|
Matematikos šlovė ir garbė Kai 1842 m. vokiečių matematiką Karlą Gustavą Jakobį pakvietė kalbai mokslininkams Mančesteryje, jis nustebino anglų publiką pareikšdamas: Garbė mokslui yra nebūti panaudotu. Tikrasis mokslo siekis yra šlovė žmogaus dvasiai. Tai buvo niūkstas inžinieriams, siekiantiems patobulinti gamybos procesus, tačiau Jakobio kolegos matematikai pritarė tokiam požiūriui. Daugumai yra akivaizdu, kad kai kurios matematikos sritys labai prisidėjo prie šiuolaikinių technologijų
vystymosi, tačiau kitos, ir ypač didžiausi matematikos atradimai, atrodo neturį jokio praktinio panaudojimo.
Taip buvo nuo pat pradžių. Senovėje geometrija kilo iš žemės matavimų, tačiau jau Euklido laikais (apie 300
m. pr.m.e.) buvo nutolusi nuo savo šaknų.
Naujaisiais laikais padėtis dar labiau pablogėjo. Jakobio amžininkas E. Galua nusipelnė nemirtingumą pasiūlęs metodą kaip bet kokiai lygčiai nustatyti, ar ji turi įprastinėmis priemonėmis randamus sprendinius. Tačiau jis buvo toks gremėzdiškas, kad matematikui galėjo neužtekti viso gyvenimo vien vienos lygties patikrai. Kitas 19 a. išradimas, ne-euklidinė geometrija, aprašo fantastinį pasaulį, kuriame figūros forma priklauso nuo jos dydžio, o G. Kantoro skirtingų begalybės laipsnių (žr. >>>>> ) atradimas sukėlė audrą matematikų tarpą, tačiau už jų rato ribų nuvilnijo tik silpni ratilai. Tad jei matematika tėra labai profesionaliai pasirengusių asmenų intelektualinis žaidimas, kodėl ji turi mums rūpėti? Atsakymą davė anglų matematikas G.H. Hardy, teigęs, kad tikroji matematika privalo būti vertinama kaip menas jei aplamai gali būti vertinama. Tai gali patenkinti Jakobį, tačiau vargiai toks atsakymas priimtinas plačiajai visuomenei. Prisiminkime Platoną, kuris virš įėjimo į Akademiją užrašė tegu niekas, neišmanantis geometrijos, į čia neužeina. Jis geometriją naudojo ne tik kaip modelį aukštesniųjų tiesų pasiekimui, bet ir kaip pagrindą politinei santvarkai. Viskas jo Valstybėje privalėjo būti tiksliai priskirtas vietai hierarchijoje. Visuomenės tvarkymo pagal geometrinius principus mintis buvo gaji. Pvz., 17-e amžiuje jėzuitai bandė pertvarkyti katalikų Bažnyčią remiantis geometriniais principais, kuriais grindė popiežiaus viršenybę ir bažnyčios hierarchiją. O štai Prancūzijos karalius Liudvikas XIV įsirengė geometrinius Versalio sodus kaip savo valdymo emblemą. Kiekvienas akmuo, gėlė ar žolyno stiebelis Versalio pasaulyje turėjo nustatytą vietą pagal geometrijos dėsnius, - ir viskas vedė į karaliaus rūmus, kur susidurdavo visos linijos. Iš kitos pusės, griežtos hierarchijos kritikai buvo dėkingi matematikai, davusiai nedalomųjų metodą (apie diskusijas dėl jo žr. >>> ). Tačiau šis skaičiavimo metodų pirmtakas nebuvo tinkamai suprastas ir vis tik davė puikius rezultatus. Jo garbintojams jis buvo modeliu to, kaip galima palikti dogmatizmą nuošalyje ir dirbant pragmatiškai ir tolerantiškai didesnės naudos pasiekimui. Matematika turėjo savo vietą ne tik politikoje, bet ir formuojant kultūrinį lauką. 19 a. pradžioje matematika buvo romantizmo judėjimo dalimi, - nusisukant nuo realaus pasaulio ir ieškant alternatyvios tikrovės, valdomos vien tik matematikos dėsnių. Kaip ir romantizmo dailininkai, poetai ir kompozitoriai, matematikai siekė grynos tiesos ir grožio, kurio nesutepa puolęs ir sugedęs pasaulis. Ties 20 a. slenksčiu ne- euklidinė geometrija sugriovė atrodytų akivaizdžias tiesas apie tikrovę. Pasirodė, kad mūsų euklidinis pasaulis tėra tik vienas iš begalinio galimų pasaulių atradimas, giliai paveikęs modernistinį meną ir literatūrą, suteikdamas alternatyvių perspektyvų gausą. Taip pat skaitykite: |
