliai“ (1634) ir kt.

³⁾ Vinstonas Smitas (Winston Smith) - Dž. Orvelo „1984“ (1949) pagrindinis veikėjas, liesas šviesiaplaukis neaukšto ūgio 39 m. amžiaus vyriškis. Nuo jaunystės dirba Tiesos ministerijos dokumentų skyriuje, kur jo atsakomybėje yra pakeitimų dokumentuose, turinčiuose faktų, prieštaraujančių partijos propagandai, pataisymai.

⁴⁾ Tomas Sternsas Eliotas (Thomas Stearns Eliot, 1888-1965) – amerikiečių kilmės anglų poetas, dramaturgas ir kritikas, Nobelio premijos laureatas (1948). Į Angliją persikėlė 1914 m. ir joje praleido didžiąją gyvenimo dalį. Joje mokytojavo, dirbo banke. 1922–39 m. leido žurnalą „The Criterion“. Paminėtina ilga poema „Pelenų trečiadienis“ (1930), 4-ių poemų rinkinys „Keturi kvartetai“ (1943), poemos „Bevaisė žemė“ (1922) ir „Tuščiaviduriai žmonės“ (1925) bei kt. Jo poezija intelektuali ir intensyvi, veda prie racionalaus suvokimo ribos, ryškus literatūrinis ir filosofinis kontekstas: mitų struktūros, realijos, aliuzijos į kitus literatūrinius ir filosofinius tekstus, paslėptos ir atviros citatos, parafrazės. Be poezijos, parašė ir 7 pjeses, tarp jų ir „Kokteilių vakarėlį“ (1949) ir kt. Pagal eilėraščių ciklą vaikams „Senojo Posumo knyga apie praktiškas kates“ (1939) A.L. Webber'is sukūrė vieną garsiausių savo miuziklų „Katės“ (1981).

⁵⁾ Hovardas Stauntonas (Howard Staunton, 1810-1874) – anglų literatūrologas ir šachmatininkas, stipriausias pasaulyje 1843-51 m. Įsteigė pirmą Anglijoje sėkmingą šachmatų žurnalą „The Chess Player’s Chronicle“ (1841), buvo žurnalo „Illustrated London news“ šachmatų skilties redaktorius (1845–74), parašė šachmatų vadovėlius (1847 ir 1849 m.). 1851 m. organizavo pirmą tarptautinį šachmatų turnyrą Londone. Žaidė tiems laikams neįprastą pozicinį žaidimą, populiarino Angliškąjį debiutą (1.c4) ir jo vardu pavadintą Stauntono gambitą. Aktyviai prisidėjo populiarinant Nathanielio Kuko (1849 m.) sukurtą šachmatų figūrų dizainą, kuris dabar vadinamas Stauntono figūromis ir naudojamas oficialiose tarptautinėse varžybose.
Tyrinėjo Šekspyro kūrybą, redagavo jo kūrinius. Apie Šepspyrą paskelbė 3 veikalus.

⁶⁾ Henris Biordas (Henry Edward Bird, 1829-1908) - anglų buhalteris, šachmatininkas ir knygų autorius. Dalyvavo H. Stountono suorganizuotame pirmajame tarptautiniame šachmatų turnyre Londone. 1874 m. pasiūlė naują šachmatų variantą 8x10 langelių lentoje su dvejomis papildomomis figūromis, derinančiomis bokšto ir rikio ėjimus su žirgo ėjimais – jis įkvėpė Kapablanką sukurti savą Kapablankos šachmatų variantą. Populiarino debiutą, dabar vadinamą jo vardu (1.f4) – jis nelaikomas stipriausiu, tačiau turi nemažai spąstų. Parašė kelias knygas apie šachmatus.